Į Klaipėdą norisi vykti, nes ji tampa vis įdomesnė ir įdomesnė. Klaipėdos dramos teatre – daug brandžių, įdomių spektaklių, čia vyksta tarptautinis dramos teatrų festivalis „TheATRIUM“, o ką jau kalbėti apie didžiausią pastarųjų metų įvykį – naujojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymą ir įdomaus repertuaro formavimą. Baigiantis gegužei į jį įsiliejo Johanno Strausso operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ premjera, tapusi dar vienu akstinu atvykti į uostamiestį.
Daiva ŠABASEVIČIENĖ
Tapo traukos centru
Per trumpą laiką Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tapo didžiuliu traukos centru. Naujasis teatras tarytum „sutramdė“ publiką, uždavė kitą, daug aukštesnį toną, todėl į teatrą eiti tapo net tam tikra prabanga. Kitaip tariant, per trumpą laiką teatras subūrė, sutelkė Klaipėdos inteligentus. Šiandien apie Klaipėdos muzikinį teatrą galime kalbėti kaip apie profesionalų, įdomų teatrą, nors istoriškai jis dar labai jaunas. Oficialiai Muzikinis teatras įkurtas tik 1987 m. sausio 1 d. Tuomet teatro branduolį sudarė 1956–1986 m. veikusio Klaipėdos liaudies operos teatro artistai.
Galvojant apie šio miesto istoriją, neįmanoma neprisiminti šviesaus atminimo aktoriaus Vytauto Paukštės pasakojimo apie Klaipėdą, į kurią jis atvažiavo 1963 m., ir jam visam gyvenimui atmintyje liko silkių kvapas. Apie tuos laikus aktorius pasakojo: „Klaipėda buvo jūreivių ir statybininkų miestas. Visur kalbama rusiškai. Buvo pavojinga į gatves naktį išeiti. Čia dar tęsėsi pokario metų neramumai. Griuvėsiai, degėsiai. Kažkas dar buvo likę senamiesty… O kai ateidavo vasara, tai Klaipėdoje – pliažas. Kai vyko pirmoji teatro rekonstrukcija, tuomet dar buvo miesto kultūros rūmai (dabar juose – Muzikinis teatras), kuriuose glaudėsi Liaudies opera, ir mums atsirado vietos…“1 .
Per kelis dešimtmečius teatras labai pasikeitė. Buvusi teatro vadovė Laima Vilimienė lygiagrečiai su teatro statybomis rūpinosi aukšto meninio lygio spektakliais, dabar šį darbą tęsia naujoji vadovė Goda Giedraitytė ir pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė. Dėmesys sutelktas į repertuarinę įvairovę, įvairių muzikinių žanrų pristatymą, taip pat juntamas susikoncentravimas į savojo teatro pajėgas, į savarankišką dainininkų ir baleto artistų auginimą. O tai – nelengva misija kiekvienam teatrui.
Pirmą kartą Lietuvoje
Naujausia Klaipėdos muzikinio teatro premjera – J. Strausso operetė „Tūkstantis ir viena naktis“. Richardas Wagneris J. Straussą II pelnytai pavadino „valso karaliumi“, šio kompozitoriaus valsai prieš kelis dešimtmečius skambėjo dažnuose namuose. Vaikai, šiek tiek pramokę groti pianinu, būtinai turėjo išmokti groti „Dunojaus valsą“. Todėl šiandien važiuoti į Klaipėdą dėl šios pirmą kartą Lietuvoje pastatytos jo operetės – puiki intriga. Tai buvo pirmoji kompozitoriaus operetė, pavadinta „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“. Kadangi Ernsto Reitererio libretas nepatiko ir kompozitoriui, ir visai Vienos publikai, todėl ne kartą jis buvo perrašomas, kol po Strausso mirties pasirodė ne tik naujas Leo Steino ir Karlo Lindau libretas, bet ir nauja muzikinė redakcija, pavadinta „Tūkstantis ir viena naktis“.
