Lietuvos nacionalinios dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo 2025 m. spalio 24 d. iki šių metų kovo 1 d. veikia paroda „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“ (kuratorė dr. Margarita Matulytė). Tai pirmoji Lietuvoje tokio masto XX a. II p.–XXI a. kraštovaizdžio fotografijos ekspozicija.
Skaistė MARČIENĖ
Kad ir pasaulio pabaiga
Parodos pavadinimas gali skambėti ironiškai, bet kartu ir egzistenciškai. Jis primena, koks pasaulis trapus, laikinas, o taip pat klimato kaitos, karo ar politinių sukrėtimų kontekstą. Tačiau kartu jis išreiškia ir tam tikrą atsparumą – net jei viskas griūtų, kraštovaizdis išlieka kaip liudininkas, kaip tylus istorijos stebėtojas. Ši dviprasmybė suteikia parodai aktualumo. Kraštovaizdis čia tampa ne tik estetine patirtimi, bet ir kritinio mąstymo lauku.
Atidarymo dieną lrt.lt publikavo straipsnį panašiu pavadinimu „Būtų labai panašu į pasaulio pabaigą“. Jame mokslininkai nuogąstauja, kas ištiktų pasaulį, jei Europą šildanti srovė staiga imtų ir sustotų. Tuomet greičiausiais Lietuvoje temperatūra būtų šaltesnė 10 laipsnių, didžiąją dalį Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos pusiasalį sukaustytų ledas, jūros lygis Šiaurės Atlanto baseine pakiltų apie pusę metro, išnyktų Amazonės ir Afrikos atogrąžų miškai ir panašiai. Išties niūri ateities perspektyva, apie kurią kalba ir menininkai.
„Kad ir pasaulio pabaiga, žmogus iki paskutinės sekundės bus linkęs netikėti artėjančia apokalipse ir stengsis slopinti kritinio susinaikinimo grėsmių keliamą baimę kraštovaizdžio toliuose – ten, kur baigiasi apčiuopiama realybė ir prasideda įsivaizduojamas pasaulis, ten, kur egzistencinį nerimą užgožia amžinosios gamtos magija.“ – parodos anotacijoje rašė jos kuratorė M. Matulytė. Gamta žmogaus guodėja ir baugintoja, joje randame nusiraminimą, bet ir kenčiame nuo stichijų. Bet, kaip žinome, ekologinės katastrofos, klimato kaita, tarša, masinis rūšių nykimas būtent ir vyksta dėl žmogaus veiklos, jos negrįžtamo poveikio gamtai.
Peizažo žanro gausa
Įvedus žodį „peizažas“, Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema LIMIS pateikia 10 702 muziejinių vertybių vaizdus. Turbūt tiek, o gal net daugiau rastume vaizdų, susijusių su peizažu, bet pasislėpusiu po kitu pavadinimu. M. Matulytė, lietuvių fotografijos istorikė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus istorinės fotografijos rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja, penkerius metus rinko medžiagą aptariamai parodai. Dirbo su archyvais ir apibendrino XX a. II pusės–XXI a. Lietuvos fotomenininkų kūrybą, analizuojančią kraštovaizdžio fenomeną. Atrinkti ir eksponuojami 33 autorių daugiau nei 300 kūrinių. Darbai pagal stilistines kryptis suskirstyti tematiškai. Kuratorė išskyrė aštuonias temas: „Nežinoma žemė“, „Iš gelmių“, „Apie vietas“, „Kažkur erdvėse“, „Properšos“, „Kitapus“, „Po manęs“, „Lai išlieka“, nuosekliai pervarstančias kraštovaizdžio fenomeną.
