Mažosios Lietuvos istorijos muziejus balandžio 11-ąją lankytojus pakvietė į parodos ir filmo „Karklė ir Girkaliai: gyvoji praeities kronika“ pristatymus. Gyvoji praeities kronika reiškia, kad istorija čia nėra tik sausi faktai ar seni dokumentai. Ji „gyva“, nes yra papasakota per prisiminimus, išlikusias tradicijas, šeimų istorijas ir vizualinę medžiagą, kuri leidžia praeitį pajusti kaip tebesitęsiančią dabarties dalį.
Aušra KAVALIAUSKIENĖ
Nepertraukiamas metraštis
Karklė ir Girkaliai – tai dvi gyvenvietės Klaipėdos rajone. Karklė žinoma kaip autentiškas žvejų kaimas, išlaikęs etnografinį savitumą. Girkaliuose buvo 5 stambių senoviškų sodybų branduolys ir 8 mažesni viensėdžiai, išsibarstę pasienyje. Šio kaimelio kronika galima laikyti vietinės gyventojos Bertos Pleikienės (gim. Lankutytės), gim. 1928 m., parašytus prisiminimus.
Parodoje ir filme pristatyta dviejų Mažosios Lietuvos kaimų – Karklės ir Girkalių – istorinė bei kultūrinė retrospektyva, kur dokumentiniai pasakojimai, fotografijos ir šeimose išsaugoti daiktai pateikti kaip nepertraukiamas, „gyvas“ metraštis.
Fotografo Bernardo Aleknavičiaus (1930–2020) fotodiptikų paroda „Lietuvininkai“, surengta 1980 m., buvo vienas reikšmingiausių žingsnių dokumentuojant Mažosios Lietuvos kultūrinį paveldą. Ši paroda, kurios katalogą išleido LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Klaipėdos skyrius, tapo drąsiu bandymu 1980-aisiais gaivinti istorinę atmintį apie nykstantį unikalų regiono identitetą.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus parengta nauja paroda „Karklė ir Girkaliai: gyvoji praeities kronika“ tęsia šią kilnią misiją.
Joje eksponuojami trys B. Aleknavičiaus sukurti diptikai, įamžinę Karklininkų gyventojas žvejikes Evą (Ievą) ir Barbę (Barborą) Enzinaites (gim. 1907 m. ir 1902 m.) bei Girkalių kaimo siuvėją, laukininką Joną Lankutį (gim. 1890 m.).
Taip pat parodos lankytojai išvydo muziejaus etnografinėse ekspedicijose (2013–2025 m.) užfiksuotus autentiškos kultūros nešėjus bei jų palikuonis: Brigitą Nikolajec (gim. Doblis), Rūtą Enzinienę (gim. Trautrimaitę), Erną Stirbienę (gim. Enzinaitę), evangelikų liuteronų kunigą Reincholdą Morą, Girkalių gyventoją B. Pleikienę (gim. Lankutytę), klaipėdiškę Eriką Borodkinienę (gim. Grubert).
Ypatingą vietą ekspozicijoje užima nuotraukos iš asmeninių šeimų albumų – sugrąžintos praeities liudijimai, kuriuose atgyja kunigo Kurto Moro ir Lidijos Morienės (gim. Koods) bei jos mamos Annos Koods (gim. Trautrims) veidai. Šalia nuotraukų pristatomos išsaugotos relikvijos: religinės knygos, papuošalai, suvenyrai, interjero tekstilė, rankraščiai, buities daiktai.
Parodą „Karklė ir Girkaliai: gyvoji praeities kronika“ lydintį dokumentinį filmą (aut. A. Kavaliauskienė, V. Ramanauskas) lankytojai išvydo tą pačią balandžio 11 d. Klaipėdos pilies muziejaus konferencijų salėje.
Filmas ir jo kontekstas
Pirmajame dokumentiniame vaizdo įraše Karklės gyventoja E. Stirbienė (gim. Enzinaitė) dalijasi jautria savo šeimos istorija. Pasakojimas nukelia į pokario metus, kai gimtoji sodyba Šaipių kaime tapo sovietų poligonu, o šeimai teko įsikurti svetimuose namuose.
