PARODŲ ATSPINDŽIAI
Meno galeros plaukia ant bangos
Ignas KAZAKEVIČIUS
Tuomet, kai menas Klaipėdoje bangavo į konceptualius horizontus, siūbavo tarptautinis “SEAS” festivalis, ant Jūros šventės bangų mūsų meno galeros irstėsi sau pažįstamoje akvatorijoje. Baroti galerija pakvietė į Algio Griškevičiaus (Vilnius) tapybos ir skulptūrų parodą, o “Klaipėdos galerija” pristatė net du teminius meno projektus.
Spalvomis lankstytos erdvės
Algio Griškevičiaus kūriniai Klaipėdoje eksponuojami nebe pirmą kartą. Šio dailininko darbai įsimena sandara ir keistais objektų sugretinimais, siužeto potekstėmis. Štai miestelio fragmentas, įdėmiau įsižiūrėjus, primena žuvį, štai iš krūmo formuojasi galva. Kieno – žmogaus, būtybės, vakaro personifikacijos?.. Beje, vakaro atmosfera labai A. Griškevičiaus mėgstama. Gal kad šešėliai ilgesni, gal kad neonus galima įspalvinti, gal kad kūryboje vakaras ir romantika, magija dažnai esti sinonimai. Kartais nuoširdūs, tarpais naivūs paveikslai paperka, atrodytų, supaprastinto tikrovės atspindžio paprastumu.
Skirtumas tas, kad šioje A. Griškevičiaus erdvėje niekas negyvena. Tik atspindžiai vienas kitą atspindi: siena – vartai – langai, stogų girliandos… Varpinės, bromas į bromą. Kiekviena tvenkinio banga atkartoja viršum miesto pakibusio vėjo gūsio potėpį, švytinčio oro pūkus… Gerai čia užlenkiau, net miela! Bet kaip kitaip žodžiais išreikšti A. Griškevičiaus tapinių atmosferą? Paveikslų, kurie, regis, kimšte prikimšti nematomos garsų, šurmulių masės, gatvelėse, stogų čerpėse pasimetusio aido, teptuko čežėjimo… Iš tiesų, atrodo, kad miestas drobėje, tie visi kalneliai, kloneliai ir bulvarai gimsta vien teptuko pasivaikščiojimams. Menas – menui, taip sakant. Tapyboje. Bet ar tikrai – visoje autoriaus kūryboje? Kam tada eksperimentai su skulptūra, vielučių pynimo reljefu, fotografija, kurioje regime galimo tapybinio siužeto (siur)realizaciją.
Šioje parodoje, be paveikslų, pateikiamos ir iš vytelių pintos konstrukcijos, medinė it vaikiškas žaislas supamojo kentauro skulptūra bei karkasinis vielinis žiogas. Tiek tūrinė skulptūra, tiek narstiniai primena tapybą. Struktūra ta pati – dalių simetrija, detalių pasikartojimas, detalės ilgis – sulig potėpiu.
Narstiniai ir tapyba siejasi erdvės su(už, per)lankstymo panašumu. Nes ištapyti paviršiai drobėse atrodo tarsi išlankstytos plokštumų plokštumėlių skiautės. Ir dekoratyvumas čia neįkyrus. Paveikslą autorius mezga it nesibaigiantį kiliminį raštą. Todėl darbus galima apžiūrinėti įvairiomis kryptimis.
Tokia pati tendencija, beje, vyrauja ir parodoje. Abi parodos dalis – tapybą ir skulptūrą – sieja ir dar viena grandis – logika. Ką ir besakyti, malonu žiūrėti į tobulai “suręstus” A.Griškevičiaus kūrinius. Kiekvieną jų maitina racionalumo srovė. Srovė, skalaujanti abu (pradžioje minėtus) krantus. Ir jos ištakų toli ieškoti nereikia. Tai modernioji XX a. tapyba.
Mėlynai ant balto
Tokį spalvų sąskambį naujo vaizduojamosios dailės projekto dalyviams pasiūlė “Klaipėdos galerijos” direktorė Violeta Jusionienė. Toks koloristinis kontrastas turėtų dominuoti jų darbuose arba bent jau tapti akcentu.
Paprasta ir aišku. Nuoroda į gamtos stichijas, spalvinę ir kitokią simboliką. Gana ribota, nes idėja pateikta labai formaliai. Išvada – dauguma darbų turėtų būti abstraktūs ar bent iš dalies tokie.
