Jūratė SUČYLAITĖ
Įsikūnijimai:
sugeriamasis popierius
Laivelis rašto upėje
kelis kartus pasisupo,
sugėrė rašalo perteklių.
Nei vėjo gūsis,
nei puslapį verčiantys pirštai
jau nesugriaus užrašyto gyvenimo.
Virš upės ūkanos sklaidosi,
ryškėja laivai ir namai,
iš kamino lengvas dūmas kyla.
Ar šitas krantas mano?
Kaip sukneles matuojuosi raides,
žodžių veidrodžiuose
sielos drabužį matau:
aš juoduliais nusėta. Ar baltieji
perskaitys mane teisingai?
Ilgai gulėjau prigludusi
prie raštininko laivelio,
kiekvieną žodį bučiavau,
rašalą gėriau.
Nėra vandens,
kuris mane nupraustų,
vandenyje galiu tik brinkti,
pleišėti it tirpti.
Juodoji mikstūra
po vieną šaukštą atsibudus
nebematantiems dangų grąžins
ir kainuoja nedaug –
tik mano gyvenimą.
Šis krantas mano,
dangus,
kurį šimtais akių pamatysiu –
mano.
Kelionė laiku. XX a. pradžia
Nuo rašto lyg nuo žibalinės lempos
šviesa į seno tėvo veidą kyla.
Jo žvilgsnis plaukia ilgesio upe
laukais, miestelio gatvėmis, pro mišką,
tenai, kur šniokščia nežinia, kur gyvenimus
kaip laivelius likimo bangos svaido,
o kartais daužo į uolas.
Jis kosėjo krauju, bet gyvas.
Jo valandos genėtos kaip medžiai,
jo valandos, laužytos vėtrų ir šlapio sniego,
jo valandos – darbų ir atodūsių prirašyti
kalendoriaus lapeliai, ir sausos beržinės malkos
liepsnoja, ūžia už krosnies durelių.
Vaikai deda delnus prie koklių,
taip šildo priglusdama amžinybė,
tik vaikai šito nežino.
Atėjau prie jo ugnies
iš tolimo laiko, iš suplėšyto rašto skiaučių,
iš savižalos peiliu išraižytų raidžių
kūno šventovėje.
Atėjau, palinkau prie senojo rašto –
dega, oi, kaip dega akys
nuo beribės esaties prisilietimo.
Senas tėvas nemato manęs.
jam aš dar negimiau.
Emocijų veidukai
Į mane žiūri geltonas veidukas,
labai plati šypsena,
raudonos širdelės akių vietoje –
turėčiau džiaugtis,
man rašo palankiai nusiteikęs žmogus.
Geltonas veidukas didėja,
skyla į du veidukus,
veidukai dauginasi,
didžiulė geltonų veidukų užuolaida
skleidžiasi prieš mane.
Aš pasiilgau dienos šviesos,
atitraukiu linksmuolę užuolaidą,
už jos – užmūrytas langas.
Geltoną veiduką užsiklijuoju
ant savo liūstančio veido,
plati šypsena, akyse – raudonos širdelės.
Kai glaustosi nerimas
Ilgiuosi mūsų pokalbio
kaip žemės,
kurioje atsiveria vartai
iš mažų vidinių kambarių
į saulės ir mėnulio šokį.
Mes bėgiojame,
sukamės ratais
lyg skruzdėlės
iš suardyto skruzdėlyno.
Saulei tekant retai bežiūrime
į rugius arba į tolimą mišką.
Mums pateka mažos saulutės
interneto žinutėse
prie paskutinio žodžio.
Saulutės greitai pakyla
į džiugesio zenitą,
bet jaustukų dienos trumpos:
saulutės leidžiasi žemyn,
užmiega
prie paskutinio parašyto žodžio.
Mūsų žodžių šviesumas blanksta
kaip baigiančių tarnauti
elektros lempučių šviesa.
Geltona saulutė šypsosi:
jauskis ramiai, dar gyvename,
tik nepažiūrėk nerimui į akis,
kai jį sutiksi kaip benamį šunį
senamiesčio gatvėje.
