Iš rašomo novelių romano „Žmona“, skirto rašytojos, pirmosios lietuvių beletristės Liudvikos Didžiulienės 170-osioms gimimo metinėms
Nijolė KLIUKAITĖ
Negali būti, kad baisūs dalykai atsitinka kaip niekur nieko, kad imasi iš nežinia kur. Turi būti ženklai. Kiekvienas įvykis turi būti kitais įvykiais, daiktais, žmonėmis, jų kalbomis ar jų tylėjimu, jų trypčiojimu ar stovėjimu paremtas. Reikia tik išmokti juos skaityti. Bet tėtis ją verčia kartoti ir kartoti nusibodusius skiemenis, brėžti ir brėžti vis tuos pačius pagaliukus. Liudvika norėtų išmokti skaityti svarbesnius dalykus. Štai ir vakar juk ji ėjo paskui nešioklę Teklę, ėjo paskui jos sijoną, lenkiantį žemyn žolės stiebus, Teklė ėjo greit, nepaisė, kad Liudvika nespėja, atrodė, jai terūpi Juozukas ant rankų. Betgi ne, Teklei daugiau rūpėjo piemuo iš ūlyčios. Pas jį ir skubėjo. Liudvika turėjo suprasti iš jos žingsnių, kaip labai ji skuba pas tą piemenį. Liudvikai tik penkeri, ženklus ji skaito dar prasčiau nei tėčio užduotus skiemenis: blia, dlia, bra, dra… Ji pasiklydo tarp tų aukštesnių už ją žolių. Ir tai buvo aiškus ženklas. Šiandien Liudvika tai žino, bet vakar… Vakar blaškėsi tarp aukštų kaip medžiai žolių, o turėjo įsiklausyti. Sustoti turėjo ir klausytis, kaip greitai tipena skruzdėlės ir kiek jų daug. Ir tąsyk turėjo įsiklausyti, kai mama, pažiūrėjusi į Teklę, tarė: greita, žvitri, graži, tokia mergina nesitenkins dabartiniu savo gyvenimu. Dabar Liudvika žino, kad tai irgi buvo ženklas. Teklė nebuvo suaugusi su savo gyvenimu ir jo nevertino. Norėti daugiau dar nieko nereiškia. Juolab kad visiškai neaišku, ko ta mergina nori daugiau. Ir mama turėjo pamatyti, sunerimti. Dabar belieka apgailestauti, kad neįmanoma sugrįžti į vakardieną. O, jeigu būtų galima taip padaryti… Ji atsikeltų iš ryto ir nuosekliai pradėtų gyventi taip, kad neatsitiktų, kas jau atsitiko, būtų įsitvėrusi nešioklei Teklei į padurkus ir niekur nuo jos neatsitraukusi, būtų neleidusi pasodinti Juozuko pievoj ant skruzdėlyno, pagaliau būtų nuraminusi su vaiku Teklę lekiančią namo, būtų draudusi pilti ant vaiko vitriolį, būtų liepusi įsitikinti, ar tikrai ten kamparas, bet… Bet šiandien jos broliukas pašarvotas ir pagaliau nurimęs. Ir jai taip sunku, taip skaudu, kad apsikabina Šlekio Varoniką ir verkia verkia, ir ašaros teka, pamažu išplaudamos iš jos tą nepakeliamą kaltę, kad vakar nemokėjo ženklų skaityti.
