„Regiu žmogų praeity, dabarty, ateity – taip iš lėto, kantriai, per detales lipa sluoksnis ant sluoksnio. Rašant sunkiausia ne suderinti, o sustoti. Bet gal ir nereikia?“ – svarstė Rita Latvėnaitė-Kairienė, neseniai pristačiusi savo naujausią romaną „Žalia varia“. Ši knyga – tai paslaptinga kelionė po Mažąją Lietuvą, Italiją, Šveicariją nuo XVI a. iki XXI a., pasakojimas, turintis detektyvo elementų, apipintas Mažosios Lietuvos mitologijos, istorijos, švietimo idėjų kontekstais. R. Latvėnaitė-Kairienė – klaipėdietė rašytoja, pedagogė, šešių knygų autorė. Jos kūryba išversta į graikų, kartvelų, lenkų, rusų kalbas. Pokalbis su rašytoja, tikimės, leis ne tik atskleisti romano „Žalia varia“ gelmę, bet ir pažinti pačios autorės kūrybinę filosofiją, santykį su istorija, kultūra ir tapatybe.
Sandra ABRUTYTĖ
Visos žvaigždės
– Ką jums reiškė mokslai Vilniaus universitete? Ar tie metai sostinėje formavo jūsų požiūrį į literatūrą ir rašymą?
– Ant Vilniaus universiteto observatorijos sienos yra užrašyta Hinc itur ad astra (lot. Iš čia kylame į žvaigždes). Žvaigždės švietė iš visų universiteto kampų: ne tik auditorijų, bet ir M. K. Sarbievijaus, K. Sirvydo, S. Stanevičiaus, S. Daukanto, P. Skargos, M. Počobuto ir kitų (šiuo metu jų yra 13) kiemų. Taip pat į mano studentiškąjį pasaulį tiesiogiai atkeliavusios žvaigždės-eruditai dėstytojai V. Daujotytė-Pakerienė, D. Sauka, E. Bukelienė, A. Jovaišas, J. Girdzijauskas, P. Česnulevičiūtė, V. Areška, Z. Zinkevičius, V. Pupkis ir dar ne vienas pasaulio šviesulys formavo požiūrį ne tik į literatūrą ir rašymą, bet ir į save: kas aš esu, kodėl elgiuosi vienaip ar kitaip, kaip šis pasaulis su manimi susijęs. Tokie klausimai kilo ne man vienai. Kursas buvo stiprus, kartu mokėsi nemažai dabar žinomų talentingų žmonių: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės rašytojos Danutė Kalinauskaitė, Giedra Rdvilavičiūtė, kalbininkas, filologijos mokslų habilituotas daktaras Giedrius Subačius, literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Donata Mitaitė, kino režisierius, poetas, „Užupio respublikos“ prezidentas Romas Lileikis, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Čiočytė ir kiti. Lankiau VU kraštotyrininkų klubą „Ramuva“ (vadovas Venantas Mačiekus). Šokom, dainavom, po Lietuvą keliavom ir ieškojom savęs. Beje, pirmą kartą kaimo sodyboje slėptą ir pagarbiai laikytą Lietuvos vėliavą išvydau, disidento Nobelio premijos laureato A. Solženycino raštus skaičiau (dažniausiai tuo rūpindavosi Stasys Urniežius, Sąjūdžio laikais įkūręs jaunimo organizaciją ,,Gediminaičiai“, aktyviai kovojęs dėl Vilniaus miesto kultūrinio paveldo išsaugojimo). Buvo įdomu diskutuoti su kursu jaunesniu istoriku Gintaru Beresnevičiumi. Abu buvome linksmi svajokliai: po mokslų man grįžus į Klaipėdą, jis kurpė planą, kaip laivu pasprukti į laisvąjį pasaulį, jam atrodė, kad nėra nieko neįmanoma, atvažiavo į Klaipėdą, šmirinėjome palei Jūrų uosto tvorą ir ieškojome skylės, nors žinojau, kad nerasim – mano tėvas jūrininkas, tai šiek tiek išmaniau apie pabėgimus į Vakarus, bet negalėjau nepadėti draugui. Neradom. Rasim. Ta proga grįžę namo trise (jau buvau ištekėjusi, ir mano vyras džiaugėsi, kad mūsų nuotykis gerai baigėsi) išgėrėme vyno ir taip tąkart atšventėme savo laisvę.
