Algis KUKLYS
Sofijos viešbutis
Prisimenu vieną atsitikimą, kai, nuvykęs į provincijos gyvenvietę pas uošvienę, netyčia pravėręs jos seno namo verandos duris, išvydau pelę, kuri, priekinėmis kojelėmis atsirėmusi į lango stiklą, vėpsojo į vakaro saulės apšviestą kiemą. Bet, kai pastebėjo mane, spruko į šoną.
Amžiną atilsį uošvienė Zita porino, kad anksčiau šiame name gyveno jos giminaitė Sofija, išvaizdi ir puiki moteris, kurios vyras, prieškario kavalierius, buvo labai pavydus, todėl įtarinėjo žmoną, kad ši jam neištikima. Sekiojo iš paskos bemaž įsikibęs į jos sijoną ir nuolatos bambėjo, dėl menkiausio nieko priekaištavo. Žemaičiai turėjo posakį: ne vyras, o turgaus buoba…
O Sofija buvo nepaprasta moteris.
Netyčia sužinojusi, kur jos tėvas slepia auksinius pinigėlius, naktį pasikinkė arklį ir su vežimu tyliai išvažiavo iš sodybos į vieškelį. Pasiekusi miestelio geležinkelio stotį, pirmam pasitaikiusiam ūkininkui pardavė arklį su vežimu, o pati sėdo į traukinį.
Dievas žino, kaip ji sugebėjo išplaukti laivu į Ameriką, nes anglų kalbos nemokėjo. Tačiau jos vyras baisiausiai įsiuto, o tėvukas netrukus išprotėjo, nuolat kartodamas „mane apvogė dukrelė, mane apvogė dukrelė“… Sofijos motina žegnojosi ir verkė vienintelės dukters, kurią labai mylėjo, suprato, kad daugiau jos niekada nepamatys.
Tačiau Sofija nebūtų Sofija. Ji niekada neverkšleno, tačiau kol kas nedrįso rašyti laiško į namus, bijojo, kad pavydus vyras nesugalvotų atsibelsti iki Čikagos, nes jo bjaurus charakteris nežinojo ribų. Aišku, Sofiją degino sąžinės priekaištai, kad šitaip bjauriai pasielgė su tėvais. Kai naktimis kamuodavo nemiga, kai ją užplūsdavo juodos abejonės, kalbėdavo poterius už savo tėvus. Ji suprato, kad joks pasaulio kraštas nepakeis varganos Lietuvos, kurioje gimė ir augo.
Susipažinus su lietuviais, netrukus jos smalsias ausis pasiekė žinia, kad parduodamas nedidelis viešbutis, todėl, genama smalsumo, nulėkė gatvėmis, o paskui surado aptriušusį dviejų aukštų namą. Turėdama šalia savęs naują draugę Onutę, kuri tapo jos vertėja ir patarėja, suderėjo kainą ir, sutvarkiusi nuosavybės dokumentus, tapo viešbutėlio savininke. Ji, be abejo, suprato, kad neišsivers be kosmetinio remonto, reikės skolintis pinigėlių, bet pirmiausia pakeitė viešbučio pavadinimą. Nuo šiol jis tapo SOFIJOS VIEŠBUČIU. Darbai vijo darbus, todėl vakare krisdavo į viešbučio kambario lovą kaip pagalys.
Ir taip kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, kartais užmiršdavo net pavalgyti, ir jai atrodė, kad šitoks gyvenimas niekada nesibaigs, nebent staiga sustotų jos pavargusi širdis.
Kartą į ją kreipėsi garbanotas vyrukas vardu Martynas, suvalkietiška tarme prašydamas kambarėlio. Sofija nusišypsojo, nes suvalkiečių tarmė jai atrodė juokinga, todėl patenkino prašymą. Netrukus sužinojo, kad jis dirba skerdykloje, į darbą išvykdavo anksti ryte, apsimiegojęs. Jai pagailo vyruko, todėl jam pasiūlė dirbti viešbutyje, nors, aišku, čia negaus geros algos, bet darbas bus švarus, ne toks bjaurus kaip skerdykloje.
