Kiekviena Palangoje gyvenančios, suaugusiesiems ir jaunesnei auditorijai rašančios Agnesos Kenešytės-Gricės knyga – nauja kelionė: kartais į mitologijos ar mistikos kupiną pasaulį, kartais į aštrių problemų kamuojamą paauglių kasdienybę. Neretai šios kelios dimensijos susipina, papildo viena kitą, į jas įsiterpia socialinė tematika. Pasirinkusi ne visada lengvą, bet nemažai laisvės suteikiantį savilaidos kelią, autorė neslepia: „Jei ištinka nesėkmė – tavo kaltė, jei pasiseka – laurai irgi tau.“
Evelina ZENKUTĖ
Ieškoti ir progresuoti
– Metus pradėti nauja knyga – romanu „Medeina“ – neabejotinai smagu. Sykiu gal net kontrastinga, jei omeny turime šiuolaikinio pasaulio tendencijas sausį paskirti priimtoms rezoliucijoms ir kitokioms pradžioms įgyvendinti. Pirmi 2026-ųjų žingsniai, o didelis darbas jau atliktas. Atokvėpis? Nebent savo gyvenimą į etapus skirstote rinkdamasi visai kitus nei pasirodančios knygos matus?
– Tokią strategiją taikiau iš pradžių. Nors, aišku, kiekviena realizuota literatūrinė idėja man labai svarbi. Smagu matyti gausėjančią knygų kolekciją, drauge norisi, kad ji skaitytojams būtų kaip galima labiau prieinama, o jie, savo ruožtu, suteiktų man grįžtamąjį – nebūtinai teigiamą – ryšį. Vis dėlto dabar kūrybinio kelio atkarpas skaičiuoju vertindama, kiek patobulėjau: bandau pajusti, ką padariau geriau nei anksčiau, kaip dar galėčiau pasistengti. Vienas pavyzdžių: nors esu savikritiška, pastaruoju metu atrodo, kad vis geriau pavyksta sukurti ne tik pagrindinių, bet ir šalutinių veikėjų paveikslus.
O „Medeiną“ palikti sausiui paskatino ir labai pragmatiška priežastis. Metų pabaigoje pasirodžiusios knygos dažnai lieka šiek tiek nuskriaustos – jų nepastebi. Taip jau nutiko su pačioje 2021-ųjų pabaigoje išleista pirma mano knyga „Sulaukti aušros“. Net patiems skaitytojams, sausį rankose laikantiems kokį nors 2025 m. gruodį į bibliotekas atkeliavusį romaną, atrodo, kad jis jau nebėra naujas. Kartais tiesiog tenka pasitelkti strateginį mąstymą.
– Emocionalumo, panašu, irgi netrūksta. Kai 2025-aisiais dienos šviesą išvydo jūsų knyga vaikams „Tarp pasaulių“, socialiniuose tinkluose brūkštelėjote: sveika atvykusi į šeimą. „Medeina“ irgi darniai į ją įsilieja. Jaučiate, kad jūsų kūryba, net jei orientuota į įvairias amžiaus kategorijas, žanrus, kassyk suskamba labai atpažįstamai?
– Iš penkių vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems parašytų knygų trys susijusios su mano interpretuota lietuvių mitologija, viena priskirtina realizmui, dar viena – mistikos kategorijai. Rodos, žanrai išties skirtingi, bet štai kolegos, draugai man sako: skaitau ir tave matau. Atpažįstamumą – tą įvardytą knygų priklausymą vienai šeimai – ir lemia vadinamasis autoriaus balsas, stilius. Ko gero, reikia sutikti – savąjį esu radusi. Man svarbi ne tik mitologija ar mistika. Štai rašydama niekaip negaliu pabėgti nuo gamtos, kuri yra labai svarbi dalis manęs.
– Kalbant apie balsą, kelių nemažai: vieni metų metus jo ieško, kiti sąmoningai renkasi literatūrinę polifoniją, kažkas – kakofoniją. Turbūt ramu, kai nebereikia blaškytis?