Šviesa tamsoje
– Po studijų grįžote į gimtąjį miestą. Įdomu, kaip Klaipėda ir jos kultūrinė terpė paveikė jūsų kūrybinį kelią? Kokie prisiminimai liko iš jaunųjų rašytojų sekcijos veiklos?
– Tais laikais man tai buvo šviesa tamsoje. Pamenu, kad Klaipėdos literatai džiaugėsi, jog po studijų nelikau Vilniuje, grįžau į gimtąjį miestą, jaučiau, kad Klaipėdoje vis labiau pulsuoja kultūrinis-literatūrinis gyvenimas. Dauguma buvome jauni, aktyvūs, dažno tekstai būdavo iškalbingi. Išmanėme Ezopo kalbą, gebėjome pasakyti ir skaityti tarp eilučių, tad Klaipėdos dienraščio literatūrinis priedas „Gintaro lašai“, almanachas „Baltija“ buvo populiarūs. Gal jūra, vėjai stiprybę dovanodavo Klaipėdos menininkams – nebuvome baikštūs ir savo mintis gana drąsiai išsakydavome. Rinkdavomės tai vieno, tai kito namuose, ,,Klaipėdos“ redakcijos patalpose, Skulptūrų parke, Menininkų namuose. Kūrybą skaitydavome įmonėse, mokyklose, vaikų namuose, bibliotekose. Žmonėms, išalkusiems ŽODŽIO. Daugiau bendravau su D. Kudžmaite, O. Dovidavičiūte-Pučenia, S. Poškumi, R. Černiausku, A. Žaliu, A. Navicku, K. Kauku, V. Brenciumi, J. Kantautu. Autoritetas man visada buvo Rimantas Černiauskas: kas čia per rašliava? A la Žemaitė? Jau turim. O čia? Mikė Pūkuotukas? Kur tu? Rašytojas eruditas, sugebėjęs suburti ne tik Klaipėdos rašytojus, žurnalistus, bet ir dailininkus, aktorius, mokslininkus, filosofus. Vienu metu tarp mūsų buvo tikrai labai talentingas poetas Rolandas Mosėnas, deja, jaunas miręs. Kaip tada, taip dabar matau jo nutįsusį megztinį, stovi aukštas, garbanotas, gražus ir skaito eiles:
Užmigo miškas tamsiai žalias saulėlydžio raudonume,
Vaikiukas virpteli sušalęs ir švelniai šneka su žeme,
O aš nesuprantu tų žodžių, jie skamba muzika tylia –
Mažyčiam tavo, mano sodžiuj su šuliniu, medžiu, gėle,
Mes esame šviesa, mieloji, skiemuo vaikiuko šnekoje,
Sušalę kmynai švelniai groja, lyg kmynai žydim liūtyje.
Parašiau iš atminties, tad skyryba gal ir ne tokia, kokia buvo tais laikais. Ir dabar yra literatų grupių, būrelių. Kad ir kokie jie būtų, manau, jų reikia vien tam, kad suprastum: jei gali nerašyti, nerašyk, o jei rašai, ieškok akių, tokių, kokiomis mes žiūrėjome į Rolandą, atėjusį į mūsų Jaunųjų rašytojų sekciją ir savo jaunatviška kūryba likusį tarp mūsų. Taigi mūsų, klaipėdiečių, būrelis tikrai buvo šaunus.
Negyvena burbule
– Esate ne tik rašytoja, ilgai buvote ir mokytoja. Kaip darbas mokykloje paveikė jūsų kūrybą?
– Nuo šių mokslo metų nebedirbu mokykloje (atėjau į ,,Aukuro“ gimnaziją, tuometę 8 vidurinę mokyklą 1988-aisais), tačiau esu mokytoja. O jauni žmonės tikri! Su jais gali būti savimi – tu tiki jais, jie tiki tavimi: kartu leidžiamės į vaizduotės keliones, mokomės atskirti ATRODO ir YRA. Beje, eilėraščių knyga „Rašaluotų pirštų pėdos“, romanas „Šauksmas“, novelių knyga „Civilizuotos mintys apie karvę“ inspiruoti mokyklinio gyvenimo.
– Kuo jums svarbi rašytojų bendruomenė?