Operetės istorija įdomi, išsamiai ir intriguojančiai pristatyta puikiai išleistoje spektaklio programėlėje, kurios sudarytoja ir redaktorė – muzikologė Veronika Janatjeva, grafikos dizaineris – Liudas Parulskis. Ši programėlė – kaip atskira muzikologinė knygutė, kuria galės remtis visi, siekiantys platesnių žinių apie J. Straussą II. Jeigu muziką įmanoma pamėgti tik jos klausantis, tai suprasti apie ją daugiau įmanoma tik susipažinus su panašiomis studijomis. V. Janatjeva rašo: „Galima sakyti, jam [Straussui] pavyko rasti savo unikalų receptą, kaip „žemakilmius“ (t. y. liaudiškos, miestietiškos kilmės) buitinius, pramoginius žanrus arba vadinamąją „lengvąją“ muziką paversti aukšto meninio lygio muzikos kūryba. Išlaikydamas vis dar atpažįstamus austrų ir vokiečių liaudies šokio lendlerio bruožus, jis žymiai praturtino valso ritmiką, harmoniją, instrumentuotę, jį išdailino, supoetino ir simfonizavo. „Strausso valsas“ – tai ištisas valsų vėrinys, šokių popuri su pasikartojančiu refrenu, prasidedantis lėta įžanga ir dažnai užbaigiamas išplėtota koda.“
Nors su programėle susipažinau tik grįžusi į Vilnių, tačiau spektaklį priėmiau labai pakylėtai. Nuo pat pirmųjų scenų šį kūrinį pradėjau „skaityti“ kaip pasaką, kokias teko kažkada skaityti. Juk kiekvienas iš mūsų skaitėme ne tik lietuvių liaudies pasakas. Ir kuo tos pasakos buvo egzotiškesnės, kuo šalys tolimesnės, tuo fantazija labiau veikė.
Harmoningai ir vientisai
Klaipėdos muzikinio teatro operetė – švelnus ir minkštas spektaklis, jo turinys ir forma pateikti harmoningai ir vientisai. Seniai neteko matyti spektaklio, kuriame taip darniai būtų suaustos visos dalys. Jame apstu pasakiškumo ir kitoniškumo. Jame išvengta aštraus grotesko ir neskoningo utriravimo. Viskas pajungta lengvai šypsenai, intrigų ir pasakiškų nuotykių vėriniui. Čia visko labai daug, tad nuobodžiauti netenka.
„Tūkstančiui ir vienai nakčiai“ būdingas vientisumas ir nuoseklumas. Kūrinys universalus, tad gali būti rodomas ne tik įvairiomis progomis, bet ir įvairaus amžiaus publikai. Čia viską nustelbia labai graži muzika, jos gali klausytis be paliovos, nes ji nereikalauja kažkokių kirčių, smūgių ar psichologinių perversmų. Kūrinys nėra bespalvis, bedvasis. Jame apstu įvairių, aistra pulsuojančių scenų.
Vos prasidėjus operetei, dėmesį atkreipė labai darnus moterų choras (vyriausiasis chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas). Klaipėdos muzikinio teatro atlikėjai – labai artistiški. Juos malonu stebėti ne tik atliekančius pavienius vaidmenis, bet ir bendrose scenose. Muzikinei komedijai būtinas intuityvus teksto suvokimas ir lengvas jos perteikimas. Operetėje derinamas sakomas tekstas su dainuojamuoju, todėl tariant žodžius ypač svarbi tarties raiška. Teatro akustika gera, bet ir artistai tvirtai išlaikė savikontrolę, todėl buvo labai lengva sekti kiekvienos scenos peripetijas.
Dainos Liučijos Adamkevičiūtės išversto libreto pritaikymu dainavimui rūpinosi solistas Virginijus Pupšys ir dirigentė Adrija Čepaitė. Atliktas didžiulis darbas ne tik šiam teatrui, bet ir visai teatro istorijai.
Lengva ir grakšti
Didžiulės šio teatro žmonių pastangos buvo juntamos viso spektaklio metu. Operetė tapo lengva ir grakšti. Šiam žanrui tai – privaloma savybė. Jei atlikėjai – klaipėdiečiai, tai pagrindiniai kūrėjai sukviesti iš visos pasvietės. Nors Leonardas Charlas Prinsloo pastaruoju metu gyvena ir kuria Austrijoje, tačiau gimęs, mokęsis ir dirbęs Pietų Afrikoje, vėliau šokęs Italijos ir Vokietijos baleto trupėse. Nors operetėje „Tūkstantis ir viena naktis“ šokama ne itin daug, tačiau judesiui skirtas didžiulis dėmesys. Kūrinio visuma labai plastiška, atskirų scenų jungtys organiškos. Prinsloo labai tiksliai apibendrino situaciją, visas aplinkybes paversdamas pasaka. Čia veiksmas vyksta išgalvotoje Rytų šalyje, todėl nereikia ieškoti dokumentalumo. Rytietiškos operetės, kurios siužetas labai painus, temas sujungia sapniškas siužetas.