– Ir vis dėlto ieškau. Savo žanro, savo auditorijos. Kartais sudvejoju, ar gera mintis autoriui mėtytis, bet galiausiai nusiraminu: juk vieną literatūrinį užmojį galima pritaikyti vieniems skaitytojams, kitą – kitiems. Nors nesibodžiu ir žanrinio grynumo. Tad jei vieną dieną jis ateis, irgi šaunu. Štai įkvepiantis Akvilinos Cicėnaitės pavyzdys. Akivaizdu: autorė laviruoja; rašo vaikams, paaugliams, suaugusiesiems. Ir daro tai gerai – visos jos knygos puikiai vertinamos. Kartais, matyt, tiesiog užtenka pajausti, kam ir apie ką norisi kurti.
Nepamiršti paauglystės
– Anuomet, kai dar nežinojote, kad leidyklos „Alma littera“ paauglių literatūros konkurse tapsite nugalėtoja ir jūsų debiutinę knygą „Sulaukti aušros“ tikrai išleis, taip pat buvote vedina aiškaus suvokimo kurti būtent besiformuojančiam žmogui ir apie jį?
– Rašyti šią knygą pradėjau dar pati būdama paauglė, gal dešimtoje klasėje. Taigi nuo idėjos gimimo iki jos realizavimo praėjo turbūt dešimt metų. Iš pradžių istorija buvo gerokai tamsesnė, depresyvesnė, vėliau, bėgant metams, ji patyrė nemažai metamorfozių. Nieko keista – ilgainiui subrendau, pasikeičiau, tik tas paaugliškas balsas išliko. „Purslus“, kitą paaugliams skirtą knygą, rašiau jau dirbdama Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės Vaikų ir jaunimo bibliotekoje. Kolegės labiau darbavosi su pačia jauniausia auditorija, o man patikdavo pabendrauti su paaugliais. Stebėdama juos, siūlydama jiems knygas, supratau, kad bręstančio žmogaus pasaulis man tinka ir patinka.
– Dažnai madinga sakyti, kad rašyti vaikams ir paaugliams gerokai sunkiau nei suaugusiesiems. Bet ar tikrai?
– Kurti patiems mažiausiems išties nelengva. Pasiūla be proto didelė. Net nežinau, koks kūrybiškas ir crazy turi būti, kad sugalvotum kažką naujo. Na, nebent bandytum taikyti į labai nišinę kategoriją – būna, kai bibliotekose tėvai savo vaikams ieško itin specifinės literatūros, pavyzdžiui, apie darželį, drakonus ar bites. O kurti paaugliams nėra sunku. Vienintelė sąlyga – žmogus negali būti pamiršęs savo ankstyvos jaunystės. Jei vis dėlto pamiršo ir pamiršęs dar pradėjo moralizuoti, pamokslauti, rašyti perdėtai giliamintiškai, nieko nebus. Kad išlaikytum paauglių dėmesį, privalai su jais jausti ryšį, suprasti, kuo jie gyvena, prisiminti, kas tau pačiam anuomet kėlė problemų.
– Kurios, ko gero, nesikeičia?
– Absoliučiai. Mokykla, santykiai su draugais ir šeima, išskirtinumai, kurie paauglystėje, norint pritapti, atrodo baisūs trūkumai – viskas kartojasi. Rašydama apie visa tai, ir sau neleidžiu be laiko pasenti. Net kurdama suaugusiesiems, kartais pagaunu save galvojančią, ar knyga nebus pernelyg vaikiška.
– Ir tegul. Net rekomenduočiau paskaityti vaikams ar paaugliams skirtos literatūros. Kitas pasaulis. Kokių suaugusiųjų atsiliepimų apie savo kūrybą jaunimui jau teko sulaukti?
