„Net laisvalaikiu atsisėdu prie instrumento ir groju. Norisi groti, muzika suteikia jėgų. Man tai yra ne tik profesija, darbas, bet ir pomėgis, gyvenimo dalis, be kurios aš savęs neįsivaizduoju“, – sakė arfininkė Miglė Sakavičiūtė. Mokytis groti arfa ji pradėjo būdama septynerių Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, savo muzikinius įgūdžius ir žinias gilino baigdama studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar Miglė groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. Jos arfos skambesiu galima grožėtis įvairiuose koncertuose ir spektakliuose, neseniai – ir koncerte „Tolimosios žemės ilgesys“.
Žaneta SKERSYTĖ
Miglė yra surengusi daugybę pasirodymų – tiek solo, tiek grodama ansambliuose. Jos repertuaras apima platų klasikinės muzikos kūrinių spektrą. Be koncertinės veiklos, Miglė aktyviai dalijasi savo muzikinio kelio įvykiais socialiniuose tinkluose, bendraudama su platesne auditorija.
Vis dėlto arfą „mylėti“ nėra paprasta: jos aukštis kone 180 cm, o svoris – apie 40 kg. Norint važiuoti į koncertus, reikia ir jėgos, ir išmanumo, o svarbiausia – didesnio automobilio, kasdienai – erdvesnio kambario repeticijoms.
Plačiau apie Miglės atsidavimą arfai ir jos muzikinį gyvenimą – šiame pokalbyje.
Arfa išsirinko muzikantę
– Arfa yra unikalus ir sudėtingas instrumentas. Kuo jus ji sudomino?
– Arfa pradėjau groti įstojusi į pirmą klasę Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Neatsimenu, kuo ji mane sudomino. Manau, kad instrumento tembras ir išvaizda. Kaip aš ja pradėjau groti? Juokinga istorija, nes padariau tėvams siurprizą. Prieš stodama į pirmą klasę lankiau paruošiamąją grupę. Tuo metu su šeima nuėjome į vaikams skirtą koncertą mokykloje, kur aš pirmą kartą pamačiau ir išgirdau arfą. Man ji patiko iš pirmo žvilgsnio, bet niekam apie tai nesakiau. Po kelių mėnesių, stojamųjų egzaminų metu prie manęs priėjo tuometis Styginių instrumentų skyriaus vedėjas ir paklausė, kuo aš grosiu. Visų nuostabai aš be abejonių atsakiau: „Grosiu arfa.“ Taip arfa tapo mano gyvenimo pakeleive ir neatsiejama jo dalimi. Neįsivaizduoju, kaip septynmetė mergaitė gali taip užtikrintai sugalvoti groti tokiu dideliu instrumentu ir niekam apie tai nepasakyti. Tad manau, kad arfa išsirinko mane, pamojo ir aš tekina nubėgau pas ją, tuo šiandien labai džiaugiuosi. Esu dėkinga ir savo tėvams, kad jie šio noro neišsigando, mane palaikė ir leido groti išskirtiniu instrumentu.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, kai pradėjote mokytis groti arfa?
– Nelabai daug atsimenu iš savo pirmųjų metų grojant arfa. Buvau maža pirmokė, atsisėdusi prie didelio instrumento, kurio stygas, atrodė, net stovėdama vos pasiekiu. Tuo metu mokykla dar neturėjo mažo instrumento, kuris būtų vaikams patogus, todėl grojau didele arfa, tokia, kurią matome simfoniniame orkestre. Labai gerai atsimenu „sostą“, ant kurio sėdėdavau pirmaisiais mokslo metais, kol paaugau tiek, kad geriau pasiekčiau stygas. Mano mokytoja pastatydavo kėdę, ant jos pridėdavo kalną paaukštinimų ir mažą suoliuką po kojomis, kad jos netabaluotų ore. Taip sėdėdama išgavau pirmuosius garsus arfa.
– Gal turėjote išskirtinių pedagogų, įkvėpusių tapti muzikos profesionale?
– Beveik visi mano sutikti pedagogai prisidėjo prie to, kas esu šiandien. Turėjau puikius specialybės, kamerinių ansamblių ir kitų su muzika susijusių sričių mokytojus. Daug važinėjau po įvairius meistriškumo kursus. Bendravau ir tobulinausi pas daug skirtingų pedagogų, ne vien arfos specialistų, ir kitų instrumentų profesionalų. Visi sutiktieji suformavo mano žinias, įkvėpė aistrą muzikai ir norą groti bei nuolat tobulėti.