Nepažiūrėk, nes atseks į namus,
kauks mėnesienoje
lyg nujausdamas mirtį.
Gauruotas šiltas nerimas
jau glaustosi, laižo mano kojas.
Kada, iš kur jis pas mane atėjo?
Šiandien benamiai mes abu.
Žinutės geltona saulute,
kaip mums neužsidaryti
vidinės tuštumos planetoje,
kurią ryja juodoji skylė?
Mano širdis veržiasi ŠVIESTI.
Kai nusitrina ribos
Komodos medienoje vos įžiūrimi
senelių gyvenimo kontūrai
ryškėja, jau įžiūriu
vestuvinės nuotraukas.
Nuotraukų moterys atgyja,
klausia, ar jau krosnis pakurta,
ar užminkytas ragaišis.
Komodos stalčiuje
tarp baltutėlių skalbinių guli
sulankstytos mirusių vaikelių istorijos.
Nuo bufeto lėkštės nuplasnoja
šipkartė, subanguoja Atlantas.
Laivas Amerikon, giminė,
susirinkusi prie išleistuvių stalo,
atsidūsta po pilku dangumi
ir užminga, sapnuoja mane
bufeto lėkštėje, baltoje
su mėlynais pakraštėliais.
Kėdė į ausį kužda, kad ir jos dalelė
buvo žmogumi. Apžiūrinėju kėdę,
ieškau joje paslėpto žmogaus veido,
neįžiūriu, tik sukasi ūkas.
Šiltas vėlių debesėlis
virš galvos skleidžiasi kaip skėtis,
o laikrodžių rodyklės
tempia plonus tinklus
tarp dabarties ir senų istorijų laiko.
Tarp metalinių balsų
Jau pusmetį jaučiu
kūno ląstelių vibravimą –
noriu pabūti tyloje.
Gal pavyks išgirsti,
kokie garsai bunda manyje,
kokią tiesą ištars šitas laikas?
Pavargau nuo šaižumo.
Autotraukiniai drebina sienas,
bet ne nuo jų apkurto valanda.
Mūsų balsai metaliniai.
Vaikystėje
prieš susirgdama plaučių uždegimu
jaučiau gerklę. Man jos neskaudėjo,
tik jaučiau metalo plokšteles,
prilipintas prie gerklės sienelės.
Mane gydė antibiotikais,
lašais nuo dusulio.
Man oro užteko,
tiktai nemalonus
metalo skonis gerklėje
buvo labai svetimas.
Laukiau
metalo plokštelių aižėjimo,
jų sutrupėjimo.
Laukiau
saule kvepiančių sakų valandos.
Pavasaris atėjo į mano gerklę.
Sulaužė, ištirpdė metalo plokšteles
kaip paprasčiausią
balas sukausčiusį ledą.
Įkvėpiau švelnumo.
Švelnumas kvepia atsiveriančiu langu,
atsidarančiomis durimis,
iki medžių viršūnių pakylančios,
ratu skriejančios karuselės kėde.
Švelnumas supasi ore, kvepia pušynais,
užmigdo nuovargio ūkanose,
o pabudina
tekant skaisčiai ryto saulei,
ištirpsta arbatos puodelyje.
Švelnumas – ne kambarinė gėlė,
jis vysta, miršta
tarp sausų įstatymų sienų.
Švelnumas yra upė,
ji susilieja su širdies verdenėmis,
ištvinusi išplaukia į garsus,
suskamba žodžiuose.
Mūsų balsai metaliniai,
garsai nepripildyti švelnumo.
Mūsų širdyse vis daugiau dykumos.
Jose švelnumo upės pranyksta
vagos kontūrą palikdamos
nerimui tekėti.
Vaikystėje
mane gydė antibiotikais,
lašais nuo dusulio,
dabar nerimastingai vibruoja
kūno ląstelės, vaistų nėra.
Žodžiai šliaužia artyn kaip žalčiai,
sugeria kūno ląstelių virpulį
ir nušliaužia tolyn, palikdami tylą,
tik tylą ir metalinius balsus.
Kaip šią tylą įžodinti?
