,,Keista” – taip menotyrininkė ir tapytoja Agota Bričkutė pavadino savo tapybos parodą, tarsi iškart už nesupratimą, klaidas ar autentiškumą atsiprašydama kritiškesnių žiūrovų (paroda nuo liepos 16 d. iki rugpjūčio 7 d. veikė Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje). O po keistumo kaip ko nors neįtikinančio, neįprasto, nukrypusio nuo normos ir normalumo (kad ir ką tai reikštų, nes tai, ką laikome normalumu, yra kintantis, be to, ir subjektyvus procesas) šydu slėptis tikrai nereikėtų. Šis keistas menininkės pasaulis – įsileidžiantis, priimantis, jaukus, ir, regis, seniai pažįstamas.
Ugnė BRAZYTĖ
Autentiška raiška
Seniai pažįstamas – jokiu būdu nereiškia nestebinantis ar neįdomus. Nors, be abejonės, A. Bričkutės kūryba persmelkta atpažįstamos siurrelizmui būdingos kompozicijos, proporcijų ir nuotaikos, taip pat atsiskleidžia ir munkiškojo simbolizmo santykis su spalva bei gamtos peizažu.
Tačiau menininkės raiška autentiška: ryškių (kartais net psichodelinių) ir tamsių arba pastelinių, monochromiškų spalvų kontrastais stilizuotai liejami dažniausiai gamtos vaizdai su (bet nebūtinai) antropomorfinėmis detalėmis. Tamsu ir šviesu, ryšku ir blanku, šviesa ir šešėlis – neatsiejami tapytojos duetai. Tiek peizažai, tiek portretai (ar numanomi žmonių atvaizdai) vienijami bendros menininkės pasaulio ir santykio su juo nuojautos: vaizdai sapniški, paslaptingi, magiški, tačiau net disproporciški veidai ar kitokios mistinės būtybės nebaugina. Atvirkščiai, neapleidžia jausmas, kad su jomis jau susipažinta, bendrauta, matytasi, sapnuota.
Jei teorijai tereikėtų jausmiško įrodymo, tuomet susipažinusi su A. Bričkutės kūriniais drįsčiau teigti ne mažiau nei šimtu procentų, kad C. G. Jungas išties buvo teisus, pasiūlydamas kolektyvinės pasąmonės egzistavimą – gilesnio psichikos sluoksnio pasireiškimą (ypač sapnuojant), kuriame yra pasikartojantys archetipai, t. y. universalūs simboliniai modeliai, būdingi visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūros.
Patirtys gamtoje
Menininkė taip pat ne kartą yra pabrėžusi savo ir gamtos ryšį, patirtis gamtoje, kurios neišvengiamai tampa viena svarbiausių temų jos kūryboje: ,,(…) siekiu perteikti gamtoje mane apimančius intensyvius dvasinius išgyvenimus – susiliejimą su aplinka, ramybės, euforijos jausmus, visišką atsipalaidavimą” (https://ve.lt/gyvenimas/kultura/agota-olimpija-brickute-mano-kuriniai-yra-visokie-kaip-ir-mano-pacios-asmenybe).
Vienas žaviausių momentų šioje individo ir gamtos temoje man atrodo serija ,,Medžiai kaip žmonės” (2026). Kiekvienas medis (Žalias, Naktinis, Funky, Margas) – unikali asmenybė, pasakojanti savo asmeninę istoriją tik jai būdingomis spalvomis ir tekstūromis. Kiekvienoje įmanoma įžiūrėti ir veidą – taip pat savitą, nepakartojamą. Tačiau kartu medžiai, kaip ir žmonės, sujungti šaknų ir kolektyviai susiję, pasmerkti pyktis ar bendradarbiauti.
Autorės minėti intensyvūs dvasiniai išgyvenimai, susiliejimus su aplinka, ypač euforijos patirtis taip pat atpažįstama kūriniuose ,,Nušvitę” (2023), ,,Saugumas” (2025), ,,Žvilgsnis į Nerį” (2026). Paveikslai tviska ryškios geltonos, kone aukso spalvos atspalviais, užliedami žiūrintįjį šiluma, gaiviu oro gūsiu. Nors kūriniai (turbūt) savaime nesusiję, tačiau juose vaizduojami miškų, upės, dangaus, o ,,Saugume” ir deivės-laumės motyvai užliūliuoja to ypatingo poskonio ramybe, kuri ištinka tik esant gamtoje, svajingai žiūrint į debesis ar jaučiant skruostus bučiuojančios vakarėjančios saulės spindulius.
Paslaptingumo dėmuo
Beje, tarp siurrealistinių bei simbolistinių peizažų ir portretų parodoje įsipina ir kelios abstrakcijos (,,Abstrakcija” (2026), ,,Sielos buveinė” (2024), ,,Post-ambient” (2026), ,,Pasauliai” (2024)), suteikdamos Agotos pasauliui dar vieną konceptualumo sluoksnį. Nors ne visos abstrakcijos sukurtos tapytojai būdingomis ryškiomis spalvomis (jose skleidžiasi ir ,,duslesni” rudos, smėlio, mėlynos, violetinės spalvų atspalviai), tačiau bendra tapytojos vidinio pasaulio nuojauta išlieka. Abstraktūs kūriniai išties padeda kurti šią naują tikrovę, pridėdami dar vieną mįslės ir paslaptingumo dėmenį, taip pat leidžia atsikvėpti tarp vizualiai ir spalviškai intensyvių siužetų.
Negaliu nepaminėti ir kūrinių pavadinimų, pavyzdžiui: ,,Pasibaigusio galiojimo laiko tapatybė” (2022), ,,Šviesą mačiau” (2023), serijos ,,Medžiai kaip žmonės” (2026), ,,Gamta mums kalba” (2023) ir daug kitų, prie kurių verta stabtelėti parodoje ir atrasti galbūt visai kitą žiūros kampą po žodinio kūrinio apipavidalinimo. Įdomus teksto ir vaizdo jungimas – gal tai menotyrininkės įprotis, radęs erdvės įsipinti ir jos tapyboje?..
Taigi – nekeista – norisi konstatuoti. Nekeista, kad tokia tapytojos energija įsileidžia, kviečia giliau pažinti ir tyrinėti ne tik kūrinių, bet ir savo paties vidinį pasaulį. Gal tik lengvai keistoka, todėl labai žavu, kad Agota sugeba išlikti unikali ir autentiška, tačiau drauge tapytojos sukurtas pasaulis apeliuoja į kažką bendražmogiško, kažką universalaus, jungiančio tiek žiūrovų, tiek autorės pasaulius.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
