Režisuoti Homero „Odisėjos“ ekranizaciją – tai reiškia savanoriškai atsidurti ant priekalo. Mat mėginant perlipti per tris tūkstančius metų susikaupusius kolektyvinius žiūrovų lūkesčius yra itin slidu. Filmas dar net nebuvo pasirodęs, o jau sulaukė daugybės komentarų ir kritikos.
Andrius RAMANAUSKAS
Žiūrovų dilema
Odisėjo legenda daugybę metų buvo perduodama iš lūpų į lūpas per dainas ir pasakojimus, kol Homeras visa tai užrašė, pavertė vientisu kūriniu. Tas kūrinys sugebėjo išlikti dar tris tūkstančius metų iki pat mūsų dienų. Tada dar prireikė maždaug trejų metų, kad būtų sukurtas filmas. Bet užtenka vos poros minučių, kad kažkas pareikštų nepasitenkinimą ir sumaltų viską į miltus kur nors interneto šiukšlynuose.
Pagrindinis galvos skausmas kūrėjams užsiimant tokia adaptacija yra bandymas suderinti savo autorinę viziją su polifoniniu kino salėje sėdinčių žmonių nuomonių choru: kur vienas žiūrovas reikalauja kuo tikslesnės „Odisėjos“ versijos, o jo kaimynas tiesiog trokšta pasimėgauti smagiu kvapą gniaužiančio reginiu. Arba koks nors puristas nori istorinio tikslumo ir dėmesio laikmečio detalėms, o modernistas laukia šviežio ir šiuolaikiško požiūrio į klasikinį kūrinį. Žiūrovų dilema, kad jie nuolat reikalauja kažko visiškai naujo, nepatirto, bet kartu filmas turi tiksliai atitikti jų pačių išankstinius įsivaizdavimus. O režisieriaus tragedija, kad jis kuria Amžinybei, nors paprasti žiūrovai ateina į kino teatrą tiesiog dviem valandoms išjungti smegenų. Kiekvienas, prieš kurdami ir vertindami kitų kūrybą, atsinešame savo realybę ir savo gyvenimus. Tad kaip režisierius Christopheris Nolanas išsprendė šias dilemas?
Šiaip ar taip, nepaisant įvairios kritikos, naujausia 13-oji Ch. Nolano juosta „Odisėja“ pasiteisino ir privertė visą pasaulį sugrįžti prie Homero epų, o dėl didžiulio filmo populiarumo „Odisėjos“ ir „Iliados“ knygų pardavimai taip pat stipriai šoktelėjo į viršų.
Po antikinį pasaulį
Šioje „Odisėjos“ versijoje pasakojama apie Odisėjo (akt. Mattas Damonas) likimą po Trojos karo. Tai, kas turėjo būti paprasta kelionė namo į Itakę pas žmoną Penelopę (akt. Anne Hathaway), virsta dešimties metų ištvermės išbandymu, nes pakeliui Odisėjas kovoja su mitinėmis būtybėmis, klastingomis jūromis ir patiria pačių dievų rūstybę. Jis karo išvargintas ir nukamuotas savo paties veiksmų psichologinės naštos, o kova dėl sugrįžimo namo dar toli gražu nesibaigė.
Tuo metu Itakėje visą laiką verda intrigos tų, kurie tikisi užimti Odisėjo sostą ir gauti Penelopės ranką. Sąmokslo priešakyje stovi klastingasis Antinojas (akt. Robertas Pattinsonas). Kadangi viltis, kad jo tėvas sugrįš, vis labiau blėsta, Telemachas (akt. Tomas Hollandas) yra priverstas subręsti daug anksčiau, nei tikėtasi, ir pats leidžiasi į kelionę, kad kartą ir visiems laikams išsiaiškintų, kas nutiko jo tėvui.
Tie, kurie susipažinę su graikų antikine literatūra, pabrėžia, kad filmą sudaro apie 70 ar 80 proc. Homero „Odisėjos“ istorija, o likusi dalis – „Iliados“ ir Vergilijaus epinės poemos „Eneida“ motyvai. Nes juosta prasideda nuo Trojos arklio aptikimo, nors Homero knygoje jis iš tikrųjų nepasirodo.
