Ištrauka iš spaudai rengiamo romano
Sigitas BENETIS
Trečią dieną po Dariaus samprotavimų apie prisipažinimą Valentinas pats paskambino. Nors… Gal tai buvo ketvirtadienis. Jis grįžo namo įprastu laiku, vaikai, atrodo, buvo savo kambariuose, Milda virtuvėje gamino vakarienę. Pasisveikino, persimetė nereikšmingais žodžiais ir užlipo į miegamąjį persirengti. Tikriausiai buvo taip, o gal šiek tiek kitaip: gal nusiplovė rankas, tikriausiai pažiūrėjo į veidrodį, pamatė jame susenusį vyrą, gal dirbtinai nusišypsojo, norėdamas pamatyti save gražesnį, bet greičiausiai suirzo, suirzęs pasisuko profiliu, patapšnojo per pilvą, be abejonės, tam, kad dar labiau suirztų, ir galbūt prisiminė, kaip garbaus amžiaus moteris pasidžiaugė metais ir pasakė, kad su meile glosto kiekvieną savo raukšlę. Darius tąkart nustebo ir stengėsi nustebimą nuslėpti, bet buvo tikras, kad nepavyko ir, nors knietėjo moterį išklausinėti ir sužinoti jos džiaugsmo receptą, pasakė, kad jaučiasi panašiai.
Vaikystėje tėvas atrodė piktas ir neprieinamas, ir Darius klausinėjo tik mamos, todėl patys paprasčiausi klausimai apie pačius banaliausius reiškinius, apie elementariausius dalykus, apie kuriuos kiti vaikai be jokio gailesčio išklausinėja abu tėvus, liko nepakankamai išklausinėti. Dabar paklausti, kodėl jūs jaučiatės laiminga ir mylite savo raukšles, būtų gėda. Matydamas paniurusius tėvų veidus, Darius turėjo dvi galimybes – slampinėti po miestą arba eiti į taip nemėgstamą muzikos mokyklą.
Vaikų paklaustas, ar jo vaikystė buvo laiminga, atsakytų teigiamai vien iš nenoro pasakoti apie mokytojų sukamas ausis, apie vaikščiojimą ratu per pertraukas mokyklos koridoriumi, lyg kalėjime, apie pionierių stovyklas, kuriose pliaupiant lietui buvo privaloma vienmarškiniams stovėti idiotiškose rikiuotėse, kad klausytų stovinčių po stogu stovyklos vadovų kalbų apie pasiaukojimą ir užsigrūdinimą. Paklaustas pasakytų „taip“ ir galvotų apie patyčias. Menkiausiai progai esant, mokyklos direktorius tyčiojosi iš mokytojų, mokytojai tyčiojosi iš mokinių, mokiniai tyčiojosi iš silpnesnių už save, silpniausieji nutraukdavo musėms kojas arba šerdavo balandžius žiurkių nuodais. Patyčios buvo gyvenimo prasmė, svarbiausias egzistencinis dalykas. Pasityčiojęs iš kito, nukreipdavai patyčias nuo savęs. Patyčios buvo mūsų apsauga – visą mokykloje praleistą laiką turėjai įsitempęs galvoti, kaip pasityčioti iš bendraklasio, kad nebūtum nustumtas nuo hierarchijos laiptelio. Vaikystė buvo nepaprastai laiminga, paklaustas pasakytų Darius.
Žiūrėdamas į veidrodį, Darius galvoja, kad ten, vaikystėje, yra lemtingos dienos pradžia. Jis būtinai turi sugrįžti – prisiminti visas smulkmenas, smulkmenėles, prisiminti kiekvieną savo poelgį, kiekvieną sprendimą, nulėmusį kitą sprendimą, turi atsekti visą kelią iki pagrindinio sprendimo, iki lemtingos dienos. Jam gal pasirodė, nors yra beveik tikras, kad labiausiai suirzo ne dėl pilvo, o dėl to, jog veidrodyje pamatė tėvo žvilgsnį ir mamos manieras, suirzo, nes darosi panašus į tėvus, o jo vaikai darosi panašūs į jį, vaikų vaikai pasidarys panašūs į savo vaikus ir tėvus, tėvai – į vaikus ir senelius ir taip ratu toliau.
