Iš rašomo novelių romano, skirto rašytojos, pirmosios lietuvių beletristės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos 170-osioms gimimo metinėms
Nijolė KLIUKAITĖ
Paukštukas
Susirgo Liudvikos sesytė. Išnyko rausvumas iš skruostų. Gyvybė, rodės, traukiasi gilyn į kūną, palikdama odai vien vaško geltonį. Išnyko strazdanos, kadaise veik raudoni plaukai nupilko. Geso akių šviesa. Liudvika nusprendė – ryt eis vaistų.
– Senoji žolininkė Okla pasakojo, kad geriausias vaistas – laumės šluota. Tik ne visos tinka. Geriausios auga ant baltažiedės robinijos šakų, o šie medžiai nuo seno juosia Apavalauso ežerą prie Ilzenbergo dvaro.
– Ilzenbergo dvaras toli, – pastebi brolis Konstantinas, su kuriuo Liudutė vis dažniau kartu – Bus gal šimtas kilometrų.
– Tikrai ne šimtas. Gal dešimt. Pasišokinėdama nubėgsiu, – šypsosi Liudvika.
Konstantinui baugu. Vienos sesers tikrai nepaleis, bet ir dviese į tokią tolybę leistis jam neatrodo protinga. Jei Ignas eitų drauge, būtų ramiau. Jis vyresnis. Bet Ignas pažadėjo tėčiui prie darbų padėti, juk pavasaris, sėjos metas.
– Kastuk, tau tikrai nereikia eiti, – ramina brolį Liudvika. – Man jau trylika. Visa pana.
– Saugosiu tave, – nusprendžia aštuonmetis Konstantinas.
– Gerai, Kastuk. Išeisim prieš aušrą, – perspėja Liudvika.
Ji parašo laišką. Paaiškina, kad parneš stebuklingų vaistų. Bet miega vis tiek neramiai. Sapnuoja kaži kokias juodas pėdutes, klampojančias vandeniu.
Paukščiai dar tik bunda. Štai volungė reikliai sučirškia prie lango, ir Liudvika nusprendžia – laikas.
Abu su Kastuku vilki sekmadieninius drabužius, juk į žmones eina, nemandagu būtų pasirodyti prastais, o ir reikalas svarbus. Turi duonos, vandens, lašinių. Ko daugiau?..
Saulė dar pasislėpus, dar tik vienoje vietoje dangus kiek šviesesnis, ir taip minkštai, taip palengva yra tamsa, kad tiki – suras ir robinijas, ir baltais žiedelyčiais pražydusį amalą.
Kurį laiką eina tylėdami, klausydamiesi, kaip palengva bunda miškas.
– O kas, jeigu mus akmenys sutraiškys? – ūmai klausia Konstantinas.
– Akmenys? Kaip jau čia galėtų atsitikti? – pykteli Liudvika.
– Močiutė pasakojo, kaip du akmenys vis viens kito link ėjo ir ėjo…
– O tada žmonės davė jiems vardus, ir anie sustojo, – pabaigė Liudvika. – Tai ir mes tokiems judriems akmenims vardus sugalvosim.
Ir ima abu iš anksto galvoti akmenims vardus: Pilkis, Gaurius, Samanočius, Dumčius…
Konstantinas kurį laiką linksmai pabėgėja, paskui vėl klausia:
– O dar, žinai, močiutė pasakojo apie tą Apvalauso ežerą, tas tai tikrai stebuklingas. Jeigu iš aukštai galėtume pažiūrėti, na, jei pakiltume kaip paukščiai, tai pamatytume, kad jis atkartoja mūsų žemes. Lietuvą. O dar jame, sakė močiutė, rūmai nuskendo, tai per pilnatį iš tų rūmų ima plaukti juose gyvenę žmonės… – Konstantinas nebaigia, tik sudreba visas, įsivaizduodamas, kokie keisti ir baisūs turėtų būti tie, taip ilgai vandenyje mirkę rūmų gyventojai.
– Mes pilnaties nelauksim, – atšauna Liudvika.
– Pilnaty jie virsta debesimis ir kyla į dangų… – vėl šnabžda Kastukas.
– O dar, girdėjau, tame Ilzenbergo dvare yra įmūrytas berniukas, visai toks kaip tu, aštuonmetis, – tyčia erzina Liudvika brolį. – Mat bajoras fon Kersenbrochas, tas, kuris dar šešioliktajame amžiuje dvarą pastatė, norėjo, kad anas būtų tvirtas ir niekada nesugriūtų.
