Trečioji gyvenimo dešimtis ir ieškojimas tos geriausios vietos, kur kvadratiniai metrai, langų skaičius bei vandens ir elektros mokestis atitinka bent kai kuriuos logikos dėsnius. Gyvenamosios vietos paieška yra viena populiariausių temų bendraamžių pokalbiuose. Ir nėra net tiek svarbu, kuriame mieste ar valstybėje vyksta namų paieškos, susiduriama su panašiomis problemomis. Dažnai norinčiam rasti reikia įšokti į seklio vaidmenį, būti pastabiam ir sparčiam. Ula Kociūtė (gim. 2001 m.) Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikiančioje parodoje „namų beieškant / in search of home“ neria į gilesnę ir kiek kitokią namų paiešką.
Gabija NAIKAUSKAITĖ
Namų ilgesys
Autorė gilinasi, kur slepiasi emocinis ir giluminis ryšys su aplinka, tampantis svarbesniu nei fiziškai patrauklios vietos savybės (neseniai atlikto remonto kvapas, patogus susisiekimas viešuoju transportu ar realybę atitinkanti nuomos kaina). Menininkė naudoja analoginės fotografijos, siuvinėjimo bei šilkografijos technikas ir personalinėje parodoje pristato savo pastangas rasti namus Suomijoje ir Portugalijoje. Išvykusi studijuoti į Tamperės ir Porto miestus, U. Kociūtė su namų ilgesio jausmu kovojo ieškodama jų atitikmenų.
Pirmą kartą rodomas kūrinių ciklas grįžta ne bet kur kitur, o į gimtąjį menininkės miestą – Klaipėdą. Šiame atspirties taške, sprendžiant, ar menininkei pavyko surasti namus, užtenka apsidairyti Klaipėdos gatvėse, ieškant panašumų. Visas paieškų procesas apipintas margaspalviais menininkės močiutės iš Sedos (Mažeikių r.) siūlais. Pagyvindami įamžintus atvaizdus, siūlai suteikia didesnę emocinę vertę ir prideda paslaptingumo. Iškyla klausimas: koks yra siūlų santykis su vaizdu? Įvairiaspalviai siūlai tampa energijos pliūpsniu nespalvotoms fotografijoms. Dažnu atveju siūlų gijos atkartoja, užpildo ar tampa komplimentu architektūrinėms formoms, augmenijai ar šviesai. Tokie rankomis įausti intarpai vaizduose palydi detalų menininkės žvilgsnį į aplinką.
Perėjus juoda užuolaida užtrauktą parodos erdvės durų ertmę, pasitinka prietema, kuri suteikia paslaptingumo namų paieškos pradžiai. Pritemdyta erdvė, bespalviai atvaizdai ir margaspalviai siūlai, nardantys po erdvę. Kairėje, šalia sienos ant ratukų, šešėlyje ant žemės guli mažas siūlų kamuoliukas. Akys krypsta vėl į sieną, o ten ant įkaltų vinukų kabo siūlų voratinklis ar jo pradžia – pirminės geometrinės figūros. Siūlų pinklės duoda pradžią detektyvo užuomazgoms. Tyrėjo nematyti, bet gal parodos lankytojai gali įminti mįslę ir surasti ieškomąjį? Vinukai ir tiesės tarp jų primena kažkieno kelionę ar blaškymąsi iš vieno taško į kitą. Atrodo, tykoma kažkokio sprendimo, objekto, vietos? Pažadinta detektyvo gyslelė įtraukia įdėmiau apžiūrėti eksponatus. Įtariamasis dar neaiškus.
Paprastai visas namų fenomenas dažniausiai susideda iš žmonių, šilumos, santykių ir rūpesčio vienas kitu, o pats pastatas telieka tų jausmų kiautu tiems. Šilkografijos technika atliktame menininkės kūrinyje „daugiabutis“ (2024) atpažįstami namų fasadai, kai kur matyti tik jų kontūrai. Juntamas namų chaotiškumas. Skiautinio centre išsiuvinėta portugališka plytelė, žemiau – vilkelio formos viesulas. Kai kur pasikartoja žmogaus, pasirėmusio į lango rėmą, atvaizdas, bet pamatyti asmens veidą ar perskaityti emocijas neįmanoma – tekstilės audinio tekstūriškumas uždeda anonimiškumo kaukę. Dalis vaizdų kvadratėlių kompozicijoje lengvai įskaitomi, kai kurie „užtamsinti“ prasitaria apie įvairialypius buto gyventojus. Gal net buto intrigas ar paslaptis?
Tamperėje ir Porte
Parodos erdvėje laisvai kabo dešimt fotografijų. Jos sukabintos ant tų pačių margaspalvių detektyvinių siūlų („namų beieškant (Tampere)“, 2022 m.). Detektyvinis tyrėjo protas prisimena neseniai turėtą šmaikštų pokalbį apie meno sceną Tamperėje. Pasirodo, 2022-aisiais Tamperės meno muziejuje parodoje „WE“ aktorius Bradas Pittas pristatė 9 kūrinius, vienas iš jų „House a Go Go“, 46 centimetrų namo miniatiūra (pagaminta iš medžio žievės ir suklijuota lipnia juosta). Panašu, kad namų tema Tamperėje tampa įdomiu fenomenu.