Iš visų sutiktų pedagogų gavau labai daug gyvenimiškų patirčių, arfos ir muzikos meistriškumo pamokų. Jų visų dėka pamėgau muziką ir savo instrumentą, išmokau, kad tobulėti galima visą gyvenimą, reikia tik turėti motyvacijos ir nesustoti pusiaukelėje.
Nestinga išbandymų
– Ar arfos didingas stotas vis dar kelia sunkumų, pavyzdžiui, jo dydis ar transportavimas? Kaip su tuo susidorojate?
– Pagrindinis sunkumas ir išbandymas tikriausiai ir yra šio instrumento dydis. Namuose reikia turėti pakankamai erdvės, renkantis automobilį – irgi reikia į tai atsižvelgti. Negaliu turėti kompaktiško miesto automobilio, nes į tokį tiesiog netilptų mano arfa, kurią transportuoti tenka gana dažnai. Kadangi tai tikrai retas instrumentas, dažnai dalyvauju įvairiuose renginiuose ir projektuose, į kuriuos beveik visada reikia jį vežtis pačiai. Taip su savo nuostabia pakeleive bagažinėje apvažiuoju visą Lietuvą.
Arfa vidutiniškai sveria apie 40 kilogramų, ir vienai ją neštis yra beveik neįmanoma. Turiu specialų tam skirtą vežimėlį, tai palengvina judėjimą su instrumentu ten, kur nėra daug laiptų ar yra liftas. Dažnai tenka ir ieškoti pagalbos arfai pernešti, nes būna vietų, kur su vežimėliu yra nepatogu ar net neįmanoma pravažiuoti. Kartą vasarą teko papuošti arfos muzika vestuvių ceremoniją, kuri vyko miške, ant piliakalnio. Nuo mašinų aikštelės iki ceremonijos vietos piliakalnio viršuje teko įveikti nemažą atstumą. Tad jaunavedžių tėvai entuziastingai pasisiūlė nunešti instrumentą ir džiaugėsi puikia mankšta (juokiasi).
– Arfa turi labai savitą ir emocingą skambesį… Ar yra koks nors kūrinys ar kompozitorius, kurio muzika, atliekama arfa, jums skamba ypatingai?
– Visada žavėjausi prancūzų arfininkės ir kompozitorės Henriettės Renié kūryba. Visi jos kūriniai, ar tai būtų nesudėtinga pjesė, ar stambios formos opusas, nepalieka abejingų nei klausytojų, nei atlikėjų. Muzika kupina spalvų ir emocijų, nuostabiai atskleidžia tiek arfos technines galimybes, tiek gausią instrumento spalvų ir tembrų įvairovę. Kelias jos kompozicijas yra tekę atlikti ir man. Tai buvo geras išbandymas: H. Renié kūryba yra virtuoziška, grojančiajam suteikia neapsakomą malonumą. Jos sukurta muzika įkvepianti ir verčianti atlikėją tobulėti, o klausytojus nukelianti į magišką garsų pasaulį. Grodama H. Renié kūrinius, jaučiausi lyg tapytoja, kurianti paveikslą muzikos garsais.
Taip pat labai žaviuosi, kai arfa atliekami impresionistų kūriniai, vienas iš jų – Claude’o Debussy „Mėnulio šviesa“. Nors tai kūrinys, skirtas fortepijonui, bet švelnus arfos tembras „Mėnulio šviesai“ nuostabiai tinka, o garsai, atrodo, tiesiog įkūnija kiekvieną mėnulio šviesos spindulėlį, pakylėja tiesiai į mėnesieną.
Su teatro orkestru
– Ar seniai dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?
– Jame dirbti pradėjau maždaug prieš 4–5 metus, tačiau tai nebuvo mano pirmas kartas. Į Klaipėdą groti atvažiavau dar būdama Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė. Tuomet Klaipėdoje vienai programai trūko arfos, ir taip prasidėjo mano pažintis su šio teatro kolektyvu. Vėliau, jau studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tokių atvažiavimų pasitaikė daugiau ir vieno iš jų metu manęs paklausė, ar nenorėčiau įsidarbinti ilgesniam laikui. Taip Klaipėdos muzikiniame teatre pradėjau dirbti nuolatos. Tuo metu dar visai negalvojau apie nuolatinį darbą orkestre, buvau labiau įsitraukusi į pasiruošimą baigiamiesiems egzaminams, o kas bus po jų, žadėjau palikti likimui… Todėl mėgstu sakyti, kad ne aš darbą radau, o darbas surado mane (šypsosi).