– Rašytojų bendruomenė man padeda jausti gyvenimo pulsą. Nebėra tokios Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos, bet yra Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius. Kaip mes vienas be kito? Ir miesto, ir šalies, ir tarptautiniai projektai… Ir rašytojų naujų knygų sutiktuvės, ir jubiliejai, proginiai vakarai… Susibėgam, susirašom, susiskambinam. O internetu – Vilnius, Kaunas, Akmenė… – bet kuris kūrėjas akimirksniu pasiekiamas. Man tai svarbu, nemėgstu vakuumo. Beje, tokia dabartis, kai kartais bendravimas vyksta virtualioje erdvėje, ne tiesiogiai – žvelgiant į akis, padeda suvokti, kiek tu įdomių tūkstantmečių, šimtmečių, dešimtmečių, akimirkų išgyvenai, o kiek dar išgyvensi, pavyzdžiui, prakalbinęs dirbtinį intelektą.
– Ar dabar, kai esate pripažinta autorė, palaikote ryšius su jaunaisiais kūrėjais?
– Negyvenu burbule. Nepavyktų. Nebent tai būtų oro balionas, nešantis per pasaulį poetę, vertėją Neringą Abrutytę, į lietuvių poeziją įvedusią provokuojančias temas ir kalbėjimo stilių, Tomą S. Butkų (Slombą) – architektą, poetą, leidėją, poetą Jurgį Raudį… Skrieja. O aš ir toliau gyvenu su jaunaisiais kūrėjais Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamose ,,Kūrybos akademijos dirbtuvių“ stovyklose, ,,Poezijos pavasario“, ,,Prozos kranto“ seminaruose, jaunųjų filologų komisijos veikloje, tiesiog pamokose ir po pamokų – dalijuosi patirtimi ir mokausi iš jaunųjų.
– Ką reiškia mokyti literatūros šiandieniame pasaulyje? Ar pastebite, kaip keičiasi mokinių santykis su knygomis ir skaitymu?
– Literatūra yra gyvenimas. Kažkas taip pasakė ir užmiršo, bet gyvenimas nieko neužmiršta – jis ieško visokių formų BŪTI. Jei esi kūrėjas ir dar dirbi mokykloje, turi išmokti matyti literatūrą visur ir visokią. Popierinės knygos, virtualios knygos, vaizdas, garsas, judesys… Technologijų galimybės… Lengva pasiklysti mokant literatūros šiandieniame pasaulyje, lengva išsibarstyti, išsiblaškyti, sudužti, nesurasti savo formos BŪTI. Tad šiandien mokiniams ne ką lengviau nei mano kartos mokiniams, kurie buvo kišami į Prokrusto lovą, bet matė jos formą ir ją laužė. Knygų skaitymas man buvo laisvė, manau, taip yra ir dabar, tik galimybių daugiau, tik formos keičiasi.
Mokiniai užbūrė
– Kaip jūsų pačios kūryba atsispindi darbe su mokiniais? Ar jie skaito jūsų knygas?
– Būdavo, įeinu į klasę ir uždainuoju, o jie gitara pritaria ar tiesiog ritmą muša. O sykį viena klasė padovanojo mažytę, odinę užrašų knygutę. Ką aš į ją rašysiu? Mokytoja, eilėraščius. Ne, neberašau. Kai mokiausi antroje klasėje, mokytoja perskaitė vieno poeto eilėraštį, akcentuodama, kad niekas geriau už jį neparašys, nes tai POEZIJA! Pamanyk, pagalvojau, ir aš taip galiu. Grįžusi namo sukūriau:
Kas čia sprogo?
Dujos dujos dujos,
Kas jas padegė?
Girtas tėvas tėvas tėvas…
Tėtis: Bet aš juk negeriu? Aš: Čia ne apie tave, čia POEZIJA! Tačiau eilių neberašiau (juokiasi). Bet mokiniai užbūrė: pradėjau į tą užrašų knygutę rašyti. O tada kartu kurdavom, statydavom spektaklius, pvz., mokinių sukurtas akrostichas spektakliui apie M. Mažvydą:
Mažas, greitas, nedidukas,
Autorius jisai puikus,
Rytą kuria, dieną kuria,
Ten ir čia – labai spėrus.
Yra žodis-deda knygon,
Nieks prilygti negalės,
Ale kuria iš širdies,
Spėk, kas tas lietuvių dainius, pirmas ir toksai drąsus.
Kaip greitai skrieja laiko vėjas,
Atgal neatsuksi laikrodžio rodyklės.