Konstantinas nori dar kažko klausti, bet nusprendžia patylėti, ramina save, žvalgydamasis į samanomis apaugusius kupstus. Bet kuo ilgiau jis į juos žiūri, tuo keisčiau tie kupstai elgiasi: vienas, žiūrėk, krūpteli, kitas pasirąžo, lyg iš gilaus miego bustų.
Ūmai išgirsta dardant už nugarų vežimą.
Konstantinas neria gilyn į mišką ir užsiglaudžia už ką tik grėsmingai krūpčiojusio kupsto, o Liudvika atsigręžia ir moja važnyčiotojui. Tas sustoja.
– Laba diena! – šypsos. – Ar nepavėžėtumėte?
– Kur keliaujat?
– Į Ilzenbergo dvarą.
– Aš Rokiškin.
– Mums pakeliui, – ir mosteli broliui, kad prieitų.
Valstietis, apsitaisęs, matosi, išeiginiais rūbais, su čebatais, o ir švarkas gero milo, kepurė su snapeliu, dailiai pakirpti ūseliai rėmina plonas lūpas. Važiuoja į turgų. Veža kelias vištas ir kiaušinių. Draugija, matosi, apsidžiaugia, ima pasakoti apie savo mišką, kuriame yra keli nepaprasti, daugiakamieniai medžiai, o ant tų dar daugybė laumių šluotų.
– Kai pagalvoji, tai tie amalai irgi yra atskiri medeliai.
– Ar esate kada skynęs amalo žiedus? – klausia Liudvika. – Jie padeda nuo visokiausių ligų. Mano sesutė serga, tai mes ir keliaujame tų amalo žiedų.
– Kaip negaluoja? Kuo skundžias? – klausia valstietis ir, išklausęs Liudvikos pasakojimą, truputį pasuka iš kelio.
– Aisetos bobunytė turi tikresnių vaistų, – sako.
Įeina visi trys į trobą.
– Prašom į gryčią, – vadina šviesaus veido senutėlė, kone ant kaktos sumazgiusi languotos skaros kutus, iš po kurių lenda pieno baltumo kasytė, plona kaip pelės uodegėlė. – Sėskit prie duonkepės, – ir bobunytė pripila jiems pieno atsigerti, pastato meduolių lėkštę. Paskui, nieko neklausus, eina į seklyčią, kurioje nuo lubų karo džiovinta pieva, tiek čia žolių ir gėlelių, taip visos kvepia, kad, atrodo, bobunytė pačią vasarą čia įkalinus laiko.
Ji skabo gėleles, čia vieną, čia kitą, žinau, sako, kuo tavo sesė serga, čia patys tikriausi vaistai.
Ir vėl važiuoja. Pasiekia Rokiškį, rieda akmenimis grįstom gatvėm pro plytinius, medinius namus, turgų pasiekę, atsisveikina su pavėžėjusiu valstiečiu, o šis įperša savo bendrakeleivius kitam važnyčiotojui:
– Šiedviem reikia į Ilzenbergo dvarą, – paaiškina juos pavėžėjęs dėdė.
Ir vėl važiuoja pro Obelius ir Pakriaunius, Trumpiškius. Ilga tai kelionė. Tik vakarop pasiekia akmeninius, iš riedulių sumūrytus dvaro vartus.
– Pro tuos įeisit, rasit antruosius vartus. Eikit drąsiai, – stumteli sveikatos žiedų ieškančius vaikus pirm savęs.
Ilzenbergo dvarą juosia net dvi tvoros. Pirmoji, apimanti neužmatomus plotus, sumūryta iš dideliausių riedulių ir atrodo kaip ištiso miesto gynybinė siena. Čia ir svirnas, ir arklidės, ir daugybė pagalbinių pastatų: ledainės, paukštidės, malkinės, bravorai, šiltnamiai, net oranžerijos, kuriose auginami pietų kraštų vaisiai. Čia ir dvare tarnaujančiųjų namai. Už dailiųjų kalinėtų vartų visai kitas pasaulis – ten dvaro rūmai, parkas, tvenkiniai, pilni gulbių, ančių, žąsų. Vaikai mato, kad sutemų miglose dar plūduriuoja valtelė, kurioje sėdi šiek tiek už Liudutę vyrėlesnė mergaitė ir šiek tiek už Kastuką vyrėlesnis berniukas. Mergaitė vilki šviesią suknelę ir trumpą kailinę liemenę su gobtuvu, nukritusiu ant pečių.
