Sondra Simana. Potvynis Bohemoje. Romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2025, 296 p.
Sandra BERNOTAITĖ
Sondros Simanos romanas „Potvynis Bohemoje“ pasakoja apie Klaipėdos bohemos gyvenimą tam tikru, mūsų kultūrai svarbiu laikotarpiu – sistemos lūžio metu. Autorė šią istoriją kuria savitu būdu: išardo tai, kas jau žinoma, ir mėgina surinkti iš naujo. Tai daroma dekonstruojant subkultūrinę grupę į paskirus balsus, o vėliau rekonstruojant jų sambūvį kaip visumą. Ji suskamba mūsų sąmonėje po skaitymo, užvertus knygą.
Kūrinys fragmentiškas, be aiškios siužetinės linijos, audžiamas iš balsų, archyvinių duomenų, nuotrupų, fotografijų, išnašų – iš viso to, kas buvo pasakyta, užrašyta, išgyventa. Autorė perleidžia per save didžiulį kiekį medžiagos ir leidžia svetimiems balsams kalbėti per save. Būtent čia atsiranda esminė literatūrinė įtampa: kada surinkta medžiaga tampa literatūra? Ar tai fikcija, ar vieno miesto kronika? O gal veikiau kultūrinė rekonstrukcija – tekstas, kuriame nereikia nei pagrindinių veikėjų, nei aiškiai išskirtų siužeto linijų, o vietoj to kuriamas kultūrinio lauko modelis – galimybė, kad visa tai galėjo vykti būtent taip.
Skaitydama S. Simanos romaną nuolat klausiau savęs, kokiam žanrui ar tipui jį būtų galima priskirti, prie kokių kitų kūrinių jis galėtų glaustis, su kuo būtų prasminga jį lyginti. Norėtųsi teigti, kad tiek tema, tiek pasirinktos meninės priemonės yra naujos, tačiau gali būti, kad šis naujumo įspūdis kyla iš kitos priežasties – iš pasirinkto objekto. Rašoma apie Klaipėdą, miestą su išties savitu boheminiu paveldu, kuris savo uždarumu ir specifika beveik primena atskirą, kone etninę grupę. Šis kultūrinis sluoksnis ilgai buvo menkai pažįstamas kituose Lietuvos miestuose, todėl romanas neišvengiamai įgyja atradimo efektą.
Artimiausias šio kūrinio atitikmuo, kuris ateina į galvą, – Virginie Despentes „Vernonas Subutexas“, taip pat fiksuojantis bohemos kroniką ir kruopščiai inventorizuojantis savojo laiko „šiukšles“. S. Simanos romanas, kaip ir „Vernonas“, yra apie vakar – tik prancūziškas ir sovietinis „vakar“ atrodo tarsi egzistuotų skirtingose planetose. Lietuviškame kontekste ryškėja sąsajos su Ričardo Gavelio kūryba, ypač „Vilniaus pokeriu“, taip pat su Jurgio Kunčino „Tūla“ ir ankstyvąja Jurgos Ivanauskaitės proza – tekstais, kuriuose fiksuota miesto bohema, jos laikysenos ir mitologija. Platesniame lauke juntama ir amerikiečio bitnikų kartos atstovo Jacko Kerouaco įtaka – romane jis minimas tiesiogiai, jo garbei švenčiama. Iš šiuolaikinių paralelių galima prisiminti Giedrės Milerytės-Japertienės „Kai Kaunas buvo Kaunas“ – nors autorė nėra grožinės literatūros kūrėja, ji taip pat pasitelkia literatūrinę formą, siekdama perteikti miesto kultūrinę atmintį. Galiausiai tam tikras giminystės ryšys sieja šį romaną su vėlyvąja Rolando Rastausko proza („Venecija tiesiogiai“) ir eseistika („Verkianti bronza“), kurioje tekstas tankus, perkrautas kontekstų, privačių nuorodų ir šifruotų biografinių detalių. Tai kūriniai, reikalaujantys iš skaitytojų ne tik dėmesio, bet ir tam tikro iniciacijos laipsnio – be konteksto jie lieka sunkiau prieinami.