Dar priešpremjeriniame interviu režisierius svarstė: „Kuri kultūra geresnė – europietiška ar rytietiška? Ar galima staiga pakeisti per daugelį metų nusistovėjusias normas, tradicijas, ar jas apskritai būtina keisti? Šie pokyčiai veda į tai, kad norime visus suvienodinti, bet tai neįmanoma ir vargu ar reikalinga. Kiekviena tauta laimingai gyvena su savo tradicijomis ir tuo yra unikali.“ (Kalbino Žaneta Skersytė.) Ši nuostata juntama viso veiksmo metu. Dėl to, atrodytų, net politinių atspalvių turintis kūrinys Klaipėdos teatre tapo taikdariu, iš kito pasaulio atvilnijančiu ir kartu artimu.
Ispanų scenografas Carlosas Santosas Cabrera scenoje naudojo vieną kitą pasakišką elementą, bet pagrindas – abstrakti, rytietiška ornamentika. Gal aktyviau veikė scenovaizdžio rytietiškas koloritas, bet jis taikliai derėjo su dailininkės Agnės Kuzmickaitės kostiumais. Pagal siužetą dominavo rytietiški ir pasakiški kostiumai, tačiau dailininkė į spektaklio audinį labai įdomiai integravo europietiškus šiuolaikinius kostiumus. Juos vilkintys artistai atrodė žaismingai, kartais net juokingai, bet Strausso valsiukams ir polkutėms šis stilių derinys tiko.
Iš labai arti
Visą operetės struktūrą padėjo suvaldyti muzikos vadovė ir dirigentė A. Čepaitė. Lig šiol regėti ir klausyti jos diriguojami kūriniai pasižymėjo tam tikru santūrumu ir akivaizdžiais energetiniais proveržiais. Tiksliai apgalvota kiekviena muzikinė frazė ir šįkart „Tūkstantį ir vieną naktį“ pavertė naujojo teatro operetės žanro profesionaliu kūriniu. Neabejoju, kad dirigentė turėjo nemažai įtakos prisidėdama ir prie režisieriaus Prinsloo vaidmenų atlikėjų pasirinkimo. Būtų neteisinga šiandien teisti silpnesnius balsus, o išskirti stipriuosius. Akivaizdu, kad šįsyk vaidmenų paskirstymas priklausė ir nuo dainininkų charakterių, jų plastikos, apskritai nuo jų bendro įnašo kuriant vieną ar kitą muzikinį charakterį. Tai priklausė ir nuo jų kalbos raiškos ir laisvės būti aktoriumi, ne tik dainininku. Vien dėl to „lengvasis“ operetės žanras yra vienas iš sudėtingiausių, tuo labiau kad grakščiajame Klaipėdos muzikiniame teatre viską gali tyrinėti iš labai arti. Čia nieko nenuslėpsi, čia viską žiūrovai mato, juolab kad scenografas Cabrera labiau rūpinosi magiškais scenos elementais, ir atlikėjams nebuvo per daug kur „pasislėpti“. Jie tik prisidėjo prie vaizduotės kūrimo. Net, atrodo, konkretus namelis, kuriame įvyksta sultono Suleimano, „persikūnijusio“ į žveją Motsu, išsvajotas susitikimas su burtininko Ormuzio dukterėčia Leila, iš esmės situacijos nekeičia. Namelis stovi scenos gilumoje, o visas veiksmas – daugiausia avanscenoje.
Artistų nuoširdumas kai kam gali pasirodyti per vaikiškas, bet profesionalių dalykų taip lengvai nenuslėpsi. Pavyzdžiui, gegužės 29 d. matytoje atlikėjų sudėtyje Leilą kurianti Karolina Činikaitė ne tik jautriai suvaidino savo moterišku grožiu išsiskiriančią gražuolę, bet ir muzikinėse kulminacinėse scenose visą dėmesį sutelkdavo tik į balsą, kuris tikrai stiprus, įtaigus, jaudinantis. O Suleimano Didžiojo ir Mosu atlikėjas Laurynas Juozapas Aksamitas išsiskyrė aktoriniais sugebėjimais. Jo sukurtas personažas labai tiko būtent tokiai pasakos traktuotei. Jo meilė Leilai – romantinė.
