Tarp ryškių Rytų Prūsijos muzikinės kultūros asmenybių XIX–XX a. sandūroje iškilo pirmasis šio krašto lietuvių kilmės vokiečių kompozitorius profesionalas, pianistas, dirigentas, pedagogas Maxas Laurischkus (Maksas Lauriškus), kurio vardas ir kūryba ilgus dešimtmečius skendėjo užmarštyje. Net ir šiandien šio kompozitoriaus muzika vis dar sunkiai randa kelią į koncertines scenas.
Daiva KŠANIENĖ
Iš Mažosios Lietuvos
Laurischkus gimė 1876 m. vasario 18 d. sename XIV a. menančiame nuostabios architektūros ir aukštos kultūros Mažosios Lietuvos mieste Įsrutyje (vok. Insterburg, rus. Černiachovsk); mirė 1929 m. lapkričio 17 d. Berlyne.
Augęs muzikalioje šeimoje, ankstyvoje vaikystėje išmokęs skambinti fortepijonu, domėjęsis kompozicija, jis nedvejodamas pasirinko muziko kelią. Baigęs Įsruties gimnaziją ir muzikos mokyklą, M. Laurischkus apie 1894 m. įstojo į Berlyno Karališkąją muzikos akademiją, kurioje studijavo kompoziciją, fortepijoną ir dirigavimą pas žymius pedagogus Heinrichą von Hercogenbergerį, Woldemarą Bargielį ir kitus. Baigęs akademiją, pats dėstė šioje aukštojoje muzikos mokykloje ir vedė privačias muzikos pamokas. Šalia pedagoginio darbo ir muzikos kūrybos M. Laurischkus dažnai koncertavo kaip pianistas solistas, skambino su įvairiais Rytų Prūsijos ir Vokietijos orkestrais, jiems dirigavo. Koncertuodamas jis aplankė ne vieną Europos šalį.
Lietuvių profesionalios muzikos kūrybos aušroje įdomiu ir prasmingu sutapimu laikyčiau aplinkybę, kad tuo pačiu metu skleidėsi ir M. Laurischkaus amžininko, genialiojo dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) talentas. Apmaudu, kad dviems talentingiems tuomet skirtingų Lietuvų – Mažosios ir Didžiosios – menininkams, muzikos kūrybos raiškoje turėjusiems daug ką bendra, dažnai keliaudavusiems tais pačiais Europos keliais, nebuvo lemta susitikti ir pažinti vienam kitą. Nežinia, galbūt kurioje nors Leipcigo gatvelėje jie vis dėlto prasilenkė.
Kūrėjas – miniatiūristas
Laurischkaus, kaip ir kitų XIX a. pab. – XX a. pr. Rytų Prūsijos kompozitorių kūryba, atspindėdama vokiškojo ir bendraeuropinio romantizmo bruožus, epochai būdingą stilistiką, estetiką bei tematiką, vis dėlto turėjo ir labai daug savitumo, išryškinančio tipiškus, šiam kraštui būdingus vaizdus, patriotinius jausmus. Jis buvo pirmasis Rytprūsių kompozitorius, savo kūryboje subtiliai ir išradingai supynęs vokiškosios romantinės muzikos bruožus su lietuvių liaudies dainų motyvais ir savitomis ankstyvojo modernizmo harmonijomis.
Laurischkų galima įvardyti kaip kūrėją – miniatiūristą, nes jo kūryboje dominuoja smulkių formų kamerinė muzika. Būdamas koncertuojantis pianistas virtuozas, pirmenybę akivaizdžiai teikęs fortepijoninei kūrybai, jis parašė ir daug kompozicijų kitiems instrumentams, daugiausia mediniams pučiamiesiems ir styginiams, įvairiems jų ansambliams – duetams, trio ir kt., taip pat – koncertinei fisharmonijai (klavišinis dumplinis instrumentas): Sonata obojui c-moll, Duetai obojui ir fortepijonui, Trys pjesės klarnetui ir fortepijonui, „Elegija“ fisharmonijai e-moll, „Valsas – kaprisas“ smuikui, violončelei ir fortepijoninui, „Pastoralė“ fisharmonijai E-dur, Kapričio smuikui ir orkestrui, „Arabiški šokiai“ obojui ir fortepijonui, patriotinė fantazija fortepijonui „Priešai aplinkui!“ („Feinde Ringsum!“, Vaterländische Fantasie for Piano) ir kt.