Pirmąjį gerą pusvalandį Ch. Nolanas lėtai ir metodiškai įveda žiūrovus į antikinį pasaulį. Filmas nesilaiko tiesioginės chronologijos, ir, kaip įprasta Ch. Nolano filmuose, veiksmas nuolat šokinėja per skirtingus istorijos laikotarpius. Toks mėtymasis iš pradžių patiks ne visiems. Filmui prireikia šiek tiek laiko, kol jis įsibėgėja ir įsivažiuoja į žiūrovams malonų rimtą. Tačiau kai tai įvyksta, juosta nebepaleidžia dėmesio ir išlaiko jį iki pabaigos.
Veikia per asociacijas
Ch. Nolanas – vienas žymiausių nelinijinės pasakojimo struktūros atstovų ir efektyvus laiko manipuliatorius savo filmuose. Viename interviu taip apibūdino Homero „Odisėją“: „Daugelį metų kalbėjau apie savo filmų nelinijines pasakojimo struktūras, tarsi tai būtų kažkas itin radikalaus kine. O kai sugrįžti prie seniausio literatūros pamatinio teksto, paaiškėja, kad jo struktūra yra visiškai radikali. Homero „Odisėjoje“ vien pasakojimai pasakojimuose. Vien prisiminimai prisiminimuose, ir tai mane iš karto sužavėjo.“
Priekabiausi filmo kritikai dažnai pamini istorinį netikslumą arba graikų mitologijos nesilaikymą, pavyzdžiui, Odisėjo laivas labiau primena vikingų laivą, o saloje gyvenantys laistrigonai labiau panašūs į viduramžių riterius nei antikinius milžinus. Taip pat aktoriai kalba šiuolaikine kalba, o ne britišku dialektu, kuris labiau būdingas istoriniams angliakalbiams filmams.
Tačiau daugelis mūsų nuomonių apie Homerą ir ankstyvąjį antikos laikotarpį iš tikrųjų kyla iš vėlyvojo XVIII a. romantinių paveikslų, o ne iš archeologinių įrodymų. Archeologiniai radiniai Turkijoje rodo, kad senovėje iš tikrųjų vyko panašus mūšis, kuriuo paremta „Iliada“.
Pats režisierius sakė: „Mes nematome senovės pasaulio aiškiai. Mes matome jį Romantizmo, Viktorijos laikų akimis. Ir daugelis žmonių to nesuvokia.“
Kitaip tariant, labai seną praeitį mes matome kitų praeičių akimis.
„Mes nesiekėme atkurti istorinio pasaulio. Mes siekėme sukurti nesenstantį pasaulį“, – teigė „Odisėjos“ kostiumų dailininkė Ellen Mironik.
Panašiai kaip kai kurie rašytojai savo romanuose stengiasi nenaudoti savojo laikmečio technologijų pavadinimų ar savojo laikmečio labai specifinių išsireiškimų, siekdami, kad jų kūriniai būtų skaitomi ir suprantami ateitiems kartoms. Filmas veikia per bendrines kultūrines asociacijas ir simbolius, o ne per konkrečias istorines detales.
Siaubas ir įtampa
Ch. Nolanas ne kartą yra minėjęs, kad norėtų sukurti siaubo filmą, bet dar nerado tinkamos koncepcijos. Tačiau būtent „Odisėjoje“ jis atsiskleidžia kaip meistriškas siaubo ir įtampos kūrėjas. Kiekvienas Odisėjo sustojimas kokioje nors saloje yra tarsi mažytis atskiras siaubo filmas. Kiekvieną iš jų galima priskirti vis kitam žanro siaubui. Kiklopo saloje patiriame nežinomybės ir nepažįstamo monstro tamsoje siaubą. Vizualiai tai bene stipriausia filmo vieta. Milžinai laistrigonai sukuria galingos nesuprantamos jėgos, prieš kurią neįmanoma pasipriešinti, siaubą. Kirkės namuose apima kūno deformacijos siaubai, o Kalipsės saloje išgyvename egzistencinį, kosminį nerimą, mirusiųjų karalystėje Hade jaučiame neviltį ir desperacijos siaubą.
