Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (3)
Verčiame Lietuvos fotografijos puslapius, aptardami jos praeitį ir dabartį, XXI amžiuje ryškėjančias problemas, dabartinę fotografijos situaciją šalies regionuose, taip pat ir Klaipėdoje.
 |
| Skirmantas Valiulis Stanislovas Žvirgždas |
(Pabaiga. Pradžia „Durys“, Nr.140, 141)
Buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų
Lietuva, dar pati to nesuprasdama, buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų. Nors pas mus teko įrodinėti kitonišką fotografijos meniškumą negu „raudonoji“ fotopublicistika. A.Vartanovo išvada, kad Lietuvos (ir tuometinio Pabaltijo) fotografijoje pirmiausia „išryškėjo naujos fotografijos kalbos bruožai“, pasitvirtino. Ne veltui ir Sibire leidžiamas fotografijos žurnalas „Sibirskij uspech” su pagarba tebemini Lietuvos fotomenininkų viešnagę Novosibirske 1972-aisiais. Gal mes jiems tikrai atrodėme vakariečiai? Bet ir L.Aninskio simpatijas mūsų „maištininkams“ po 1980 metų knygoje „ Myr fotografiji” galėtume vertinti kaip „antrosios revoliucijos“ pripažinimą Rytuose. Juolab, kad knygoje greta lietuvių sudėta ir postmodernistėjanti rusų fotografija.
Tada buvome priekyje. O kaip dabar? Apie virte verdantį Rusijos fotografijos gyvenimą sužinome tik iš retų išvykų į jų šventes, vienos kitos parodos, vieno kito leidinio, Palangos fotoklubo rengiamų rusų fotomenininkų parodų ar rusų autorių apsilankymų tarptautiniuose fotografų seminaruose Nidoje.
Nuolat žengė pirmyn
 |
| Vytas Karaciejus. Iš ciklo „Klaipėda: buvimo ženklai”, 2002. |
Ne visi perversmai, pervertinimai namie ir užsienyje šiandien atrodo pakankamai motyvuoti. Kuo remdamiesi Baltijos šalims skirto katalogo „Borderlands” (Škotija) leidėjai tvirtina, kad šiapus Baltijos fotografijoje nebuvo socialinės kritikos, kad talentingiems fotografams reikėjo rinktis kitas kūrybos sritis?
Bent jau Lietuvos fotografija ėjo koja kojon su tuo pačiu metu iškilusiu mūsų kinu. Tai įrodo iš „senių“ archyvų vis ištraukiamos gyvenimo druska prisodrintos, laikmetį atspindinčios socialinės fotografijos.
Dabar retsykiais pasigirsta balsai ar pasvarstymai solidžiuose žurnaluose, kad, girdi, lietuviškosios fotografijos mokyklos apskritai nebuvo. Pasiklausius tokių samprotavimų, galima pamanyti, kad lietuviškosios fotografijos mokykla žvelgė vien tik į praeitį. Tiesą sakant, per visus tuos metus ji nuolat vystėsi ir, įsisavindama naujus gyvenimo bei estetikos klodus, žengė pirmyn.
Lietuvos fotografijoje jau pasikeitė, regis, penkios ar šešios fotografų kartos. Naujų autorių kūryba beveik nepanaši į mokyklos įkūrėjų darbus. Jaunieji tradicinę juodai-baltą gamą pakeitė spalva. Siužetinė pasakojimo faktūra užleido vietą fragmentiškam požiūriui į pasaulį. Tačiau ir tarp tų realybės likučių įdėmus žiūrovas aptiks tą tautinį, gyvenimišką pagrindą, kuris nuolat sugrąžina mus į kasdieninę lietuvių tautos būtį.
Kur atidus žmogaus stebėjimas?
Atrodo, mūsų jaunoji kritika bus nusižiūrėjusi į estą P.Linapą, kuris vokiškame kataloge „Vaizdų atmintis” pabrėžia, kad Lietuvos fotografija buvo apnuodyta tikėjimo, jog menas – tai virškasdienybė, kas tolima socialinėms problemoms.
Be to, ten teigiama, kad lietuvių fotografija sovietmečiu tebuvusi ideologijos tarnaitė, o tikroji meninė fotografija prasidėjo tik ėmus ją dėstyti aukštosiose meno mokyklose.
Sunku sutikti su šiuo teiginiu žinant, kokį pozityvų vaidmenį lietuviškoji fotografijos mokykla suvaidino ir kokią įtaką turėjo ar tebeturi posovietinių kraštų fotografijai.
Kaip tik postmodernizmo laikais jaučiame eskapizmą – bėgimą ne tik nuo tikrovės, bet net nuo žmogaus portreto.
Į solidžius fotografijos meno leidinius žvilgterti jau nebėra progos. Visa kasdienybė – kriminalas ir politika. O kur atidus žmogaus stebėjimas? Kur gyvenimo druska? Vadinamoji „ubagų fotoparoda“ ar R.Vikšraičio prasigėręs kaimas buvo sutikti vos ne su pasidygėjimu. Norim tik tos, amžinai žaliuojančios Lietuvos.