Peizažas yra dirbtinė kultūrinė konstrukcija. Kiekviena karta kuria savąjį „karštovaizdį“, paremtą vertybių, idėjų, santykių ir galios struktūrų sistema. Naujos politinės santvarkos keičia valdžios modelius, ekonominiai pokyčiai transformuoja darbo ir vartojimo įpročius, socialiniai virsmai perbraižo bendruomenių ryšius, o kultūrinės tendencijos formuoja naujus tapatybės ir prasmės suvokimus. Vis dėlto istorija rodo, kad net ir radikaliausi lūžiai remiasi tuo, kas buvo sukurta anksčiau. Vertybės gali būti transformuojamos, perinterpretuojamos ar pritaikomos naujoms sąlygoms, bet jos retai visiškai išnyksta. Todėl kiekvienos kartos „karštovaizdis“ yra ir kūrybos, ir atminties rezultatas – dialogas tarp praeities ir dabarties.
Kuriant parodos architektūrą (architektė Ieva Glumac, dizaineris Marius Žalneravičius), didelis dėmesys skirtas tvarumui, iš naujo naudojant ekspozicinę įrangą. Lankytojus pasitiko informacinių stendų konstrukcijos iš metalo lakštų, medienos ir korinio kartono (AB „Grigeo Klaipėda“ produkcija). Iš korinio kartono taip pat sukonstruoti sėdimieji baldai lankytojų poilsiui. Po projekto organizatoriai grąžins popierių perdirbimui į „Grigeo“.
Žmonių žemė
Fotografinį pasakojimą pradeda viduriniosios kartos menininkės Geistė Marija Kinčinaitytė (gim. 1991), Kotryna Ūla Kiliulytė (gim. 1986) ir Kristina Sereikaitė (gim. 1980) kūriniais tema „Iš gelmių“. G. M. Kinčinaitytės nespalvotose fotografijose užfiksuoti nežinomų vietų kriokliai, suaižėję žemės paviršiai, raudono filtro fotografijose – ugnikalnis, krioklys ir seklus vanduo. Ū. K. Kiliulytės ant netikėtų formų ir dydžių UV plastiko atspausdinti miško fragmentai. Tai nykstantys Lietuvos, Škotijos ir Suomijos miškai, nufotografuoti iš viršaus. K. Sereikaitės cikle „Terra Humana“ (2011) žemėje tarsi choreografinis piešinys juda žmogaus figūra, primenant, kad žmonės kilę ir grįžta ten pat – į žemę. Šios menininkės, remdamosi kultūrine atmintimi, kuria naują pasaulį, kuriame išskirtinis dėmesys – ekologijai ir antropocenui.
Skirtingų kartų kūrėjų (Vitalijus Butyrinas, Audra Vau, Remigijus Treigys, Elena Grudzinskaitė, Dovilė Dagienė) fiksuojamas peizažas byloja apie rytojų, ateitį po žmogaus. Čia kraštovaizdis be žmogaus, kuriama hibridinė realybė: V. Butyrino fantasmagoriške cikle „Terra incognita“ (1976) mistinės figūros, A. Vau videomontaže „Stagnacija“ jūros bangose maudosi iškirpti ir įmontuoti poilsiautojai, R. Treigio suvenyrinis briedis patalpintas ant juodo horizontalaus pagrindo cikle „Peizažo stebėjimas, ir nieko čia daugiau nėra“ (2020), E. Grudzinskaitės kinetiniame objekte „Mono-tik“ (2021–2023) – metus dokumentuota menininkės kasdienybė susijungia į vientisą neiššifruojamą ritinį.