Nusileidęs išgirdo Mildą kalbančią telefonu. Ji pridengė ranka mikrofoną ir pašnibždomis pasakė, kad paskambino Valentinas. Gal jis kamantinėja Mildą ir nori daugiau sužinoti, kur tuo metu buvo Darius? O gal jis pasakoja, kad matė Darių lange ar išėjusį į terasą? Ne, jis negalėjo matyti. Milda retkarčiais pasako po žodį – daugiau kalba Valentinas. Taip, panašu į prisipažinimą, panašu į išpažintį. Gal jis pajuto, kad gali jai išsikalbėti ir dabar pasakoja, kad nesupranta, kodėl leido vaikams bristi į jūrą ir brido pirmas. Jie buvo visai arti kranto, norėjo tik sušlapti ir atsigaivinti. Valentinas tai kartojo šimtus kartų, nejaugi galėtų kartoti vėl. Gal jis sako, jog negalvojo, kad su jais taip gali atsitikti ir dabar nežino, kaip toliau gyventi. Jie turėtų vienas kitą suprasti, pagalvojo Darius.
– Pagaliau, – baigusi pokalbį pasakė Milda. – Norėjo pranešti, kad savaitgalį jie atvyksta į Palangą. Metinių proga nori uždegti žvakučių ir ramiai pasėdėti. Norėtų susitikti.
– Gerai, aš nieko prieš.
– Jis bijo. Negali ramiai miegoti, o jei užmiega, sapnuoja vieną ir tą patį. Dar pasakė, lyg tarp kitko. Sapnuose pirmiausia mato mūsų namą. Galbūt dėl to, kad atėję prie jūros, jie nusistebėjo ir tarpusavyje aptarinėjo namo vietą. Valentino žmona pasakė, kad tokioje vietoje gyventi yra kiekvieno žmogaus svajonė. Galbūt dėl to. Man sunku jo klausyti – supranti? Jis kiekvieną kartą pasako, kad Klaudija buvo ypatinga mergaitė ir pradeda pasakoti, kokia ji buvo graži, gabi muzikai, kaip gražiai šoko, piešė ir vaidino. Kiekvieną kartą pasako, kad ją labiausiai mylėjo ir nesupranta, kodėl. Gal dėl to, jog mokėjo šnairuoti? Ji šnairai į jį pažiūrėdavo, gudriai nusišypsodavo ir pribėgusi užšokdavo jam ant kelių. Kodėl jis taip dažnai man skambina?
Turėtų pasakyti, kad nežino ką tokiu atveju sakyti, ne, kad žino, bet nesakys, nes vengia tos temos, kad jam geriau tylėti, nes gali išsiduoti, nes ji yra smalsi ir nepraleidžia nė vieno žodžio pro ausis. Jei praleidžia ar ko nesupranta, Milda perklausia, ji nebijo perklausti ir viską nori žinoti nuo pradžios. Tarsi matydama Dariaus susirūpinimą, staiga ji keičia temą:
– Sausio tryliktąją, kai visa Lietuva stovėjo prie televizijos bokšto ir Seimo rūmų, aš bijojau išeiti iš namų. Draugai kvietė važiuoti į Vilnių, bet tėvai griežtai buvo uždraudę. Žinau puikiai, kad galėjau išvažiuoti, ir žinau, kad tėvų draudimas man pirmą kartą gyvenime pasirodė priimtinas. Kiekvieną kartą, artėjant Sausio tryliktajai, aš imu jaudintis, imu galvoti, kaip būtų buvę, jei būčiau išėjusi. Kai matau per žinias dokumentinę įvykių medžiagą, matau begalinį Lietuvos žmonių atsidavimą ir aukojimąsi, sukyla pasididžiavimo žmonėmis jausmas, kartais ima riedėti ašaros, bet priekaišto dėl savo baimės nejaučiu. Ar smerki mane už tai?
– Žinoma, ne. Kodėl turėčiau smerkti už jaunystėje patirtą baimę? Bet kodėl pradėjai apie tai kalbėti?
– Paskutiniu metu daug apie tai galvoju. Nežinau, ar baimė turi amžių. Vaikystės, jaunystės, senatvės metais ji gali kartotis. Galbūt ji yra paveldėta. Ar mes galime kaltinti save už prigimtį?
Jis nuėjo užkaisti vandens arbatai. Tai gera priežastis pasišalinti neturint atsakymo. Dariui atrodo, kad atsakymas jo viduje per giliai arba per didelis, ir jo ištraukti negali nei jis, nei Milda. Galbūt klausimą reikėtų padaynti į kelis smulkesnius. Jei ieškotum atsakymo į nepadalytą klausimą, greičiausiai atsakymas būtų pusiau neigiamas, pusiau teigiamas, aplipęs atsakomybe už netinkamus poelgius, apaugęs sąžinės ir moralės normomis, per daugelį metų susiklosčiusiais tarpusavio santykiais, bendravimo taisyklėmis ir dar daugeliu dalykų, priklausomų ir nepriklausomų nuo paties žmogaus, atsakymas išeitų visiškai nesuprantamas net šviesiausiems filosofams.
