Nestandartas. Kažkur šiame tekste dar nuskambėsiantis žodis puikiai apibūdina aktorę, dainininkę Viliją Matačiūnaitę, 2019-aisiais Klaipėdoje pasukusią vaidybos keliu ir pajūryje likusią iki šiol. Nestandartinis privalėjo būti ir šis pokalbis: ne apie sėkmę scenoje, produktyvumą ar tviskėjimą, o apie stabtelėjimus, pasitikėjimą Dievu ir švelnumą sau. Atsipalaiduokime, atleiskime vadeles, siūlo Vilija.
Evelina ZENKUTĖ
Pauzė – stebėjimui
– Dar studijuodama aktorystę profesoriaus Valentino Masalskio kurse, palygindavote save tai su vaiku, turinčiu pasivyti suaugusiuosius, tai su mechanizmu, kurį reikia surinkti. Gavusi diplomą ir sukūrusi debiutinį Medėjos vaidmenį Telšiuose, sakėte, kad jaučiatės tarsi viščiukas. Po studijų prabėgo treji metai. Ar jau užaugote?
– Manau, ne, nespėjau. Galiausiai ne tik neužaugau – jei tam apskritai nereikia viso gyvenimo, bet buvau priversta padaryti pauzę – per 2025–2026 metų sezoną nesukūriau nė vieno naujo vaidmens. Anei jokio jokiame teatre. Pamenu, dėstytojas profesorius V. Masalskis per paskaitas mums vis kartodavo, kad sceninį raumenį treniruoti reikia nuolat. Kokie teisingi žodžiai. Metų pertrauka aktoriui – ilgokas laiko tarpas.
– Turbūt ir jautrus?
– Iš pradžių jaudinausi, kad, rodos, nieko nedarau, teatrinis gyvenimas nevyksta, kaip norėčiau. Vis dėlto greitai supratau šiame etape turinti dalykus priimti tokius, kokie jie yra, o jau tada iš jų išpešti kiek galima daugiau naudos.
– Ir pradėjote…
– Žiūrėti spektaklius. Auksinių scenos kryžių komisijoje besidarbuojantis režisierius Gytis Padegimas per trejus metus pamatė apie tris šimtus spektaklių. Sužinojusi šį faktą, tvirtai nusprendžiau – noriu būti kaip G. Padegimas. Turiu būti. Privalau stebėti, analizuoti, aiškintis, kas patinka ir nepatinka, tenkina ir netenkina, kur matau štampus, klišes. Kitaip tariant, ėmiau formuoti asmeninį skonį, aktorinį požiūrį, gilintis, ko noriu iš paties teatro ir savęs.
– Iki G. Padegimo produktyvumo turbūt dar šiek tiek trūksta?
– Per penkis pastaruosius mėnesius pamačiau apie trisdešimt spektaklių visoje Lietuvoje. Į sąrašą įtraukiu ir internetines peržiūras, eskizus, skaitymus. Tikiuosi, iki sezono pabaigos šį skaičių papildysiu dar maždaug dešimčia.
Nepatogūs klausimai
– Turbūt pamačius tiek jau galima įvardyti šiokias tokias tendencijas. Kokia teatrinė mozaika dėliojasi?
– Šio sezono scenos darbų reviziją dar tik planuoju atlikti. Vis dėlto labai ryškiai išsiskiria spektakliai, kurie man baisiai nepatiko. Juos atsimenu geriausiai. O sužavėta jais nelikau todėl, kad taip ir nesupratau, kodėl režisierius pasirinko vieną ar kitą medžiagą, ką ja norėjo pasakyti, kokia jo pozicija, ką turiu išsinešti namo. Žiūrėjau tuos spektaklius ir net jaučiau sunkumą dėl aktorių, kurie scenoje darė tai, ko akivaizdžiai nenorėjo, ar iš paskutinių jėgų ieškojo būdų savo veiksmams, kartais net visam įkūnijamam personažui, pateisinti. Tiesa, tų prastų darbų kontekste net vidutiniški pastatymai pakildavo į kitą lygį. Nors iki šiol nesu tikra, ar vertinti spektaklius atsižvelgiant į kontekstą visada gerai, – pažintis su šia industrija tik prasideda.