– Knygoje „Tarp pasaulių“ pasakojamą Majaus, globos namuose gyvenančio berniuko, istoriją skaičiusi kolegė prisipažino pabaigoje verkusi. O po susitikimo su mažaisiais skaitytojais Imanuelio Kanto bibliotekos Vaikų padalinyje dar šnektelėjau su bibliotekininke, iš kurios ir sulaukiau kvietimo vaikams pristatyti knygą. Ji paklausė, ar kada nors gyvenime man teko susidurti su be tėvų likusiais vaikais. Prisipažinau, kad ne, – rašydama rėmiausi tuo, ką buvau perskaičiusi, ir vienu vaikystės prisiminimu. Prie buvusios „Medeinės“ pradinės mokyklos, kurioje lankiau pirmą klasę, veikė internatas – pasąmonėje, matyt, jis ir padėjo užfiksuoti tam tikrus beglobių vaikų paveikslus. Kalbėdamasi dar sužinojau, kad ši bibliotekininkė yra dirbusi su tėvų paliktais vaikais, net buvusi globėja. Tą akimirką sunerimau: galbūt mano tekstas netikroviškas, gal neužčiuopiau esmės. Vis dėlto moteris patikino, kad istorija ją labai palietė. Tada man tiesiog palengvėjo.
Panašiai buvo ir su „Purslais“. Nesu plaukikė, o rašiau – kartais net bijodama nepataikyti – apie šiuo sportu aktyviai užsiimančią paauglę. Žinoma, prieš kurdama istoriją, vis dėlto privalau padaryti namų darbus – skaityti, domėtis, galiausiai pajausti. Skaitytojai turi likti nesupratę, kad aprašomi dalykai tikrai ne visada yra atėję iš autoriaus patirties.
– Esate prisipažinusi, kad realizmas literatūroje jums ne toks mielas, kaip nuo tikrovės kiek labiau nutolę siužetai. Gal preferencijos keičiasi?
– Mistika man be galo patinka. Tik jos nereikėtų maišyti su fantastika. Mano mistika įsipina į šiuolaikinį, tikrą gyvenimą. Būtent todėl knyga „Įstrigę laike“ man arčiausiai širdies. Visiškos fantastikos privengiu, nes nežinau, ar pakankamai įtikinamai sugebėčiau sugalvoti ištisą naują pasaulį, jo taisykles, veikėjus. Be proto daug reikalų. Šį žanrą dievinantys žmonės labai gerai pagauna alternatyvioje realybėje iškylantį falšą. Žinoma, sukurti kažką tokio kaip J. K. Rowling būtų svajonė. Vis dėlto šiuo keliu eiti labai baisu. Kad ir kaip to norėtų mano tėtis – prisiekęs fantastas. O prie mistikos dar tikrai grįšiu.
Prikelti mitologiją
– Prašyčiau ir jūsų knygose tokios ryškios mitologijos nepamiršti. Beje, jaučiate, kad literatūroje ji pastaruoju metu atgimsta?
– Tarp suaugusiųjų „Mylimus kaulus“ labai išpopuliarino jų rašytoja Kotryna Zylė. Manyčiau, ta banga tik augs. Ir labai gerai. Lietuvių, skirtingai nei graikų, egiptiečių ar skandinavų, mitologija yra šiek tiek vargšytė, nedaug žmonių ją gerai išmano. Nors tai nestebina. Šaltinių apie ją mažai, o ir tie patys tarpusavyje kertasi, kontrastuoja. Vienoje knygoje kažkuri dievybė nusakoma vienaip, kitoje – jau kitaip. Vienos tiesos nėra. Jų aprašymai keitėsi ir pagal laikotarpį.
Tiesa, turiu prisipažinti, kad K. Zylės kuriamas pasaulis man nėra labai artimas. Mano domėjimosi lauke – dar gilesnė praeitis, dar didesnis dievybių archajiškumas. Bet kokiu atveju, būtų smagu, kad į literatūrą įterpiančiųjų mitologiją atsirastų daugiau. Gal bent taip padėtume žmonėms susipažinti su savo šaknimis. Apie vaikus jau nė nekalbu. Susitikdama su jais savo knygų pristatymuose, supratau, kad apie senąsias dievybes, tautosaką, etnografiją jie apskritai beveik nieko nėra girdėję.
– Toli geografiškai žvalgytis nereikia. Yra, kas išmano, vertina.
– Taip, pavyzdžiui, Skandinavija. Arba Islandija, kurioje kone visi savo kūryboje atspindi mitologiją. Nereikia stebėtis, kad nuo mažų dienų ten kiekvienas žino apie savo trolius. Skandinavijoje apskritai visur, kur bepasisuksi, net masinėje prekyboje, susidursi su vienais ar kitais mitologiniais ženklais.