Instrumentinių miniatiūrų ciklus kompozitorius dažnai jungdavo į romantikų pamėgtus programinius ciklus. Tarp jų: „Dvylika grakščių Trio smuikui, violončelei ir fortepijonui“, Trys pjesės klarnetui ir fortepijonui c-moll, „Keturiolika spalvingų, lengvų melodijų fortepijonui“, „Aštuonios lengvos, šokinės pjesės fortepijonui“, fortepijoninių pjesių rinkinys „Naujas jaunimo albumas“ („Neues Jugendalbum“, 36 pjesės), Devynios mažos pjesės fortepijonui „Lauko gėlės“ („Feldblumen“) ir kt.
Vienas charakteringiausių žanrinių ciklų – „Septyni eskizai fortepijonui“, op. 17, dvelkiantis lyrizmu, gamtos poetizavimu, jausmų ir nuotaikų kaita. Jį sudaro kontrastingos dalys: pirmoji „Pasisveikinimas“ („Gruss“), Con anima; antroji „Skundas“ („Klage“), Andantino; trečioji „Piemenaitė ir piemuo“ („Schäferin und Schäfer“), Allegro teneramente e grazioso; ketvirtoji „Miško ežeras“ („Des Waldsee“), Tranquillo; penktoji „Lopšinė“ („Wiegenlied“), Moderato semplice; šeštoji „Sraunus upelis“ („Munteres Bächlein“), Vivace e leggiero; septintoji „Išsižadėjimas“(„Entsagung“), Con tritezza.
Įdomus, žaismingas, aktyvių ritmų prisodrintas ciklas fisharmonijai „Šeši eskizai“, op. 10 (dalys: I d. – Musette, a-moll; II d. – Impromtu, A-dur; III d. – Intermezzo, elegiaco f-moll; IV d. – Humoreska, G-dur, V d. – Arabeska, g-moll; VI d. – Novellete, f-moll).
Ryški lietuviška gaida
Augęs ir jaunystę praleidęs Mažosios Lietuvos mieste Įsrutyje, M. Laurischkus neblogai pažino lietuvininkų liaudies dainas, jas mėgo ir apskritai jautė didžiulę simpatiją Lietuvai, lietuvininkams. Todėl natūralu, kad ne viename kompozitoriaus kūrinyje atsiskleidė glaudus ryšys su lietuviškuoju muzikiniu folkloru, Rytų Prūsijos gamtos vaizdais, tėvynės paveikslu, tarytum atliepiančiu XIX a. pab. – XX a. pr. muzikos istoriko Erwino Krollio mintis: „Rytų Prūsijos gamta! Pagalvojame apie saulę ir smėlį, platybę ir laukinę gamtą, pušynus ir pelkes, apie gryną orą ir rūką, gūdžius miškus ir spindinčius ežerus, apie jūros ošimą, kopas, tylųjį uostą, apie upių žemumas, žavų kalvotą kraštą.“ (Kroll E. Musikstadt Königsberg. Geschichte und Erinnerung. Freiburg, 1966, S. 23).
Ryškiausias mažlietuviškos tematikos M. Laurischkaus kūrinys – 1910 m. sukurtas pastoralinio pobūdžio Kvintetas mediniams pučiamiesiems instrumentams (fleitai, obojui, klarnetui, fagotui ir valtornai) „Iš Lietuvos“ („Aus Litauen“), op. 23, suskambęs ryškia lietuviškai tautiška gaida su muzikoje inkrustuotomis lietuvių liaudies dainų intonacijomis. Kvintetas penkių dalių: pirmoji – Moderato maestoso, „Apie kraštą ir žmones“ („Von Land und Leuten“); antroji – mažas noktiurnas – Andante con moto, „Vakaro nuotaika“ („Abendstimmung“); trečioji – pati lietuviškiausia, šokinio pobūdžio – Allegro molto, „Lietuviška daina“ („Litauisches Lied“); ketvirtoji – Moderato scherzando, „Kaimiška serenada“ („Dorfserenade“); penktoji – šventinė mugė – Allegro non troppo, „Metturgis“ (Kirmes) („Jahrmarkt“). Melodiškai pagavios, ritmiškai išradingos, virtuoziškos instrumentų partijos, sudėtingai pindamosi tarpusavyje, išsaugo savarankiškumą ir individualumą.