Taip gyvenu, vargstu
Egi tikiuos slapčia –
Kas nors skaitys mano kūrybą,
Ir mano balsas jį pasieks.
Zefyras lengvas neš į ateitį…
Martynas Mažvydas, – kažkas ištars, –
Ak, kaip jis Lietuvą mylėjo,
Senovės išmintį įdėjo ir knygosna, ir širdysna.
Ar skaito mano knygas? Per pamokas mokiniai, jauni žmonės internetu kartais užduoda įvairių klausimų, turbūt skaito. Romanas ,,Šauksmas“ seniai išleistas, tad vienas pavyzdys iš tų laikų: 2009 m. Panevėžio ,,Minties“ gimnazijos mokinių parlamento iniciatyva vyko akcija ,,Aš skaitau, skaityk ir tu“. Bibliotekai buvo nupirkta 18 egzempliorių pačių įdomiausių knygų, kurių aktyviausi skaitytojai jau ieškojo: 15 užsienio rašytojų kūrinių ir 3 lietuvių autorių: Lauros Sintijos Černiauskaitės ,,Benedikto slenksčiai“, R. Latvėnaitės-Kairienės ,,Šauksmas“, Kristinos Jokšaitės ,,SOS karta“. Šiuo metu darželinukų ir pradinukų pasaulyje gyvena prūsas paršiukas Asis – prūsiškai reiškia ašis – juk visas pamarys, kopos apie jį linksmai sukasi. Tiesa, mano pasakų knygos ,,Kas tas Asis?“ nei tikrame, nei virtualiame knygyne nebenusipirksi – Asis iškeliavo pas mažuosius skaitytojus, bet bibliotekose, tikiu, dar smagiai dainuoja ir bumbina ,,Stintapūkį“.
Padeda suprasti
– Ar kada nors susimąstėte, kaip mokytojo darbas padeda jums giliau suprasti literatūrą ir rašymą?
– Mokytojo darbas man reiškia ėjimą į priekį ir dieną, ir naktį. Ir per seklius vandenis, ir per gilius. O tai padeda suprasti ne tik literatūrą ir rašymą, bet ir žmogų.
– Kaip vertinate šiandienį lietuvių literatūros pasaulį? Kokius iššūkius ir galimybes matote autoriams?
– Džiaugiuosi (kiek pastebiu), kad vis daugiau žmonių ieško lietuvių autorių kūrinių. Lietuvių literatūra tikrai ne prastesnė nei verstinė (ir kalbos, ir stiliaus, ir raiškos, ir turinio atžvilgiu), bet iššūkis – lietuvių kalba turtinga žodžių, gilus metaforų pasaulis, ypač poezijoje – nelengva išversti į kitas kalbas, nebent rašai nelietuviškai, bet tai jau ne tas skaitymas. Tiesa, jau įdarbinamas dirbtinis intelektas – gal tai galimybė?
– Ar svarstėte, kaip literatūra gali prisidėti prie kultūrinio ugdymo, ypač jaunimo?
– Kūrybinės stovyklos, seminarai, susitikimai su kūrėjais ir kt. – visko daug. Tiek, kad kartais laisvų minučių mokiniams pritrūksta. Užmiega tiesiog ant suolų ar kėdžių. Aš nekalbu apie tuos, kurie naktimis gyvena kompiuteriniuose žaidimuose, o apie tuos, kurie iš tikrųjų nori matyti, žinoti, daryti, – literatūra prisideda, tik irgi ne visada suspėja padėti jiems atsibusti.
– Dirbote laikraštyje „Klaipėda“. Ar žurnalistinis darbas turėjo įtakos jūsų kūrybai?
– Įdomus gyvenimo tarpsnis. Pamenu, siųsdavo į partinius susirinkimus ar į uostą kokį darbo pirmūną aprašyti. Jaučiau, kad tuoj klišėmis imsiu kalbėti. Kad ir kaip būtų, redakcijoje dirbo Gražina Juodytė, Albinas Stubra, Vytautas Bajoras, Janina Zvonkuvienė ir kitos asmenybės. Iš jų mokiausi valdyti žodį, logiškai dėlioti mintis, įžvelgti, atrodytų, neesminiuose dalykuose esmę, tapti vos ne detektyvu, psichologu, tai turėjo įtakos ir mano kūrybai, ir mano mokytojos darbui.
– Turite ilgametę patirtį literatūros ir kūrybos srityje. Ką patartumėte pradedantiesiems?
