Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje iki kovo 15 d. veikia Aušros Griškonytės-Volungės personalinė fotografijų paroda „Rožinis“ (kuratorė Danguolė Ruškienė). LGBTQAI+ temomis kurianti autorė pasisako prieš diskriminaciją ir akcentuoja grėsmę žmogaus laisvei.
Danguolė RUŠKIENĖ
Kalbėti, kol bus išgirsta
Ši tema itin aktuali šiandien, kai vyksta diskusijos dėl Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo ir pan. Menininkė kalba apie vis dar gajų siekį apriboti žmogaus pasirinkimus ir apie itin skaudžią problemą – savižudybę, savęs žalojimą ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp paauglių. Tai neretai lemia visuomenės puolimas, artimos aplinkos netolerancija ar smerkimas. Akivaizdu, kad dalis mūsų vis dar neturi Žmogaus teisių ir jaučiasi nesaugūs. Per konceptualiai įkrautus vaizdus autorė nagrinėja laisvės ir savęs suvokimo formas, griauna stereotipus ir kviečia reflektuoti apie žmogaus teisę būti savimi. Tai – pagrindinė A. Griškonytės-Volungės žinia, su kuria ji pirmą kartą prisistato Klaipėdoje. Parodoje eksponuojami kūriniai fragmentiškai apima visą autorės kūrybą – nuo 1999 m. iki 2024 m., naujausia serija „Nematomi“ (2024) specialiai sukurta šiai parodai.
Parodos pavadinime „Rožinis“ A. Griškonytė-Volungė užkodavo dvi prasmes. Pirmiausia, tai – rožinė spalva, kuri sujungia tiek vyrišką, tiek moterišką lytį, primenant, kad XIV a. rožinė buvo vyriškumo ir galios simbolis, o tik po Antrojo pasaulinio karo tapo moteriškumą simbolizuojančia spalva. „Rožinis“ – ir rožinio kalbėjimas apie LGBTQAI+ žmonių nuolat patiriamą diskriminaciją ir to pasekmes. Galima teigti, kad rožinimas (A. Griškonytės-Volungės sugalvotas terminas) šios autorės kūryboje yra ne tik nuolat jos atliekamas veiksmas, bet ir pozicija – kalbėti tol, kol bus išgirsta. Švelni spalva, suponuojanti pačius jautriausius jausmus, pasitelkiama ne regimos, o esamos realybės vaizdavimui. Kitaip tariant, menininkės fotografijose užfiksuoti tikrieji queer žmonių savęs suvokimo modeliai. Žinoma, teatrališkumas – dar vienas, itin veiksmingas dėmuo čia naudojamas kaip papildoma priemonė, atverianti galimybes ne tokioms dramatiškoms interpretacijoms.
Persmelktos autentiškumo
Tuo metu, kai šalis atgavo Nepriklausomybę (1990 m.) ir tikėjome, kad būtent tada žengiame į naują erą, laisvės suvokimas tarp queer žmonių atrodė kitaip. Būtent tais laikais A. Griškonytė-Volungė užfiksavo pirmuosius savo kadrus („Kekšės“, 1999–2000), atskleidžiančius šių žmonių išlaisvėjimą, priedangų nusimetimą, taip pat ir tikėjimą, kad kalbėti ir gyventi atvirai taps įmanoma. Siekdama išsilaisvinti iš režime patirtų patirčių, diktavusių gana griežtas nuostatas, kaip gyventi ir mąstyti, autorė intuityviai fiksavo savo aplinką – draugus ir pažįstamus, teatrališkai šėliojančius paskubomis sukurtos butaforijos fone. Ši, pirmoji serija ne tik tapo atspirties tašku tolimesniems jos kūrybiniams ieškojimams lyties įvairovės lauke, bet ir suteikė įrankius kalbėti rūpimomis temomis. Išryškindama lytinio identiteto tapatybės problematiką, menininkė sluoksnis po sluoksnio išlukštena dalies mūsų visuomenės nenorą ar net neįgalumą pripažinti vis dar egzistuojančias problemas.