– O kadaise dėl įvairių objektyvių priežasčių – projektų televizijoje, muzikinės karjeros, gyvenimo užsienyje – teatrui laiko tiesiog neturėjote.
– Gal net buvau nesuinteresuota juo domėtis. Į teatrą panirau, drauge ir labai intensyviai skaityti pradėjau tik 2019-aisiais įstojusi studijuoti aktorystę. Tuo metu būdama 32-jų, nuo vos mokyklą baigusių bendrakursių jaučiau didelį atotrūkį – ypač kalbant apie privalomąją literatūrą. Pamenu, griebiau visas įmanomas knygas. Ir ne tik. Dievas mato, stengiausi: anksti kėliausi, bandžiau pasivyti kurso draugus, sportavau, domėjausi viskuo, kuo tik įmanoma. Laikas buvo be galo intensyvus, drauge daug davė man kaip žmogui. Šventai tikiu, kad viskas, ką įsiurbiame į save, sukuria naujas neuronų jungtis, kurios kažkokiu būdu atneš didelę naudą. Vienareikšmiškai. Gal todėl intensyvaus spektaklių žiūrėjimo nelaikau kompensacija už kažką, ko nepatyriau praeityje. Veikiau tai investicija į sritį, kuri mane domina ir su kuria noriu sieti savo ateitį.
– Akivaizdu – teatras jums svarbus. Bandėte rasti atsakymą, kodėl scenos fronte šis etapas tuštesnis?
– Turiu vieną versiją – spektaklio kūrimo procese keliu daug klausimų.
– Nepabijokime įvardyti tiesiai – kažkam galite pasirodyti nepatogi?
– Turbūt. Apie tai šnektelėjusi su vienu kitu teatro režisieriumi, supratau, kad mano klausimų lavina kai kuriuos kūrėjus gali pastatyti į nejaukią padėtį – neva kvestionuoju jų autoritetą ar kompetencijas. Bet tai netiesa. Iš tikrųjų tenoriu žinoti. Jei teiraujuosi, kodėl režisierius renkasi tam tikras spektaklio, jo personažų išraiškos formas, tai tik todėl, kad man svarbu įsitikinti, ar judame ta pačia kryptimi. Juk vėliau dėl šio režisieriaus, jo idėjos eisiu kovoti. Turiu suvokti, už ką teks atstovėti scenoje. Galų gale, suprasdama režisieriaus sumanymus, geriau juos įgyvendinsiu. Rodos, taip aišku ir elementaru.
– Na, veikiausiai kažkas kažko bijo. Gal giliai viduje ir kompleksuoja.
– O juk režisierius ir aktoriai turi būti suokalbininkai. Tai dėstytojo V. Masalskio mintis. Ir ji labai teisinga. Jei nesame suokalbininkai, vadinasi, nesusišnekame. Kai nesusišnekame, kūrybinis procesas tampa sudėtingas ar net neįmanomas.
– Bet štai daugelis renkasi nutylėti.
– Aš nebijau. Nebijau negauti darbo, nebijau jo prarasti. Tai nereiškia, kad nevertinu pasiūlymų ar jau pradėtų veiklų, ne, jokiu būdu, tiesiog nebijau. Jei pajuntu turinti apginti savo įsitikinimus, niekada nenutylėsiu. Net rizikuodama atsisveikinti su vienu ar kitu projektu. Viskas gerai, vadinasi, mums ne pakeliui ar dar ne pakeliui, o manęs laukia kažkas kito. Viena mano draugė gerai pasakė: dažnai „ne“ priimame kaip asmeninį įžeidimą. Nors tai tiesiog atsakymas. Tiek „taip“, tiek „ne“. Valentinas irgi vis ragindavo nesusireikšminti – „ne“ nėra apie mus asmeniškai, labiau apie mūsų tinkamumą vienoje ar kitoje vietoje.
Vėžlio ir sraigės kova
– Apskritai žmogaus gyvenimas cikliškas, banguojantis. Stoiškai, ugdant vidinę ramybę reikia priimti jo išbandymus: Telšių Žemaitės dramos teatre jūsų įkūnytos Medėja ar Blanša Diubua gali užleisti vietą Vilijai-dainininkei ar Vilijai-spektaklių žiūrėtojai. Ir ką? Pasaulis nesugrius. Juk nesugriuvo?