Tuosyk Martynas į ją žvelgė išpūtęs akis, apie kažką galvodamas, o kadangi jam patiko Sofija, jis sutiko net neklausdamas, ką dirbs ir kokia bus alga. Pasijuto, lyg būtų apkvaišęs nuo jos akių žvilgsnio ir šypsenos.
O Sofija, keturiais metais už jį vyresnė, susižavėjo jo plačiais pečiais, raumeningomis rankomis ir garbanotais plaukais, kuriuos norėjo paliesti pirštais. Vėliau švelniai jį vadindavo „tu mano ėriukas“…
Kitąmet jie susituokė, tačiau tais metais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, neapsakoma nelaimė žmonėms. Martynas nuo kariuomenės neišsisuko, buvo pašauktas eiliniu į karinį laivyną.
Tą paskutinį vakarą Sofija ir jis valgė vakarienę atbulais dantimis. Su ašaromis akyse prašė, kad jis būtinai sugrįžtų, kad ir be rankos, kad ir be kojos, bet būtinai sugrįžtų, nes ji laukiasi vaikelio. Būtinai sugrįšiu, būtinai, lyg maldą kartojo Martynas, šluostydamas nosine jos ašaras.
Vėliau visus vakarus ji leisdavo žvelgdama į Martyno nuotrauką, kabėjusią ant sienos, nuolatos pusbalsiu kalbėdama tą pačią maldą. Toks ritualas Sofiją ramindavo ir teikdavo jėgų. O kaip ji džiaugėsi, kai staiga sulaukė Martyno pirmo laiško, tarsi tai būtų stebuklas. Netrukus tą laišką išmoko mintinai, todėl kiekvieną vakarą, kai atsiguldavo lovoje, tyliai kartodavo…
O kitas stebuklas, kad ji sėkmingai pagimdė sveiką berniuką. Galop tapau motina, tyliai džiaugėsi, o širdis ilgėjosi Martyno, kol sulaukė ir antro laiško, kaip sakoma, iš pasaulio krašto, kur JAV laivai kovojo su japonais.
Kadangi visus viešbučio reikalus tvarkė Onutė, Sofija dėl to buvo rami, tačiau netrukus su kūdikiu spruko iš ligoninės. Viešbutyje rado dar vieną Martyno laišką, kuriame rašė netrukus sugrįšiąs. Ji giliai atsiduso dėkodama Viešpačiui, nes neapsakomai pasiilgo Martyno, ir tai būsiąs trečias stebuklas. Bet jo dar teko palaukti.
Prieš Kalėdas viešbučio paradines duris pravėrė karinę uniformą vilkintis vyras su lagaminu rankoje. Ant jo krūtinės blizgėjo ordinai, kairę akį juosė tamsus odinis raištis, o galvą puošė žili garbanoti plaukai. Sofija, jį išvydusi, neteko žado, o kai atsikvošėjo, puolė prie jo. Jie stovėjo apsikabinę, bet vienas kitam kol kas nieko nesakė. Šią sceną stebėjo viešbučio administratorė Onutė, kuri galvojo, kad kartais pasitaiko stebuklų – žmonės vėl susitinka, nors galėjo nesusitikti.
Ji Martyną palydėjo į svetainę, kurioje su kaladėlėmis žaidė garbanotas berniukas. Netikėtai pasirodęs dėdė jį nustebino, nes matė pirmą kartą.
Sofija švelniai glostė jo plaukus, kita ranka braukdama savo ašaras, nes iš karto pajuto, kad į namus sugrįžo ne tas Martynas, kurį anksčiau vadino „ėriuku“. Tai buvo kitoks žmogus, tik panašus į ankstesnį vyrą. Jis giliai atsiduso sėdėdamas prie stalo, girdi, sugrįžo iš didžiulės skerdyklos, kurią suorganizavo išsilavinę žmonės… Bet vėliau niekada žmonai nepasakojo apie savo baisią tarnybą, nors ji labai norėjo, kad jis atliktų didelę išpažintį, kad po to Martynui palengvėtų.
