Naujoje uostamiesčio galerijoje „Energija“ liepos 24 d. buvo atidaryta iš Klaipėdos kilusios, Jungtinėje Karalystėje kuriančios menininkės Viltės Fuller personalinė tapybos paroda „Žiotys“. V. Fuller tapyba tyrinėja traukos ir atstūmimo, artumo ir diskomforto santykį. Tai pirmasis jos kūrybos pristatymas Lietuvoje. Paroda veikė iki rugpjūčio 22 d. Projektą kuravo meno kuratorė Justė Kostikovaitė.
Banga Elena KNIUKŠTAITĖ
Tinkamas pasirinkimas
Vasarą pilant lapkričio lietui teko aplankyti naują galeriją Klaipėdoje. „Energija“ – 2025 m. uostamiestyje įkurta galerija, veikianti „Klaipėdos energijos“ industrinėje teritorijoje. Jos vadovas ir įkūrėjas – Liudas Andrikis, penkerius metus vadovavęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui.
Baltas galerijos sienas skaido atidengta plytų faktūra, industrinė erdvė alsuoja greta verdančiu Hofo šurmuliu, o aplink kvepia šlapiu asfaltu ir rūdijančiais sandėliais. Vis dėlto tai malonu, nes uostamiesčiui, tokiam pramoniškam ir gyvam, reikėjo alternatyvesnės erdvės, galinčios tapti pastoge meno kūriniams. Šilumos tinklų bendrovės „Klaipėdos energija“ teritorija atrodo tinkamas pasirinkimas.
Galerija „Energija“ savo parodinę veiklą šią vasarą pradėjo su 1996 m. Klaipėdoje gimusios, Jungtinėje Karalystėje kuriančios jaunosios kartos menininkės V. Fuller paroda „Žiotys“. Pirmoji „Energijos“ ekspozicija neišvengiamai tapo galerijos vizitine kortele. Ji leidžia numanyti, kokį santykį su šiuolaikiniu menu galerija mėgins kurti, siekdama įsitvirtinti Klaipėdos meno lauke. Pasirinkimas eksponuoti V. Fuller kūrinius atrodo taiklus ne vien dėl menininkės klaipėdietiškų šaknų. Jos tapyba, pulsuojanti priešybėmis ir organiškumu, destabilizuoja tai, kas mums atrodo pažįstama. Ir tai ji padaro taikliai.
Per maisto temą
Tapyba pasakoja nenuoseklią istoriją apie V. Fuller santykį su tautine tapatybe, paveldu bei hibridiniu identitetu, atsiskleidžiančiu per maisto temą. Tokia tema atrodo deramas pasirinkimas reprezentuojant identitetą – be daugeliui neišvengiamų sąsajų su namais, neretai nostalgija, pirmiausia maistas yra šeimyninį vienetą jungiantis momentas, pradedant jo ruošimu, baigiant pokalbiais už stalo. Iš pirmo žvilgsnio maisto motyvai kūriniuose sunkiai matomi – V. Fuller pasitelkiami „murzini“ spalviniai deriniai, klampios formos nustelbia paprastesnę, žiūrovams pažįstamą kulinarinę ikonografiją. Tačiau tai labiau primena intuityvią kūrybinę taktiką, nei atsitiktinį žaidybinį momentą. Kone dumblinas spalvų sluoksnis maistą paverčia svetimu pačiam sau, leidžiančiu lankytojams žiūrėti į vaikystės valgio reprezentacijas pro karštligišką, iškreiptą atminties filtrą.
O tada paveiksluose ima fonuoti žali atspalviai. Žalia spalva pirmiausia susijusi su gamta, ramybe, sveikata. V. Fuller savo tapyboje žalumą invertuoja – greta to slegiančio spalvinio klampumo ji įgauna toksiškumo, lyg kompozicijos būtų ištrauktos iš sintetinės pelkės gelmių. Tai puikiai iliustruoja vienas iš kūrinių, kuriame pavaizduotas antropomorfiškas patiekalas. Iš medinės panelės teisiančiai žvelgia akiniuotas, Lietuvos gastronominei kultūrai toks būdingas šakotis. Neatsiejamas nuo švenčių, giminės susibūrimų jis turi gausų kolektyvinės atminties sluoksnį. Šakočiui suteiktas veidas su gana konkrečia išraiška sukuria stebėjimo momentą – žiūrovai atsiranda keistoje pozicijoje – į juos atsainiai žvelgia jų pačių kultūrinis simbolis. Žaluma paveiksle mutuoja į irimą, pelėsį. Jei šakotis nebevalgomas, jis lieka tik prisiminimu. Visa tai susijungia į savotišką diskomfortą, V. Fuller šakočio motyvą paverčiant į nutolusį atminties objektą, kurio pažįstamumas slysta iš rankų.