Kaip įsikūnyti į lietų,
lubinų akimis pamatyti dangų
širdies dykumoje?
Tyla. Ko aš bijau?
Tai tik pauzė, tik žalčio kelias
iš protėvių išminties
į mano balsą.
Pagunda
Paslydus, sugriuvus
pasaulis susitraukia į ledą,
į raumenis, į mėginimą keltis,
o miestas nesumažėja,
Žemė lieka ta pati.
Tokia didelė pagunda
sumažinti pasaulį,
kai negali pakelti jo naštos,
tokia baisi pagunda
nusisukti nuo Prometėjo,
kai palūžęs ir sušalęs
šildaisi prie jo ugnies.
Nuoskaudų erkė
Kas vakarą valau ekraną
kaip akinius, kaip langą,
jame mama mane myluoja,
tai ne dokumentinis filmas,
tai tik iliuzija,
tobulai sukurtas puslapis
skurdžiai biografijai.
Tą puslapį galėčiau įklijuoti
į gyvenimo knygą
arba įauginti į atmintį
kaip naujos gyvybės ląstelę,
taip į laukines obelis
senelis įskiepydavo
šakeles obelų, nokinančių
sultingus, didelius obuolius.
Kas vakarą valau ekraną,
auginu save mažą
ir užauginti negaliu.
O gal ekrano nėra,
gal ir jis tik iliuzija,
nuoskaudų erkė,
į mane įsisiurbus?
Gal tiktai suklupau
ir bijau atsikelti,
išeiti pro duris,
atremti vėjo gūsį
tvirta krūtine?
Vienišas džiugesys
Nušniokštė lietus.
Dykumoje skleidžiasi
oranžinės aguonos,
violetinės verbenos,
mėlyni lubinai.
Iš sapnų šitas lietus,
iš begalinio tikėjimo
negyvos žemės galia
prakalbėti žiedais.
Visą laiką kaip sėkleles
rinkau į širdį
nutildytų žmonių žodžius.
Jie mano gyvastį gėrė,
nedygo, nedygo,
o šiandien žydi dykuma,
tiktai kodėl niekas neskuba ateiti,
apsvaigti nuo levandų ir lubinų?
Plaučius žudančios dulkės
į raides įsikūnijo,
sugulė į istorijos puslapius.
Ar išsapnuosime naują žydėjimą
išdegintoje žemėje,
jei nebematome nei savęs, nei kitų,
o stebuklai nuobodūs?
Tamsa
Tamsu, nebeįžiūriu nei tavęs,
nei savo atspindžio veidrodyje.
Ne iš lapkričio žemės kyla
šioji tamsa, ji nuo mūsų veidų.
Kas įkalbėjo palaidoti atmintį
ir išmokė dėkoti vien tiktai sau?
Žuvusiųjų,
žūstančiųjų klausimams
einant artyn,
įjungiame muziką,
dainas apie apkabinimų laukimą,
naktį, lietų.
Gęsta
šviesuliuojantis gerumas
veiduose, stotelėse,
lentynoje tarp knygų.
Bijome įsiklausyti
į upes ir šaltinius,
bijome širdies kalbos.
Bijome įmesti į ugnį
savąjį genialumo mitą,
bijome būti žodžiais
žemės ir protėvių kalbos.
Kelią rodo akli,
kelią rodo pikti,
laikas atsimerkti, nuvalyti
žibinto stiklus.
Laisvės ugnis dar neužgeso,
tik purvais aptaškyti
žibinto stiklai. Širdies žibinto,
sąžinės, atminties.
Medis
- Klimavičiaus tapybos darbų parodai „Laikas. Lemtis“
Mano viršūnė stiebiasi į dangų,
tavo viltį kelia aukštyn.
Ant mano šakelių
kaip raudonos boružėlės
Tavo rūpesčiai ilsisi.
Vieni mano lapeliai žiūri
į saulėtekio pusę,
kiti mano lapeliai žiūri
į saulėlydžio pusę,
šaknys visas šakeles
išmintimi maitina.
Ar mano gyvastį
savyje atpažįsti?