Gilindamasi į queer žmonių emocijas, savęs suvokimo ir reprezentavimo formas, fotomenininkė savo herojus fiksuoja puikiai suvokdama asmeninę atsakomybę. Akivaizdu, kad ši socialinė aplinka jai yra ne tik artima, bet ir itin aktuali. Tai, kad autorė asmeniškai pažįsta fotografuojamus asmenis, suteikia jai galimybę priartėti prie jų istorijų itin arti. Dėmesio centre – ne tik žmonių portretai, bet ir šioje socialinėje aplinkoje besivystantys santykiai. Jos fotografijos persmelktos artumo ir autentiškumo. Formuojamas žvilgsnis – dvejopas. Kartais jis išorinis, siekiantis pabrėžti svetimą poziciją ir paviršinę temos traktuotę. Tokiais atvejais, nors ir nejausdami įtampos, žmonės akivaizdžiai pozuoja prieš objektyvą. O kartais autorė suponuoja temos analizę iš portretuojamojo pozicijų, tampa nematoma ir palieka subjektą vieną, tarsi suteikdama galimybę jam išsikalbėti. Natūralu, kad būtent tokiais momentais queer žmonės jos fotografijose atrodo itin pažeidžiami.
Keičiantis epochoms
Pagrindinėje parodos fotografijoje „Rožinis“ (2024) – androginiškas žmogus. Joje telpa visa šiandienės Lietuvos socialinė įtampa, daugiausia nulemta sovietmečiu suformuotų stereotipų ir nuostatų. Autorė atkreipia dėmesį, kad sovietinė praeitis mūsų visuomenėje paliko gilias traumas, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Nors dabartinė karta gimė ir gyvena laisvoje šalyje, ji vis dar jaučia praeities traumos poveikį per šeimos istoriją ir kolektyvinę atmintį. Ši atmintis, kuri neretai pasireiškia per vidinius konfliktus, lemia asmeninį susvetimėjimą, socialinę atskirtį ir savidestrukcinius elgesio modelius. Atsirandantis ryškus kontrastas tarp traumos ir novatoriško mąstymo skatina ieškoti susidorojimo su neišspręstomis problemomis ir emocijomis būdų.
Sovietinėje visuomenėje kolektyvinė atsakomybė ir kontrolė buvo labai svarbios, žmonės jautė tiesioginę priklausomybę nuo valstybės sprendimų, kartu prarasdami asmeninio sprendimo galimybę. Ir nors postsovietinėje visuomenėje individai siekia asmeninės laisvės, tačiau nemažą jų dalį dar slegia kolektyvinės atsakomybės našta. Šis dualumas tarp priklausomybės ir autonomijos gali sukelti vidinius konfliktus, kurie pasireiškia per savidestrukcinį ir save sabotuojantį elgesį, kaip bandymą atrasti vietą naujame socialiniame kontekste. Taip neretai priartėjama prie savęs žalojimo ar net savižudybės. Istorinių ir kultūrinių permainų poveikis asmens psichikai reiškiasi labai skirtingai. Vieni laikosi įsikibę senų, iš sovietmečio paveldėtų vertybinių nuostatų, kiti siekia pažangaus, laisvo ir demokratiško gyvenimo. Žmogaus kūno žalojimas šiame kontekste gali būti suprantamas kaip reakcija į gilius socialinius ir vertybinius pokyčius, kai viena epocha keičia kitą, o sovietinės nelaisvės formos ir toliau perduodamos iš kartos į kartą. Tai itin išryškėja kalbant apie queer žmonių situaciją.
Padidinto jautrumo tema
Griškonytės-Volungės fotografija užima išskirtinę vietą Lietuvos fotografijos kontekste. Ji – viena iš nedaugelio, nuosekliai analizuojanti lytinės tapatybės klausimus ir LGBTQAI+ žmonių problemas. Autorės pozicija aiški – ji siekia lygiaverčio gyvenimo ir vienodų teisių visiems. Kiekviena jos fotografija – pastanga atkreipti dėmesį į šiais laikais sunkiai suvokiamą, bet vis dar egzistuojančią problemą – seksualinių mažumų izoliaciją, varžančią šių žmonių gyvenimus. Tai – absurdas, kuris vis dar egzistuoja. Kas yra teisinga ir ko turi imtis, kad išliktum? Fotografė drąsiai neria į padidinto jautrumo temas, net nesvarstydama apie tai, kad gali būti nesuprasta. Tai – ne tik jos asmeninis suvokimas, bet ir pasirinkimas aktyviai komunikuoti dėl sociume vis dar gajos iškreiptos laisvės sąvokos.
Svarbi parodos dalis – garso menininkės Gailės Griciūtės kūrinys „Playing Jail“ (2021), sukurtas įrašinėjant garsus Lukiškių kalėjime. Čia jis veikia kaip papildomas emocinis sluoksnis, užaštrinantis socialinės izoliacijos momentą. Garsas kuria uždarumo ir įtampos atmosferą, susipinančią su kartkartėmis (priklausomai nuo apšvietimo kampo) išryškėjančiais veidais. Kad pamatytum (o ir suprastum), reikalinga tinkama kryptimi krentanti šviesa. Kitaip skendėsi tamsoje ir nežinomybėje.