Pabėgimo kambariai
XX a. II p. fotografams peizažas buvo pabėgimo kambarys. Pasak menotyrininko Viginijaus Kinčinaičio, „kraštovaizdis sovietmečiu buvo atsitraukimo ir pusiausvyros atgavimo zona, ji depolitizuota, neutrali ir dvasinio prabudimo šaltinis“. Kraštovaizdis veikia kaip vieta su konkrečiomis geografinėmis nuorodomis arba kaip erdvė be jokių vietos atpažinimo ženklų. Matome plataus horizonto vaizdus: kalvas, miškus, suartus laukus, besiganančius gyvulius arba augalų kupstus, dalį vandens telkinio ir pan. Niekad nerastume įamžintų vietų, jei autoriai nenurodytų pavadinimuose vietovių, pavyzdžiui, Julius Vaicekauskas. Čepkelių raistas; Alfonsas Budvytis. Švėkšna; Raimundas Urbonas. Karklė ir t. t. Tapybiški, estetiški kadrai tarsi fotonovelės vedančios per debesis (Algimantas Kunčius. Iš ciklo „Debesys“), vandenų platybes (Savelijus Golubevas. Be pavadinimo (ledkalnis), žydinčius laukus (Virgilijus Šonta. Pienių laukas. Iš ciklo „Lietuvos peizažas“), kopas (Vaclovas Straukas. Nerijos peizažas) ir pan. Į ekspoziciją įsiterpia melancholiški Juozo Budraičio spalvotų fotografijų peizažai. Zenono Bulgakovo fotografijų antrame plane boluoja daugiabučiai. Menininkas tarsi atmatuoja, kiek žmogus užima gamtos, kiek urbanizacija pasiglemžia teritorijos.
Kita dalis peizažų fiksuojama per objektą, žiūrovams pateikiant netikėtą ar net klaidinantį vaizdo rakursą: atspindį automobilio durelių lange (V. Šonta. Rudens peizažas lange) ar vandens telkinyje, pro kokį nors objektą: suoliukas (Remigijus Pačėsa. Krantas, 5), šiukšliadėžė, basos kojos (A. Budvytis. Malonumai prie jūros), medis (A. Kunčius. Reminiscencijos) ir pan., trukdantys pamatyti antrame plane esantį peizažą, pamatymui reikia įdėti pastangų.
Kitapus kraštovaizdžio yra kitas kraštovaizdis – šeštąja parodos tema „Kitapus“ autoriai kuria autentiškus, vidinius, individualizuotus peizažus. Tai tam tikra meditacinė zona, kurioje išsiskiria autoriaus santykis su erdve, laiku ir tyla. Peizažas tampa ne geografine vieta, o emocine teritorija (Darius Vaičekauskas. Iš serijos „Asmeniniai kraštovaizdžiai“). R. Treigio subraižytuose kadruose matomas visas objektas ar jo dalis – stulpas, tiltas, tribūna, – kurie veikia kaip atminties fragmentai. Kūrinių pavadinimai pasufleruoja, ko ieškoti grūdo rūke: „Laukas“, „Geležinkelis žiūrint nuo tilto, I–II“, „Trys stulpai laukuose“, „Oro uostas“.
Po manęs nors ir tvanas
„Po manęs nors ir tvanas – būtent tokia mintis kyla, žvelgiant į XX a. Lietuvos meno fotografijos archyvą“, – sakė parodos kuratorė. 6-ajame dešimtmetyje vyksta intensyvi industrializacija, pramonė tapo prioritetu, o žemės ūkis – kolektyvizuotas. Nuotraukose – Kauno hidroelektrinės statybos (Stanislovas Lukošius. Plieninės nendrės. Kauno hidroelektrinės statyba. Petrašiūnai, Kaunas, 1959 m. balandžio 12 d.), kranai (Zenonas Bulgakovas. Naujas rytas), šiluminė elektrinė (Marijonas Baranauskas. Lietuvos VRE). Žmogaus pergalę prieš gamtą užfiksuoja ir dokumentinės kronikos archyvas: melioracija, Kauno hidroelektrinės statyba, trąšų paskleidimas dirvoje sprogdinimo būdu. Sovietmečiu, suprantama, atvira kritika buvo negalima.