– Naujas ir modernus teatras suteikia išskirtines galimybes. Ar tai turi įtakos jūsų pasirodymams ir kūrybai?
– Įtakos tikrai turi. Norint pristatyti kokybišką renginį žiūrovams, svarbus geras pasiruošimas. Didelė ir svarbi jo dalis yra individualus darbas – savarankiškas partijos išmokimas. Arfa santykinai stacionarus instrumentas, ir kiekvieną dieną autobusu važiuojant į darbą jo vežtis kartu neišeina. Teatro statybų metu, kai orkestro repeticijos vyko keliose skirtingose vietose, instrumentas buvo nuolat transportuojamas iš vienos vietos į kitą. Tuomet surasti laiką ar vietą, kur ramiai būtų galima individualiai repetuoti, man būdavo labai sudėtinga. Dabar, kai teatro veikla vyksta naujuose rūmuose, šios problemos nebeliko, turime erdvę, kur galima ateiti ir individualiai groti kiek tik širdis geidžia. Man tai labai palengvino pasiruošimo spektakliams ir koncertams procesą.
– Koks jūsų mėgstamiausias spektaklis ar muzikinė teatro programa? Kodėl?
– Mėgstamiausias iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro – Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“. Tai itin mano sielai artimas spektaklis. Visada, jeigu kas paklausia, kokį spektaklį rekomenduočiau pamatyti, atsimenu jį. Nuo mažens mėgau šią pasaką ir manau, kad E. Balsys ją nuostabiai įkūnijo muzikoje. Arfa orkestrinėje kūryboje labai dažnai yra siejama su vandeniu ir jo bangomis, todėl ji puikiai prisideda prie šio spektaklio muzikinio piešinio ir nuotaikos. E. Balsys labai meistriškai panaudojo šį instrumentą bendrame orkestro muzikiniame piešinyje vaizdinių bei nuotaikos perteikimui, ypač vandens pasaulio pavaizdavimui. Kiekvieną kartą grodama šiame spektaklyje mėgaujuosi muzikos grožiu, nuostabia harmonija ir simfoninio orkestro skambesiu. Mane šis spektaklis visada paliečia iki širdies gelmių, labai džiaugiuosi, kad galiu būti to dalimi ir prisidėti prie jaudulio bei emocijų perteikimo publikai.
Galima suspėti labai daug
– Ką jums reiškia būti simfoninio orkestro dalimi?
– Visada mėgau simfoninę muziką, mane žavi jos neaprėpiama spalvų ir tembrų įvairovė. Todėl džiaugiuosi galėdama būti to dalimi. Arfa dažniausiai skamba kaip solinis instrumentas, todėl nuo mažens buvau savarankiška atlikėja, dažniausiai koncertuose grodavau solo. Buvimas simfoninio orkestro dalimi suteikia man galimybę būti didelio kolektyvo, bendruomenės nare. Visi mes esame skirtingi, kiekvienam muzika reiškia kažką kito, tačiau manau, kad grojant simfoniniame orkestre, muzikantus sujungia bendras tikslas – atliekama muzika suteikti džiaugsmą klausytojams.
– Gal būta ir kokių nors smagių istorijų, belaukiant spektaklio ar pan.?
– Įsiminė, kaip kartą teko dalyvauti dviejuose renginiuose vienu metu ir skirtingose vietose. Taip susiklostė aplinkybės, kad niekas daugiau negalėjo groti, ir man teko suspėti visur. Gerai buvo tik tai, kad pradžios laikas skyrėsi valanda ir abiejuose renginiuose turėjau tik po kelis numerius. Sukaupiau visą drąsą ir įgyvendinau neįmanomą misiją. Pagrojau pirmojo renginio pradžioje, ramiai nuvažiavau į antrąjį, irgi turėjau pasirodyti pradžioje. Didžiausias stresas prasidėjo, kai reikėjo laiku grįžti į pirmojo renginio finalą. Tuo metu dar pati nevairavau, tai po pasirodymo manęs automobilyje laukė mama, greitai nuvežė į pirmojo renginio vietą, iššokau ir nubėgau į salę. Prie instrumento atsisėdau likus kelioms sekundėms iki to laiko, kai turėjo pasigirsti arfos garsai. Visą gyvenimą prisiminsiu, kaip tekina bėgau nuo mašinų stovėjimo aikštelės iki salės, sausio mėnesį apsiavusi koncertiniais bateliais, per sniegą ir ledą. Po šio nuotykio supratau, kad žmogaus galimybės yra beribės, o gyvenime galima suspėti labai daug, bet tikrai nenorėčiau, kad tokia situacija pasikartotų (juokiasi).