– Svarbiausia visose gyvenimo situacijose išlikti savimi. Nenuleisti rankų, ištikus pirmai nesėkmei. Kantrybės! Neskubėti. Mėgautis procesu, taip atrandant savo stilių, žodyną, teksto struktūrą, nes jei esi kuriantis žmogus, nepavyks pabėgti nuo kūrybos.
Istorijos raktas
– Kas jums pačiai yra „Žalia varia“? Ar tai simbolis, metafora, ar tiesiog istorijos raktas, vedantis skaitytojus į tam tikrą pasaulį?
– Kultūros tyrinėtoja Jovita Saulėnienė per knygos ,,Žalia varia“ sutiktuves I. Kanto bibliotekoje teigė, kad tai Mažosios Lietuvos burtažodis. Gal. Juk ir knygos viršelio spalvos –žalia, balta, raudona – simbolizuoja Mažąją Lietuvą. Bet tai taip pat yra istorijos raktas. Juo atrakinami žalvario vartai, pro kuriuos įėjus atmintis sugrįžta ir padeda gyventi šiandieniame pasaulyje.
– Kokios temos jums buvo svarbiausios rašant šį romaną?
– Šiame kūrinyje daug prasminių poteksčių. Kiekvienas skaitytojas gali išgirsti, pamatyti, pajausti tai, kas jam svarbu, įdomu. Skaityti kaip lengvą detektyvą ar meilės romaną, sekant paskui hercogą Džovanį Viskontį ir Kukuliškių pilies bajoro dukrą Dangę ( XVI a.), grafą Lorensą, grafienę Danielą ir žirgininką Timą (XVII a.), mokytoją ir jo moteris (XXI a.). Galima šliaužti paskui žaltį per visą kūrinį nuo Sicilijoje augančio ir tūkstančius metų menančio riešutmedžio iki Baltojo skardžio, ieškant žalčio medaliono. Prisiliesti prie dvasregių ir jų kaklą apkibusių mirusiųjų vėlių, blaškytis tarp katalikų, evangelikų ir kalvinistų, aplankyti XVIII a. lotyniškąją mokyklą, o tada su lietuvininkais žaisti ,,Žalią varią“ ir stebėtis, kiek dar mes daug nežinome apie Mažąją Lietuvą. Beje, apie tapatybės paieškas kalbama nuo knygos pradžios iki paskutinio puslapio.
– Kaip pavyko suderinti tiek daug skirtingų sluoksnių?
– Atvirai pasakius, nežinau, kaip man pavyko, bet manau, kad pavyko. Daug prirašytų, subraukytų ir į šiukšliadėžę išmestų puslapių. Ko gero, tik dešimtoji dalis pasiekė skaitytojus, o ir ta pati – taisyta pertaisyta. Regiu žmogų praeity, dabarty, ateity – taip iš lėto, kantriai, per detales lipa sluoksnis ant sluoksnio. Rašant sunkiausia ne suderinti, o sustoti. Bet gal ir nereikia?
– Ar pats „žalvario vartų“ įvaizdis yra susijęs su konkrečiu istoriniu ar kultūriniu reiškiniu, ar tai labiau asmeninis simbolis?
– Mažosios Lietuvos monografijoje ,,Lietuvininkų žodis“ yra aprašytas Mažajai Lietuvai priskirtinas laidotuvių žaidimas ,,Žalia varia“, kurio „užfiksuotas tik vienas jo variantas (…) Šį žaidimą užrašė ne lietuviai folkloro rinkėjai, o latvių ansamblio ,,Skandinieki“ dalyviai“ (,,Lietuvininkų žodis“, p. 445). Tiek žinoma. Tad telieka tam kultūriniam reiškiniui atsidurti rašytojo kultūriname lauke ir jis iškyla kaip Mažosios Lietuvos simbolis, suskamba kaip burtažodis, kurį ištarus ir Dievas (dievai), ir žmonės vienas kitą apkabina, vienas kitą gerbia ir šiapus, ir anapus.
Atverti vartus
– Kaip manote, ką „Žalioje varioje“ skaitytojai atras apie save ir savo santykį su istorija bei kultūra?
– Atsakymai priklausys nuo to, kiek skaitytojai turės kantrybės ir noro gilintis į tekstą, detales, metaforas, į istoriją ir kultūrą. Nors tekstas dinamiškas, išnašų nemažai, tačiau ne tiek, kad atsakytų į visus skaitytojams kilsiančius klausimus. Tiesiog būtų šaunu, jei skaitytojai nesustotų pusiaukelėje, kurtų savo istoriją – atvertų vartus į kultūrą.