Jonas Kalvelis sukūrė diptiką „Miškas prie Jonavos“ 1-2, net nenujausdamas, kad po ketverių metų šios vietos nebebus. 1989 m. Jonavos „Azoto“ gamykloje įvyko avarija. Tuomet iš rezervuaro išsiliejo apie 7 500 tonų skysto gryno amoniako. Žuvo septyni žmonės, daugiau nei 50 buvo sužeisti, keli šimtai apsinuodijo, tūkstančiai neteko darbingumo, dalis jų visam gyvenimui tapo neįgalūs, padaugėjo onkologinių ir kitų susirgimų. Galima įsivaizduoti, kaip anuomet atrodė gamtovaizdis: išdžiuvo aplinkiniai miškai, sunyko kadagių draustinis, išgaišo apylinkių gyvuliai ir paukščiai, krito žvėrys, Nerimi plaukė laukinių gyvūnų gaišenos. Algimantas Barzdžius, vienas iš nedaugelio, dokumentavo avariją („Azoto“ avarija. 1989).
Apie industrializacijos poveikį XX a. antroje pusėje nebuvo kalbama, ilgainiui nelabai ir begalvojome apie ekologiją, tik apie savo komfortą. Nepriklausomybės karta neleidžia užmigti, ji žvilgsnį perkelia į problemas ir jas aktualizuoja. Paulius Makauskas sintetinių spalvų nuotraukose (serija „Naujos jūros“) fotografuoja mikroplastiką jūrose. Kaip žinoma, Baltijos jūra yra labiausiai mikroplastiku užteršta jūra Europoje. Andrejus Polukordas įsiropščia į stuobrį (serija „Miško statulos“), tarsi pratęsdamas medžio ilgį ir tapdamas aikštės statula, menininkas susitapatina su gamta, taip nutrindamas žmogaus ir gamtos hierarchiją. Lina Margaitytė ir Marius Krivičius į sovietinį architektūrinį ir industrinį palikimą žvelgia ne kaip į vien ideologijos ženklą, bet ir kaip į laiko, atminties ir nykimo erdvę. Jų serijos „Ištrinti peizažai“ tyrinėja nykstančias vietas – apleistus pastatus, tuščias industrines teritorijas, nutrūkusios funkcijos architektūrą. Julijos Matulytės videodarbas „Miškas“ analizuoja psichologinę, mitologinę bei kultūrinę miško reikšmę. „Lai išlieka Žemės planeta gyva“ – kaip palinkėjimas užsibaigia paroda „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“.
Parodoje galima stebėti, kaip keitėsi fotografų žvilgsnis: nuo nostalgiškų kaimo panoramų iki postindustrinių teritorijų, apleistų pastatų ar infrastruktūros ženklų gamtos fone. Tokie darbai liudija apie žmogaus pėdsaką kraštovaizdyje – kartais subtilų, kartais agresyvų. Šiuolaikiniai autoriai dažnai renkasi spalvą, didelio formato atspaudus, konceptualius sprendimus. Jie tyrinėja ne tik fizinę erdvę, bet ir jos simbolines prasmes. Kraštovaizdis fotografijose tampa scena, kurioje atsiskleidžia globalios krizės, ekologinės grėsmės ar egzistenciniai klausimai.
Temos tęsinys – knygose
Nespėjusieji pamatyti parodos turės galimybę tai padaryti atsivertę M. Matulytės mokslo studiją „Kraštovaizdžio semiozė Lietuvos fotografijoje“ (2025). Knygos dizainerė – Jonė Miškinytė, ją išleido Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Parodą lydi ir dar vienas leidinys. Praėjusių metų lapkričio 19–20 d. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir Klaipėdos universitetu surengė tarpdalykinę mokslinę konferenciją „Gamtos ir pasaulėvaizdžio sankirtos“. Pranešimų temos apėmė ir šiuolaikines ekologines bei kultūrines problematikas: meno kūrinių gebėjimą atliepti ekologinės krizės realijas, šiuolaikinės geokuratorystės formas, ekosocialinius procesus mene, nostalgijos sampratą ir išraišką fotografijoje, gamtos veikėjo sampratą, ekologinį nerimą marinistikoje ir karo Ukrainoje naikinamo kraštovaizdžio vaizdinius. Pranešimai suguls į muziejaus rengiamą žurnalą „Vizualiųjų menų tekstai“ 2026-aisiais.