Mėgsta groti su broliu
– Papasakokite apie savo artimiausius žmones.
– Vienas artimiausių žmonių yra mano vyresnis brolis Marius Sakavičius, šiuo metu Švitrigailos kvarteto, „Vytautas Magnus trio“, „Paleasis“ ansamblio narys. Jis dalyvauja ir projektuose kaip laisvai samdomas muzikantas. Brolis groja violončele, tad nuo mažens grojome kartu. Augome muzikoje, kartu vystėsi mūsų muzikos ir gyvenimo joje supratimas. Mus visada palaiko tėvai: Vitalija ir Dalius Sakavičiai, jų abiejų gyvenimai savaip susiję su muzika. Jie džiaugiasi ateidami į koncertus, skatina mus tobulėti. Tėtis nuo vaikystės įrašinėja visus mūsų su broliu koncertus, tai yra nuostabu. Dabar būna labai smagu išsitraukti kokius nors senesnius įrašus ir pasižiūrėti, kaip mes su broliu tuo metu grojome…
– Ką dažniausiai veikiate laisvalaikiu?
– Laisvalaikį leidžiu labai įvairiai. Kai gražus oras, dažnai renkuosi aktyvią veiklą lauke, mėgstu nuvažiuoti pasivaikščioti gamtoje, kartais su draugais pasiimame palapines ir stovyklaujame prie kokio nors ežero. Kaip ir daugelis, mėgstu keliones, dažnai net jeigu turiu tik vieną laisvą dieną, važiuoju pasivažinėti ir aplankyti kokį nors nematytą Lietuvos kampelį.
Jeigu noriu ramiai praleisti laisvalaikį, būnu namuose. Mėgstu rankdarbius – mezgu ir neriu. Dažnai įsijungiu fonui kokios nors muzikos, pasiimu mezginį į rankas ir taip praleidžiu kelias valandas. Man tai yra labai raminantis užsiėmimas, savotiška meditacija.
Taip pat laisvalaikiu mėgstu nuvažiuoti į kaimą. Su šeima turime ūkį, kuriame vaikystėje praleidau visas vasaras, manau, taip ir gimė mano meilė gamtai, gyvūnams. Kaime išmokau melžti ožkas ir karves, dirbau kitus ūkio darbus. Ir dabar, jeigu tik turiu daugiau laisvo laiko, važiuoju ten pailsėti, pakeisti aplinką ir atgauti jėgas. Žinoma, ūkyje visada gausu nesibaigiančios veiklos, tačiau tai neatbaido, šie darbai ir gamta man padeda atpalaiduoti protą nuo kasdienių reikalų ir rūpesčių.
Muzika suteikia jėgų
– Kas dar jums yra atgaiva širdžiai?
– Profesija ir instrumentas mane dažnai nuveda į įvairius Lietuvos kampelius. Jeigu tik turiu laisvo laiko, po renginio, prieš važiuodama namo, mėgstu jį skirti ramiam pasivaikščiojimui gamtoje. Tai suteikia galimybę pabėgti nuo nuolatinio šurmulio ir akimirkai sustabdo laiką, kuris daug dirbant atrodo tiesiog skriete skrieja. Būna, išsiaiškinu, kokias vietas galima aplankyti toje apylinkėje, kurioje tuo metu esu, ir važiuoju pasidairyti. Taip spėju ir padirbėti, ir kartu pailsėti, pasiruošti tolimesniam darbui. Pamatau labai daug Lietuvos, esu aplankiusi tikriausiai beveik visus žinomiausius Lietuvos apžvalgos bokštus, nuoširdžiai gėriuosi mūsų šalies grožiu ir gamtos įvairove.
Kartais geriausiai jėgas atgauti padeda papildomas darbas, atsisėdu prie instrumento ir groju. Tiesiog norisi groti, muzika suteikia jėgų. Man tai yra ne tik profesija ir darbas, bet ir pomėgis, gyvenimo dalis, be kurios aš savęs neįsivaizduoju.