– Kur mūsų velniai, laumės, žalčiai ir panašiai?
– Štai pamini Aitvarą ir supranti, kad žinių apie jį maža. Nieko neišmano ne tik vaikai, bet ir, pavyzdžiui, senjorai. Su šiuo fenomenu susidūriau vyresniems žmonėms vesdama edukacijas apie mitologiją. Gavau paprastą paaiškinimą – sovietiniais laikais mitologija, kaip ir daugelis įvairių gyvenimo, istorijos sričių, buvo užgniaužta, negalėjo būti puoselėjama.
– Bet, va, kažkas – turiu omeny jus – iki jos prisikasa.
– Jau minėjau tėtį fantastą. Apskritai abu tėvai yra aktyviai skaitantys žmonės. Dėka jų dar labai anksti vaikystėje prarijau visus harius poterius ir žiedų valdovus. Galiausiai sykį lietuvių kalbos mokytojos kabinete aptikau Pranės Dundulienės knygelę apie pagonybę Lietuvoje. Pradėjau vartyti tuos apšiurusius puslapius ir supratau, kad būtų įdomu mitologiją įterpti į rašymą. O dabar jaučiuosi lyg tame savo sukurtame mitologijos pasaulyje jau galiu gyventi – skirtingose mano knygose pasirodančios dievybės, pavyzdžiui, Upinis, Giltinė, yra nuoseklios, jų paveikslai – tiek išvaizdos, tiek charakterio – persikelia iš kūrinio į kūrinį.
– Tarp kitko, jūsų giltinė visai ne juoda. Priešingai. Švyti baltumu. Ir dalgio ant peties neturi.
– Čia ir yra mūsų mitologijos grožis – tu gali interpretuoti, kaip nori. Dar daugiau. Niekas neturės teisės pasakyti, kad klysti. O jūs parodykit, kur parašyta, kad yra vienaip ir ne kitaip? Aš jums ant stalo padėsiu kelis šaltinius, kur Giltinė pavaizduota dar kitokia. Toks neapibrėžtumas suteikia literatūrinę laisvę žaisti.
Socialumo sūkuryje
– Sykiu greta mitologijos, jau paminėtos gamtos ne vienoje jūsų knygoje labai arti miestas. Būtent Klaipėda.
– Taip, man svarbu tai, kas pažįstama. Dėl šios priežasties niekada negalėčiau rašyti apie Vilnių, kuriame visai nesigaudau. Kai skaitytojai identifikuoja tam tikras geografines vietas ar kitas nuorodas, man atrodo, gimsta papildomas artumo jausmas. Su auditorija tai padeda užmegzti ryšį. Veikiausiai todėl fantastiniai pasauliai kai kuriems žmonėms ne visada iki galo prilimpa – juose tiesiog nerandi savęs, negali jų perprasti.
– „Medeinoje“ dar paliečiamos ir itin socialios temos: vartotojiškumas, ekologija, susvetimėjimas.
– Dabar tai ypač aktualu ir svarbu. Tik visada iškyla grėsmė tapti ta, kuri moralizuoja: nekirskite medžių, neterškite jūros. Kažkas ir „Medeiną“ skaitydamas surauks nosį, pasakys „vėl apie tą patį“. Vis dėlto realybė tokia – gyvename labai vartotojiškame pasaulyje ir, ko gero, reikėtų pasakyti „gana“, paskatinti sustoti.
– Nuo problemų nenutolstate ir rašydama paaugliams. Bręstantiems žmonėms skirtos literatūros ašis vis dėlto yra patiriami sunkumai, iššūkiai? Be jų, na, niekaip? Nes tada jau minėtas pamokslas arba pasaka?