Karklė (Karklininkai, vok. Karkelbeck) – tai sena pajūrio gyvenvietė, kurios istorinę svarbą pabrėžia daugelis rašytinių šaltinių, o dėl savo vietos grožio ji niekada nepritrūks lankytojų. Archeologiniai artefaktai patvirtina, kad žmonės čia kūrėsi ir gyveno nuo neatmenamų laikų. Karklininkų kaimas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos autorių duomenimis, susiformavo iš 11-os mažų žvejų bendruomenių. Susijungusieji žvejų kaimeliai, išsidėstę pajūryje, sudarė tarsi gintaro vėrinį, kuris tęsėsi apie septynis kilometrus. Kaimas įsiterpęs tarp Girulių ir Nemirsetos.
Per pastarąjį dešimtmetį, bendraujant su vietiniais žmonėmis, muziejininkams ne kartą teko išgirsti apie čia gyvenusius ir veikusius asmenis, nešiojusius tokias pavardes kaip Moras, Šiuišelis, Macpreikš, Kurmis, Tydecks, Kiupiai, Meneikis, Gaigals, Dumbries, Eglins, Enzins, Liepis, Sudmantas bei Koods. Šie paveldimi asmenvardžiai – tai gyvas ryšys su senąja pajūrio dvasia, kuri Baltijos skalaujamuose krantuose vis dar juntama.
Enzinai – dažna pavardė
Enzinai – tai tipiška Mažosios Lietuvos pavardė, dažnai minima Klaipėdos krašto genealoginiuose tyrimuose šalia kitų išvardytų. Muziejuje saugoma maldų ir giesmių knygelė, kurios savininkas – Enzins (vardas neįskaitomas), gyvenęs Klaipėdoje. Iš Kretingalės Enzinų gauta rudo aksomo skarelė su šilkiniais kutais. Bet savo giminystės su eksponatų savininkais E. Stirbienė (gim. Enzinaitė) negalėjo paliudyti. Jos tėvai Karklininkuose apsigyveno po karo, kai tėviškė Šaipių kaime buvo užimta, nes sovietų kariškiai ten įrengė poligoną.
Ernos tėvų sodyba stovėjo visai šalia Plocio (Plazės) ežero. Jis yra Klaipėdos rajone, tarp Karklės ir Nemirsetos. Sekmadieniais, kai kariškiai nevykdydavo pratybų, tėvai tradiciškai eidavo pasivaikščioti – aplankyti tėviškės. Nors dabar sunku patikėti, Šaipių kaime tada buvo net medinė mokykla, o Karklėje jų buvo dar dvi. Erna pasakojo: „Kai lankiau pradinę mokyklą Karklėje, mes dar neturėjome elektros. Pamokas ruošdavau prie žibalinės lempos – ji degdavo ir virtuvėje, ir kambaryje. O kai Karklėje pradėjo įvesti elektrą, vyresni žmonės pradžioje jos bijojo, buvo pripratę prie žibalinių lempų ir manė, kad elektra gali sudeginti namus.“
Nuotraukos, gautos iš E. Stirbienės (gim. Enzinaitės) šeimos albumo, liudija, kad kai mažoji Erna augo, Karklininkuose buvo tradicija dažnai lankyti kapines, jas prižiūrėti ir ten fotografuotis. Po karo ir sovietmečiu likusieji Lietuvoje evangelikai liuteronai tvarkė neprižiūrimus kapus, juos fotografavo ir siuntė nuotraukas giminėms į Vokietiją. Toks fotografavimasis – tai atminimo misija – ryšio su išvykusiais palaikymas per kapų priežiūrą.
Vienišos Karklės moterys
Erna iš vaikystės prisimena, kad Karklininkuose buvo labai daug vienišų moterų. Ji teigė: „Kai buvau mergaitė, pamenu jas visas jau pagyvenusias – jų vyrai negrįžo iš fronto…“ Vienišos buvo ir seserys Enzinaitės – Barbė (Barbora) (gim. 1902 m.) bei Eva (Ieva) (gim. 1907 m.). 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais jas lankė iškilūs svečiai: Lietuvos fotožurnalistas, kraštotyrininkas ir fotografas B. Aleknavičius ir Vytautas Kaltenis (1937–2016) – taip pat plačiai žinomas Lietuvos žurnalistas, liaudies dainų rinkėjas, kultūros tyrėjas.