– Ar yra kokių nors vietų Klaipėdoje, kur mėgstate praleisti laiką?
– Taip, Klaipėdoje aš labai mėgstu nueiti prie jūros, ten ramiai pasivaikščioti paplūdimiu ar mišku, esančiu šalia. Tikriausiai esu išvaikščiojusi visą mišką tarp Girulių ir Olando Kepurės. Nuvažiuoju ten ir tiesiog mėgaujuosi ramybe, kurią suteikia gamta ir jūros ošimas.
Kartais pavasarį, kai atšyla oras, bet dar ne tiek, kad pajūryje būtų labai daug žmonių, mėgstu tiesiog nuvažiuoti, įsitaisyti kur nors kopose su vaizdu į vandenį, ošiant pušims ir jūrai, paskaityti kokią nors knygą ar tiesiog ramiai pasėdėti, pasimėgauti akimirka.
– Kokia būtų jūsų žinia jauniems žmonėms, kurie svajoja mokytis groti arfa ar bet kuriuo kitu muzikos instrumentu?
– Nebijokite iššūkių ir gyvenimo netikėtumų. Muzika – tai nėra tiesiog darbas, tai – gyvenimo būdas. Tam reikia kantrybės ir užsispyrimo. Eiti muzikos keliu nėra lengva, bet tikrai niekada nenuobodu. Jūsų laukia gyvenimas, turintis labai daug spalvų. Jeigu kada nors kyla klausimas „ką šiandien veikti“, tai grojant muzikos instrumentu veiklos visada yra, nes galima pasiimti instrumentą į rankas ir laikas tiesiog ištirpsta. Gal kažkam grojimas atrodo lyg juodas darbas, kur kiekvieną dieną reikia groti, repetuoti, mokytis, tačiau man tai kartu ir didelis malonumas, nes muzika skleidžia šviesą pasaulyje. Jums suteikta galimybė pakylėti ne tik mus pačius, muzikantus, bet ir klausytojus, kuriems tą muziką atliekate. Tas jausmas, kai groji salei žmonių ir jauti, kaip jie nuščiuvę klausosi, noriai eina į tą muzikinę kelionę kartu su atlikėju ir turi galimybę patirti muzikos grožį, yra tiesiog neapsakomas.
Universali kalba
– Kas jums yra svarbiausia muzikoje ir apskritai kūryboje?
– Muzikoje ir kūryboje yra labai daug svarbių aspektų, tad sunku išskirti kelis svarbiausius. Tačiau galiu papasakoti, kas mane labiausiai žavi muzikoje, įtraukia, kelia norą toliau groti, tobulėti ir eiti muzikos keliu.
Vienas pagrindinių dalykų – muzikos stabilumas ir nepastovumas vienu metu. Visi kūriniai turi savo aiškią formą, skirtingų laikotarpių ar kompozitorių muzika turi savo atlikimo stilių, tradicijas, kurios yra nusistovėję per daugelį metų, ir kartu, laikantis visų šių nustatytų taisyklių ir reikalavimų, tas pats kūrinys niekuomet nesuskambės identiškai. Kiekvieną kartą atliekant kūrinį galima atrasti naujų idėjų ar niuansų, kurių prieš tai nebuvai pastebėjęs.
Muzika – universali kalba. Man teko groti ir bendrauti su daugeliu užsienio atlikėjų, repetuojant prieš koncertus ir ieškant geriausios bendros muzikinės interpretacijos. Jei kartais atsiranda kalbos barjeras, kai nepavyksta šnekant svetima kalba aiškiai išreikšti savo muzikinių idėjų, tai muzika šį barjerą panaikina – ko negali išreikšti žodžiais, galima pasakyti muzikos garsais.
Kai pradedi groti, muzika tarsi vedasi tave kartu į nenusakomą kelionę ir rodo tau kelią, nuolatos evoliucionuoja, reikia tik nebijoti eiti ir tobulėti kartu su ja. Būdamas muzikantu niekuomet negyveni nuobodaus rutininio gyvenimo, nes visuomet yra kažkas naujo, ką galima išbandyti. Sutinki daug žmonių, su kuriais įdomu pasidalyti gyvenimo patirtimi ir muzikinėmis idėjomis.
Ir tikrai svarbu, gyvenant muzikoje, nepamiršti tuo pasimėgauti. Nepamiršti džiaugtis grojimu ir tuo, kad skambėdama muzika neša šviesą į mūsų visų gyvenimus.