– Kiek kūryboje rėmėtės faktais, o kiek leidote sau improvizuoti?
– Mitologija domėjausi nuo universiteto laikų (pokalbiai su tuo metu Istorijos fakulteto studentu G. Beresnevičiumi, vėliau jo knygos), grįžusi į Klaipėdą, pasinėriau į Mažosios Lietuvos mitų pasaulį. Filosofija susidomėjau mokykloje (viename kieme augome, po pamokų diskutuodavome su Liuka (filosofu Leonidu Donskiu), mokytojų ,,kankintoju“, užduodančiu begalę klausimų). O dar daugybė knygų: ir A. Matulevičiaus , ir J. Lebedžio, ir E. Stelos, ir O. Šneidereito, ir P. Dundulienės, ir D. Kiseliūnaitės, ir J. Saulėnienės, ir V. Pėteraičio, ir J. M. Sallmanno, ir J. Lewoning, kitų autorių knygos bei enciklopedijos. Dar internetas, dar kelionės po Šveicariją, Siciliją. Kas tikra, faktus stengiausi pateikti išnašose, o kadangi tai literatūrinis kūrinys, improvizacijos jame nemažai.
– Ar „Žalios varios“ rašymas pakeitė jūsų santykį su Mažąja Lietuva?
– Rašydama šį romaną, pamėginau atverti istorijos vartus per vienos giminės likimą. Rašant „Žalią varią“ skaudėjo, tačiau išmokau neašaroti. Taigi net ištikus tragedijai aimanavimo nebus. O audromis žaviuosi, jos grūdina. Beje, sudėliojau tai, kas bėgant metams kaupėsi manyje. Istorijos kontekste nauja – stipri Mažosios Lietuvos ir Šveicarijos jungtis, atrastas ir atgaivintas Kukuliškių piliakalnis. Kalbant apie kūrybos procesą, nemaniau, kad taip toli į praeitį nukeliausiu, tiesiog iš pradžių galvojau, kad užteks XVIII a. švietimo idėjų ir šio laikmečio mokyklos, tikrai neketinau krikščionių nesutarimų jūroje maudytis, pagonių keliais ir klystkeliais šuoliuoti. Tačiau Mažoji Lietuva – burtažodis. Užbūrė, neišsivadavau, iki šiol tenka mįsles minti.
„…užveriu atveriu užveriu atveriu… / Žaltys šalia. / Žvalgosi. / Laukia ateinančiųjų.“ (,,Žalia varia“, p. 347).
Žodžio muzika
– Romane nagrinėjamas savosios tapatybės išlaikymas, kai esi glaudžiai susijęs su kitais. Ar galima sakyti, kad „Žalia varia“ yra bandymas kitos tautos kultūroje pamatyti savosios unikalumą? Kaip manote, kodėl svarbu apie tai kalbėti šiandien?
– Emigravusiam žmogui sunku išsaugoti savąją tapatybę, kai esi glaudžiai susijęs su kitais. Savanoriška tremtis. Tačiau jei esi dvasiškai stiprus, atrasi kitos tautos kultūroje savosios unikalumą. Bet kokiu atveju šiandien ir ne tik šiandien – lietuviai niekada nebuvo sėslūs – visais laikais svarbu kalbėti apie savosios tapatybės išsaugojimą. Antraip, blaškydamasis tarp kelių kultūrų, nė vienoje nebesijausi savas.
– Kritikai mini, kad knyga parašyta „nepaprastai turtinga kalba“.
– Niekas iš nieko neatsiranda. Be knygos negaliu – kuo jos žodynas sudėtingesnis, kuo ji iš pirmo žvilgsnio atrodo neaiškesnė, tuo man įdomiau. O dar poezija… Dažnai deklamuoju sau ir dainuoju. Gal tai ir yra magija? Beje, J. Paulausko „Sisteminis lietuvių kalbos žodynas“ – manoji Biblija, o tekstą, kai jau parašau ir ateina laikas gludinti, skaitau daug kartų, kad pastebėčiau pasikartojančius žodžius, pajausčiau ritmą, atskirų pastraipų, o tada – ir visumos skambesį. Turiu žodžio muziką girdėti. Jei kūrinys neskamba, man jo nėra.