Diena buvo pilna skausmo, atrodė suirusi, sudaigstyta iš seno popieriaus skiaučių: vienose nupieštos nedrąsios kaimo moterėlės, nelabai žinančios, kaip čia elgtis su ta puspone Liudvikos mama, kitose – žmonių liūdesio nesuprantančios pievos, nubarstytos skaudžiai ryškiais žiedynais, trečiose – savimi patenkintas dangus. Tos skiautės vos laikėsi nesutrupėjusios, neiširusios. Liudvika džiaugėsi vienoje skiautėje aptikusi Varoniką ir Jonuką. Tik Varonikos glėby ji įstengs giliau įkvėpti. Argi nekeista, kad net tokią rūškaną dieną Varonika ją pradžiugina. Bet dar keisčiau Liudvikai atrodo tai, kad mama draudžia judviem draugauti. Ir kodėl? Tik todėl, kad ji paprasta ūlyčios mergaitė, mūrininko dukra. Varonika dvejais metais vyresnė už Liudviką, jai septyneri, bet atrodo gal dar vyresnė. Jai vienai tenka prižiūrėti namus. Varonikos mama mirė, gimdydama Jonuką. Jonukas su Liudvika vienmetis, bet atrodo daug mažesnis, ir Liudvika žino, kodėl – jį slegia baisi kaltė. Bet šiandien ir Varonika neatrodo tokia didelė, jos galva nunarinta, o rankose ji gniaužo pievose suskintas gėles. Ir šitos gėlės liūdi drauge su ja – spalvos pablukusios, galvos nusvirusios, rodės, tuoj atitrūks nuo kotų ir kris žmonėms po kojų. Liudvika stipriai apsikabina Varoniką ir verkia verkia, ir Varonikos suknutė, kurią ji pati persisiuvo iš Didžgalvienės seno sijono, sugeria Liudvikos ašaras ir didelę dalį skausmo. Ji stipri, ta Šlekio mergaitė. Kur jai dėtis, sako Liudvikos mamytė, nuo trejų metukų teko rūpintis naujagimiu broliuku. Varonika moka virti, skalbti, verpti, siūti. Dar Šlekiai turi karvę Zuzaną, kuri iš paskutiniųjų stengiasi išmaitinti šeimą. Būtų manęsi visai neblogai, jei tėvas nebūtų skandinęs savo liūdesio degtinėje. Kai tėvas prašapdavo, Varonika nueidavo į smuklę, atsistodavo tarpdury ir žiūrėdavo. Tėvas pakildavo ir išeidavo su ja. Iš pradžių žirgliodavo, siūbuodamas į visas šalis, bet vis tiek pereidavo visą ūlyčią tarytum giliausią pelkę ir krisdavo patalan.
Kapinėse prasidėjo lengva šilta dulksna. Visi buvo pakviesti grįžti ir susėsti prie šermenų stalo. Bet Varonika dingo. Liudvika net nespėjo su ja atsisveikinti. Pyko ant savęs, kad ir vėl ne viską aplink save mato, kad svarbiausi dalykai nuo jos žvilgsnio pasprunka. Žinojo, kodėl Varonika nepasiliko – jautė tos pusponės Nitienės nepritarimą. Nei pati Varonika, nei Jonukas Liudvikos mamos taip niekada nevadino, nors girdėjo kitus samdinius ir baudžiauninkus kalbant, kad Nitienė ir pati buvusio baudžiauninko dukra, ale labai unorava. Ištekėjusi už Nito, grafo Tyzenhauzo išlaisvintų baudžiauninkų sūnaus, gabaus, pramokslinto į raštininkus, labai jau ėmusi nosį riesti. Tik kažkodėl Petronėlė Nitienė nekentė būtent Varonikos. Sėdėdama prie šermenų stalo, Liudvika nusprendė labai atidžiai skaityti ženklus ir perprasti tą žvilgsniuose, judesiuose paslėptą nuo jos tiesą.
Po Juozuko mirties Teklė buvo grąžinta tėvams, o Liudvikos ir Igniaus priežiūra ėmė rūpintis tikroji Liudvikos močiutė, tėvelio mama. Jai pavyko išvaikyti namus apėmusį liūdesį. Dainuodavo dainas ir pasakas sekdavo, niekada jų nepritrūkdavo, kartais pati sugalvodavo, ir Liudvikai ėmė atrodyti, kad pati gyvena pasakoje.
– Neturiu ką apsirengti, – kartą pasiskundė Liudvikos mama, ištraukusi iš spintos visokiom kilpelėm išpuoštas savo suknias, tikrai netinkamas po to, kas atsitiko.
Bobunytė pasiėmė žirkles ir nuardė visus tuos kvalbonus. Ir liko suknelė juoda ir gryna kaip nutylėti žodžiai, o mama, apsivilkusi tą suknelę, atrodė mažiau nuo savęs atitolusi. Tąsyk Liudvika suprato, kad vaito žmona yra jos mamytės vaidmuo, likimo primestas, o gal pačios prisiimtas su noru tobulai suvaidinti. Suprato, kad tikrosios mamytės visai nepažįsta. Kaži, ar ji pati save, Petronėlę Buteikytę, beatpažįsta.
Dabar Liudvika galėdavo nubėgti pas savo draugę. Bobunytės net nereikėdavo prašyti, ji žinojo, kur bėga vaikai. Tyčia nieko neklausdavo. Liudvika su Ignium bėgdavo pamiškėliu, paskui pieva, jau išbraidytu taku, tada per ūlyčią. Varonika ją išmokė siūti, verpti. Ketino abi išmokti austi, tai susitarė prašyti Didžgalvienės, kad pamokytų, jos apsiimtų prižiūrėti Didžgalvienės klyvą Marijonytę. Paskui, kai Varonika ėmėsi ganiavos, buvo dar linksmiau. Supainiodavo vaikams kojas ir žiūrėdavo, kas greičiausiai išsipainios, broleli, gelbėk, gaudynės, krepšių pynimas, bulvių kepimas laužuos – ne visada pataikydavo laiku sugrįžti. Sykį, iš pienių susimeistravę birbynes, taip įsigrojo, kad net lūpas įskaudo, paskui sukrito tarp žolynų ir juokės, juokės. Galų gale Liudvika sugalvojo pamokyti vaikus skaityti. Skiemenų į žodžius dar nemokėjo sudėti, bet raides jau visas pažino.