Tas pats – televizijos publicistikoje ar dokumentiniame lietuvių kine – meninių eksperimentų laukas labai susiaurėjo. Televizijoje įsiviešpatavo šou ir vis gerklingesni konkursai, kine – skrajojimai mėlynoje erdvėje. Atsitraukimas į „grynąją erdvę“ buvo dešimtmečio ženklas, su prizais sutiktas užsienio kino festivaliuose. Bet lauksime ir įvairesnių naujojo šimtmečio ženklų. Menas, kaip ir istorija, nebūna be vingių.
Regionai stiprėja
Kokios problemos Lietuvos fotografijoje ryškėja XXI amžiuje?
Lietuvos fotografija išsaugodama centrą Vilniuje, sėkmingai decentralizuojasi.
Ilgokai leisgyviavęs atgijo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Jo vadovas R.Treigys ėmėsi žygių, kad fotografija greit augančiame mieste vėl turėtų tokį vardą ir svorį, kaip V.Strauko, B.Aleknavičiaus, A.Dapkevičiaus ir kitų brandos laikais. Pasirodė specialus žurnalo „Fotografija” numeris, skirtas Klaipėdos regionui. Ruošiama knyga R.Urbono atminimui. Daug ir įvairių knygų išleido fotodokumentininkas ir poetas A.Stanevičius. Su labai solidžiu savo leidiniu pasirodė V.Karaciejus.
Šiauliai irgi stiprėja per foto-knygų leidybą (A.Ostašenkovas), fotografijos įsitvirtinimą Šiaulių universitete, fotografijos parodas Šiaulių fotografijos muziejuje, Dailės galerijoje, V.Kinčinaičio, V.Mažeikio rengiamas diskusijas, kuriose fotografija visada svarstoma platesniame meno ir kultūros kontekste.
Panevėžys jau kelinti metai vis dar plečia savo veiklą. Fotografijos galerijai sėkmingai vadovauja M.Šileikaitė-Čičirkienė. Fotoportretistas A.Aleksandravičius iškilo į žanro korifėjus. S.Saladūnas ne vien rengia parodas ir leidžia knygas, bet yra nuolatinių kritiškų diskusijų spiritus movens. Lengviau išvardyti panevėžiečius, kurie nėra dar išleidę savo fotoknygų, negu tuos, kuriems gera knyga – nebe pirmiena. O yra dar panevėžiečių fotoalmanachai, katalogai, įvairios plačiai nuskambėjusios fotoakcijos.
Kaunas moka tradiciją supinti su nuolatiniu atjaunėjimu. Anksčiau labai pravertė triukšmingos „Išprotėjusios fotografijos” parodos, dabar labai aktualu M.Kavaliausko kuruojamas tarptautinis fotografijos festivalis „Kauno fotografijos dienos”. VDU davė būrelį fotografija besidominčių menotyrininkų. Daugiausia kol kas pasiekė A.Narušytė, apgynusi disertaciją iš fotografijos ir šiuo metu dėstanti Edinburgo universitete (Anglija).
Kiek atokiau kurį laiką jautėsi Marijampolė ir Alytus. Marijampolėje pamėginta atgaivinti humoristinės fotografijos parodą, jungiant ją su kino festivaliu. Alytuje surengta mokslinė konferencija „Kartos” – apie meninės fotografijos raidos ypatybes Lietuvoje. V.Stanionis sėkmingai tęsia šiuolaikinių Lietuvos miestelių kaitos fiksaciją. Išleistas fotopublicistinis albumas „Alytus”, o prieš kelerius metus – fotoalbumas iš senųjų Alytaus fotografijų.
Laukiame naujų talentų
Labai suaktyvėjo istorinės fotografijos leidyba Vilniuje (Nacionalinis muziejus, Dailės muziejus), Panevėžyje, kur leidžiamos knygos, skirtos atskiriems regiono fotografams, na, ir Joniškyje, kur išleista net keletas istorinės fotografijos knygų – tiek bendrų, tiek suskaidytų atskiromis temomis.
Susidomėjimą regionų fotografijos istorija lyg ir vainikuoja S.Žvirgždo knyga „Mūsų miestelių fotografai”. Šio straipsnio autoriams pavyko išleisti porą „Fotografijos slėpinių” tomų, skirtų fotografijos istorijai ir dabarties fotomenininkams.
Labai sparčiai ir produktyviai dirba fotografijos istorikė M.Matulytė, paruošusi keletą parodų su katalogais, dėstanti fotografijos istoriją VU Istorijos fakultete. Vertingų studijų iš fotografijos istorijos yra paskelbęs D.Junevičius.
Taigi fotografijos teorijos ir istorijos studijos sparčiai plečiasi: VDU, VDA, ŠU (vėl dėstoma fotožurnalistika Žurnalistikos institute), Vilniaus dizaino kolegija. Sėkmingai prigyja fotografija Dizaino mokymo centre. Ateityje privačių mokyklų ar vadinamųjų meistrų klasių turėtų pagausėti, nes sunku visus kūrybos klausymus išnagrinėti Nidos seminare ir per atsitiktinius vizitus į Lietuvos fotomenininkų sąjungą.
Nauja kryptis kūrybinėje fotomenininkų veikloje – bendri projektai su Europos sąjunga (A.Valiauga, J.Deltuvaitė, V.Antanavičiūtė ir kiti). Pradedame natūraliai jaustis Europos fotografinėje erdvėje. Kiti irgi pas mus vis dažniau atvyksta, žinodami, ko nori ir ko galima tikėtis. Tačiau daugiausia vis vien laukiame naujų talentų ir meninių atradimų.