Aleknavičius seseris Enzinaites fotografavo 1970 m. Nuotraukos eksponuotos fotodiptikų parodoje „Lietuvininkai” 1980 m. Išleistas ir parodos katalogas (Išleido LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija. Klaipėdos miesto skyrius; sudarė B. Aleknavičius).
Kaltenio knyga „Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“ Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleista 2008 m. Joje sudėti susitikimų su vietiniais Klaipėdos krašto gyventojais – lietuvininkais prisiminimai bei istorijos iš jų gyvenimų. Vienoje iš apybraižų – „Susiraukšlėjusios nuotakos“ rašoma apie dvi seseris Enzinaites, gyvenusias Karklininkų kaimo gale. 5 metais jaunesnė Eva – tai E. Stirbienės (gim. Enzinaitės) Oma (močiutė). Ši meniškos sielos senolė buvo gintarautoja ir gintaro dirbinių meistrė. Ji rankiniu būdu apšlifuodavo Baltijos jūros „brangakmenius“ ir iš jų pagamindavo papuošalus bei suvenyrus. Gintaro inkliuzus – augalų dalis – lapus, spyglius, žiedus, oro burbuliukus ar vabzdžius Eva paversdavo vaizdingomis puošmenomis – įžvelgdavo ir raitelį, ir paukštį… Parodoje eksponuojamas Evos šlifuotas gintaras su skylute – sakydavo, kad jis neša laimę. Didžiausias turtas – 290 gramų gintaro luitas, sugautas Baltijos jūroje. Tai tikra relikvija. Erna pajūryje gintaraudavo su specialiu įrankiu – keseliu, arba po audros eidavo gintarų „lasyti“ – t. y. rinkti. Tačiau gintarauti buvo galima ne visur. Ten, kur vykdavo kariškių pratybos, nuolat šaudydavo į jūrą, niekada neidavo.
Vaikystė Karklininkuose
V. Kaltenis mini, kad Eva mėgo ir literatūrinį darbą: rašė laikraščiams. Ji net manė, kad galinti rašyti taip, kaip mylima rašytoja Ieva Simonaitytė. Eva, nors jauniausia šeimoje, turėjo itin giliomis raukšlėmis išvagotą veidą. Gyvenimas nelepino nė vieno, gyvenusio pajūryje. Itin skausmingi Evai buvo 1924 metai. Knygoje rašoma, kad „kai ji buvo 16 metų, nuskendo du broliai ir sesers Bertos sužadėtinis“.
Žmonės Karklininkuose užsiėmė žemdirbyste. Ernos tėvelis Augustas (Gustas) Enzinas buvo žvejas. Jis vadovavo motorinių valčių brigadai, kuri žvejojo priekrantėje ir prie jūros vartų. Mama buvo namų šeimininkė, prižiūrėjo daržus. Neseniai rasta nuotrauka – joje Palangoje 1928 m. įamžintas Ernos tėčio tėtis Ansis, vilkintis karinę uniformą. Tačiau jo sūnus neišvydo. V. Kaltenis jau minėtoje knygoje aprašė tragišką Ansio lemtį: „Kartą po audros Ėvė lėkė pajūriu drauge su kitomis žvejytėmis ir rado Ansio laivo šprytą – kartį, statomą įstrižai burių ir tvirtinamą prie stiebo, ant kurios jie buvo užsirašę sužadėtuvių datą. Jau nebelaukdavo sugrįžtant tų, kurių laivų ženklus po audros rasdavo ant kranto.“
Gegužę Karklininkų kaimo vaikai jau brisdavo į šaltą Baltijos jūros vandenį. Ernos brolis gaudydavo otus savadarbėmis ietimis. Kartais, kai pakrantėje mažieji netyčia užlipdavo ant plekšnės – išsigąsdavo, bet reikėdavo stovėti vietoje ir ją čiupti.