– Jums norisi išlaikyti tam tikras tradicijas ar, atvirkščiai, jas laužyti?
– Kyla klausimas, ką laikyti tradicija? Jei tai nuosekliai, tvarkingai surašyta istorija, tada tai ne aš. Aš, ko gero, laužytoja. Kartais skaitytojai sako: gal galėtumėte paprasčiau? Neišeina. ,,Žalia varia“ irgi, jei apie rašymo stilių – tai sulaužytas kūrinys.
– Ką reiškia būti rašytoja, kuri savo kūrybą išskleidžia tokioje įvairialypėje kultūrinėje erdvėje kaip Mažoji Lietuva, Italija, Šveicarija?
– Reiškia įdomų ir ilgą gyvenimą.
– Koks jūsų santykis su skaitytojais? Ar rašydama galvojate apie tai, ką jie iš jūsų kūrinių pasiims?
– Tas santykis įvairus. Skaitytojai kartais man parašo, kartais paskambina. Vienas skaito ir dūsauja, o kitas džiūgauja. Jei galvočiau, ką iš mano kūrinių pasiims ir mėginčiau įtikti, nepavyktų parašyti, veikėjai gyvena savo gyvenimą, manęs neklauso, vos spėju užrašyti.
– Kaip manote, kuo „Žalia varia“ gali praturtinti šiuolaikinius skaitytojus?
– Norėtųsi, kad jie gilintųsi į savo krašto istoriją ir kultūrą, neštų ją į atvirą pasaulį.
– Ar jau turite minčių, idėjų, ką kursite toliau?
– Mažieji skaitytojai, susižavėję paršiuku Asiu, laukia jo, nori kartu keliauti ieškoti dingusio rašytojo. Gimnazistai irgi nerimsta, klausia: kada mūsų eilė?
Susipykus – į kavinę
– Kaip šeima prisidėjo prie jūsų kūrybos kelio?
– Jei ne šeimos supratimas, palaikymas, nebūčiau tiek ir taip parašiusi. Parašiusi gal būčiau (vidinis kūrybos varikliukas amžinas), tačiau žodis tikrai būtų nukentėjęs. Knygas skaito ir mano tėtis, ir sūnaus, ir dukters šeimos – tikras skaitytojų klubas. Mažasis anūkėlis (pavasarį bus treji) irgi jau į jį įstojo: Asiukas (pasakų knyga ,,Kas tas Asis?“) – jo geriausias draugas, jei kas iš suaugusiųjų neranda laiko pasekti tos pasakos, pats „skaito“. Vaizduotė sumiksuoja tiek realų, tiek virtualų pasaulį, tad kūrybos personažais tampame visi.
– Kaip meilė tiek šeimai, tiek gyvenimui atsispindi jūsų kūryboje?
– Per žodį.
Per šviesą.
Ar girdi, kaip rytais pabudę krykštauja vaikai?
Aš girdžiu.
– Kūrėjų šeiminiai reikalai, ypač meilė skaitytojams labai įdomu…
– Keli epizodai iš asmeninio gyvenimo… Žmonėms patinka žvilgtelėti pro rakto skylutę, o jei dar randa duris praviras… O ten matyti: groja jaunuolis gitara merginai, žvelgia linksmomis akimis į ją, o po to gražius laiškus iš armijos rašo (trejus metus tarnavo Kryme), grįžęs vakarais studijuoja KPI (Kauno politechnikos institutas), dienomis braižo, konstruoja, projektuoja ir netrukus pasiperša (man buvo 20, o vyrui – 23-eji), tais laikas pats tas amžius vedyboms. Taip, taip! Jautėmės suaugę, juk ir mokslus baigti, ir sūnaus bei dukros susilaukti spėjome. Taigi sėdi kavinėje du žmonės ir aiškinasi santykius. Taip, tai aš ir mano vyras. Susipykę eidavome į kavinę, dažniausiai „Medinavą“ (buvo anksčiau tokia netoli mūsų namų). Ginčus spręsdavome ten: namuose vaikai, namuose dažnai lepteli ką nors nepagalvojęs, o paskui… O viešumoje esi priverstas valdytis, neskubėti ir gurkšnojant vyną, epizoduose ir šokant, kai romantiška muzika groja, spręsti problemas.