Taigi tai tirštas romanas – kaip ir kiti S. Simanos kūriniai, ypač romanas „Iškamšų kontora“, kurį esu linkusi sieti su oneirinės (sapniškos) poetikos literatūra. Sapniškumas romane „Potvynis Bohemoje“ pasireiškia per metaforišką, intensyvią kalbą: tropai ryškūs, įsimintini, poetiški, neretai absurdiški, todėl primena sapno kalbėjimą ar net kliedesį („mane įsitėvina bulvė su akutėmis“, 76 p.). Tačiau būtent šiame pertekliniame, ordinarumą ardančiame kalbėjime ir atsiskleidžia literatūros bruožai – tai sąmoningai pasirinkta meninė priemonė, leidžianti tekstui nutolti nuo dalykinio pasakojimo ir įsitvirtinti kaip literatūrai būdinga patirtis.
Tokio pobūdžio tekstai atsiveria skaitytojams, kurių vidinis pasaulis yra intensyvus, arba tiems, kurie kaip tik jaučia jo stoką ir ilgisi patirčių, kurių kasdienybė nesuteikia. Šiuo atveju romanas leidžia patirti 1990-ųjų atmosferą – laiką, kai buvo laužomos ribos, dekonstruojamas pasaulis, moralė, santykis su metafiziniais dalykais, kai prieinama prie savidestruktyvių, depresinių, net suicidinių būsenų. Net kyla klausimas, ar šio romano veikėjai ieškojo šviesos. Veikiausiai taip, tačiau tai buvo žmonės, gimę uždaroje sistemoje, kuriems netikėtai atsivėrė laisvė – ir jie dar nežinojo, kas ji yra ir kaip su ja gyventi.
Antropologiniu požiūriu tai – prarastosios sovietinės kartos portretas: žmonių, kurie sisteminio lūžio metu tik pradėjo būti jauni, įžengė į brandos ir kūrybinės energijos laiką. Tai gana siauro, bet reikšmingo kultūrinio sluoksnio disekcija – ir, regis, negailestinga disekcija. Šį įspūdį sustiprina ir autorės laikysena: ji savęs šiai kartai nepriskiria, veikiau stebi ją iš šalies. S. Simana save pozicionuoja ne kaip klaipėdietę, o kaip vilnietę, atsidūrusią Klaipėdoje – mieste, kurio kultūriniai reiškiniai dažnai atrodo hermetiški, sunkiai priimantys naujus narius, o kai kuriais atvejais jau ir išsikvėpę, net išnykę.
Visi romano veikėjai įvardijami pseudonimais, jų tapatybės užkoduotos, tačiau išnašose atskleidžiama, kokie realūs žmonės veikia vienoje ar kitoje scenoje. Toks autorės pasirinkimas rodo dvigubą siekį: išlaikyti dokumentiškos tiesos ir tikrovės svorį, bet kartu pasilikti sau kūrybinę laisvę – kurti, perkurti, papildyti. Skaitytojai kviečiami į savotišką detektyvą – pažinimo procesą, kuriame reikia atpažinti, susieti, atrasti.
Romanas daugiabalsis: pasakojama iš skirtingų veikėjų perspektyvų, o dar daugiau personažų pasirodo tik kaip vardai ar veidai, nužymėti keliais štrichais. Dėl to tekstas panašus į veikėjų galeriją, kai kur – ištisą veikėjų paradą. Juntamas bendruomenės mastas, jos apimtis, bet romane (ypač tiems, kurie neatpažįsta realių personalijų arba neskaito išnašų – juk išnašos negali atstoti pagrindinio kūrinio teksto) mažiau apčiuopiamas šių žmonių svoris platesniame kultūriniame lauke. Kyla klausimas: ką jie paliko po savęs? Ar šis romanas gali būti laikomas jų kartos liudijimu, jei pats nėra jų sukurtas? Asmenybių gausa gali virsti monologų choru, kuris per savo tirštumą skamba kaip triukšmas.
Kaip minėjau, romane nėra vienos aiškios siužetinės linijos. Pasakojimas dėliojamas situacijomis, laikantis chronologijos, kuri rekonstruota daugiausia sklaidant to meto periodiką. Autorė remiasi gausiais žurnalistiniais šaltiniais, išvardytais „Autorės žodyje“, ypač – veikėjos žurnalistės Evos (tikras vardas Ivona Žiemytė) tekstais. Būtent jos monologai jautriausi, labiausiai artikuliuoti, lengviausiai atpažįstami kaip turintys individualų balsą. Tai už romano ribų, per laiko atstumą užsimezgęs rašytojos ir žurnalistės autorinis „tandemas“, kuris praturtina romaną. Beje, kūrimo aplinkybėse būta ir mistiško, sapniško įsikišimo: autorės liudijimu, apibendrinti tekstą padėjo susapnuotas veikėjas Maldaujas Gurjė. Vis dėlto romane ši linija lieka neišplėtota – atsisakius nuoseklaus siužeto, ji tik nužymima.
