Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose nuo sausio 16-osios iki vasario vidurio buvo eksponuojama klaipėdiečio tapytojo Ernesto Žvaigždino paveikslų paroda „Septynių spalvų žvaigždynas“, vedusi dailininko kūrybos pėdomis.
Birutė SKAISGIRIENĖ
Kiekvienas, kuris bandė išreikšti save žodžiais, žino, kokia tai yra kančia, įtampa, pastanga. Kaip nepaklūsta žodis, kaip netikėtai išaiškėja, kad žodžiai gali reikšti visai ką kita, kažką, ko visai nenorėjai pasakyti. Muzikos garsai pradeda gyventi savo gyvenimą, virsdami netikėtomis harmonijomis, akordais, melodijomis. Ne mažiau sudėtinga yra pasitelkti dažus, įvaldyti įvairiausias tapymo technikas, žaisti spalvomis, kad galėtum išreikšti save. Kaip nelengva parodyti kitam savo vidų – savo galvą, savo sielą, savo širdį. Ne pasaulį, ne tai, kas už lango, ne tai, kas gatvėje, kambaryje, ant stalo, bet tai, kas tavyje. Nes parodyti tai, kas pasaulyje, galima ir per televizorių, per žiūronus, per mikroskopą ar teleskopą. Vadinamąją „tikrovę“ galima parodyti ir pirštu. Pamatyti tai, kas pasaulyje, galima ir be menininko. Bet parodyti ir išreikšti save galima tik sukūrus kitą, dar vieną, paralelinį pasaulį.
Vienintelė ir nepamainoma
Yra kažkas donkichotiško toje nenumaldomoje, nepaliaujamoje menininko kovoje su spalvomis. Kažkas panašaus į įsimylėjimą. Tapyba gali tapti tokia Dulcinėja, kurią pamatęs negali pamiršti. Pasaulyje pilna dulcinėjų – už kiekvieno kampo. Bet tavo Dulcinėja tau yra vienintelė. Ji atsitiko, ištiko tave, tapo tavo likimu. Kai pagalvoji, kad galėjai įsimylėti mediciną, chemiją, literatūrą, religiją… Kuo būtum dabar, kur būtum nukeliavęs. Kaip nugalėjęs, o gal ir pralaimėjęs toje gyvenimo kovoje.
Žvaigždino Dulcinėja – vienintelė ir nepamainoma – buvo ir yra tapyba, prisodrinta nuostabiausių spalvų. Jo paveikslų koloritas labai dinamiškas ir kintantis, o jo spalvų paletė tarsi emocijų žemėlapis, kuriame kaip asmeniniame dienoraštyje įrašytos dailininko emocinės patirtys – nuo visiškos ramybės iki didžiulės aistros, dramatizmo ar sumaišties. E. Žvaigždino paveiksluose gali dominuoti jūros, dangaus mėlio ar švelnesni žemiškų spalvų tonai, arba išnirti ryškūs, sodriai geltoni, oranžiniai ir intensyvios raudonos spalvos atspalviai. Tapytojas dažnai pasitelkia raudonos spalvos paletę, kurdamas vizualų naratyvą apie savo gimtąjį miestą. Šilti atspalviai suteikia kūriniams ekspresijos bei energijos ir akivaizdžiai primena Klaipėdos senamiestį.
Spalva ir linija
Žvaigždinas lengvai atpažįstamas iš jo kūryboje įsitvirtinusių sodrių, pastozinių potėpių. Meistriškai įvaldęs impasto techniką, Ernestas drąsiai ant drobės tepa tirštą dažų sluoksnį, sukurdamas pastozinius paviršius, kurie yra reljefiški ir apčiuopiami. Taip E. Žvaigždino kūriniai įgauna specifinę, grubią, bet kartu ir dinamišką faktūrą.
Žvaigždino tapyboje labai svarbi išlieka linija: susikertančių, susipinančių, dalinančių, apibrėžiančių linijų tinklas įaudžiamas fachverkinių namų siluetuose, čerpinių stogų klavyruose, laivų stiebų ritmikoje. Pagrindinis Ernesto tapybos įrankis – ne tradicinis teptukas, o tapybinė mentelė. Tapytojas kaip virtuozas profesionalas lengvai žongliruoja mentele drobės paviršiumi, tirštame dažų sluoksnyje įrėždamas savus ženklus ir įspaudus.
Žvaigždinas niekada nesivaikė madų, nebandė būti pernelyg modernus. Dailininkas lieka ištikimas savo stiliui ir mažai kintančiai tapybos manierai. Parodų lankytojams tapo artimos jo tapyboje besikartojančios temos: gimtosios Klaipėdos motyvai, romantizuoti laivų ir burių vaizdai, apibendrinti angelo ir moters siluetai. Klaipėdiečių menininkų kūryboje jūros ar laivų tema yra neišvengiama, ji tarsi įauga į čionykščių DNR. Ernestas ne dokumentuoja jūrą, o perteikia jos dvasią, ritmą ir nuotaiką, pasitelkdamas kitus, jam būdingus elementus.
„Aš nusižengiu istorinei tiesai, – viename interviu yra sakęs tapytojas. – Tokio miesto, kokį aš kuriu, nėra.“ Tam, kad susikurtum savąjį miesto vaizdinį, istorinė tiesa nėra svarbiausia. Dažnai paveikesnė emocinė vaizdo plotmė. Motyvai ir objektai E. Žvaigždino paveiksluose laisvai perkeliami į kitas erdves, susiejami neįprastais ryšiais ir tampa nauja menine realybe – mistiniu Lietuvos uostamiesčiu.
Žongliruoja formatais
Dailininkas mėgsta žongliruoti formatais: jo paveikslai gali būti visai mažyčiai, tarsi vizualūs imanentinio dienoraščio eskizai, arba labai dideli, dominuojantys erdvėje.
Formatų kaitą parodoje „Septynių spalvų žvaigždynas“ gražiai iliustravo E. Žvaigždino lankytojams parengta staigmena: septynios dešimtys abstrakčių spalvinių miniatiūrų iš spalvų žvaigždyno.
Klasikinę vaivorykštę sudaro septynios spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna, indigo ir violetinė. Spektre jos išsidėsto nuo violetinės, kurios bangos ilgis yra trumpiausias, iki raudonos, kurios bangos ilgis – ilgiausias. Visa ši spalvų vaivorykštė įrašyta mažuose tapybiniuose kvadratėliuose, kuriuos parodai pasibaigus Ernestas padovanojo draugams ir bičiuliams. Kiekvienam po vieną, linkėdamas geros kloties.
Tapytojas gimė 1956 m. kovo 13 d. Klaipėdoje, čia augo ir gyvena iki šiol. Mokėsi K. Donelaičio vidurinėje mokykloje, studijavo Klaipėdos universitete religijos mokslus ir įgijo mokytojo kvalifikaciją. Kaip pats teigė, menas ir tapyba tapo jo gyvenimo būdu. Savo darbus eksponuoja nuo 1982 m. Surengė kelias dešimtis asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje – Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, JAV, Moldovoje, Latvijoje ir kitur. 2018 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.