Baltas pjūvis dideliame violetiniame V.Gaidamavičiūtės-Kiselienės formato grafikoje. Pusmėnuliai, cerkvės stogų svogūnai – žmogaus veido dėlionė (self – portrait?) J. Rekevičiūtės paveiksle. Geri autoriai – stiprūs darbai. Beveik konstanta tokio tipo projektuose. Grafika, betgi pernelyg rimta, ir kompoziciškai, beje, kad atitiktų tik baltą ir mėlyną ir kad savo ruožtu leistų joms skleistis kaip norint, kad ir ruožais. Tapybos čia reikia, tapybos, aha.
Geriausiu šios parodos kūriniu laikyčiau vis labiau Lietuvoje populiarėjančio kauniečio Viginto Stankaus paveikslą “Kompozicija”. Stambūs gestiški potėpiai slysta paįstrižai paveikslų, išslysta iš baltai mėlynų dėmių. Šalia plačiateptukių magistralių besiganančios rambios faktūrinių potėpių karvės yra vienodai intensyvios. Tai suteikia paveikslui rimties, santūrumo, solidumo. Šie plastiniai efektai elastingi, “svoringi” ir dekoratyvūs. Ir padvelkia suartu betonu, pakankamai lyrišku peizažo, natiurmorto ir jau savaime abstrakčių stichijų –oro, vandens – “telniaške”, t.y. jūreiviškais marškinėliais, jeigu grynai lietuviškai sakyt.
Stereosiuvinėtoja J. Šmidtienė pateikia melsvus voratinklius, įkomponuotus taip mėgstamoje rėmo dėžutėje. Pro melsvas gijas švyti siena – štai kur viskas aišku, mėlynu ant balto erdvėmis užrašyta. J.Šmidtienės erdvės apsiuvai būtų tikę ir taikomojo meno gerbėjams skirtame projekte “Iš močiutės skrynios”, kuris pristatomas pagrindinėje “Klaipėdos galerijos” salėje.
Skrynios, gėlėmis paišytos
Ką galima rasti močiutės skrynioje? Nelygu kokia močiutė, – gal supelijusius sūrgalius, pelės kakius ir tą pačią dieduko “telniaškę”, neskaitant purvinų apatinių, nors ir kiauraraščiu siuvinėtų. Gal dar laikraščių iš spaudos draudimo gadynės, kinivarpėtą rožančių ir trijų kartų vestuvines paklodes, pundus pamirštų rublių… Naivu būtų tikėtis rasti šilkų ir porcelianų. Na, kieno bobutės grafaitės buvo? Ar daug priskaičiavote? Tataigi.
Išvada: parodoje turėtume matyti kūrinijoje įkūnytą idealą, antikvaro, moderno, romantizmo, rankdarbių, buitinių mažmožių derinius. Linksmus daiktus ir nesunkiai gliaudomas jų eksponavimo prasmes.
Atrodo, ką galima pritaikyti ištraukus iš močiutės skrynios?!. Na, nebent parodyti. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, nes taikomojo meno projektai dažniausiai žaidžia su daiktų funkcija, intriguojančiai ją iškreipia, paversdami pokštu. Arba labai rimta kelione praeitin. Antai N. Kazakevičienė šimtmečio senumo gobeleno atraižoje (nuo krėslo, kadaise priklausiusio žymiam Lenino bendražygiui revoliucionieriui – idealistui Plechanovui) perlų (imitacija) karoliukais paryškina rojaus paukščio kontūrus. Sakytum, piešiniui užvelka naują sluoksnį, kursai nukelia mus praeitin, kada rūmų damos tikrais perlais siuvinėdavo, t.y. laisvalaikį “užmušinėdavo”. Ir realizmas, ir rimtos potekstės, ir švelnus vartojamo meno šypsnis.
Visa paroda tai: tekstilinės kraitelės, suknelės, tapyba ant šilko, batika, skarelės ant galvos ir kaklo – gana jaunos močiutės retrospektyvinė kolekcija. Vienas originalesnių ir įspūdingiausias kūrinių – šiaulietės tekstilininkės Giedrės Legaitės-Petniūnienės „Iliuzijos” – didelio formato juodame fone atspausti megztų servetėlių kontūrai. Grynomis spalvomis – oranžine, skaisčiai žalia, geltona, balta. Plakatiškai byloja, jog pasaka nostalgija nėščia. Nostalgija ir ilgesiu, prisiminimų bangomis.