– Su aktorystės studijomis į gyvenimo lenktynes paleidau teatrui bei muzikai atstovaujančius vėžlį ir sraigę. Viename etape į priekį įsiveržia vienas, kitame – kitas. Baigusi mokslus iš pradžių bijojau negauti jokių vaidmenų, tad grįžau prie muzikos, kuri irgi neatnešė norimų rezultatų. Galiausiai vis tiek sulaukiau su teatru susijusių pasiūlymų – Telšiuose su režisieriumi Badri Tserediani ir komanda pradėjome kurti „Medėją“, „Geismų tramvajų“, tapau spektaklio „Oskaras ir ponia Rožė“ kompozitore. Autorinė muzika pasistūmė į antrą planą. Dabar atsitraukė teatras, o ši pauzė suteikė galimybę išleisti albumą „Aš kaip visi“.
– Panašu, šių lenktynių organizatorius pasistengia, kad nebūtų nuobodu?
– Ko gero. Todėl, kad ir kaip klostytųsi gyvenimas, stengiuosi nenusiminti. Kartkartėmis sau vis primenu kadaise režisieriaus Dominyko Matuliono užduotą man klausimą: Vilija, ką, tu nepasitiki Dievu? Kiekvieną sykį vis iš naujo suklustu. Pala pala, juk pasitikiu. Tai ko jaudinuosi? Miškas matyti iš tolo. Būnant jame – tik medžiai. Taip ir Dievas. Kai tik suabejoju kažkuo, iškart sau pakartoju, kad vienintelis jis aprėpia visą piešinį. Pati juk tikrai negaliu įvertinti, kur visoje didelėje šaškių lentoje yra mano figūrėlė. Ir net kai, rodos, visai blogai, blogai nėra. Tokiomis akimirkomis belieka savo dėmesį, laiką sutelkti į savęs tobulinimą.
– Sykiu nesureikšminant vienos ar kitos veiklos. Teatras štai labai sudievinamas.
– Kuo labiau įsitempi, kažką siaubingai stipriai nori pasiekti, tuo sunkiau tai ateina. Reikia paleisti, atsipalaiduoti. O svarbiausia – vadovautis širdimi. Tik kad ji prabiltų, būtina duoti jai laiko, erdvės.
Doros ir sąžinės paieškos
– V. Masalskio inkubatoriuje augote maitinami ir skiepijami vertybėmis. Ne tik teatrinėmis, bet ir humanistinėmis. Toje gyvenimo ir sceninėje – ar veikiau užkulisinėje – mėsmalėje nepasigendate idealizmo? Nenusivylėte teatru apskritai?
– Negaliu sakyti, kad pamačiau baisų purvą, nes ir neteko bendradarbiauti su daug scenos meno įstaigų. Gal labiau užkliuvo biurokratija. Drauge supratau, kokia galinga jėga yra komanda ir – priešingai – kaip sunku dirbti, kai jos nariai veikia kas sau. Rodos, tos pačios srities vienijami žmonės turėtų žiūrėti panašia kryptimi. Deja. Galiausiai ir povandenines sroves imi jausti. Teatre, kaip ir apskritai gyvenime, nemažai nekalbėjimo ir nesusikalbėjimo, egoizmo, individualizmo. Vadinasi, nesuvokiama paprasta tiesa – vienas lauke ne karys. Nors iki šiol šventai tikiu, kad bendrą tikslą turinti komanda gali rasti sąlyčio taškų, komunikuoti ir tą tikslą realizuoti. Nereikia net būti draugais.
Galų gale, kai vertybių koncentracija mano aplinkoje sumažėja, atgaivinti dvasią, papildyti ją gera energija, idėjomis padeda pabendravimas su Valentinu. Vis dar jaučiu didelį poreikį bent kartais su juo susitikti. Pamenu, kartą Panevėžyje žiūrėjome dėstytojo premjerinį spektaklį. Po visko pasilikome, susėdome pasikalbėti. Dar sykį išgirsto sakinio apie teatro bacilą – deja, per skubėjimą, buitį buvau jį užmiršusi – užteko aistrai įsižiebti iš naujo. Kaip man reikėjo vėl ir vėl pasigauti tą užkratą, tada pagalvojau. Įsikraunu ir susitikdama su aktoriais, kitais menininkais. Jaučiuosi maitinama, palaikoma tų, kurie šiuo metu aktyviai gyvena teatru ar kultūra apskritai.