Jei, sakykim, leiskim sau pagalvoti hipotetiškai, jei taip būtų susiklosčiusios tradicijos, jei visuomenėje būtų priimta, būtų norma, kad individas negali gelbėti nelaimėje atsidūrusio kito individo, išskyrus savo šeimos narius. Jei per metų metus būtų susiformavusi tokia moralė, kad skęstančiojo gelbėjimas yra skęstančiojo ir jo artimųjų reikalas, tada jis, o ne Policininkas būtų didvyris, ir šlovė, kad sugebėjo atsilaikyti neišbėgęs į pagalbą skęstantiems, tektų Dariui, o sąžinė net po mirties turėtų graužti Policininką. Aišku, visada būtų išimtys, visada atsirastų išsišokėlis, visada nukristų kas nors iš dangaus ir nežinodamas, nesuprasdamas, kad skęsta svetimi, pultų juos gelbėti. Lygiai taip pat arba panašiai sąžinė būtų nešvari, jei užaugęs kanibalų gentyje, bet kažkokiu būdu įgijęs žinių apie likusį pasaulį, Darius atsisakytų nužudyti ir suvalgyti žmogų. Jis jaustų kaltę, turėtų ją jausti, kad paskatintas žinojimo pasidavė silpnybei gerbti svetimą ir tokiu būdu pajuto pranašumą prieš savo gentainius.
Deja, šiuo atveju Darius negali pasiimti moralės normų iš praeities ar iš kitos tautos ir prisitaikyti šiai dienai ir vietai, kurioje gyvena. Ar jis gali būti prisitaikęs nebijoti, nors jo prigimtis yra baikšti? Ar jis gali kaltinti save? Ne – atsakymas atėjo savaime. Jis gali kaltinti save tik už tai, kad norėjo pasirodyti geresnis ir drąsesnis. Jei draugams ir pažįstamiems nebūtų melavęs, kad vaikystėje išgelbėjo skęstantį kaimynų berniuką ir apgynė chuliganų užpultą žmogų, tą dieną būtų galėjęs pasakyti, kad išsigando. Būtų galėjęs pasakyti, kad baimė sukaustė kojas ir jis nebegalėjo judėti. Arba būtų galėjęs neminėti žodžio „baimė“ ir pasakyti, kad pamatęs tą vaizdą, tarytum išsijungė ir prarado orientaciją – nebesuprato nei kur randasi, nei koks dabar metų laikas. Galėtų pasakyti, kad buvo tapęs gyvu lavonu, kad apie tapimą lavonu jis sprendžia iš kvapo, kurį užuodė po to, kai atgijo. Ir tai būtų tiesa.
– Apie ką galvoji?
Tikriausiai jis per daug ilgai mąstė, kaip atsakyti į Mildos klausimą apie prigimtį. Ji suprato savo klausimo sudėtingumą ir pati galvojo apie jį. Gali būti, kad klausimą uždavė sau ir gali būti, nes dažniausiai taip būna, pirma išmąstė atsakymą, todėl kurį laiką nuobodžiavo.
– Apie Policininką, – pasakė Darius, nors galvojo apie tiesą.
Milda tikrai nepasakys, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą. Ji gali pasakyti, kad tiesa yra visų bendra, gulinti kiekvieną dieną ant stalo atviriausioje kambario vietoje, todėl vieni jos neranda, kiti nenori. Galėtų pasakyti, nes yra taip sakiusi, kad požiūris į vieną ir tą patį faktą labai priklauso nuo empatijos, kuri padeda žmogui matyti kito žmogaus akimis, tokiu būdu padeda gerbti šalia esantį, nesusireikšminti ir jaustis mažyte žmonijos dalimi. Darius nėra tikras dėl savo empatijos, nes kartais atrodo – norėdamas suprasti Policininko būseną tuo metu, kai išgirdo pagalbos klyksmą – projektuoja savo jausmus, o tai turėtų reikšti, kad empatijos jis neturi.