E. Stirbienė (gim. Enzinaitė) apgailestauja, kad dabar nebėra gyvų giminaičių, kurie atsakytų į rūpimus klausimus apie šeimos istoriją. Jaunystėje ji per mažai domėjosi praeitimi. Labiausiai įsiminė pasakojimai apie evakuaciją: kaip bėgo nuo karo iki Panemunės, bet nespėjo pervažiuoti per tiltą, todėl grįžo. „Kas spėjo – emigravo, o kas ne – liko čia, toks jau likimas“, – teigė Erna. Traukdamiesi žmonės spėjo pasiimti tik tiek, kiek tilpo į vežimą.
Po karo glaudėsi kas kur
Po karo Karklininkuose žmonės glaudėsi ten, kur sodybos nebuvo sugriautos. Ernos močiutė su mama gyveno pas svetimą moterį – Kuodienę. Vėliau iš šios savininkės Ernos močiutė Eva Enzinaitė įsigijo namo dalį. Kaip pasakoja Erna – pinigų šeima neturėjo. Ji numano, kad įsigyti namus padėjo anksčiau sutaupytos ir išsaugotos sidabrinės ar auksinės monetos. Tuo metu nekilnojamąjį turtą pardavinėdavo pigiai, nes nuo 1958–1960 m., atsiradus galimybei išvykti į Vokietiją, vietiniai žmonės skubėjo susitvarkyti dokumentus, nes niekas nenorėjo likti valdant sovietams.
Kitoje namo pusėje gyveno Šiuišelis, bet per karą pusė namo sudegė. Tėvukas tą dalį pasiremontavo. Mama Rūta čia nugyveno 70 metų, o Erna savo tėviškėje užaugo ir gyvena jau daugiau nei 60 metų.
Namo galas per karą buvo smarkiai apšaudytas, plytos suskilinėjusios, o vienoje skylėje rasta įstrigusi kulka. Kas čia vyko karo metu, niekas tiksliai nežino, bet kulka rasta pačiame namo viduryje, tarp dviejų langų.
Erna pamena, kad močiutės lovoje būdavo storas čiužinys, prikimštas šieno ar šiaudų. Tais laikais visi žmonės ant tokių šiaudinių čiužinių miegodavo, jų niekas nepirkdavo – patys pasidarydavo.
Ernos mama buvo viena seniausių gyventojų Karklininkuose. Pas ją dažnai atvažiuodavo kalbininkai, folkloristai ir kiti, kurie domėjos kaimo istorija bei vietinių žmonių gyvenimu, papročiais, šišioniškių tarme. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovai pas Rūtą buvo nuvykę dar 2013 m., lydimi Juditos Nicienės – tuometės kultūros paveldo specialistės, ilgai dirbusios Pajūrio regioninio parko vyriausiąja kultūrologe. Rūta Enzinienė (gim. Trautrimaitė, 1932–2022) tuomet papasakojo nemažai svarbių etnografinių faktų.
Tarmė, kurią brangino
Enzinų šeimoje visi kalbėjo prūsiškai (šišioniškių tarme). Kai į kaimynines sodybas atsikėlė žemaičiai, jie iš Ernos šaipydavosi, nes nesuprato jos tarmės. O Ernai jų žemaitiška šnekta irgi buvo svetima. Laikui bėgant Karklininkuose imta kalbėti lietuviškai – normine kalba.
Kalboje buvo daug vokiškos kilmės žodžių: kėdė buvo krėslas, suolas – benkis, kopėčios – trepės, o lėkštė – skyvis. Mama ir močiutė sakydavo: kėdelis (sijonas), bliuska (palaidinė) ar kleidė (suknelė). Megztinį vadindavo nėrtiniu. Daugelyje žodžių pabrėždavo raidę „ė“.
Enzinai savęs kuršininkais nelaikė. Sakydavo paprastai: „Mes esame prūsai“. Ne vokiečiai, ne lietuviai, ne kuršiai, o būtent prūsai. Tas žodis buvo svarbiausias.