„Tamperės“ fotografijų serijoje – gyvenamieji namai. Nors fotografijose žmonių figūros ne visada pastebimos, namus juosiančios tvoros, kiemai su asmeniniais daiktais – trasi užuominos apie žmogaus buvimą užfiksuotuose kadruose. Kelios fotografijos parodos erdvėje yra nusuktos, matyti tik namų kontūrai ir margaspalviai siūlai. Gijos apipina namų eksterjerus. Atkartoja šviesos šaltinius, tvoras, augmeniją. Paros ir metų laikas fotografijose sunkiai nuspėjamas, lieka tik spėlioti apie šiaurietiškos augmenijos ir metų laikų specifiką. Kūrėja, ieškodama namų, parodoje eksponuojamus vaizdus užfiksavo paslapčiomis, būdama slapta žiūrovė. Paskutiniame ciklo „namų beieškant (Tampere)“ kadre galima atrasti namo adresą, akinančią šviesą ir autorės šešėlį ant namo fasado. Šią fotografiją iš kitų išskiria slaptas menininkės autoportretas ir primena apie vis dar besitęsiančias paieškas.
Toliau – aštuoni ant sienos sukabinti negatyvai. Platus „žuvies akies” formato vaizdas atrodo apvalainas. Šie kadrai kur kas mažesni nei prieš tai, todėl išsiuvinėtos siūlų gijos atrodo milžiniškos. Vaizdas kadre sapniškas, namų detektyve atsiranda siurrealaus sapno iliuzija. Ar sapnai gali padėti išsiaiškinti kas yra namai? Serijoje „namų beieškant (Porto)“ (2023) daugiabučiai, mediniai pasakų nameliai lieka kažkur praeityje. Siūlų gijos išeina ir iš negatyvų ribų.
Visi parodoje eksponuojami negatyvai įamžinti menininkės pagamintomis kameromis. Viena kamera iš sausainių pakelio, o kitos dvi – iš saldainių pakuočių. Pinhole kamera yra be objektyvo, ji turi tik „kūną“. Tokią kamerą nesunku pasigaminti pačiam, svarbu turėti šviesos nepraleidžiančią ertmę, dėžutę su skylute. Ir, aišku, yra reikalingi burtai, nes gebėjimas atkartoti vaizdą ant popieriaus kai kam vis dar prilygsta stebuklui. Vaizdo įamžinimas su pinhole kamera reikalauja daugiau kantrybės, nuotrauka gali užtrukti ir kelias minutes, toks laikotarpis yra įmanomas norint pasprukti. Ypač nežinant, kad kažkas tave bando nufotografuoti. Šioje serijoje išsiuvinėtos formos diktuoja, kur žiūrėti ir kur ieškoti „taikinio”.
Namų atitikmuo
Kociūtė Portugalijoje nusprendė tęsti projektą ir bandymus ten atrasti namus. Tiksliau, ieškojimus to, kas atstoja ir primena juos. Būtent senutės ir senukai pateko į menininkės akiratį. Jie tapo Lietuvos ir kartu namų priminimu. Galbūt tiek Portugalijos, tiek Lietuvos senjorai atrodo panašūs, nes užsiima ta pačia veikla – stebėjimu? Jiems galėtų būti išduodamas tarptautinis pasas susibūrimams, aptariant stebėjimo veiklą ir jos tobulinimą.
Sakoma, kad namai yra ten, kur širdis. Kai kam tai gali nuskambėti kaip šmaikštus priminimas keliaujant nepalikti širdies kažkur pakeliui. Galų gale ji (širdis) dažnai ir apgauna, verčia patikrinti daug nekilnojamo turto objektų, valstybių tol, kol lieki patenkintas savo atradimu, net jei tai yra grįžimas į savo pirmuosius namus. Ieškodama namų svetur, U. Kociūtė parodoje įtraukia į detektyvą. Bandydama rasti savo namus, žiūrovus paskatina prisiminti ir įvardyti, kas kiekvienam juos atstoja. Parodos lankytojai tampa sekliais, lydimi menininkės užfiksuotų vaizdų ir siuvinių, jie atranda daugiasluoksnes namų reikšmes.
Močiutės tapo ta dėlionės dalimi parodoje – namais svetimame krašte. Kiekvienas savo asmeniniame detektyve gali atrasti sau patrauklų atitikmenį „močiutei”, kažkokį sau mielą namų prisiminimą. O jaučiant namų ilgesį galima tapti sekliu, ieškančiu namų atitikmenų. Einant gatve ir pajutus, kad esi stebimas, lieka ieškoti rankomis paremto susirūpinusio veido, žvilgsnio, lydinčio tavo žingsnius. Toks močiutiškas saugojimas akimis ir galėtų būti namai tiems, kurie vis dar jų ieško.