Jei žmogus neturi savo tiesos, išeitų, kad neturi savo melo. Ar jo melas kažkuo išskirtinis? Milijonai žmonių meluoja, kad įvykio metu buvo su draugais kavinėje ir nieko nematė, arba meluoja, kad puikiausiai matė įvykį, nors tuo metu kitame miesto gale su draugais stebėjo krepšinio rungtynes. Milijonai žmonių paklausti, ką dabar veikia, meluoja, kad eina, bėga, važiuoja tvarkyti svarbių reikalų, nors tuo metu tiesiog guli ir stebi ant lubų vaikštinėjančią musę. Dar daugiau žmonių meluoja, kadangi supranta, jog mandagūs klausimai yra užduodami iš įpročio užduoti mandagius klausimus. Milijonai žmonių meluoja iš neturėjimo ką sakyti, meluoja iš nežinojimo, kad meluoja. Iš nežinojimo kad meluoja, jie meluoja, kad myli savo mamas ir dėl to kiekvieną dieną joms skambina, iš nežinojimo, kad meluoja, jie meluoja, kad myli tėvynę ir dėl to jiems rūpi paminklas poetui, iš nežinojimo, kad meluoja, jie meluoja, kad myli savo vaikus, todėl daug dirba, kad juos išlaikytų ir neturi jiems laiko. Milijonų milijonai žmonių meluoja vien tam, kad meluotų. Tie patys įpročiai, vienas ir tas pats patogus melas sau ir kitiems. Ar Darius galėjo nemeluoti?
Tėveli, klasės draugai kalba, kad esi bailys, vieną dieną grįžęs iš mokyklos pasakytų Mantukas. Taip, sakytų Darius. Tokia tiesa, ir su ja tau teks gyventi visą likusį gyvenimą. Tiek ilgai? – susirūpinęs paklaustų. Pradžioje bus sunku, nes mokykloje iš tavęs šaipysis. Gal, nors ne, esu tuo tikras, užklijuos tau šlykščią pravardę ir ne vieną. Gali būti, greičiausiai taip ir bus, tu visais įmanomais būdais stengsiesi atrodyti drąsus, kovosi už mus abu kumščiais, darysi beprotiškai drąsius darbus, o kartais pasišalinsi iš mokyklos ir pasislėpęs kūkčiosi, dažnai krūtinėje jausi įsikabinusį kabliuką ir lyg žuvis bandysi ištrūkti į laisvę. Negana to, sakytų, gali būti, greičiausiai taip ir bus, subrendęs ir susitaikęs su tuo, kad tavo tėvas bailys, kiekvieną kartą sudrebėsi pagalvojęs apie pavojų ir vengsi akistatos su nelaime, nes kaskart prisiminsi, kad esi paveldėjęs tėvo baimę. Šitoj vietoj Darius padarytų reikšmingą pauzę ir, matydamas, kad Mantukas stovi apsiašarojęs ir visiškai sugniuždytas neturi ko paklausti, atsidusęs pasakytų, kad didžiausia drąsa yra laikyti tiesą ant stalo.
Daug lengviau būtų prisipažinti, jei būtų suklydęs, jei bėgdamas gelbėti vietoj gelbėjimosi rato, kurio jie niekada neturėjo, būtų pagriebęs po ranka pasitaikiusią mašinos padangą. Galbūt Policininkas, apžergęs Dariaus numestą padangą, rieda po pasaulį negalėdamas sustoti. Kodėl jūra negrąžino į krantą jo kūno? Gali būti, Darius tuo neabejoja, kad drąsūs žmonės jūrai nėra svetimi, todėl jūra neprivalo grąžinti saviškio. Jam šmėstelėjo dar keistesnė mintis. Jis turi ieškoti Policininko kūno, jis turi kažką daryti, ir, nors puikiai žino, kad veltui švaistytų savo brangų laiką, jis nori jį ištaškyti, kad nebebūtų toks brangus.
Milda žiūri į jį truputį prisimerkusi, nuleidžia galvą ir pirštu ant stalo ima piešti kažkokią figūrą. Jos žvilgsnis nukreiptas už Dariaus akių, kažkur toliau. Ji beprotiškai graži. Kaštoniniai plaukai iki pečių, tiesi nosis, lūpos visada drėgnos, akys žalios ir, net kai supyksta, akių gelmėse Darius įžvelgia linksmumą. Rudenį jai sueis keturiasdešimt penkeri. Kai Milda juokiasi, Mantukas nusileidžia iš antro aukšto paklausyti ir sužinoti juoko priežastį. Ieškant pirkimui namo, Darius pasakė, kad jam svarbiausia, jog namas būtų su vaizdu į ją. Kartais jį suima pavydas. Net jos mokiniams. Dažnai sapnuoja košmarišką sapną, kad Milda jį palieka.