– Ateikite čia! – mergaitė pašoka ant kojų, valtelė įtartinai susiūbuoja, bet mergaitė nerimsta, matosi, labai džiaugiasi netikėtais svečiais. – Sveiki, sveiki, aš esu Adelaidė fon Fuks, o čia mano brolis Pranas. Mums davė tėvų vardus. Tokia jau Fuksų tradicija… – valtelei nosimi įsibedus į krantą, mergaitė iššoka ir nesustodama kalba, visai nekreipdama dėmesio į vos neišgriuvusį į vandenį brolį.
Pro ką tik susipažinusius vaikus praeina kelios valstietės, jos neša į dvarą pilnus krepšius šiltnamiuose užaugintų daržovių, tūpteli pasisveikindamos, bet tik Liudvika ir Konstantinas į pasveikinimą atsako, Adelaidės žvilgsnis nuslysta mergaitėmis tarsi tuščia vieta, atrodo, kad net jei būtų žiūrėjusi tiesiai, nebūtų jų mačiusi, žvilgsnis būtų jas perskrodęs tarsi rūką. Neužkliūdamas.
– Mes turim svečių! Turim svečių!.. – į svetainę įsiveržia Adelaidė, abu vaikus tempdama už rankų tarsi kokį karo grobį. – Liudvika ir Konstantinas Nitai iš Marikonių dvaro.
Prie stalo pūpso vakarine suknia apsitaisiusi apyjaunė ponia, matosi, nuobodžiauja, žandikaulį jai surakinęs žiovulys. Ponas Fuksas bilsnoja į stalą tarsi pirštus mankštinantis pianistas. Senoji ponia Fuks pirštinėta rankele prie akių kelia pensnė, už stiklų jos juodos akys atrodo kaip paukščių pėdelėm apkraštuoti akivarai. Visi kurį laiką tyrinėja vaikus, paskui senoji mosteli:
– Sėskitės.
– Atsiprašau, – skaidriu balsu į ponus kreipiasi Liudvika. – Gal galėtume su broliu nusiplauti rankas?
Vėl visi trys žiūri. Paskui senoji ponia mosteli tarnaitei:
– Urte, palydėk.
Ši bėga priešais vaikus tarsi balerina ant puspirščių, nežinia, kur bus tokių grakštumų prisižiūrėjus. Prieš save laiko žvakidę. Atveria duris, ir vaikai patenka į keistą kambarį, kur žvakių šviesoje veriasi stebuklingi vaizdai: siena šuoliuoja tapytas arklys, jam ant nugaros stiebiasi šokėja su trumpučiu pūstu sijonėliu, ji kelia aukštyn rankas, tarsi norėtų skristi. Urtė plona srovele pila vandenį iš ąsočio, ir šis teška į sidabrinį dubenį tarsi pabiros natos. Liudvikai trumpam pasidaro taip linksma, kad pamiršta savo sergančią sesutę ir šlapiomis rankomis suploja Konstantinui prie veido. Tas teškia į dubenį visu delnu. Dabar jau taškosi abu. Prisijungia net Urtė.
– Nitai iš Marikonių dvaro? – lyg ir klausia kažko Senoji Ponia.
– Taip. Mums dvaras nepriklauso. Mūsų tėtis dvaro valdytojas. Samdytas, – mielai paaiškina Liudvika, sėsdamasi prie stalo. – Bet Dviragis ežeras priklauso man ir Kristapiokui Karoliui. Mes jį perplaukėm.
– Mergaitė užkariautoja, – lyg ir pagiria jaunesnioji ponia.
– Koks gražus tas žirgas ant sienos! – netveria įspūdžiais pasidalyti Liudvika. – Ir šokėja su pūstu sijonėliu… Bet gražiausi tie visi žmonės už jų, tos jų susižavėjusios ir drauge išsigandusios akys…
– Cirkas, – atsiliepia ponas Fuksas. – Kai užsakiau tą freską, maniau, kad cirkui tinkamiausia vieta prausyklėje, gal dar arklidėse, tik nenorėjau savo žirgų per daug jaudrinti, bet dabar matau, kad visas mūsų gyvenimas – cirkas, – ponas Fuksas pradėjo visai linksmai, matėsi, jam malonu, kad tokia miela jauna panelė įvertino jo dvaro subtilybes, bet baigė visai paniuręs.
– Tėtukas labai nervinasi, nes rytoj kelia puotą generalgubernatoriui, o šis, kad ir kaip jo nekęstume, dabar čia tikroji valdžia, – įsiterpia jaunoji panelė Fuks.