– Kas negirdėjo apie V. Masalskio magiją, jo ir studentų ryšį. O pasiginčyti, nesutarti tekdavo?
– Studijuodama dažnai paprieštaraudavau. Valentinui tai nepatikdavo. Bet ir jis su manimi neretai nesutikdavo. Susikirsti teko ne kartą. Vis dėlto akademijoje mums buvo diegiama pati geriausia vertybių sistema, kuria be galo tikėjome. Ar V. Masalskis klysta? Žinoma. Jis irgi žmogus. Beje, suprantantis savo ribotumą, mokantis pripažinti, kad kartais būna neteisus, ar, reikalui esant, nebijantis atsiprašyti. Sąžiningumas ir dora – kaip tai svarbu. „Dora“ yra Valentino žodis.
– Jau nebepamenu, kada jį girdėjau kasdienėje kalboje. Pamiršome?
– Dėstytojo žodyne jo būdavo daug. Mes irgi turėtume jį vartoti dažniau. Juk visi kažkur giliai turime šią savybę, egzistuoja ta sąžinė, tik ją užčiaupiame. Jei bent prieš save būtume sąžiningesni. Tik šiek tiek. Pripažįsti sau klydęs, bandai pasitaisyti, būti geresnis žmogus. Tiek nedaug reikia, kad pradėtų vykti pokyčiai. O juos pamatęs, pagautas azarto, užsimanai dar daugiau.
– Greta doros – ypač šiame abejingumo, cinizmo ir pasyvumo pasaulyje – nuostabiai dera aistra, jautrumas, drąsa. Man atrodo, šia ne tokia dažna kombinacija esate apdovanota ir jūs. Tikiuosi, neprieštaraujate?
– Laimė, man pasisekė – aistros, jautrumo ir drąsos netrūksta srityse, kurios mane džiugina ir kurios yra svarbios profesiniame kelyje. O šiaip gyvenime būnu visokia: ir baili, ir abejinga, ir pikta ar dar kokia tik norite. Vienos emocijos kartais veikia kaip apsaugos mechanizmai, kitos padeda siekti tikslų, tampa stimulu tobulėti. Turbūt belieka suprasti, kurias iš jų vienokiose ar kitokiose situacijose verta maitinti ir auginti. Galiausiai svarbu būti atlaidžiam tiek sau, tiek kitam, irgi tokiam pačiam visokiam žmogui.
Antiproduktyvumo pamokos
– Ko gero, meluotume, jei sakytume, kad aktoriaus gyvasties nepalaiko dideli vaidmenys, darbas su geriausiais režisieriais, pilnos didelės salės, apdovanojimai. O jei priešingai: salės – tuščios, vaidmenys – antraplaniai, įvertinimų nesulaukiama. Per turbūt dvidešimt sceninės karjeros metų esate nemažai laimėjusi, pasirodžiusi prieš milžiniškas auditorijas. Pavyktų priimti nespindėjimą?
– Taip irgi gali nutikti. Tik nereiškia, kad su šia perspektyva dabar turiu susitaikyti ir nesiekti daugiau. Jei susitaikysiu – sustosiu, o kai žmogus sustoja – krenta žemyn. Svajoti ir kelti sau, atrodytų, net nepasiekiamus tikslus yra būtina. Dar svarbiau – tikėti galimybe juos realizuoti ir judėti jų link. Štai pernai gegužę sau pasakiau: iki liepos turiu išleisti EP – 5–8 dainų albumą. Aplinkybės susiklostė taip, kad nepavyko. Viskas gerai. Paleidau. Leidau sau nepykti ant savęs. Svarbiausia, kad stengiausi, bandžiau, po truputį ėjau pirmyn. Albumas pasirodė šiemet. Jei pernai nebūčiau žengusi pirmų žingsnių, šių metų rezultato gal net nebūtų. Tikslas – tarsi ne visai tiksliai nubraižytas žemėlapis. Niekada nežinai, kur ir kada susidursi su apylanka ar kita kliūtimi. Tik žiūrėti į tą žemėlapį nepakanka – privalai pajudėti.
