Nuo vasario pradžios iki kovo pabaigos Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Nišinėje galerijoje eksponuota Justinos Tulos personalinė paroda „Slapti pasimatymai“. Tai – pirmas išsamesnis menininkės prisistatymas Klaipėdoje. Pinhole technika sukurtose fotografijose – nuogo kūno ir nuošalių, apleistų, kiek bauginančių erdvių susidūrimai, veikiantys kaip trumpos, bet aštrios replikos glamūrinių verčių pripildytoje nūdienoje.
Danguolė RUŠKIENĖ
Nelegalūs pasimatymai
Nuo 2019 m. kuriamose fotografijose autorė nuosekliai gilinasi į kūno ir vietos santykį, pasitelkdama savo kūną kaip įrankį svetimoms teritorijoms tyrinėti. Iš dalies tai – autoaktai, kartais gana tiksliai nusakantys momentinę autorės būseną per judesį ar pozą, išprovokuotą išgąsčio, nerimo ar kitų išorinių veiksnių. Tačiau to nepakanka, kad autorė galėtų su šiuo kūnu visiškai susitapatinti. Toks dalinis savęs atspindėjimas užsimena ir apie dalinį savęs suvokimą. Kažkuri kūno, kartu ir asmenybės, dalis tarsi atskyla ir susilieja su aplinka, tapdama svetima jai pačiai.
Pasimatymo įslaptinimas, kaip ir žiūrėjimas pro rakto skylutę, liudija draudimą, riziką ir teikia jaudulį. Tam, kuris nors kartą yra nelegaliai lankęsis uždraustoje teritorijoje, tas jausmas gerai pažįstamas. Kai įtampa spengia galvoje ir nebejauti iš baimės aptirpusio kūno. Tai akimirka, kai staiga dingsta visi pojūčiai ir lieka tik aštrus vietos ar reiškinio suvokimas. Kraštutinis susitelkimas, kai vieta svarbesnė už tave patį. Tokius jausmus išprovokuojanti situacija verčia jaustis kaip niekad gyvam. Taip, tai adrenalinas – legalus arba nelegalus gyvenimo narkotikas, kurio vieniems reikia daugiau, o kitiems ir visai nereikia.
Justinos pasimatymai nėra tokie rizikingi, nors taip pat nelegalūs. Jie rengiami svetimose erdvėse ir teritorijose, kurios praradusios savo aktualumą, nors tikėtina, kad kažkam vis dar priklauso. Šios vietos nudėvėtos gyvenimo, išsunktos ir atrodo bekraujės. Apleisti trobesiai, pašiūrės, laukymės ir senų medžių paunksmės lyg ir žada tikimybę ten nieko nesutikti. Autorė noriai tuo patiki, todėl į slaptus pasimatymus keliauja viena. Ir čia jos kūrybinis procesas dalijasi į dvi dalis. Viena vertus, ji kaip autorė rūpinasi techniniu idėjos įgyvendinimu. Kita vertus, asmeniškai patiria šią erdvę per savo kūną – ne tik suteikdama jai papildomo turinio ar vertės, bet ir kaip įsibrovėlė, provokuodama ją aktyviam dialogui.
Tarp dviejų realybių
Įdomu, kad nuogas autorės kūnas čia suvokiamas ne kaip subjektas, bet kaip pėdsakas, net ir vizualiai iliustruojantis judesio galimybę – paliekamą šleifą. Trumpalaikis kūno įvietinimas svetimoje erdvėje formuoja skirtingas žiūros kryptis: trapus kūnas, patekęs į grubią aplinką, veikia tarsi užkratas, apvalydamas ją nuo senaties ir pateisinantis jos nuvertėjimą. Nykstanti ir niekam nerūpima vieta savotiškai aktualizuojama, suteikiant jai ne mažiau svarbų vaidmenį nei pačiam kūnui.
Justinos fotografijose toks santykis tampa susitikimo įrašu. Skirtingai nuo fotomenininkės Violetos Bubelytės autoaktų, kuriuos menininkė kuria nuo jaunystės, Justinos fotografijose jos asmenybė ir identitetas iš karto išnyksta, o kūnas tampa ne atlikėju, vaidinančiu tam tikrą personažą erdvėje, o grafema ar ženklu – minimaliu įrašu, patvirtinančiu įvykusį kontaktą. Tai ne kūno reprezentacija, o buvimo registracija. Todėl nei erdvė, nei kūnas čia neįgyja pranašumo. Abu žymi įvykį tarp dviejų skirtingų realybių – gyvo kūniško buvimo ir mirusios materialios erdvės, kurio metu randasi naujos prasmės.