Kitų personažų balsai išsilygina, tampa sunkiau atskiriami. Pavyzdžiui, R. Rastausko, romane vadinamo Krikštatėviu, stilistinė maniera literatūroje paprastai yra lengvai atpažįstama, tačiau čia ji neišsiskiria – ir, ko gero, natūraliai, nes tokio ryškaus stilisto balso tiksliai atkurti, pamėgdžioti neįmanoma. Lieka klausimas, ar šį personažą būtų buvę įmanoma atpažinti be detektyvinių gebėjimų ar išankstinės žinios apie jo buvimą romane (man pasisekė – sužinojau apie tai knygos pristatyme).
Pasakojama iš personažų vidaus – išorės beveik nematome. Veikėjai dažnai patys nusako savo išvaizdą, aprangą, patys prisistato. Jų monologai primena dienoraščius: iš jų nereikalaujama tvarkos, mintys gali būti fragmentiškos, tad dažnai skyriaus veiksmas nesusiklosto, vidinės dramos kontūrai lieka neaiškūs. Pasakojimo estafetė perduodama iš vieno balso kitam, o bendras istorijos judesys veda į tai, kaip šis bohemos žmonių ratas pamažu išeina iš pasaulio su viltimi įsirašyti ir galbūt net tapti istorija. Paskutiniuose skyriuose – vieno iš veikėjų, fotografo Sauliaus, laidotuvės.
Šiame kontekste ryškėja bohemos kaip grupės veidas ir dinamika, taip pat autorės kuriamas santykis su ja – grindžiamas artumo ir distancijos įtampa. Artumas atsiranda tuomet, kai skaitome itin intymius personažų patyrimus, pateikiamus iš vidaus perspektyvos; distancija – kai dialoguose veikėjai kalba apie savo kūrinius ar parodas taip, lyg duotų interviu kultūros institucijai ar istorikui. Būtent tokiu būdu romane kuriamas ikoniškumas. Kas yra ikoniškumas? Semiotikoje ikona pirmiausia yra ženklas, siejamas su objektu, kurį žymi. Tačiau kultūros teorijoje ši sąvoka platesnė: ikoniškumas reiškia ir tai, kad tam tikras žmogus, vaizdas ar reiškinys tampa simboliniu atpažinimo centru, aplink kurį organizuojasi kolektyvinė vaizduotė. Kitaip sakant, intymus žmogaus gyvenimas pamatomas istoriniu ar kultūriniu žvilgsniu. Tad kas yra bohema šio kūrinio kontekste? Vienas romano veikėjas ironizuoja: „Bohema – tai dviejų žodžių – boba ir hemorojus – junginys“ (276 p.). Tačiau juntame, kad tai – šis tas rimtesnio.
Romano pavadinime minimas baras „Bohema“ išties egzistavo, o potvynis iš tiesų vyko Klaipėdoje – jo metu nuskendo minėtasis fotografas Saulius. Tokių katastrofų tekste esama ir daugiau, tačiau jos neatrodo esminės: pagrindinė griūtis vyksta viduje, o gamtos stichijos veikiau ją iliustruoja. Kaip rašoma 160 p.: „Kai pasižvalgau po sovietmečio nusiaubtas dūšias, ne taip ir baisiai atrodo po audros suluošintas miestas.“
Dvasingumas, dar sovietmečiu itin sureikšmintas žodis (sietinas su „rusiškojo dvasingumo“ fenomenu), negalėjo būti nesvarbus tiems, kurių plaučiai sprogsta nuo deguonies pertekliaus, išnirus į laisvę. Pastebėsime, kad romane gausu krikščioniškų nuorodų – tai matyti ir veikėjų varduose (Sulamita, Jonas Krikštytojas, Amžina Mergaitė), tačiau santykis su tikėjimu išlieka konfliktiškas, maištingas. Personažai primena religinius turistus, linkusius į ezoteriką, bet ne į nuoseklią tikėjimo praktiką. Sudėtingas ir santykis su žodžiu, su tiesa. „Nes žodžiai yra tik patys sau daiktai“ (84 p.) – čia tarsi perskamba perdirbtas Immanuelis Kantas, tačiau kartu juntama ir Šventojo Rašto nuoroda („Pradžioje buvo Žodis“), kurios sakralumas romane nuosekliai laužomas. Kitoje vietoje, nuotraukoje (knygoje jų gausu, jos kuria paralelinę pasakojimo liniją) matomas užrašas ant sienos: „Žodžiai yra beprasmiai“ (112 p.), dar kitur: „Svarbiausia nieko neišsakyti iki galo (…) žodžiai yra gražūs, apvalūs, pūkuoti, tokie tobuli, kad norisi kuo greičiau jais atsikratyti“ (190 p.).