Žaidimas spalvomis
Jautrios sąsajos apie kolektyviškumą ir tautiškumą kiek kitaip suskamba kūrinyje, kuris daug tiesmukiau veikia žiūrovus. Į panelę įtaisyti dantų protezai – sudėti tvarkingai eilute paveikslo viršuje, jie tarsi šiepia inspektuojantį, ieškantį lankytojų žvilgsnį. Nebelieka jokio tarpininko tarp vaizdo ir kūno: burna (ar aliuzija į ją) tik objektas, išplaukiantis iš panelės paviršiaus taip pat apčiuopiamai, kaip iš žmogaus veido. Žemiau dantų gūžiasi kiaušiniai ar kitokie neaiškios kilmės gumbai nemalonios chaki spalvos ir alyvuogių žalumo. Kai kuriose vietose V. Fuller su spalvomis tiesiogine to žodžio prasme žaidžia – užteršimu, impulsyvumu, sluoksniavimu. Šis žaidimas ir net tapybinis intuityvumas siūlo aibę interpretacijų, bet pirmiausia jis atrodo susijęs su puvėsiu, irimu. Nežinant konteksto, prošvaistės stebint darbą būtų apie body horror, net ateiviškumą. Tokios agresyvios, labai asmeniškos konotacijos primygtinai verčia sustoti ir paklausti, kodėl būtent ši tapybinė kūrinio kalba V. Fuller atrodė tinkama. Spalvų pasirinkimas neleidžia vaizduojamiems objektams turėti aiškių kontūrų. Taigi tapyba funkcionuoja per vėluojantį atpažinimą. Kūrinys tampa organiška mase, kurią reikia sukramtyti, kad būtų galima virškinti toliau – parodos pavadinimas „Žiotys“ staiga nustoja būti vaizdinga sąvoka ir tampa tiesiog aprašymu to, ką matai.
Kita vertus, maži kūrinių formatai talpina tiek daug gyvybinio pulso, kad jį žiūrovai gali pajausti tik priėję arčiau. Toks fizinis artumas nėra atsitiktinis – jis primena santykį su kažkuo intymesniu, net nepatogiu, kas iš tolo būtų tiesiog praleista pro akis. Galima pamatyti, kaip paveiksluose veikia V. Fuller technika – sluoksniuotas aliejaus ir vaško paviršius tampa tarsi patirtį konservuojančia oda, po kuria juntami ankstesni, dar iki galo neužtapyti sluoksniai. Tai suteikia kūriniams taktiliškumo – jis svarbus ir pačiai menininkei.
Santykis su savo šaknimis
Šis tam tikru požiūriu nestabilus paviršius funkcionuoja panašiai kaip atmintis. Ji nelinijinė, su trūkiais, kai kur persiakumuliavusi, o kitur niekada nepasiekusi galutinės išraiškos. Nestabilumas vietoje to, kad būtų tik formalus sprendimas, veikia kaip V. Fuller santykio su savo šaknimis išraiška. Menininkė, gimusi Klaipėdoje ir užaugusi Jungtinėje Karalystėje, į jas atsigręžia tarsi į paslankų, deformuojamą audinį, kurio neįmanoma išsaugoti vientiso. Dėl to pažįstami maisto, kūno ir buities elementai tapyboje tampa subjektyviais, paslankiais prisiminimų fragmentais. Juose sutelkta tiek artumas, tiek svetimumas, bet svarbiausia, kad jie persmelkti pastangų suvokti tautinį identitetą. Ir įdomiausia, kad tai paveiksluose tampa fiziškai patiriama.
Pabrėžčiau, kad preciziška ekspozicinė kompozicija paradoksaliai kontrastuoja su minėtu paveikslų nestabilumu. Mažo formato tapybos darbai ritmingai išdėlioti ant baltų plytų. Linijoje jie vienas su kitu nekontrastuoja, vienas kito neužgožia. Tvarkinga, stačiakampė galerijos erdvė tampa laboratoriniu karkasu tapybai, kuri pasireiškia ne vien kaip statiškos plokštumos, bet kaip biologiniai eksponatai ar praeitimi alsuojančios iškamšos. Kontrastas tarp disciplinuoto eksponavimo ir pačių paveikslų tiršto, organiško turinio veikia panašiai kaip vėluojantis atpažinimas. Tvarka iš tolo nuramina ir net suponuoja neutralumą, tačiau priėjus arčiau paaiškėja, kad kiekvienas „eksponatas“ iš tiesų yra puvimo, mutacijos inscenizacija, viena didelė metafora, tik iš dalies apibrėžianti autorės vidinį pasaulį. „Energijos“ balta, kiek atšiauri erdvė, atrodo, nesąmoningai pasiskolina institucinę, beveik mokslinę kalbą, lyg V. Fuller tapyba būtų ne vien paroda, bet ir būsenų katalogas, kuriame kiekvienas kūrinys fiksuoja vis kitą pažįstamumo, prisiminimų irimo stadiją.
Nesiūlo paguodos
Išeinant iš „Energijos“ į lietingą vakarą, buvo sunku atsikratyti jausmo, kad tai, ką mačiau, nebuvo tik apie V. Fuller santykį su savo šaknimis.
Parodos turinyje fonavo ir pats žiūrėjimo aktas – kuo ilgiau stovi prie objekto, tuo svetimesnis ir kartu pažinus jis tampa. Svarbiausia pasirodė tai, kad „Žiotys“ nesiūlo paguodos ta prasme, kuria ją paprastai siūlo paroda apie namus ir paveldą: čia nėra sugrįžimo, kuris baigtųsi atpažinimu, ar didaktinės išvados apie tautiškumą. Lieka tik ilgas, įkyriai kantrus žvilgsnis į tai, kas atpažinimui priešinasi. Ir būtent šis priešinimasis – šakočio nešakotiškumas, dantimis pridengti kiaušiniai – yra stipriausia parodos vieta. V. Fuller nepasakoja istorijos apie tapatybę tam, kad ją išspręstų kaip uždavinį. Žiūrovams ji ją palieka tik iš dalies atpažįstamą, iš dalies savą. Turbūt tai yra sąžiningiausias būdas kalbėti apie kilmės savitumus, kurie primena rebusą. Spręstiną, bet dar neišspręstą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