– Ar taip ir karksi: blia, dlia, bra, dra? – juokės Varonika, ir, pastvėrusi iš Liudvikos rankų knygą, lėtai, bet aiškiai perskaitė: Si-l-ve-s-tras Do-vy-dai-tis, Šiaulė-ni-škis senelis.
– Tu žinojai, tu žinojai, kokia čia knyga! – gynė Liudvika savo išskirtinę teisę į mokytumą, bet iš kur Varonika galėtų žinoti, kokia tai knyga, jei Liudvika pati abejoja, kad parašyta būtent taip, kaip Varonika sakė.
Varonika tik pečiais gūžtelėjo, neketino veltis į beprasmius ginčus.
Žinoma, ji dvejais metais už mane vyresnė, karščiuojančia galva, prispaudusi knygą prie krūtinės, nė neatsisukdama į Ignių, skubėjo Liudvika namo. Niekaip nenorėjo pripažinti, kad jos protas ne toks imlus.
– Mamyte, kas čia parašyta? – išrėkė, vos įžengusi pro duris.
– Kartu skaitykim, – apglėbė mama ją per pečius, ir abi išskiemenavo: Sil-ves-tras Do-vy- dai-tis.
– Šiaulėniškis senelis, – apsiverkė Liudvika, kad niekaip jai nesulimpa raidės į žodį, o štai Varonikai – vieni juokai.
Neis pas ją tol, kol neišmoks skaityti, nusprendė.
Ilgai vargo, bet pagaliau jai pavyko sulipdyti iš skiemenų žodį, o iš žodžių sakinį. Tą rytą ženklai buvo palankūs: lijo su saule, o dangumi nusidriekė plati vaivorykštė. Mama malė, perskaitė Liudvika. Lenkiškai jau visai laisvai skaitė „Ojcze nasz“. Tai nebuvo sunku, nes jau mokėjo viską mintinai. Su tokiais menkais pasiekimais nedrįso rodytis pas Varoniką. Matydavo ją bažnyčioje, atrodė labai susikaupusi ir daug daug vyresnė. Paskui Liudviką išvežė pas Krikštomočią, paliko mokytis su panelėmis. Ten daugiausia mokėsi kalbų: vokiečių, lenkų, rusų, prancūzų. Įvairiom kalbom skaitė eilėraščius, dainavo, net fortepijonu išmoko šį bei tą paskambinti. Grįžusi namo nesitvėrė savam kaily, norėjo dar tą pačią dieną aplankyti Varoniką. Visgi neišdrįso. O ryte močiutė padovanojo jai suknelę, tokią ilgą buvo pasiuvusi, kone kulkšnis siekiančią. Paprastutę, bet jaukią, minkšto audinio. Liudvika tai priėmė kaip dar vieną gerą ženklą, apsivilko suknelę ir pasišokinėdama, apsiavusi Krikštomočios dovanais čebatėliais, patraukė ūlyčion.