Tą keistą vakarą svetainėje tiksėjo ant sienos pakabintas medinis senovinis laikrodis, o Martynas liūdnai šypsojosi sūnui ir žmonai. Jis norėjo kažką pasakyti, tačiau jautėsi taip, lyg staiga būtų užmiršęs visus žodžius, ir kol kas netikėjo, kad pagaliau sugrįžo į namus, apie kuriuos galvodavo kiekvieną dieną.
Trumpos atostogos
Saulėto ir šilto spalio jis niekada neužmirš, nes gavo dviejų savaičių atostogas, kurios atrodė kaip geriausia dovana. Bet iš pradžių, anksti ryte pabudęs, nesuvokdavo, kad nereikia keltis iš lovos ir tuoj lėkti į darbą, kuriame dešimtys žmonių laukdavo jo pasirodymo, tarsi būtų koks pranašas. Tačiau, kai atostogaudamas su žmona Lina, pagaliau pajuto nerūpestingų atostogų skonį, kai žiopsodavo į skrendančius paukščius ir į įstabius saulėlydžius, kartais skausmingai pagalvodavo, kad nejaugi ir vėl teks sugrįžti į savotišką pragarą, į tą velnio įstaigą, kurioje itin svarbus buvo vadovo parašas ir antspaudas. Todėl ir atostogas karpydavo dalimis, lyg popieriaus lapą.
Seniau, būdamas jaunesnis, apie savo gyvenimą niekada giliai nesusimąstydavo, nes iš darbo grįždavo pavargęs, o kartais net vakarienės neragaudavo, palinkęs po vandens srove nusiprausdavo ir kaip kareivis išsitiesdavo lovoje. Šitoje metų tėkmėje visos Viktoro mintys priklausė ne jam, nes visada privalėjo galvoti apie kitus. Gal jis taip skrupulingai ir sąžiningai nedirbtų, saugotų savo sveikatą, bet nedarė nuolaidų nei sau, nei kitiems, todėl silpnesni iš tos įmonės išeidavo ir negrįždavo, nors čia gaudavo padorius atlyginimus.
Visur ir visada jis stengėsi būti nepastebimas: nešiojo tą patį kostiumą, važinėjo senos laidos neišvaizdžiu automobiliu ir vengdavo bendrauti su žiniasklaida, todėl į susitikimus siųsdavo savo pavaduotojus, o šiems labai patiko, kad „tėtušis“ (taip jį pravardžiavo) vertina jų sugebėjimus. Todėl didelėje miesto parduotuvėje Viktoro nepastebėtum, pagalvotum, kad ten tarp lentynų slampinėja provincijos mokytojas, ieškantis pigių prekių. Iš tiesų nei jis, nei jo žmona be reikalo nešvaistė pinigų, nes žinojo pastarųjų vertę; jie galvojo, kad protingi žmonės niekur nepameta protelio – nei parduotuvėje, nei gatvėje.
Visuomet, išeidamas iš kurorto viešbučio, kuriame su žmona apsigyveno, pasiimdavo fotoaparatą, nes mėgo fotografuoti, viskas jį domino. O tą nuostabų rytą išgirdo genio stuksėjimą į medžio kamieną, o kai išvydo uolų „darbininką“, tuojau nufotografavo ir stovėjo tol, kol šis, baigęs kalenimą, nuskrido į miškelio gilumą. Bus geros nuotraukos, apsidžiaugė Viktoras, pasiūlęs žmonai atsisėsti ant suoliuko. Ir tuomet pastebėjo ypatingą šviesos spindulių žaismą tarp medžio šakų, pasipuošusių gintariniais lapais. Kodėl aš anksčiau to nepastebėjau? Ak, tiesa… Tuomet dar neturėjau fotoaparato, pagalvojo, paskui pažvelgė į susimąsčiusį Linos veidą. Apie ką ji galvoja?
Prisiminiau rudenį, kai mes čia apsilankėme pirmą kartą, atsiduso ji.
Manau, kad žmonių gyvenimą puošia ne garbės raštai ir kitokie įvertinimai, bet jautrūs prisiminimai…
Taip. Jie būna patys brangiausi, tarsi didžiausia vertybė.