Aš – miesto šurmulio vaikas, vyras – vienkiemio, tačiau abu pašėlę keliautojai. Jaunystėje motociklu aplėkdavome Lietuvą, vėliau ribos išsiplėtė. Vaikų irgi. Sūnus Lietuvoje, dukra Šveicarijoje. Abu baigė Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą (sūnus fortepijono klasę, dukra – choreografjos), abu sportavo (sūnus lankė krepšinio treniruotes, dukra – sportinės aerobikos), abu buvo studentai (sūnus baigė Danijos Karališkąją karinių jūrų pajėgų akademiją, taip pat ekonomiką Klaipėdos universitete, dukra – medicinos studijas Vilniaus universitete), abu dirba (dukra – ginekologė chirurgė, sūnus – dirbtinio intelekto entuziastas ir praktikas, neseniai kartu su komunikacijos specialiste Viktorija Žižiūniene atliko Lietuvą sudominusį eksperimentą „Ar dirbtinis intelektas gali rašyti kaip žmogus?“), augina nuostabius vaikus (sūnus – septynerių dukrą ir trejų su puse metų sūnų, dukra – dukrą, kuriai greit sukaks penkeri, ir sūnų, kuriam greit bus treji). Mes vieni kitais džiaugiamės ir nepamirštame Lietuvos žmonėms dėkoti už laisvę. Beje, pati esu gimusi sausio 13-ąją, ar ne simboliška?
Ko nepaminėjau? Tėtis anuomet buvo vienas jauniausių Lietuvos kapitonų, ne vieną audrą išgyveno, mokė mane pažinti ne tik vandenų pasaulį, bet ir dangaus žvaigždynus, kartu skaičiuodavome, naujų ieškodavome. Mama irgi skaičiuodavo, tik labiau žemiškus dalykus, dirbo buhaltere laivyne, tad vandenų pasaulis jai irgi buvo nesvetimas. Beje, jos sesuo ir brolis, kaip ir mano tėtis, irgi ėjo… (jūrininkai nesako ,,plaukė“, jie ,,eina“) į jūrą. Tėtis per mano knygų pristatymus (o jis visada dalyvauja!) visus juokina pasakodamas, kad aš kažkada vaikystėje sukūriau eilėraštį apie jį ir pavadinau jį girtuokliu, o vėliau parašiau novelę „Mano tėvas elgeta“ – baisu! Visiems linksma, jam irgi, štai toks, manau, ir turi būti jūrų kapitonas, mūsų anūkų bočius – šmaikštus, linksmas, mylintis ir drąsus.
Gal laikas užverti duris? O tai dar pradėsiu pasakoti apie katę Smilą, kuriai jau 21 metai ir ji visai nesiruošia keliauti į jokį kačių rojų, nes reikia manimi rūpintis – laiku miegoti nuvaryti, laiku pakelti (ji mano laikrodis)… Dar turime šunį Aralą – gerai, kad jis su vyru pabėgioti išlėkė, tad nebeseksiu pasakos, nebus pabaigos, tik palinkėjimas jauniesiems (ir ne tik jiems): kai susipykstate, eikite į kavinę… Susitaikysite, o gal naują romaną sukursite?
VIZITINĖ KORTELĖ
Poetė, prozininkė Rita Latvėnaitė-Kairienė gimė 1960 m. Klaipėdoje.
Baigė Klaipėdos 19-ąją vidurinę mokyklą. 1978 m. įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas grižo į gimtąjį miestą, buvo priimta į Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekciją, aktyviai dalyvavo jos veikloje.
Kelerius metus dirbo „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje, o nuo 1988 m. iki 2024 m. rugsėjo – Klaipėdos „Aukuro“ vidurinėje mokykloje (dabar – gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Priklauso Tarptautinei vaikų ir jaunimo knygos organizacijai IBBY, asociacijai „Lituanistų sambūris“.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2009 m.
Išleido eilėraščių rinkinį „Rašaluotų pirštų pėdos“ (2000), romanus „Šauksmas“ (2007, 2009) ir „Žalia varia“ (2024), novelių knygą „Civilizuotos mintys apie karvę“ (2009), esė knygą „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ (2016) ir pasaką vaikams „Kas tas Asis?“ (2018).
1998 m. tapo respublikinio „Vieno eilėraščio, skirto mamai“ konkurso laureate, 2007 m. – respublikinio J. Biliūno 100-osioms metinėms skirto novelės konkurso laureate, 2013 m. – respublikinio trumpos prozos konkurso laureate.