– Sakoma, svajok drąsiai. Ir tikrai, turbūt sąmoningu profesinio gyvenimo prioritetu niekas nelaikys darbo kokioje nors kultūros namų salytėje.
– Sėdėti toje kultūrkėje ir nieko neveikti reikštų susenti anksčiau laiko – tapti burbuliuojančiu ir save graužiančiu žmogumi. Bet galima norėti tą salytę paversti rajono traukos centru, užimti jaunimą, edukuoti vietinius ir vis nenustoti galvoti, ką naujo tai įstaigai galima duoti. Net šiuo atveju tikslas keičia situaciją.
– Kartais atrodo, kad vaidindamas tokioje mažoje mažo teatro salytėje sulauksi nuoširdesnės, labiau jaučiančios publikos. Dažno, tikėtina, didžiųjų miestų žmogaus teatras nebejaudina. Kas su mumis vyksta? Gal ir jūs patiriate kažką panašaus?
– Mane jaudina nuoširdumas, jaudina tikrumas. Ir priešingai – kai matau, kad scenoje tiesiog bandoma įtikti žiūrovams, nėra tos tyros emocijos, lieku abejinga. Galima neišmanyti visų teatrinių triukų, bet netikrumą pajus visi. Juk ne tik girdime, matome, bet savo čiuptuvėliais pagauname ir vibracijas, energiją, obertonus. Kita vertus… kiek daug subtilių detalių turi tinkamai sukristi, kad spektaklis paliestų. Kartais nesikloja patiems aktoriams – jiems irgi būna prastų dienų; kartais žiūrovai ateina pavargę, išsiblaškę, pikti. Vis dėlto, kol egzistuoja nuoširdumas, kol širdis gyva, ir žmogus leidžia jai kalbėti, didesnė tikimybė, kad teatras palies. Gal tiesiog tiek aktoriams, tiek publikai keliame pernelyg didelius reikalavimus. Kartais ir į rodytojus, ir į žiūrėtojus reikėtų žvelgti atlaidžiau – tiesiog atleiskime vadeles.
– O, taip, puikusis mūsų draugas perfekcionizmas...
– Ir produktyvumas. Toli žiūrėti nereikia. Pati iš savęs labai daug reikalaudavau. Pamenu, kelias dienas nieko neveikusi, kartą sau papriekaištavau: blogai, Vilija, labai blogai. O tada sustabdžiau save. Ne. Nieko čia blogo. Neprivalau kiekvieną dieną iš savęs spausti maksimumo. Juolab būdama laisvai samdoma menininkė, neturiu niekam atsiskaityti. Kartais tiesiog reikia atsitraukti, leisti neskubėti, pažiūrėti kvailą filmą ar nuvažiuoti prie jūros.
– O dar sakoma, kad Klaipėda žmones pristabdo.
– Man nutiko priešingai. 2019-aisiais atvykusi į uostamiestį, ketverius studijų metus ir dar kurį laiką po jų gyvenau vadovaudamasi itin griežta disciplina. Sykį tuo be proto aktyviu periodu vieno draugo paklausiau: jei dabar numirčiau ir ant antkapio turėtum užrašyti man skirtą žinią, kokia ji būtų? Pagaliau galiu pailsėti, kiek pagalvojęs atsakė jis. Likau sukrėsta. Pradėjau galvoti, kokią mane mato žmonės. Tada supratau, kad laisvadienių aš neturėdavau, net sekmadieniais „keldavausi su žadintuvu“, visada prisigalvodavau, kaip save užimti: sportas, Biblija, kalbų mokymasis, skaitymas, tas, anas, trečias… Ir tik dabar, praėjus trejiems metams, kai baigiau akademiją, kiek stabtelėjus teatro mašinai, mokausi gyventi ramiau, labiau atsipalaidavusi, mažiau reikalaudama iš savęs. Taip, daug ką lemia aplinkybės, gal po pusmečio kalbėsiu kitaip, bet dabar etapas toks – galiu sau leisti nieko neveikti. O jei galva vėl apsunksta, geriausiai padeda didelis fizinis krūvis ir karšta pirtis.