– Tikrai taip. Problemos ir daugybė pirmų kartų, kuriuos jaunas žmogus patiria ar dar tik patirs. Žiūrint iš suaugusiojo perspektyvos, tiek iššūkiai, tiek naujos patirtys jau neatrodo tokie svarbūs, sakytum, kiek galima kalbėti apie tuos pačius dalykus. Štai paaugliai yra dideli dramų karaliai ir karalienės – toks gyvenimo būdas yra jų kasdienybė. Prisiminkime save: visiems mums tuo metu atrodė, kad mūsų niekas nesupranta, tik mūsų rūpesčiai patys didžiausi. Tekstuose šios jausenos turi atsispindėti. Be to, paauglystė – jautriausias ir be galo svarbus asmenybę formuojantis tarpsnis, turintis didelę įtaką tolesniam gyvenimui. Į kitą jo etapą gali pereiti sustiprėjęs, bet gali ir nusinešti patirtas psichologines problemas, traumas.
– O jų – ypač neišspręstų, maskuojamų – daugiau nei reikia.
– Važiuodama pristatyti „Purslus“ paaugliams, į susitikimą įterpiu ir edukaciją – paprašau susirinkusiųjų ant lapelių anonimiškai užrašyti juos kamuojančias problemas. Net ir labai nereikšmingas, smulkias. Vis dėlto didžioji dalis įvardija itin rimtus sunkumus: depresiją, spaudimą dėl mokslų, nemigą, valgymo sutrikimus, priklausomybę nuo ekrano, elektroninių cigarečių ir t. t. Parsinešusi namo, dar sykį varčiau tuos lapelius ir negalėjau patikėti – šie jauni žmonės neturi kam pasipasakoti, netiki, kad kažkas gali jiems padėti. Kartais po tų pristatymų dalis paauglių pasilieka. Esu empatiškas žmogus – pasibaigus asmeniškiems pokalbiams, išeinu virpėdama.
Skatinti ir formuoti
– 2024 m. duomenimis, per metus Lietuvoje pasirodė arti puspenkto šimto knygų vaikams ir paaugliams. Taip, į šį sąrašą patenka ir verstinė literatūra, bet skaičius vis dėlto didelis. Bet štai Metų knygos rinkimų paauglių kategorijoje, skirtingai nei vaikų, kartais net nerandama penkių nominantų. Kokia tai mistika?
– Vaikų skaitymu dar rūpinamasi: tėvai perka jiems knygeles, veda į bibliotekas, kuriose net vizualiai gali matyti, kokie nuskaityti mažiesiems skirti leidiniai. Tuo tarpu knygų paaugliams nelabai norima leisti, nes neapsimoka. Leidyklos skaičiuoja, kiek jų nupirks, o paaugliai juk skaito vangiausiai.
– Liūdna.
– Taip. Nors situacija šiek tiek gerėja. Tiesa, kalbant ne apie lietuvių autorių kūrybą, o apie verstines knygas – jų pastaruoju metu pasirodo daugiau. Veikiausiai įtakos tam turi dabar labai populiarus fantaziją ir romantiką jungiantis žanras romantasy, skirtas ne tik paaugliams nuo 14 metų, bet ir suaugusiesiems. Bet tada susiduriame su kita problema – tokią literatūrą iš esmės skaito tik mergaitės. Paaugliai berniukai apskritai nustumti į literatūros paraštes. Norėtųsi jiems sukurti kažką iš vaikino perspektyvos, bet nežinau, ar sugebėčiau įtikinamai įlipti į berniuko batus.
– Jaučiu, jums rūpi skatinti skaitymą. Todėl ir atsirado jūsų sumanyti paauglių literatūros festivaliai?
– Norisi jaunus žmones supažindinti su knygų pasauliu, į jį įtraukti. Dažnai paaugliai taip įsisukę į savo problemas, kad nepastebi egzistuojant šį tą daugiau. Iniciatyvų vaikams, ko gero, daugiau nei pakanka, o štai paaugliams – trūksta, bet sykiu juos ir sunkiau pritraukti. O kokybės, vertės norisi.
– Ir kaip sekasi?
– Jei į kurį nors festivalio renginį atvyksta visa klasė, dar nereiškia, kad akys atsivers visiems. Man jau ir keli kažką atradę dalyviai atneša didelį džiaugsmą. Kiekvienas laiko savo kampus: kažkas rūpinasi paauglių edukavimu kitose srityse, mano misija – supažindinti su skaitymu ir jį skatinti. Jau sakiau apie brendimo laikotarpiu besiformuojančias asmenybes. Jei tuo metu jas teisingai nukreipsime, ateityje įdėtos pastangos atsipirks su kaupu. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad paauglystėje skaitymas pasimeta. Gerai, jei prie jo grįžtama suaugus. Deja, ne visada. Todėl ir būtina formuoti skaitymo įprotį.