Ar žinai, kad kiekvieną
šviesią Tavo mintį
sudaiginu,
išauginu į sodą?
XXX
- Klimavičiaus tapybos darbų parodai „Einantis“
A teik pas mane
P aklotu saulės taku,
R imtyje baltą debesį ausime.
E isime iš sakmės į sakmę,
I š eilėraščio – į amžinybės dvelksmą.
Š auksmas mylėti ir gyventi
K raujyje sutvinkčios. Tau įkvėpsi giliai
I r paliksi mane, išlydėsiu megzti
M eilės tinklų. Megsi, nelaimėlius medžiosi.
A udros jau siaučia – nenuskandins. Kyla
S aulė iš mano žodžių žvejams ir žuvims.
XXX
- Klimavičiaus tapybos darbų parodai „Einantis“
I šeina mus mylėjusieji, neamžinas Žemėje žmogus,
Š viesa jų lieka mumyse, srūva iš sapno į žodį ir atgal.
Ė glių šakeles verbomis vadiname, ėgliai sargybon sustojo,
J au nebaisu ties riba, kur nežinomybė atsiveria.
I rkluoju savo gyvenimo valtį kaip sugebu,
M eilės kompaso iš manęs neatimk.
A pkritusi liūdesiu ir viltimi gyvenimo tėkmė,
S kaistinu žodį, šviesos tarnystėje mes amžini.
XXX
- Klimavičiaus tapybos darbų parodai „Einantis“
I šsiliejo kraujo upės iš žmogaus akių.
Š is kraujas netikras, tai pragaro liepsnos.
D vasia neapykantos, noras užvaldyti pasaulį.
A kys be vartų į skausmą ir meilę – juodosios skylės,
V iską jos ryja, naikina. Skubėjimo laikas
Y rà kaip miglos, kaip nepaklysti kelyje į save ir į kitą?
S užeista siela sukrūpčioja, jos virpesį stelbia reklamos.
T iek daug sugriautų paminklų ir sudegintų knygų tiesos,
Ė duonis atmintį graužia ir laisvę matyti.
XXX
- Klimavičiaus tapybos darbų parodai „Einantis“
D ykuma meilės, dykuma gerų žodžių,
Y pač vienatvė sunki tarp žmonių,
K ai kitiems esu tik kėdė, ne istorija, ne balsas.
U pėmis mano klausimai plaukia – atsiliepia tyla.
M okausi įžodinti tylą, žodžiai užgimsta, mina takus,
O juose palaiminimas eiti savuoju keliu. Neišgirstu.
J au išmokau matyti tik vienatvę ir dykumą –
E ina Malonė artyn, mano siela už nuovargio skląsčio.
D aug painiavos, įžeidumo, į sraigės kiautą lendu.
E ina dienos, neatneša nieko, ilgesys paklaidina sapnuos.
M atau: išdidus vedlys stoja vairuoti mano laivą,
O ras jam nesvarbus, išplukdys per audras.
N edrįstu abejoti, putoja džiugesys gausybės rage –
A teitis manoji, ir nelauktai į uolą gyvenimas dūžta,
S minga į širdį demono durklas
Kalėdų eglutė. Tremtis
- Klimavičiaus tapybos darbų parodai „Laikas. Lemtis“
Turintys galią nemato mūsų veidų,
jų akyse –
mes aštuoniolika valandų per parą
dirbantys gyvi kastuvai,
laužtuvai, kirtikliai,
šachtose kasantys vario rūdą,
tiesiantys dujotiekius,
geležinkelius.
Galingieji
Mus suvaro į barakus,
Užrakina.
Jiems esame darbo priemonės,
neturinčios sielų.
Aš esu vienas
iš gyvųjų kastuvų,
sušalęs ir alkanas,
vakarais
sunkiai beįžiūriu žmones,
matau tik šešėlius
gyvųjų ir mirusiųjų.
Matau kryžių.
Šiandien jis panašus
į pakeltą kastuvą,
jo ašmenys kyla ir švinta
kaip kylančios saulės lankas.
Sveikas, Jėzau gimusis,
tebūnie Tavo valia.
