Norvegų režisieriaus Joachimo Triero filmas „Sentimentali vertė“ („Sentimental Value“, 2025 m.) pasakoja apie susiskaldžiusią šeimą ir nelaimingą kino režisierių bei dviejų dukrų tėvą. Jei juosta gauna per 70 įvairių kino apdovanojimų (tarp jų „Oskaras“, „Auksiniai gaublys“ ir Kanų festivalio apdovanojimas) ir daugiau nei 300 nominacijų, tai kaip ir nori nenori turi pažiūrėti apie ką visas šis šurmulys. Iš esmės ši begalę prizų susižėrusi drama – skausmingai atvira meditacija apie tai, kaip mes savo tapatybę konstruojame iš prisiminimų nuolaužų ir kodėl mums taip sunku paleisti žmones, kurie mus traumavo.
Andrius RAMANAUSKAS
Dominuoja jausmai
Filme dvi seserys, teatro aktorė Nora ir savo šeimą sukūrusi istorikė Agnė, po motinos mirties bando atkurti ryšį su tėvu – charizmatišku garsiu kino režisieriumi Gustavu, kuris po dešimtmetį trukusios kūrybinės tylos grįžta su netikėtu pasiūlymu. Norėdamas vėl suartėti su dukra, jis pasiūlo Norai pagrindinį vaidmenį jo naujajame filme. Maža to, jo naujasis filmas labai tragiškas ir asmeniškas, paremtas Gustavo šeimos istorija, kur dukra turėtų vaidinti savo prieš daug metų nusižudžiusią senelę. Tačiau pripažinta teatro aktorė Nora tėvo ambicijas pasitinka griežtu atsisakymu – dukrą vis dar slegia senos nuoskaudos ir nepasitikėjimas tėvu, kuris paliko šeimą, kai jos su seserimi buvo dar visai jaunos. Nepavykus susitarti su dukra, pagrindinis vaidmuo filme atitenka kylančiai Holivudo žvaigždei. Tad dabar seserys priverstos ne tik narplioti komplikuotus santykius su tėvu, bet ir padėti Holivudo aktorei suprasti jų šeimos istoriją.
Trumpai aprašyti šio filmo siužetą – gana komplikuotas reikalas. Aprašymas tikrai neatspindi filmo atmosferos. Šią dramą į priekį stumia ne siužeto posūkiai ar kokie nors netikėti istorijos vingiai. Tai savirefleksinis, melancholiškas ir lyriškas filmas, kuriame dominuoja vidiniai neišsakyti jausmai. Net, sakyčiau, tai draminis filmas be tikros tradicinės dramos. Tarp pagrindinių dviejų veikėjų (dukros aktorės ir tėvo režisieriaus) čia net nėra kokio nors didelio, akivaizdaus konflikto tradiciniu požiūriu. Tačiau režisierius personažų jausmus ir mintis perduoda per jų poelgius, netiesiogines, aplinkines kalbas, buitines nejaukias situacijas ir subtilią aktorių vaidybą.
Sentimentalumo spąstai
Dauguma kritikų teigia, kad „Sentimentali vertė“ – giliai rezonuojantis filmas. Jis dažniausiai giriamas už emocinį autentiškumą, niuansuotą aktorių vaidyba ir gilų šeimos dinamikos bei kartų santykių tyrinėjimą. Taip pat juosta sulaukia pagyrų už stiprų scenarijų, kinematografiją bei subtilų realizmo ir meninės išraiškos balansą. O kritikos filmas susilaukė ne tiek ir daug. Kai kuriems žiūrovams filmo pasakojimas pasirodė kiek per sudėtingas, ištemptas ir abstraktus. Bet nuo abstrakcijų pereikime prie konkrečių klausimų, kuriuos užduoda ši juosta.
Filmas prasideda šeimos name, kur paskutiniais metais gyveno tik motina. Dvi dukros grįžta į vaikystės namą ir po laidotuvių motinos daiktus deda į dėžes. Nuo čia prasideda pagrindinė viso filmo istorijos ašis – tai sentimentalumo spąstai. Dažnai manome, kad sentimentai yra kažkas šilto ir jaukaus, tačiau kartais jie parodomi kaip svoris, neleidžiantis judėti pirmyn. Mes saugome senus daiktus, laiškus ar net nuoskaudas iš praeities, nes bijome, kad juos išmetę prarasime dalį savęs. Vėl atsiradus tėvui dukterų gyvenime, filmas tarsi klausia, ar mes mylime žmones, ar tik savo prisiminimus apie juos?
Pirmas postūmis ir inspiracija sukurti šį filmą režisieriui J. Trierui kilo tada, kai jo paties motina nusprendė parduoti šeimos namą, kurį dar 1905 metais pastatė jo proprosenelis. J. Trieras tada pradėjo mąstyti apie savo vaikystės namus ne tik kaip apie kažkokį bejausmį šaltą pastatą, bet kaip apie asmeninę atminties saugyklą. Juk namas matė dalykus, kurių galbūt nebeprisimena net patys ten gyvenę žmonės. Tada jam kilo minčių apie „paveldėtą liūdesį“ ir jo svorį, šia lyriška sąvoka režisierius paaiškina, kaip šeimos traumos ir istorijos persiduoda iš kartos į kartą per erdves ir daiktus.