Misija – plėsti akiratį
– Dainavimas irgi atrodo nuostabi terapija. Kaip, bent iš pirmo žvilgsnio, soluojančios natūros žmogus jaučiasi Klaipėdos koncertų salės mišriame chore „Aukuras“?
– Pamenu pačią pirmą repeticiją, po kurios Virginijus Pupšys priėjo prie manęs ir paklausė: tu išvis moki dainuoti? Išsižiojau. Negirdžiu tavęs, sako. Ok, pastabą išgirdau, tada pagalvojau. O iš tikrųjų juk tiesiog nedrįsau. Pirmiausia norėjau susivokti, kaip skamba kolegų balsai, prisiderinti. Tai užtruko, gal net pusmečio prireikė, kol atsirado užtikrintumas. Nors esu studijavusi muziką, kad ir kaip būtų, atėjau iš popso pasaulio, tad skaityti kartais išties sudėtingų kūrinių natas nebuvo mano duona kasdieninė. Turėjau įsidrąsinti, prisiminti nemažai teorinių dalykų, galiausiai atlaidžiau pažiūrėti į faktą, kad kai kas gali eitis lėčiau nei kitiems choristams. Laimė, tai supranta ir mano vadovai.
– Chore atliekate tenoro partijas. Kaip vyriškoji kolektyvo pusė priėmė šį faktą?
– Tikrai puikiai. Beje, prieš penkiolika metų „Aukure“ jau dainavo moteris tenorė. O štai per jungtinius chorų koncertus yra buvę visko. Ne kartą teko išgirsti pastabų, kad stoviu ne savo vietoje, todėl turėčiau eiti prie moterų. Ar tai išimtinai vyrukų reikalas? Noriu tikėti, kad ne. Kas žino, gal kokį nors itin aukšto balso savininką moterys irgi norėtų pavaryti.
– Ech, tie stereotipai…
– Egzistuoja, tikrai egzistuoja. Ir kaip nudžiungu, kai jungtiniuose koncertuose sutinku kitas tenorų partijas atliekančias moteris. Jų labai labai nedaug, bet vis dėlto jų yra. Suvokimas, kad nesu viena tokia, mane labai nuramina.
– Chore atliekamos vyriškos partijos, sąlyginai vėlyvos aktorystės studijos, nuolatinis mokymasis vis išbandant kažką naujo. Teko pamąstyti, kodėl vis kitaip, nestandartiškai, gal net nepatogiai?
– Ko gero, ne veltui likimas mane įstumia į vėžes, kurios nėra įprastos. Gal tokia mano misija – savo netradiciniu buvimu plėsti kitų akiratį. Mes taip dažnai galvojame, kad gali būti tik taip, o štai, pasirodo, ne tik. Gali būti visaip. Ir kaip gera tapti įkvėpimu – antrame kurse sužinojau, kad vienas vyrukas jau irgi gerokai praėjus laiko, kai baigė mokyklą, įstojo studijuoti režisūrą, nes pasekė mano pavyzdžiu. Nors, tarkime, užsienyje studijuoti aktorystę net vėlesniame amžiuje nėra didelė retenybė. Štai, kadaise įstojęs į teisę, mano kolega buvo daugiau nei šešiasdešimties metų. Kaip nuostabu, kai pagalvoji, kad žmogus neįspraudžia savęs į rėmus. Mokytis galima ir net būtina visą gyvenimą.
– Belieka sukaupti drąsos nestandartiniams sprendimams priimti.
– Po kelių ženklų, vedusių aktorystės link, paskutiniu tapo mano mamaitės aktorės Dalios Michelevičiūtės žodžiai: Vilyte, kodėl nemačiau tavęs stojamuosiuose; nesigailėsi, jei nepabandysi? Tąsyk to ir užteko. Pamėginau. Visiems, kurie kažko nedrįsta, dvejoja, linkiu sau užduotį šį klausimą. Sužinome tik tada, kai pabandome. Gyvenimas be galo trumpas, todėl kiekvienas žmogus turėtų leisti sau kvailioti. Suklysti, nepataikyti – taip pat. Ir svajoti. Leidžiant sau pabėgti nuo kasdienybės, suteikiant galimybę atsidurti kitame pasaulyje, kuriame gali turėti viską, ko tik užsigeidi. Svajoti būtina. Dar labiau – tikėti, kad svajonės pildosi.
