Šią šaltą žiemą skaitant Patti Smith jaukiuose Snieguolės namuose
Jų vardus tari tvirtai lyg delnu kaltum vinį į šerpetotą lentą
Pasitikiu tavimi besąlygiškai
Pavyzdžiui, tas kaubojus iš pirmo puslapio
Kai jis pirštais lyžteli plačiabrylės skrybėlės kraštą
Pereina puslapį tiksliais tavo žodžių gestais
Neišsigąstu
Juk taip atrodo pasitikėjimas kitu
tuo, kurio niekada nematei ir nepamatysi
kaip ir tavęs, gyvenančios už vandenyno
nuotraukoje sėdinčios atsainia poza
žvelgiančios į lango pusę
į šviesos pievą, kurioje, lengva įsivaizduoti,
ganosi Viljamo Bleiko blusos dvasia
Man patinka skaityti tavąjį balsą
Smilkstantį siauru dūmeliu prie Akutagavos kapo
Prie Sylvios Plath ir Jeano Genet pavardžių akmeny
Lyg tavo balsas būtų platus kastuvėlis, paruoštas sniego kasimui
Nuo puriomis kupetomis užverstų atminties paminklėlių
Ir tikrai, juk šiais metais žiema šalta ir snieginga
seniai jau tokios nebuvo
Stebiu, kaip už lango
Iš kaimyninio kiemo mašina išvažiuoja
Storu sniego sluoksniu užklijuotais langais
Tyliai nuslenka šalčio nupoliruotu gatvės paviršiumi
Ir pranyksta akinant baltai žiemos saulei
Esu tavojo traukinio M vagonas
Su sniego žėručiu aklinai užklijuotais langais
Pasileidžiu per dykumą žiemos bėgiais
Tavo kastuvėlis ritmingai dunksi
Ruah
Tu atskridai į mūsų miestą
Vaikščiojai pilka pilkomis gatvėmis
Kartais šalia tavęs tipendavo aukštas laibas senukas
Sakei, kad tai tavo dieduška
Jo kumpa nosis ir kuprelė, ir gyvenimas
Viskas jau buvo pasiekę nuokalnę
O tu šalia jo ėjai kaip Atėnė
Su žemai nuleistu kalaviju
Ramiai gęstanti balta kalija prie Išeinančiojo peties
Tik tada dar nežinojau, negalėjau suprasti iš tavo vos judančių lūpų,
Kad palaidojai savo mylimąją
Kad ji netikėtai ištirpo kalnų trobelėje
Kur jūs dviese kūrėte kiną, dviese gyvenote po vieną
Gėrėte kavą terasoje, akinių stikluose aižėjant keteroms
Kai sutikau tave pilką pilkoje mūsų gatvėje
Nežinojau, kad tu našlė, eini šalia dieduškos
Lyg plauktum gilaus urvo dugnu, pavirtusi klaidžiojančia tamsos liepsnele
O už jūsų namelio lango
Tik sniegenos
Tik judviejų filmų herojai
Tikresni už jūsų būsimą gyvenimą
Kai sapnuoji atmerktomis akimis
Nepasiekiama mūsų pilkos gatvės triukšmo
Tik švelniai pridengta nuo saulės
Dieduškos ištysusiu šešėliu
Laviruoji ant mirusios mylimosios ilgų blakstienų
Gimtajame savo mieste – amžino įšalo žemėje
Jei myli, esi lengvas
Voliojasi žmogus po aukštą pievą, kvatodamas pilnais laimės plaučiais1
Ridenasi nuo kalno, plaukų šluotelėmis sklaidydamas žiedadulkių debesis
Pasiekia upę slėnio vidury, į tekantį vandenį pliumpteli, irias tolyn
Lyg būtų mėlyna arba žalia, atitrūkusi nuo spalvoto pasaulio krašto
Gal ir visai atsitiktinai įgavusi žmogaus formą, panorėjusi šokti, plaukti, siautėti
Ir kiekvieną akimirką keistis.
Ar ne keista, galvoja upės plukdomas žmogus
Kaip greitai pro šalį bėga laukai, medžiai, namai ir žmonės
Ir kaip greitai aš pats pro juos bėgu
Bet ar tikrai nėra nieko pastovaus
Ar viskas kaip beribės, link horizonto tįstančios
Kalnų paklodės – nužydi, nuvysta ir nugarma žemyn
Tarp dviejų kalnų milžinų – tarp praeities ir ateities
Ir vėl iš pradžių
Kas esu šioje tėkmėje
Pasroviui plaukiantis sausas šapelis
Nei grožio, nei pasipriešinimo
Tik į formą sustumtos žmogaus kūno ląstelės – kojos, rankos, liemuo ir galva
Štai ir viskas
Totali neįžengiama tamsa
Kurioje tas pats žmogus
Tas pats ridenęsis ir plaukęs upe laimingas šapelis
Be atminties, be veido, be vardo
Ištirpsta, išsiskaido, išsibarsto, išnyksta, išsivaduoja
Nuo žemės prievartos grožiu, meile, džiaugsmu
Ir jo niekas negali pagauti, sulaikyti, kai jis ridenasi nuo kalno
O gėlės segasi jam į atlapus
Į nebūtį
Tarsi būtų atitrūkęs
Laimingai ištrūkęs
Įsimylėjęs
Išplaukęs
Neskęstantis
Lengvas
_____________________
1Plaučiuose yra daug oro, kuris išlieka net ir kurį laiką po mirties – tai vienintelis nudobto gyvūno organas, kuris jį plaunant vandenyje neskęsdavo. Būtent dėl to kai kuriose Europos kalbose plautis vadinamas lengvu (angliškai lung – lengvas organas), o kitose – plaukiančiu (lietuviškai plautis <- plaukti, graikiškai pleumon <- pleu- – tekėti, plaukti).
* * *
Esu geriausia savo versija
Atkakliai spoksau į jūros veidrodinį paviršių
Nei bangelės, nei delfino peleko
nei lengvai per bangas šokčiojančio gelbėtojo katerio
Dusli ramybė primeta savižudybę
Tinkamiausias laikas atsikratyti geriausia savo versija
Sudaužyti tobulą jūros paviršių
Akis pakabinti ant išplaukiančio kelto virvelės
Lūpas palikti ant tinklo neįgaliųjų pliaže
Anksčiau jį vadino invalidų, ir nieko juk blogo, tik žodis,
O ką atiduoti pakrantėje klykiantiems paukščiams
Amžinai alkaniems ir trokštantiems keršto
Ne todėl, kad snapas už snapą, o todėl
Kad juk sveika ko nors neapkęsti truputį
Jiems paliksiu paskutinius trupinius vėsios savo meilės
Tegul lesa, kapoja juodais, lyg sustingusi lava, snapais
Tegul išskobia platų urvą, į kurį nusileidęs kažkieno mylimasis
Pratekėjimą saulės regėtų
Byrant sausoms mano ašaroms
Iš geriausios mano versijos
Nuskendusios aklos undinėlės aky
* * *
Bitė atšilo ir skrenda
Speigo gėlės nevysta už lango
O tu dantimis į dangų
_ _ _ _ _
Vyto Karaciejaus nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