– Adelaide, – subara ją ponia Fuks, bet nelabai ryžtingai, matosi, kad ir jai tas priverstinis taikstymasis ne prie širdies.
– Žinau, apie ką kalbate. Mes pralaimėjom. Juk ir ponai Marikoniai paliko Lietuvą ne savo noru, – tarsteli Liudvika.
– Kokią Lietuvą? – dar labiau paniuręs burbteli ponas Fuksas. – Nebėra jokios Lietuvos. Yra tik Šiaurės vakarų kraštas. Mes tesame carinės Rusijos provincija, o generalgubernatorius turi teisę ir turtą nusavinti, ir ištremti į atokiausius Rusijos pakraštėlius.
Liudvikai labai maga pakalbėti apie tai, apie ką ji pati daug skaitė ir galvojo – apie tautos sielą.
– Viskas labai greitai keičiasi, – ji sako. – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės seniai nebėra, išnyko ir Abiejų Tautų respublika, bet…
Ji nebežino, kaip čia pabaigti, bet tiki, kad reikia išlaukti, tačiau laukti reikia ne taip, kaip laukia visų spardomi paplentės akmenys, laukti reikia kaip grūdui dirvoj, kaip žiemkenčiui, brandinančiam kantrybę iki lemtingo sprogimo, o tada, žiūrėk, ims ir užaugs duona.
– Bet dabar valgysime, mielieji. Iš toli keliavote, pavargote, – paragina Senoji Ponia, – apie principų pardavimą pakalbėsime pasisotinę. Nepraraskime gero ūpo.
Tarsi pačios savaime atsiveria dvivėrės durys ir į svetainę žengia liokajus. Jis vilki tamsiai rudą švarką be jokių pridėtinių puošmenų, paprastai išskiriančių patarnaujantį asmenį būtent ryškiom spalvom, aukso apvadais ar kitokiais niekučiais, liudijančiais, kad tai tik uniformuotas tarnas. Jis įneša kimštą lydeką, kuri, į puoton pakviestuosius dairydamasi juodo šermukšnio akimis, savo perkeisto gyvenimo kelią tęsia spanguolių drebučių ežerėly. Jos oda dar išlaikiusi prigimtinį raštą ir žvynelių spindesį, bet tai, kas slypi po oda, stebina net ją pačią – nė nesapnavo, kad vieną vakarą ant sidabrinio padėklo įplauks į šiltų žvakių švieselių įrėmintą erdvę, kimšta riešutais ir džiovintais grybais, pupelėmis, sūrio kubeliais ir keptomis morkomis, o jos finalinį įplaukimą stebės šimtai smalsių akių iš paveikslų, išdžiaustytų ant sienų. Kurį laiką Liudvika žvelgia į standiklių suformuotą ir deramai sustingdytą lydekos šypsnį ir jai truputį nejauku, bet ūmai kilsteli akis į liokajų, bandantį atkartoti orią lydekos ramybę, ir ją tarsi kaži kas pakutena. Liudvika iš visų jėgų sukanda dantis, bet juokas išsprūsta pro dešinį lūpų kamputį. Ponas Fuksas krūpteli. Ponia Fuks porąsyk suplaka blakstienomis. Senoji Ponia vėl kelia prie akių pensnė. Tą lūpų plyšį Liudvika užspaudžia pirštais, bet plyšta Adelaidė. Ji savo juoko netramdo, ir šis užtvindo menę. Tada jau ir Liudvika sprogsta. Jos juokas dar vaikiškas. Tilindžiuojanti varpelių kaskada tęsiasi tol, kol jai ima trūkti kvapo ir, kai, rodos, kad tuoj uždus, plaučiai kaži kokiu būdu visgi ima traukti orą, betgi ir vėl be saiko, atrodo, stengiasi susiurbti jį visut visą, o tada ir vėl mėlynieji varpeliai, persekioję ją nuo gimimo, juoko krioklys, išspaudžiantis deguonį ne tik iš plaučių, bet ir iš kiekvienos kūno ląstelės. Be to, jos juokas užkrečiamas. Prisijungia ir berniukai. Pranas pašoka, susiriečia ir apsikabina pilvą, jo mama braukia ašaras, ponas Fuksas spaudžia pirštus prie burnos, bet juokas šnypšdamas veržiasi pro nosį, net iš ausų verčiasi dūmai, o Senoji Ponia kreta kaip elektros krečiama. Liokajus dar spėja nuleisti ant stalo lydeką, juokiasi nusisukęs, slėpdamasis.