Jis apkabino ją per pečius.
Staiga pagalvojo, kad buvo laikas, kai norėjo išsiskirti su žmona, kurią kažkodėl retai vadindavo vardu, dažniausiai „meškute“, nes atrodė apkūni, tačiau dėl to ji neužsigaudavo.
O skyrybų priepuolis atsirado dėl to, kad pas jį dirbo žavi mergina, kuri irgi į Viktorą žiūrėdavo švelniu žvilgsniu. Tikra laputė… Tiesą sakant, Viktoras niekada nepasiduodavo jausmams, jam protas buvo svarbiausias argumentas, todėl „meškutę“ vedė nes ji augo inteligentų šeimoje, o tėvai – ne ubagai. Tačiau žmonai daug ko neporindavo, todėl ne viską ji žinojo. Deja, Viešpats nubaudė – jie neturėjo vaikų. Užtat niekados neužmiršdavo su dovanomis aplankyti dviejų krikštasūnių.
Jau leidosi saulė, kai abu išvydo jūrą ir jos krantu bėgančius visiškai nuogus vyrus ir moteris.
Tikri begėdžiai, piktai burbtelėjo žmona.
Tai arba jogai, arba nudistai, todėl nekreipk dėmesio. Jeigu nieko prieš, aš juos nufotografuosiu, šyptelėjo Viktoras.
Ji nieko neatsakė, bet apsisukusi atsisėdo ant suoliuko.
Pavargau, ištarė žvelgdama į jūros horizontą. Saulė leidžiasi į debesis, todėl bus lietaus…
Lietus mums sugadins atostogas…
Vis vien už dienos kitos teks išvažiuoti. Bet, išėję į pensiją, nuolatos atostogausime.
Kitą dieną iki pietų pliaupė lietus, todėl jie, neturėdami skėčių, sėdėjo viešbutyje gerdami kavą ir klausydamiesi lietaus barbenimo į palangę. Tąsyk ji prisiminė tėvų sodą, į kurį žiūrėdavo pro atvirą kambario langą lyjant vasaros lietui. O Viktoras nemėgo šitokio oro, ypač kai atslinkdavo bjaurus lapkritis, nes tuomet dienos tapdavo tamsios ir slegiančios.
Kai išgėrė kavą, ji į rankas paėmė knygą, o jis paprašė, kad ir jam paskaitytų nors kelis puslapius. Praslinko nedaug laiko, ir jis, klausydamasis monotoniško skaitymo, nejučiomis užsnūdo. Ji pakilo nuo krėslo ir apklojo chalatu vyro krūtinę.
Pabudęs suvokė, kad juo pasirūpino žmona, kad būtų šilčiau, nes kambario oras atvėso. O kai nustojo pliaupęs lietus, jie užrakino duris ir išėjo į lauką. Tačiau, žengę kelis žingsnius, išvydo kieme tris negyvus balandžius. Tą dieną jie pamatys jų daugiau, juos nufotografuos Viktoras, kuris galop ištarė, ar tik nebus prasidėjusi kokia paukščių epidemija?
Sugrįžę į viešbutį, tuoj pranešė administracijai ką regėję, prašė, kad paskambintų komunalinei tarnybai, kad ši galop surinktų paukščių gaišenas.
Pastarieji vaizdai apkartino jų atostogas, todėl jau kitą dieną ruošėsi palikti kurortą. Paskui savo lagaminus įkėlė į automobilį ir lėtai pasuko į gatvę. Jo žmona, kaip visada, persižegnojo, tačiau Viktoras nieko nepasakė, tik susiraukęs žvelgė pro automobilio priekinį langą, nes ir vėl pradėjo lyti, todėl įjungė lango valytuvus.