Išlygino proporcijas
Vyriausiasis ceremonmeisteris ir sultono asmeninis sekretorius Edinas Abu Hasarakas Tado Jako interpretacijoje virto šiuolaikiniu organizatoriumi, kokį dažnai gali sutikti kasdieniame gyvenime. Žinodamas, kur ir ką galima šiek tiek utriruoti, dainininkas tai darė, siekdamas išgauti subtilų humorą. Didįjį vizirį Machmudą Neriną įkūnijo Mindaugas Rojus, kuris kartu su kostiumu labiausiai į arabą tapo panašus. Išraiškingas Gyčio Šimelionio burtininkas Ormuzis. Talentingas aktorius, Valentino Masalskio mokinys jau ne pirmą kartą sėkmingai vaidina Muzikiniame teatre. Kaip priklauso pasakai, jaunoji Edino žmona, vienietė Vali į visą veiksmą įnešė naujų spalvų. Tarp haremo damų ji trykšta atvira meile, drąsa ir elegancija. Visa tai organiškai įkūnijo Beata Ignatavičiūtė.
Atrodytų, kad šioje operetėje dominuoja vyrai, bet pora moterų ir ypač haremo choras išlygino proporcijas. Moterys pradeda veiksmą, jos regimos, nes aplink jas ir sukasi pagrindinis veiksmas. Rytietiškas siužetas su vakarietiškais elementais tapo gaiviu šiuolaikinio pasaulio atspindžiu.
„Tūkstantis ir viena naktis“ nuskambėjo gražiajame Klaipėdos muzikiniame teatre. Šį teatrą reikia saugoti kaip smėlio pilį. Jis yra pačiame Klaipėdos centre, prieš įžengiant į senamiestį. Reikia tikėtis, kad kitapus gatvės vykdomi dideli darbai nepasibaigs aikštės „trinkelizavimu“, o bus užaugintas žalias parkas, kuris taps gražiomis Muzikinio teatro prieigomis.
Operetės siužetas
Operetės siužetą atpasakojo jos režisierius L. Ch. Prinsloo: „Sultonas Suleimanas grįžta į savo rūmus iš ilgos kelionės po Europą. Keliaudamas svečiose šalyse jis aplankė daug skirtingų kultūrų, susipažino su naujovėmis ir nusprendė, kad ir jo šalis turi tapti civilizuota. Pirmame operetės paveiksle išvystame haremo damas. Jos nuobodžiauja, nežino, ko imtis, nes jų vyras, sultonas Suleimanas, išvykęs ir nežinia, kada sugrįš. Staiga hareme pasirodo sultono asmeninis sekretorius Edinas (nors tai prieštarauja islamo taisyklėms, draudžiančioms svetimam vyrui įžengti į haremą). Jis praneša, kad jų laukia dideli pokyčiai, o visų pirma – poligamiją netrukus pakeis monogamija! Edinas iš Vienos parsivežė jauną žmoną, kuri sultono hareme sukelia nemažą sumaištį savo pasakojimu apie Europoje moterų turimas teises ir laisves. Ten klesti monogamija: vyrai kuria šeimą tik su viena moterimi, tačiau abu turi romantiškų nuklydimų į šoną… Tada aplankyti savo haremo ateina iš kelionės grįžęs Suleimanas. Jo teigimu, Europos kultūroje svarbiausia tai, jog čia vyrauja visiška pasaulėžiūros ir mąstymo laisvė. Dar prieš iškeliaudamas sultonas lankėsi Geltonuosiuose kalnuose (tokių kalnų iš tiesų nėra – dar vienas neatitikimas realybei). Čia jis įsimylėjo jauną merginą Leilą – burtininko Ormuzio dukterėčią. Sultono meilė jai neišblėso net per metus trukusią kelionę po Europą. Tačiau ji sutiktų tapti sultono žmona tik tuo atveju, jeigu jis atsisakytų visų kitų savo žmonų. Tam priešinasi didysis viziris ir haremo damos, todėl sultonas sumano surengti tariamą sukilimą. Mąstydamas, ką jam daryti, sultonas užmiega ir sapnuoja sapną: Leila tariamai ištekėjusi už žvejo Mosu, panašaus į Suleimaną lyg du vandens lašai. Suleimanas savaitei paskiria Mosu sultonu, kad pats galėtų netrukdomas džiaugtis Leilos draugija žvejo trobelėje. Galiausiai visa tai pasirodo grynas prasimanymas, ir sultonas Suleimanas pagaliau gali viešai vesti savo mylimąją Leilą. Alternatyvioji sapno tikrovė sultonui parodė, kad noras pakeisti nusistovėjusias tradicijas nėra toks lengvai įgyvendinamas, kad demokratija jo šalyje gali ir neveikti.“