Liudvikos juokas nutrūksta taip pat staiga, kaip prasidėjęs. Taip jai dažnai nutinka – kažkas kitas patraukia dėmesį. Pasiglemžia jį visą. Ūmai. Šįsyk tai gobelenas. Liudvika ir anksčiau ant tolimiausios sienos matė kaži ką raibuliuojant, bet tik dabar, tarnams sužiebus žvakių sietynus, tos figūros prikaustė dėmesį. Nesusilaikiusi ji pakilo. Nubėgo prie sienos nė neatsiprašiusi. Ta auksinė, vietomis dar žalia lapija, pro kurią skverbiasi nežemiška rožinė, tarsi ne šio pasaulio saulė, kurios paveiksle nė nėra, ir Liudvikai sunku nuspręsti, saulėtekis tai ar saulėlydis, būtų viską nušvietusi. Viskas suausta iš tokios galybės siūlelių, sukimbančių vienas su kitu spalvomis ir siūleliais, atgaivinančiais bet kurį praeities laiką, sustabdančiais jį pačią gyviausią akimirką ir drauge suteikiančiais galimybę gyventi toliau, tarsi įsirėžiant į amžinybę, ir ją pačią, rodės, suaudė su visu kuo, kas kažin kur kažin kada buvo ir bus. Turbūt diena tik prasideda, nusprendė Liudvika, stebeilydamasi į žmonių, sėdinčių ant žirgų, veidus. Pradžią, viltį teigia išdidžios medžioklių povyzos, dar tankiau, dar smulkesniais raštais siuvinėti drabužiai, teikiantys jiems ypatingo orumo. Taip, visas tas mirties ir gyvybės žaidimas – nes medžioklė jiems tik žaidimas – turbūt tik dar vienas, bet labiausiai neginčijamas prasmės įrodymas.
– Prasmę jie suaudžia su gyvenimu taip glaudžiai, kad nedrįsti net suabejoti, – garsiai nusistebi Liudvika, braukdama delnu tik orą prie gobeleno, nedrįsdama palytėti pirštais. – Bet štai priekyje šikantis šuo, – ji taip ir pasako, jai išsprūsta negražus, visiškai prie ponų Fuksų nederantis žodis, ji prikanda lūpą ir tuoj pat atsiprašo.
– Tai gražiosios Maksimiliano medžioklės, – paaiškina ponas Fuksas, ir Liudvika tik dabar išgirsta tą tylą, kuria tą pat minutėlę ima stebėtis ir didikai prie stalo, ir jiems keista, kad ši mergaitė, ką tik privertusi juos juoktis, taip pat ūmai tą juoką ir užgniaužė. Senoji Ponia, žinoma, būtų su tuo nesutikusi, bet tuo pačiu metu būtų galėjusi prisiekti, kad jautėsi kaip orkestro obojus, atsiliepiantis ir emocijomis, ir garsu, diriguojant tam vaikui.
– Už patį vaizdą gražesni apkraštavimai, – kažko pykteli ir jaunesnioji ponia Fuks.
– Ar nebijote, kad generalgubernatorius pasiims su savimi šį stebuklą? – atsigręžia Liudvika į ponią.
– Ką jūs, panele, – liūdnai šypteli toji. – Bijau, kad jie lieps patiesti gobeleną ant grindų ir valysis į jį čebatus, o to šešiolikto amžiaus siūlai gali ir neatlaikyti.
– Tai mes vakarieniausime šiandien ar ne? – pykteli Adelaidė, kuriai, žinoma, smagu, kad jos „sumedžiota“ viešnia taip visus atgaivino, visgi ji pratusi griežti bendrijoj pirmuoju smuiku.
Liudvika atsiprašo taip nuoširdžiai, kad jai tuoj pat ir atleista, tik ji pati ūmai pasijunta kalta, kad jai čia viskas taip patinka, kad gali net trumpam užmiršti sesutės ligą. Gal ji visai ne vaistų iškeliavo, – bara save, – gal tetroško pabėgti nuo to sunkumo, slegiančio tėvų namus. Prie stalo ji tik paknaibo gardėsius, vos laikosi nepravirkus.
– Rytoj tau aprodysiu dvarą, o dabar miegok, – Adelaidė palydi ją į kambarį.
Konstantinas gauna kitą kambarį, bet naktį ateina pas seserį, ir jiedu apsikabinę praverkia pusę nakties, abu jaučia kažką nesulaikomai gęstant, sprūstant pro pirštus, abu jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti.