X
Už metų kitų Viktoras jau ruošėsi išeiti į pensiją, tačiau, kai automobiliu važiavo iš darbo, staiga sustojo širdis. Gydytojai, deja, neišgelbėjo, o žmona labai dėl to sielojosi. Vėliau, kai susitaikė su šia situacija, velionio švarko kišenėje surado raktelį, kuriuo atrakino rašomojo stalo apatinį stalčiuką. Jį atidariusi, aptiko keistas nuotraukas ir moters erotines kojines dailiame maišelyje. Nejaugi jis turėjo meilužę? To negali būti, susmuko ji ant kėdės ir sėdėjo ilgai, kol išgirdo velionio telefono skambutį, bet į jį neatsiliepė, nes visada būdavo nedrąsi, tarsi mergaitė.
Kaip atrodo begalybė
Kambaryje sėdėjo du vyrai, vienas iš jų – pražilęs, profesorius, astrofizikas. Iš pradžių jie kalbėjosi apie nereikšmingus miesto įvykius. Staiga jaunesnysis šūktelėjo, kad jų pokalbis tuščias, nes ant stalo nėra vyno. Profesorius pritardamas linktelėjo galvą ir tuoj pridūrė, kad neatsisakytų paragauti gero vyno. Aš blogo vyno negeriu, todėl visada perku ispaniškus, itališkus arba prancūziškus vynus, išdidžiai atsakė ir išėjo iš kambario. Netrukus sugrįžo vienoje rankoje laikydamas vyno butelį, o kitoje – dvi taures. Kai į taures pripylė vyno, vieną taurę pasiūlė profesoriui. Šis santūriai padėkojo, taurę kilstelėjo į viršų, paskui išgėrė. Pagyrė, kad vynas iš tiesų geras.
Už gerą gėrimą tenka brangiau mokėti, ištarė vyno savininkas.
Taigi už viską, kas gera, tenka brangiai mokėti, pridūrė profesorius. Mes vėl šnekame banalybes, piktai pasako jis ir pradeda vaikščioti.
Jūs man atvirai pasakykit: ar šiuolaikinis mokslas atskleidė kosmoso paslaptis?
Po ilgos pauzės profesorius atsikrenkštė ir paprašė vyno. Kitas vyras vėl atsisėdo į fotelį ir kantriai laukė atsakymo. Galop tyloje nuskambėjo liūdni profesoriaus žodžiai… Deja, mokslininkai konstatuoja faktus, reiškinius, nes kosmosas slepia savo paslaptis. Susidaro keistas įspūdis, kad senosios civilizacijos apie jį žinojo daugiau. Vis dėlto šiuolaikiniai astronomai kuria įvairiausias hipotezes, remdamiesi Einšteino reliatyvumo teorija arba kvantine fizika. O kas jus labiausiai domina?
Kai buvau mažas, mane visada stebino didelis žvaigždėto dangaus skliautas, o paskui, kai subrendau, iškilo esminis klausimas – ar kosmosas turi ribas ir kaip suprasti, kad jis begalinis? Juk mes visi esame pripratę, kad viskas turi ribas. Net stovėdamas ant jūros kranto žinai, kad jūra turi savo krantus. Ir ne tik jūra, bet ir vandenynai, žemynai ir visa kita. Tiesiog begalybė, kaip tokia, netelpa galvoje. Tai atrodo kaip didžiausia nesąmonė. Ir šita mintis man neduoda ramybės, varo iš proto. Net sapnuose visur mane sekioja kaip hidra…
Gerai pasakėte, atsiliepė profesorius. Aš taip pat nuo mažens žavėjausi žvaigždėtu dangumi. Visa tai lėmė mano profesiją ir likimą. Mes suprantame makro ir mikro pasaulius, bet mokslininkai kalti, kad buvo išrasti labai galingi ginklai, galintys sunaikinti pasaulinę civilizaciją. Jeigu žmogus neturėtų proto, tai nebūtų baisių rezultatų. Todėl pasakysiu, kad žmogaus protas yra didžiausias priešas. Ar apie tai kada nors susimąstėte?
Jis atsikėlė nuo fotelio, į savo taurę pripylė vyno, išgėrė ir vėl ėmė zuiti po kambarį, tarsi kažko ieškodamas.
Jeigu būčiau egzorcistas, tai sakyčiau, kad jus apsėdo demonas, pusbalsiu ištarė profesorius.