Girkalių kaimo istorija atgyja nufilmuotame autentiškame E. Borodkinienės (gim. Grubert) ir B. Pleikienės (gim. Lankutytės) pokalbyje. Tai vertingas Klaipėdos krašto žodinės istorijos liudijimas, kuriame susipina asmeniniai prisiminimai ir tragiški pokario įvykiai. E. Borodkinienė gyvena Klaipėdoje, tačiau jos giminės šaknys Girkaliuose ir apylinkėse. B. Pleikienė – tikra Girkalių senbuvė. Čia gimė, užaugo, lankė Gibšėlių pradinę mokyklą ir, nepaisant visų sunkumų, niekur neišvažiavo. Jos tėvai, būdami garbaus amžiaus ir ligoti, atsisakė trauktis į Vakarus, sakydami: „Vaikai, niekur nevažiuokim, palikim, kur esam gimę.“
Po evakuacijos grįžę rado apgriautus namus. Nors planavo remontuotis, kolūkio pirmininkas atkalbėjo, žadėdamas, kad po kelerių metų vyks melioracija ir visi bus keliami į gyvenvietę statytis naujų namų.
Kol pasistatė savo namą, Berta su šeima gyveno pas kaimynę Zeigienę. Jos likimas tragiškas: vienas sūnus (mokytojas, vėliau lakūnas) žuvo kare, dukros pasitraukė į Vokietiją, o vyras („rubežininkas“) dingo be žinios.
Kasdienybė ir darbai
Girkaliuose buvo penki stambūs ūkininkai (turėję po ~50 ha), jų sodybos stovėjo grupėje, pačiame kaime. Lankutytės šeima buvo „maži ūkininkai“ (15–18 ha), jų vienkiemiai buvo išmėtyti laukuose.
Didieji ūkininkai buvo ištremti į Sibirą, nes naudojo samdomą darbą, o jų namuose apsigyveno žmonės iš „Didžiosios Lietuvos“. Mažieji ūkininkai tremties išvengė.
Minimai kaimynai ir vietiniai: Panoras, Jokūbaitis, Laukmichelis, Kurmis, Labrensas (Labrenz), Kopūstas.
Kadangi sovietmečiu bažnyčia buvo nepageidaujama, Bertos tėvas laikydavo pamaldas namuose – skaitydavo iš maldaknygių, giedodavo giesmes. Berta prisimena kunigą, kuris atvažiuodavo iš Girulių į Kretingalę ruošti vaikų konfirmacijai („įžegnojimui“). Jis apibūdinamas kaip labai griežtas – už neišmoktas pamokas ar triukšmą vaikus bausdavo plona lazdele. Berniukai, kurie tuo metu mokymo įstaigose buvo linkę nusikalsti, žinodami, kad gaus lupti, už kelnių užsikišdavo sąsiuvinius ar knygas, kad mažiau skaudėtų.
Vokiečių valdymo laikotarpis nuo 1939 m. B. Pleikienės prisiminimuose atsiskleidžia dvejopai. Apgailestaujama dėl draudimo kalbėti lietuviškai, tačiau džiugiai prisimenama, kad „prie Hitlerio“ stambiesiems ūkininkams buvo teikiama didelė parama – atsiųsdavo technikos (traktorių, kirtimo mašinų), kai anksčiau viskas buvo dirbama tik arkliais.
Bertos mama pati verpdavo vilnas (linų Girkaliuose neaugino). Audė rankšluosčius, staltieses, lovatieses. Namuose stovėjo staklės ir kiti audimui reikalingi prietaisai. Parodoje eksponuojamas Lankučių šeimos kraitinis rankšluostis su išsiuvinėtais inicialais, ornamentais ir pirktiniais mezginiais bei dvi kraitinės staltiesės su nertais perdrobuliais.
Grįžę iš evakuacijos vietiniai buvo vadinami „fašistais“ vien dėl to, kad gyveno vokiečių valdytame krašte ir mokėjo vokiečių kalbą. Dėl to pateikėjos patyrė skaudžių išgyvenimų.
Paroda ir filmas pristatantys Enzinus, Lankučius, Labrencus (Labrenz), paliečiantys ir kitų šeimų istorijas, siekia atskleisti Klaipėdos krašto žmonių likimus, jų buitį, santykį su jūra ir žeme bei kaip bėgant laikui keitėsi šių unikalių vietovių veidas, taip pat kokius randus ir kokius džiugius prisiminimus žmonių atmintyje paliko krašto istorijos vingiai.