– Juk sakei, kad amalo gėlių arbata – vaistas nuo visų ligų, – šniurkščioja Konstantinas.
– Ir dabar taip sakau, – patikina Liudvika. – Ir dabar.
– Tai ko verki?
– Man baisu, kad mes taip toli, – prisipažįsta Liudvika.
– Nebijok, – dabar brolis ima ją guosti. – Aš visada su tavim.
Taip ir užmiega. Laikydamiesi už rankų.
Tiesą sakant, Liudvika net nežino, ar tą naktį miegojo. Šiaip ar taip sapnavo. Atrodė, vaikšto po dvarą. Tikrus rūmus. Bet ne viena. Baltesnė nei mėnesiena mergaitė ją lydi. Jodviem net žvakių nereikia, tokia ryški paslaptinga šviesa sklinda nuo mergaitės. Iš koridorių tamsos išnyra tai vienas, tai kitas paveikslas. Ir Liudvika geria vaizdus. Štai, sako mergaitei, šituos rūmus, įsibridusius į vandenį, tarsi trokštų atsivėsinti kojas, aš mačiau paveikslėliuose, juos rodė panelė Miklausė. Tai Venecija. Ir vos sapne atspėjo miesto vardą, pateko į patį paveikslą. Sėdėjo gondoloje ant aksomu aptraukto suolelio, o gondolierius raudonomis kelnėmis iki kelių dainavo ir yrės. Tapyti debesėliai plaukė jai virš galvos taip žemai, kad ištiesus ranką pabandė ištrinti kažkokį juodulį, gal netyčia užtiškusį, dailininkui maišant spalvas. Ne, ne, negalima taip daryti, atitraukė jos ranką baltoji palydovė, viskas turi likti kaip buvę. Ir jos iššoka iš valties tiesiai ant kilimo ir nubėga aukštyn, kur viršutinėje laiptų aikštelėje angelas bučiuoja mergaitę. Ši guli jo glėby, rankomis apsivijus garbanotą galvą, o milžiniški marmuriniai sparnai plakasi virš jų abiejų, gindami nuo smalsių akių.
– Kelkis! Kelkis! – išgirsta jau kitą balsą. – Kelkis! Pusryčių laikas, o dar turiu aprodyti tau dvarą.
Paskutinis vaizdas, kurį Liudvika užmatė sapne – vėlgi nesuprasi, kylančios ar besileidžiančios saulės šviesoj – buvo baltas žirgas juodais karčiais ir niekur nejojantis raitelis, kalinėto aukso šarvais, balne sėdintis tarytumei soste.
– Nagi, nagi… – Adelaidė skaudžiai žnybia į petį, ir galų gale sapno rūmai išspjauna Liudviką į šį, Adelaidės, laiką.
Už lango plieskia jau medžių viršūnėmis besiritanti saulė.
Jos bėga į viršutinį aukštą, ir čia, atviroje laiptų aikštelėje, angelas tebebučiuoja mergaitę, marmurinės jos rankos laiko apsikabinusios angelo galvą, o šio išskėsti sparnai – nė krust.
Liudvika stabteli apkerėta, bet Adelaidė tempia ją koridoriumi tolyn.
– Čia mano miegamasis, – stumteli pro duris.
Liudvika išbėga į balkoną, iš kurio taip toli matyti, kad už mirguliuojančio ežero ir žalių laumių šluotų tiki pamatysianti net savo namus.
– Bėgam! Bėgam! Dar nebuvai cokoliniame aukšte, kur gyvena kamerdineriai, guvernantai ir auklės! Dar nematei pižarnios ir kredenso! Ten įdomiausia…
Ir jos bėga į apatinį aukštą, ir Liudvika netikėtai įpuola kredincionieriui į skreitą, į vilnonę pašluostę, kuria blizginamos sidabro žvakidės. Adelaidė juokiasi, ir jos juokas atsimuša į pūstašonę indaują, o mergaičių atvaizdai pabyra į šimtus linksmų veidelių, besišypsančių indaujos viduje, nes ten veidrodžiai.
Po pusryčių visi patraukia prie Apvalauso, kur išganingosios laumių šluotos. Liudvikai ir Konstantinui ne naujiena karstytis medžiais, jų rankos stiprios, be to, abu puikiai spiriasi kojom, bet Adelaidei sekasi nekaip. Ji įsitveria šakos ir ilgai ant jos supasi, rankomis niekaip neįstengia savęs aukštėliau iškelti. Pranui sekasi šiek tiek geriau. Tėčio padedamas užsiropščia ant apatinės šakos. Aukščiau nelipa, nes Senoji Ponia uždraudžia.