O man regisi, kad visą šiuolaikinę visuomenę apsėdo demonai, kurie kankina dieną ir naktį. Aš taip pat esu apsėstas. Prisipažįstu, pasakė ir vėl atsisėdo fotelyje.
Kambaryje tapo tylu, tik vos vos buvo girdėti gatve pravažiuojančios mašinos.
Profesoriau, ar galite man atskleisti nors vieną hipotezę apie visatos sandarą?
Kelis kartus atsikrenkštė, paskui ironiškai paklausė, ar jis supranta Einšteino reliatyvumo teoriją ir kvantinę fiziką?
Klausykite, gerbiamasis… Aš vaišinu vynu, o tamsta šaipaisi iš manęs. Žinoma, aš profanas, bet vis vien įdomu, po velnių…
Nepykite, aš nenorėjau užgauti, teisinosi profesorius, vis dėlto įdomu, ar jūs einate į bažnyčią, ar dalyvaujate mišiose?
Aš tokių dalykų nesuprantu, aš realistas, kategoriškai pareiškė įsmeigęs piktas akis.
Tuomet profesorius giliai atsiduso… O aš ateinu į bažnyčią, nes ten matau gyvenimo prasmę. Todėl manau, kad jeigu būtumėt tikintis žmogus, tai, patikėkite, nekvaršintumėte galvos dėl kosmoso begalybės.
Labai abejoju, nes nuo mažens mane daug kas domino, todėl kartą vos netekau gyvybės, nes iš draugo į namus parsinešiau sprogmenį. Tiesiog buvo lemta gyventi. O jūs? Ar nebuvote smalsus?
Profesorius vėl giliai atsiduso. Taip, prisipažinsiu: aš taip pat buvau smalsus, bet kartu ir bailus. Aš visko bijojau – tamsos, didelio šuns ir net karvės, nes gyvenau kaime pas bobutę. Bet velniškas smalsumas vertė skaityti. Todėl ta pati bobutė galvojo, kad būsiu kunigas. Beje, mano motina taip pat manė, kad būsiu kunigas. Nors atmintis nusilpo, tačiau dar kai ką prisimenu…
Aš laukiu, kada man papasakosite apie kosmose esančias juodąsias skyles ir visa kita. Tuomet atnešiu dar vieną vyno butelį.
Galite dabar atnešti, sukrizeno profesorius.
Netrukus ant stalo atsirado dar vienas vyno butelis, iš kurio vyriškis pripildė taures. Čia kitos rūšies, bet geras. Beje, atvežtas iš Čilės. Vienas žymus žurnalistas labai gyrė šį vyną.
Koks skirtumas, su kokiu vynu pribaigsi savo kepenis, tarė profesorius.
Pardon, gerbiamasis. Būtent blogos kokybės vynas „suėda“ kepenis. Tai įrodė gydytojai.
Jūs nesate kaimo Jurgis, ironizavo profesorius, tačiau iš manęs norite labai daug. Ir man kosmosas atrodo kaip didžiausia nesąmonė. Ir joks filosofas jo nepaaiškins. Tai bus tik „teorija“, hipotezė, spėliojimai. Bet žmogus – keistas padaras, kuris nori viską pačiupinėti savo piršteliais. Tačiau kosmosas niekada iki galo nebus ištyrinėtas, nes jis nuolatos keičiasi. Juk mes apie savo planetą ne viską žinome. Šventoji inkvizicija smalsuolius degino ant laužų, bet nuo to niekas nepasikeitė. Tik beždžionė laiminga laipiodama medyje…
Ir aš jaučiuosi kaip beždžionė, šūktelėjo jis ir sviedė taurę ant grindų.
Profesorius dar labiau susigūžė fotelyje, tarsi norėtų būti nematomas, nes išsigando agresyvaus vyro.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Netikėtai kambaryje pasirodė policininkai. Vienas iš jų paklausė, kas atsitiko. Vyras pusbalsiu atsakė, kad jis nužudė žmogų. Jam tuoj pat uždėjo antrankius, paskui išvedė iš kambario. Kitas policininkas išsitraukė telefoną ir kažkam skambino, pasakė adresą.