Atsiradus kūnui, erdvė praranda neutralumą ir pradeda veikti kaip patirties vieta. Kūnas ją suaktyvina bent keliais lygmenimis. Pirmiausia, jis suteikia erdvei žmogišką mastą. Jam atsiradus, sienos, grindys, langai, paviršiai tampa ne abstrakčia, sustingusia vieta, bet erdve, kuri patiriama – žingsniais, žvilgsniu, kvėpavimu, prisilietimais. Jos paviršiai nuglostomi mistinės šviesos, o nuogas kūnas suteikia intymumo režimą. Erdvė, atsiradus nuogam kūnui, atgyja ir pradeda veikti kaip privati teritorija, vieta, kurioje kažkas nutiko arba dar tik nutiks. Kūnas tarsi suteikia jai vidinę temperatūrą.
Jungtys su erdve
Justina su svetima erdve elgiasi pagarbiai. Ji nekonfliktuoja, neprimeta savų taisyklių ir vengia dominavimo. Jos kūnas – tik papildantis. Autorės apsinuoginimas liudija pasirinkimą atvirauti ir perimti fiksuojamos aplinkos taisykles. Paradoksalu, bet nusirengimas čia veikia kaip maskavimasis. Tai panašu į siekį susilieti su aplinka, nepažeidžiant jos autonomiškumo ir priimant gryno vaizdo sąlygą – be vaidmenų ir apsimetinėjimo.
Lengvai mezgamos jungtys su erdve Justinos fotografijose primena Francescos Woodman fotografijas. Tiesa, amerikiečių menininkė kiek kitokias prasmes teikė kūnui ir daugiau dirbo su nudėvėtais interjerais bei objektais. Justinos fotografija mažiau dramatiška, bet taip pat melancholiška. Vis dėlto siekis piešti „vaiduokliškus“ personažus, tarsi savaime įaugančius į svetimos aplinkos audinį, akivaizdus. Pinhole technika tam ypač tinkama. Ilga ekspozicija, judesio šešėlis ir nenuspėjami šviesos pėdsakai užaštrina autorės mintį, kartais net ją pačią nustebindami.
Minkštas fokusas aptirpdo kūno kontūrus, suteikdamas jam švelnumo. Kuriamas kūno švytėjimas yra vienas įdomesnių Justinos vizualinės kalbos elementų, veikiantis ne tik kaip estetinis efektas, bet ir kaip ikonografinis bei psichologinis ženklas. Daugelyje vaizdų kūnas atrodo ne apšviestas, o pats skleidžiantis šviesą. Tokiu būdu jis tampa centrine energijos vieta. Oda ima veikti kaip šviesą atspindintis paviršius – beveik kaip porcelianas ar vaškas. Tai sukuria subtilų paradoksą: kūnas atrodo ir gyvas, ir beveik skulptūriškai negyvas. Jis tampa šviesos paviršiumi – optine membrana, per kurią fotografija formuoja savo vaizdą. Tokiu būdu kūnas iš reprezentuojamo objekto virsta tam tikra fotografijos sąlyga. Trapus siluetas sklandžiai integruojasi į grubios aplinkos audinį ir tada erdvė lengvai persikelia į metafizinius sluoksnius, sukurdama mistinę atmosferą.
Palieka ilgą pėdsaką
Justinos fotografija intuityvi ir atmosferinė, labiau grįsta būsenos kūrimu nei aiškiu naratyvu. Jos darbuose dažnai atsiranda tapatybės, vidinės patirties ir simbolinių vaizdinių temos.
Kai kuriose fotografijose itin ryškiai formuojamas vaizdo siurrealumas, kitur švelniai pereinama į melancholišką sapniškumą. Kartkartėmis, kai objektai ir figūra atrodo tarsi atliekantys veiksmą, o erdvė tampa maža scena, užčiuopiama beveik ritualinė estetika. Tačiau, tai labiau sietina su vidinės ikonografijos kūrimu nei prasmine struktūra.
Pavadinimas „Slapti pasimatymai“ nubrėžia parodos semantinę kryptį. Pasimatymas čia reiškia ne ryšio įtvirtinimą, o laikiną intensyvumą, kuris išnyksta vos tik jam pasibaigus. Tai nėra vietos įsisavinimas ar grįžimas į prigimtį. Veikiau – susidūrimas su erdvėmis, kurios leidžia būti, bet neleidžia pasilikti. Pinhole kamera fiksuoja ne momentą, o laiko atkarpą, kurioje kūnas ir aplinka pamažu pradeda veikti vienas kitą. Laikas čia jaučiamas per kūno reakcijas: vabzdžių prisilietimus, odos drėgmę nuo lietaus, dulkių kritimą, nerimo ir nurimimo kaitą. Susitikimai trumpi, bet palieka ilgą pėdsaką. Ne tik fotografijoje, bet ir pačioje vietoje – tarsi gyvo kūno, kuris trumpam buvo užsukęs, ilgesį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