VIZITINĖ KORTELĖ
Vilija Matačiūnaitė gimė 1986 m. birželio 24 d. Vilniuje.
Balsą lavino Artūro Noviko džiazo mokykloje, Onos Valiukevičiūtės studijoje „Mikrofonas“, kurį laiką mokėsi dainuoti pas Rositą Čivilytę.
2005 m. baigė Vilniaus Užupio gimnaziją.
2005 m. užėmė antrąją realybės šou „Kelias į žvaigždes“ vietą.
2011 m. Vilniaus kolegijoje baigė populiariosios muzikos, o 2016 m. Lietuvos edukologijos universitete – muzikos edukologijos bakalauro studijas.
2014 m. su autorine daina „Attention“ atstovavo Lietuvai Danijoje vykusiame „Eurovizijos“ dainų konkurse.
2023 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete baigė aktorystės studijas (kurso vadovas prof. Valentinas Masalskis).
2023 m. pristatyta monoopera prancūzų kalba „Žmogaus balsas“ (rež. prof. V. Masalskis), kurioje atliko Moters vaidmenį. Šis muzikinis spektaklis, vėliau įtrauktas į Klaipėdos jaunimo teatro repertuarą, buvo V. Matačiūnaitės baigiamasis aktorystės studijų darbas.
Nuo 2023 m. bendradarbiauja su Telšių Žemaitės dramos teatru. Jame sukūrė pagrindinį Medėjos vaidmenį spektaklyje „Medėja“ (rež. Badri Tserediani), to paties režisieriaus pastatyme „Geismų tramvajus“ įkūnijo Blanšos Diubua personažą, o jo spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“, kuriam kūrė ir muziką, suvaidino Motiną.
Pasirodė 2024 m. kurtuose spektakliuose „Narcizas ir Auksaburnis“ (rež. Dominykas Matulionis) bei „Vasaros diena“ (rež. Paulius Pinigis).
2025 m. prisijungė prie Klaipėdos koncertų salės choro „Aukuras“.
Išleido tris albumus: 2006 m. – debiutinį „Mylėk“, 2014-aisiais – „Attention!“, šiemet – „Aš kaip visi“.
Dalyvavo daugybėje televizijos projektų, „Eurovizijos“ atrankose, vaidino serialuose, pasirodė ir nugalėjo ne viename vokaliniame konkurse Lietuvoje ir užsienyje.
_ _ _ _
Pagrindinė foto:
Tik dabar, praėjus trejiems metams po aktorystės studijų baigimo ir kiek stabtelėjus teatro mašinai, aktorė, dainininkė V. Matačiūnaitė mokosi gyventi ramiau, mažiau reikalaudama iš savęs. Elly Jurelly / „Foto Alibi photography“ nuotr.
„Žmogaus balso“ foto:
Baigiamajam aktorystės studijų diplominiam darbui – monooperai „Žmogaus balsas“ (rež. V. Masalskis) – V. Matačiūnaitei teko pramokti prancūzų kalbos. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
„Vasaros dienos“ foto:
Klaipėdos jaunimo teatre V. Matačiūnaitė sukūrė vaidmenį režisieriaus P. Pinigio spektaklyje „Vasaros diena“. Mato Mačiulskio nuotr.
„Aukuro“ foto:
2025-aisiais prie Klaipėdos koncertų salės choro „Aukuras“ prisijungusi V. Matačiūnaitė jame atlieka tenoro partijas. KKS archyvo nuotr.
Baigiamųjų foto:
Baigiamojo aktorystės studijų spektaklio „Kambarinės“ (rež. V. Masalskis), sukurto pagal Jeano Genet pjesę, akimirka. Nuotraukoje – aktorės V. Matačiūnaitė ir Kornelija Kiniulytė. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