Lietuvišku motyvu nuspalvintas ir 1904 m. M. Laurischkaus sukurtas penkių žanrinių pjesių ciklas fortepijonui op. 13. Po lengvutės ir gracingos „Barkarolės“, Andante giocoso, suskamba gyva, ritmiškai akcentuota antroji dalis Allegro giocoso, pavadinta „Lietuviškoji“ („Litauisch“), primenanti liaudiškų šokių motyvus. Likusios dalys kuria skirtingų nuotaikų vaizdus: trečioji – gyva, žaisminga „Humoreska“, Allegro moderato e poco rubato; ketvirtoji – svajingas „Nocturne“, Con moto tranquillo ir penktoji – santūrus „Valse élégante“, Vivace e con delicatezza.
Pamario kraštovaizdžio spalvomis ir nuotaikomis dvelkia lyrinė M. Laurischkaus kamerinė kompozicija „Svajonės prie Kuršių marių“ („Träumereien am Kurischen Haff“).
Apie savo santykį su gimtine – Mažąja Lietuva, jos gamta ir žmonėmis M. Laurischkus 1926 m. kalbėjo: „Aš kuriu tik absoliučią, tik nevaizduojančią muziką. Bet visuose mano darbuose pasirodo rytprūsis, kuriuo aš esu ir visada juo liksiu. Dažnai pasikartojančios barkarolės ir elegijos atsirado iš mano patirtų įspūdžių prie Kuršių marių. Mano muzikoje atsispindi melancholiška, net kiek skurdoka Rytprūsių gamta.“ (Kroll E. Musikstadt Königsberg. Geschichte und Erinnerung. Freiburg, 1966, S. 26).
Po ilgų užmaršties metų
Laurischkaus polinkį į smulkias formas, romantinį kūrinių melodingumą, ritminę įvairovę, spalvingos, modernios harmoninės kalbos naujoves, svarbiausia, gamtos, meilės savo kraštui tematikos atskleidimą ir liaudies dainų segmentų panaudojimą kai kuriais požiūriais galima būtų lyginti su Karaliaučiuje ir visoje Vokietijoje dievinamų Franzo Schuberto, Johanneso Brahmso liaudiškaisiais opusais, Edvardo Griego ir M. K. Čiurlionio fortepijonine kūryba.
Laurischus parašė ir kelis vokalinius kūrinius. Tarp jų – lyrinė daina solo su fortepijonu „Aš naktį sapnavau“ („Ich habe Nachts geträumt“), Keturios dainos balsui ir fortepijonui, op. 22; Penkios dainos trijų balsų moterų chorui ir fortepijonui, op. 24; filosofinė, metaforiškų prasmių sklidina daina solistui, mišriam chorui ir orkestrui „Mirties procesija“ („Der Zug des Todes“) pagal poeto Heinricho Seidelio eiles.
Propaguodamas fortepijoninę muziką, M. Laurischkus šiam instrumentui (solo, dviem forpepijonams, keturioms rankoms) aranžavo Rytprūsiuose labai mėgiamų kompozitorių įvairių žanrų kūrinius. J. Brahmso Rapsodiją Es-dur, Pirmąją simfoniją, Fortepijoninius trio H-dur ir c-moll, Sonatą klarnetui ir kt.; taip pat – F. Schuberto, Antonino Dvořáko, Benjamino Godardo ir kitų opusus. Meistriškai redagavo Johanno Sebastiano Bacho „Anos Magdalenos Bach natų sąsiuvinį“.
Po ilgų užmaršties metų M. Laurischkaus kūriniai suskambo tik 1986 m. gruodį Berlyno ir Vilniaus koncertinėse scenose. Deja, po to – ir vėl ilga tyla. Tik pastaruoju metu M. Laurishkaus – pirmojo profesionalaus lietuvių kilmės vokiečių kompozitoriaus – kūryba vėl pamažu atgyja. Birbynės atlikėjas, kompozitorius, garso režisierius, leidėjas Darius Klišys susidomėjo šio pamiršto kūrėjo muzika ir, subūręs kamerinį ansamblį, 2022 m. įrašė dvigubą M. Laurischkaus kompozicijų albumą, iš naujo atversdamas reikšmingą pražuvusio krašto – Rytų Prūsijos – muzikinės kultūros puslapį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