– Išlaikyk bent kruopelę bajoriško orumo, – subara, ir Pranas kone džiugiai paklūsta, tik pats sau pasižada kasryt prieš aušrą šturmuoti tuos neįveikiamus gruoblėtus kamienus, kol vienądien kaip ta padūkėlė Liudvika įsiropš į pačią viršūnę.
Kaip lengvai ji lipa. Ir kaip apdairiai. Rodos, jos rankos net anksčiau nei smegenys įvertina kiekvienos šakos stiprumą, o kūnas atranda tokį pasvirimo kampą, kad medis pats ją kassyk kilsteli aukštyn. Tarsi auklė vaiką. Štai ir baltažiedės robinijos.
Liudvika su Konstantinu nusiskina tik po vieną laumės šluotą. O paskui Liudvika įbrenda į ežerą, nori nusiplauti rankas, nusipurtyti suknelę apkibusias skujas. Vanduo toks šaltas, kad sugelia pėdas. Bet Liudvika nešoka tuoj pat į krantą kaip Konstantinas, palaukia, kol kojos apsipras, o tada kojų pirštais ima žaisti su smulkiais akmenėliais, atrodančiais kaip paslaptingi kiaušiniai, iš kurių galaižin kas išsiris. Tik ūmai ežero dugnu perbėga juodos pėdelės. Liudvika labai aiškiai jas mato. Juodos vaikiškos pėdos. Ne pėdsakas, bet ir ne šešėlis, tik kaži kas, pasprukęs iš sapno.
Liudvika šoka iš vandens ir, vos nulaikydama ašaras, įsitveria ponui Fuksui į ranką:
– Paskolinkit mums vežimą. Parvežkite mus namo, – meldžia.
Fuksas labai apgailestaująs, kad ji nepasiliksianti ilgėliau:
– Šiame byrančiame pasaulyje buvo labai miela tokią drąsią panelę sutikti, – sako jis. – Tikėjausi, kad padėsite man susitvarkyti su tuo generalgubernatoriumi. Bet jeigu jūs, vaikai, taip skubate, parvažiuosite karieta.
– Sudie, naujojo gyvenimo volungėle, – atsisveikindama Liudviką pabučiuoja Senoji Ponia.
O šeimininkas įduoda vaikams keistą lėlę, sunarstytą iš stalčiukų ir slaptų durelių. Net lėlės akis, paspaudus ausį, iššoka, o ten, viduje, padėtas saldainis. Liudvikai ta lėlė nepatinka, bet dėkoja.
Jie vežasi visus svetimų žmonių palinkėjimus, bobunytės džiovintas gėles, laumių šluotas. Darda pro pakeliuos sutūpusias, į save susitelkusias trobas, ir taip vaikams neramu, kad kai privažiuoja Marikonių dvarą, Liudvika danties ant danties nenulaiko. Dabar jau Konstantinas padeda jai iš karietaitės išlipti ir, suėmęs už rankos, vedasi namo, kur baltame karstelyje guli judviejų sesė.
Tos pačios, ežere matytos pilkos vaiko pėdutės, balzgani šešėliai perbėga grindimis.
Turėti ežerą
Mama pasakojo, kad tik užgimusi ji susijuokė. Labai nustebindama pribuvėją. Tarsi varpeliai sutilindžiavę – stebėjos. Niekas netikėjo. Juokėsi, trepteldavo mama koja, nors nesuprato, ko čia juoktis, atkakus į ašarų pakalnę, kur visada būtina kažką kažkam įrodyti. Ji atsiversdavo Šventąjį Raštą, maloningąją jo vietą ir perskaitydavo Pauliaus laiško korintiečiams tryliktąjį skirsnį: meilė yra kantri, maloninga…
Mažajai Liudutei mama panaši į rožę, užmiršusią savo pačios kvapą, nes laikas užsnigo visus kvapus, bet bitės teberenka medų iš jos žiedynų. Jos mama turi dailią vėduoklę, kuria plaikstosi, rikiuodama darbus.
– Mūsų dvare turi būti tvarka, – sako mama, ir Liudutė kaži kodėl tiki, kad tas pailgas geltonai dažytas pastatas yra jų, nors jie gyvena ne dvare, o dideliame mediniame name su dviem įėjimais, trys kambariai iš vieno galo, trys iš kito, tiki, kad tas juokingai pasviręs ant keturių kojų malūnas irgi jų, kad Dviragis ežeras jų, na, kad visa o visa, kiek užmato…
Tik kažkodėl kiti tą dvarą vadina Marikonių dvaru.