Laisvė ir atsakomybė
– O knygų leidybos įpročiai, jei taip galima pasakyti? Literatūrinį kelią pradėjote su didele leidykla, vėliau bendradarbiavote ir su mažesne. Pastarosios kelios knygos – savilaida. Kontroliuoti visus procesus pačiai – išlaisvinanti patirtis? Sykiu greta turbūt tenka susidurti su visuomenės skepsiu?
– Taip, savilaida kartais tikrai laikoma nerimta. Bet taip yra todėl, kad Lietuvoje, skirtingai nei užsienyje, kur patiems leisti knygas – jau gana įprasta, tai gana naujas dalykas. Tiesa, sparčiai populiarėjantis. Veikiausiai autoriai pamatė, kad tokia praktika, nors reikalauja daugiau asmeninės atsakomybės, turi ir viliojančių pranašumų.
– O pardavimai, rinkodara? Galime daug kalbėti apie idėjas, vertybes, bet knygos turi pasiekti skaitytojus. Jos tam ir egzistuoja. Kad jas skaitytų.
– Nelengva. Nebent tam atiduodi daug laiko, o jo juk amžinai trūksta. Leidyklos turi savo tiekėjus, ryšius su knygynais, į kuriuos – ypač didžiuosius – prasimušti vargu ar įmanoma.
– Nepaisant to…
– Laisvė. Jei nepasiseka, tavo kaltė, jei pasiseka, laurai irgi tau. Gali pasirinkti maketuotoją, redaktorių, to leidyklose padaryti dažnai neįmanoma. Karčios patirties dėl nutaisyto teksto – ne pačios kalbos, o siužeto – jau turėjau ruošdama spaudai pirmą knygą „Sulaukti aušros“. Tikiu, laikui bėgant, žmonės gal apskritai nebežiūrės, kas ir kaip išleido, knygas jie rinksis dėl pačių knygų. Manau, jei knygos pasaulį išvysta atsakingai, būdai nesvarbūs. Leidyklos irgi išleidžia nemažai trūkumų turinčių leidinių. Svarbiausia, kad savilaida netaptų terpe neprofesionalumui.
VIZITINĖ KORTELĖ
Agnesa Kenešytė-Gricė gimė 1993 m. birželio 13 d. Klaipėdoje.
2012 m. baigė Palangos senąją gimnaziją.
2015 m. įgijo tarptautinio turizmo ir svetingumo vadybos bakalauro laipsnį Sunderland universitete (Jungtinė Karalystė).
Palangos miesto viešojoje bibliotekoje dirba kultūros projektų vadove.
- Kenešytė-Gricė – rašytoja, kūrybinio rašymo edukatorė ir skaitymo skatintoja, dirbanti su vaikais, paaugliais, bibliotekų bendruomenėmis. Ji inicijuoja ir organizuoja paauglių literatūros bei kultūros festivalius, kuria tęstines skaitymo skatinimo programas, veda edukacinius užsiėmimus ir dalijasi patirtimi kvalifikacijos kėlimo renginiuose. Savo veikloje ypatingą dėmesį skiria paauglių skaitymo motyvacijai, kūrybiškumo ugdymui ir prasmingam jaunimo įtraukimui į kultūrinį gyvenimą.
2021 m., tapusi leidyklos „Alma littera“ paauglių literatūros konkurso nugalėtoja, išleido jaunimui skirtą knygą „Sulaukti aušros“.
Nuo 2022 m. – Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė.
2022 m. rugsėjį su kolegėmis atstovavo Lietuvai 38-ajame tarptautiniame IBBY kongrese Malaizijoje.
2023 m. išleido jaunimui skirtą knygą „Purslai“, kuri Lietuvos metų knygos rinkimuose tapo paauglių kategorijos nominante.
2024 m. pasirodė jos romanas „Įstrigę laike“.
2025 m. išleido knygą „Tarp pasaulių“.
2026 m. pasirodė jos romanas „Medeina“.