„Kai pažvelgi į „Odisėjos“ poemą, supranti, kad siaubas yra pagrindinis ingredientas, dėl kurio ta istorija tokia patraukli, aiškiai žinai, kodėl ta legenda išliko, – kalbėjo Ch. Nolanas. – Tai vienas iš tų pasakojimų, kur didelėje bekraštėje tamsoje atrandama šviesa. Todėl ir mes norėjome visiškai į tą tamsą įsitraukti. Turiu omenyje, kad įdomiausia siaubo žanre yra tai, jog tai labiausiai instinktyvus iš visų kino žanrų, būtent jam reikia daugiausia kinematografinių technikų, kad būtų pasiektas tiesioginis poveikis žiūrovams.“
Hipnotizuojanti atmosfera
Kompozitoriaus Ludwigo Göranssono sukurtas garso takelis sulaukė itin palankių kritikų vertinimų už atšiaurią, gyvą ir hipnotizuojančią atmosferą. Tiesa, tradicinės muzikos gerbėjams šis takelis gali tapti iššūkiu – jame beveik nėra įsimenamų ar lengvai niūniuojamų melodijų, nes pagrindinį filmo motyvą sudaro vos dviejų ar trijų natų pasikartojimas, kurį vargiai pavyktų pavadinti melodija. L. Göranssonas nenaudoja istoriniams filmams būdingos didingos styginių instrumentų orkestruotės ar graudžių moteriškų raudų liūdnoms filmo scenoms. Vietoj to girdime triukšmus ir įvairiausius ritmus, kurie labiau primena garso dizainą ir organiškus garso efektus. Kurdamas garso takelį, kompozitorius pasitelkė rekonstruotus antikinius graikų instrumentus: aulus ir lyras, bronzinius gongus, daužomą metalo laužą, sintezatorius ir eksperimentinius vokalinius intarpus. Garsas filme sukuria gana autentišką, laukinį ir bauginantį antikinio pasaulio vaizdą, kuris augina įtampą žymiai efektyviau nei įprastos Holivudo kompozicijos.
Filmą geriausia žiūrėti kino teatre, gi neuostysi kvepalų užsidėjęs dujokaukę. Ir geriausia žiūrėti be jokių išankstinių nusistatymų, nes tai būtų tas pats, kaip žiūrėti krepšinio varžybas su viltimi, kad tavo komanda praloš. Nors, net jeigu nueisite į kino teatrą su vidiniu neigiamu pykčiu, filmas vis tiek gana stiprus ir greičiausiai jis jus pririš prie kėdės, kaip Odisėją pririšo prie laivo stiebo plaukiant per sirenų nusėstas uolas. Reikia turėti itin daug neapykantos savyje, kad šio filmo nemėgtum, bet labai norint įmanoma.
Be įvairialypio siaubo filme taip pat gauname daug intrigų, apgaulių, klastingų sumanymų ir sąmokslų, bet pagrindinė juostos ašis išlieka emocinė Odisėjo kelionė. Čia jis nueina visą kelią – nuo arogantiško ir pasipūtusio karvedžio iki sulaužyto ir tikrosios namų prasmės ieškančio žmogaus. Būtent ši pažeidžiama žmogiškoji filmo šerdis, apsupta įvairiais siaubais, ir tapo Ch. Nolano atsakymu į neįmanomus auditorijos lūkesčius. Režisierius įrodė, kad nesvarbu, kiek tūkstantmečių prabėgtų ir kiek ginčų kiltų internete, tikra kelionė namo visada suras kelią į žiūrovų širdis.
Infoboksas:
NAUJAS FILMAS
Pavadinimas: „Odisėja“ / „The Odyssey“.
Žanras: epinis, veiksmo, fantastika.
Šalis: JAV, 2026 m.
Režisierius: Christopheris Nolanas.
Scenarijaus autorius: Ch. Nolanas.
Operatorius: Hoyte van Hoytema.
Kompozitorius: Ludwigas Göranssonas.
Aktoriai: Mattas Damonas, Tomas Hollandas, Anne Hathaway, Robertas Pattinsonas, Lupita Nyong’o, Samantha Morton, Johnas Leguizamo, Zendaya, Charlize Theron.
Trukmė: 2 val. 53 min.
Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