Nuodėmės atspalvis persmelkia veikėjų monologus. Tarpusavio susikalbėjimo beveik nėra – žmones jungia bendras laikas ir vieta, o ne dialogas. Personažai reflektuoja buvimą pragaro būsenoje: kartais tai įgauna atvirai suicidinių nuotaikų pavidalą, kartais nušvinta trapios vilties blyksnis (per Velykas yra tikimybė peršokti vienu pragaro ratu aukštyn, guodžiasi žurnalistė Eva).
Žodis „maištininkai“ romane skamba nuolat: bohemos žmonės neišvengiamai maištauja, vardijamos įvairios kryptys, prieš ką jų maištas nukreiptas. Tačiau lieka neaišku, už ką jie maištauja – maištas apibrėžiamas ne pozityvia, o negatyvia logika, kaip nuolatinis „prieš“, neturintis aiškios „už“ atramos.
Tam tikrą užuominą galima įžvelgti santykyje su Dievu. Jis romane dažnai rašomas mažąja raide, tarsi sąmoningai nužeminant ar kvestionuojant sakralumą. Šią laikyseną sustiprina ir personažo Dantės ištarta frazė: „Žmonės, aš nelaukiu Godo! Todėl ir sėdžiu, kad jis čia niekada neateitų ir neužimtų mano vietos“ (199 p.). Bohemos maištas atsigręžia ne tik prieš socialines ar kultūrines struktūras, bet ir prieš pačią laukimo, tikėjimo galimybę. Kai finale, vieno iš buvusių Klaipėdos gliukų balsu svarstoma apie praeitį, teigiant, kad „tai ne nostalgija, bet jaunystės laikas“, mintyse suskamba klausimas: bet ar jaunystė gali pateisinti tokią savidestrukciją?
Ryškėja šios kartos tragedijos ašis: tikima tuo, kas patiriama juslėmis, tikra laikoma tai, kas pasakoma ar parašoma, žmogus suvokiamas kaip visa ko pradžia ir pabaiga. Gimę nelaisvėje jie nesugeba būti laisvi ir, apsvaigę nuo savo pačių judesio intensyvumo, artėja prie savinaikos ribos. Po mirties – nieko, tačiau kartu nujaučiama, kad tai vis dėlto ne pabaiga. Kas tada lieka? Kas ir kokiu pavidalu perneša jų atmintį? Atrodo, kad jie patys nesiekė įsiamžinti, nes atmetė amžinybės tikrumą. Tai judėjimas myriop – girtas, šokantis, dainuojantis, žaidžiantis. Jų balsai skamba kaip monologai, aidu atsimušantys į pačių susikurtą geležinę uždangą. Tai pasmerktųjų nebūti kalbėjimas.
Manau, kad „Potvynis Bohemoje“ svarbus Lietuvos literatūros kontekste. Jis papildo miesto – šiuo atveju Klaipėdos – istoriografiją literatūriniu būdu, suteikdamas balsą laikotarpiui, kuris dar nėra iki galo reflektuotas. Tai bandymas užrašyti laiką, kol jis dar nėra nusistovėjęs ir virtęs istorija.
Galbūt todėl perskaičius romaną atmintyje išlieka ne tos žmonių grupės istorija, o jų gyvenimo būsena. Ir miestas po audros, ir žmonės po sistemos griūties, ir balsai, kurie nori būti išgirsti, nors patys nežino, ką nori pasakyti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