Rytas buvo žvarbokas, bet spindintis, be menkiausio debesėlio. Tai šen, tai ten buvo užsilikęs sniego kuokštelis, žemę išvarpiusios upeliukų gyvatėlės susibėgdavo į ramią balutę, besitaikančią išgaruoti ir susitvenkti jau danguje. Liudvika puikavosi ir trumpute zuikenų liemene, kurioj buvo gilios kišenės šąlančiom rankom. Tik nebuvo kaip tas rankas kišenėse šildyti, nešė ryšulį – mamos suknelę, kurią ši nusprendė padovanoti Varonikai. Štai ir ūlyčia. Didgalvienė, plati kaip troba, apsisegusi gal trimis sijonais, trypinėjo daržely. Marijonytė tuoj pribėgo, apsikabino, spausdama Liudvikos pilvan snargliuotą savo nosį. Panelytė, visa panelytė, kraipė Didžgalvienė keliom skarom apmuturiuotą galvą. O Liudvikai kažko nejauku, Marijonytė jai smirdi visą žiemą nevėdintais, neskalbtais patalais, kuriuose greičiausiai su visais rūbais kuisdavosi. Dar truputį gaižiu šlapimu ar dar kuo mergaitė atsiduoda. O ir pati Didžgalvienė su visais trijų sijonų padurkais skęsta purvų daržely. Tai tik žemė, sako pati sau Liudvika, tokia ji ir turi būti. Iš to purvo išaugs cibuliai ir pupos, ir gėlės, daugybė aukštesnių už trobą piliarožių. Užeik, vaikeli, užeik, kviečia vidun Didžgalvienė, pieno įpilsiu. Nemandagu atsisakyti, tai Liudvika, viena ranka prilaikydama ilgą sijoną, kita apsikabinusi ryšulį, brenda per purvą. Troboje jai užima kvapą. Prarūgusių kailių, kopūstų, pasenusių taukų, pramaišiui su gardžiausiais ramunėlių ir mėtų kvapais, paskui vėl: supuvusių obuolių, jovalo ir kaži kokiu liūdesiu atsiduodantys, net pavasariui žvelgiant pro užmarmėjusius langelius. Gurkšteli pieno, skanus, sako, saldus, gera jūsų karvė – ir neria lauk. Pas Varoniką. Negi ir jos namai pasitiks panašiais kvapais? O gal ji išponėjo pas Krikštomočią, kaip girdėjo purkštelint samdinę Jerutę.
Likusį kelią bėgo.
– Labas! – šūktelėjo vos atvėrusi duris.
Varonika kurį laiką stovėjo nusisukusi. Liudvika jautė, kad draugė džiaugiasi. Labai. Paskui atsisuko. Ramiu veidu.
– Nepyk, – apsikabino Liudvika.
– Kodėl turėčiau?
– Gal aš ir kvaila, bet moku skaityti rusiškai ir prancūziškai, ir lenkiškai, ir vokiškai, net truputį latviškai, – pasigyrė ir ėmė deklamuoti vokišką eilėraštuką apie antelę, plaukiojančią kūdroje.
Varonika taip juokės. Liudvika manė, džiaugiasi ja, tokia išprususia.
– Einam, – pakvietė Varonika, numesdama ant suolo Liudvikos atneštąjį ryšulį.
Atbėgo abi prie kūdros, kurios pakraščiais, vietomis dar sniegu, ledais apėjusiais, šokavo varlės ir rupūžės. Dar ne visai atitirpusiomis galūnėmis jos ropštėsi viena ant kitos, tingiai vartydamos pavandenijusias akis. Abi žiūrėjo ir juokėsi. Truputį nejaukiai, kad tai, ką darė tos varlės, žmonės daro nuo visų pasislėpę. O paskui Varonika, stebėdama nerangius varlių judesius, ėmė Liudvikai pasakoti apie enciklopedininkus Deni Didro, Žaną Žaką Ruso, jų bandymus pagerinti pasaulį, apie prieš šimtą metų Prancūzijoje, Amerikoje vykusias revoliucijas, apie Bendžaminą Frankliną, Džordžą Vašingtoną, apie ATR bajorų konfederaciją, apie paskirtąjį karalių Stanislovą Poniatovskį, konfederatus rėmusius turkus ir juos išskerdusius kazokus.
Liudvika klausėsi nė nekvėpuodama. Ne viską suprato, iš tikrųjų tai beveik nieko nesuprato, tik apkerėta stebėjosi pasaulio, kurį Varonika užkariavo iš kažin kur išpeštomis žiniomis, didumu. Iš pradžių net pagalvojo, kad Varonika viską išsigalvojo, bet ne, girdėjo Krikštomočią su kunigu kalbantis apie pakartus, ištremtus konfederatus ir kazokų siautėjimus po numalšinto sukilimo. Bet visa jai atrodė be galo tolima, nepasiekiama dar vaikišku protu.
– Iš kur visa tai žinai? – galų gale paklausė.
– Pati mane išmokei skaityti, – gūžtelėjo pečiais Varonika. – Žiūrėk, kokios karpos, kaip pūliniai, – parodė į lėtai jų link kepėstuojančią rupūžę. – Tau gražu ar bjauru?
Liudvika stebeilijosi į rupūžę, bet galvojo visai apie kitus dalykus. Apie ženklų skaitymą. Matyt, ji skaito ne taip, ne tuos ženklus arba nemoka jų atpažinti. Beria eilėraščius vokiškai, prancūziškai, nė nesusimąstydama, ką jie reiškia. Taip ūmai supyko pati ant savęs, kad pribėgo prie rupūžės, stvėrė ją abiem rankom ir pabučiavo.
– O tu, Varonika, ar išdrįsi pabučiuoti princą? – paklausė.