Negrąžinta skola
Taip pat režisierių žavėjo idėja, kad du žmonės (šiuo atveju seserys), užaugę tuose pačiuose namuose su tais pačiais tėvais, gali turėti visiškai skirtingas vaikystės patirtis. Tai jį paskatino sukurti istoriją, kaip kiekvienas iš mūsų konstruojame savo tiesą ir kaip sunku susikalbėti, kai mūsų prisiminimai apie tą patį įvykį nesutampa.
Sesuo istorikė su tėvu turi gana normalų ryšį, tačiau aktorės sesers santykis su tėvu yra tarsi bandymas susigrąžinti skolą, kai jis nebuvo su šeima ir kurios jis niekada negalės grąžinti. Daugelis nešiojamės tokias „sąskaitas“ – tikimės atsiprašymų, pripažinimo ar meilės iš žmonių, kurie patys yra emociškai tušti. Tad filmas tarsi primena, kad sentimentalumas kartais tėra tik gražus pasiteisinimas mūsų nesugebėjimui susitaikyti su realybe. Tačiau kas lieka iš mūsų, kai praeitis nustoja mus apibrėžti?
O Gustavo personažas nori sukurti savo paskutinį filmą šedevrą. Kai tėvas bando paversti savo dukrą personažu, jis iš tikrųjų bando paversti savo praeities klaidas meno kūriniu. Filmas klausia, kiek daug savo artimųjų mes iš tikrųjų „matome“ kaip tikrus žmones, o kiek naudojame juos kaip dekoracijas savo vidiniuose naratyvuose.
Kadangi J. Trieras pats užaugo filmavimo aikštelėse (jo senelis buvo režisierius, o tėvai taip pat dirbo kine), kinas jam visada buvo saugi zona ir išgyvenimo įrankis. Jis keliuose interviu prisipažino, kad sunkiausiais gyvenimo tarpsniais griebdavosi kameros, kad suvaldytų chaosą. Filmo idėja apie režisierių, kuris bando savo šeimos traumą paversti menu, yra paties J. Triero baimių ir įpročių veidrodis.
Erdvė empatijai
„Sentimentali vertė“ kitaip nei holivudinis filmas rodo šeimos narių susitaikymą. Čia atleidimas pateikiamas ne su kaltės prisipažinimais, atleidimais ir džiaugsmingais apsikabinimais. Pagrindinis sprendimas čia yra labiau skausmingas pripažinimas sau, kad artimas žmogus niekada nepasikeis. Kad tikroji laisvė ateina tada, kai artimas žmogus nustoja turėti „sentimentalią vertę“. Kai jis tampa tiesiog žmogumi, tokiu pat klystančiu ir silpnu.
Pats filmo režisierius teigė, kad kiekviename sudėtingame, toksiškame tėve slypi sužeistas vaikas. J. Trieras norėjo sukurti filmą, kuris ne teistų, o bandytų suprasti narcisistišką, „sunkų“ tėvą. Jam buvo įdomu, kaip dukros gali rasti susitaikymą ne per atleidimą, kuris dažnai yra dirbtinis, o per suvokimą, kad jų tėvas yra toks pat pasiklydęs vaikas kaip ir jos.
Galiausiai filmas palieka su jausmu, kad tikroji branda prasideda ten, kur baigiasi poreikis pateisinti savo skausmą gražiomis istorijomis. Filmas pastato žiūrovus kryžkelėje. Viena vertus, sentimentali vertė yra ne tai, kas esame, o kokią naštą tempiamės sau iš paskos. Kita vertus, jei iš gyvenimo pašaliname visas nuoskaudas ir nostalgiją, ar žmoguje dar lieka kas nors brangaus? J. Trieras tvirtino, kad sukūrė filmą ne tam, kad pateiktų atsakymus, o tam, kad sukurtų erdvę empatijai. Taigi, jei šie aptarti klausimai jums artimi ir svarbūs, šis filmas bus kaip tik jums. Tačiau, jei norisi kažko konkretesnio ir aiškesnio, šioje juostoje daug vertės nerasite.
NAUJAS FILMAS
Pavadinimas: „Sentimentali vertė“ / „Sentimental Value“.
Žanras: psichologinė drama.
Šalys: Danija, Jungtinė karalystė, Norvegija, Prancūzija, Turkija, Vokietija, Švedija, 2025 m.
Režisierius: Joachimas Trieras.
Scenarijaus autoriai: J. Trieras, Eskilis Vogtas.
Operatorius: Kasperas Tuxenas.
Muzika: Hania Rani.
Aktoriai: Renate Reinsve, Inga Ibsdotter Lilleaas, Stellanas Skarsgardas, Elle Fanning.
Trukmė: 2 val. 13 min.
Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