Tai sykį Liudutė ir paklausia:
– Ar mes Marikonys?
Juokingai paklausė, juk gerai žino, kad yra Nitaitė, kad tėvas Nitas, o mama Nitienė. Žino ir kad tėvas dirba pas Tyzenhauzus ir yra Salų vaitas.
– Tavo tėvas yra tik samdytas dvaro valdytojas. Prievaizdas, – išdrožia tiesiai jai į akis įžūlus buvusio baudžiauninko Kristupo vaikas, kurį visi vadina Kristupioku.
Jis dar kažką vaipydamasis jai porina, bet Liudvika užsikemša ausis ir nesiklauso.
– Užtat ežeras yra mano! – šūkteli ir, nusitraukusi per galvą suknelę, šoka plaukti. – Kas perplauks, to ir ežeras.
Ji dar neseniai išmoko plaukti. Ežeras platus, vien iki salos tiek, kiek joks vyras neplaukia, todėl Ignius negaišta, atstumia valtį ir irkluoja link tos pasiutėlės, paskui kurią ir Kristupiokas pūkšteli. Kristupų Karolis plaukia dar juokingiau nei Liudvika, plaka vandenį kumščiais, tarsi tas būtų kažkuo jam prasikaltęs. Liudvika jį truputį lenkia, bet, Ignius mato, pavargo ji, daužosi kaip apsvaigus žuvis, vartos nuo šono ant šono.
– Lipk į valtį, sese, – prašo kuo maloniausiai, žino, gražumu galima daug iš jos išpešti.
Tik ne šįsyk. Liuda nepasiduoda. O tasai pasiutėlis Kristupiokas jau, žiūrėk, ir pavijo.
Abu vos gyvi išsikabaroja į salą. Abu, sunkiai dvėsuodami, krenta į žolę, kur tarp stiebelių boluoja smulkūs akmenėliai. Abu žiūri vienas į kitą kaip kokie pasiutę trumparegiai, vis braukia ir braukia iš akių vandenį, tik žiūrėk, kad į plaukus nekibtų.
– Čia tik pusė ežero, Karoli, – ir Liudvika, apibėgusi salelę tiesiog vandeniu, nes išgraužos ir medžių išvartos trukdo bėgti pakrante, vėl šoka plaukti. Vis tolyn. Tolyn.
Karolis iš paskos.
Ignius vėl šoka valtin.
Visą ežerą tiedu devynmečiai perplaukė. Menkai begyvi.
– Mūsų ežeras, – susitarė, žiūrėdami vienas kitam į akis.
Kantri, maloninga…
Mama mėgo puoštis. Kiekvieną dieną vilkėdavo vis kitą suknelę. Ne, tiek suknelių turėti, kiek yra metuose dienų, žinoma, neįmanoma, bet mama buvo išradinga. Kiekviena diena yra ypatinga, todėl ir nugyventi kiekvieną dieną reikia ypatingai, sakydavo. Jai tai reiškė suknelių tobulinimą. Ilgais žiemos vakarais, prisėdusi prie kurios, siuvinėdavo roželėmis, pritaisydavo kutus ar kokius gudrius apsiuvus – niekas tokių neturėjo. Ir Liudutę mokė kruopštumo. Tu, sakydavo, ne adata siuvinėk, o kantrybe, aštriuoju jos smaigaliu. Liudutė ne visai suprato tuos žodžius, bet įsivaizdavo audeklu tarsi pieva nardančią narsią bitę, mokančią ir save, ir avilį apginti. Bet juokingiausia, kad mama niekada niekam nesakė pati siuvinėjanti ir sukneles taisanti, tai vis mano siuvėjos išmonė, girdavosi ūkininkėms ir žemai lenkdavosi prieš dvarininkes, susirinkusias į bažnyčią. Liudvikos mama visi žavėjosi, tik Kristupiokas šaipydavos: kaip durnarapių apsirijus. Už tokius žodžius nesyk Liudutės buvo apžnaibytas, mat ji, guvi, geranoriška iš prigimties, mamos panašiai kaip ir pati iščiustyta, pavyzdys visoms mergaitėms, mokėjo gintis – nutaisiusi nekaltai besišypsantį veidelį, taip sužnybdavo, kad, atrodydavo, angis įkirto. Klyktelėjo Karolis, netikėtai įžnybtas, ir dar gavo niuksą nuo savo mamos.
Šįsyk bažnyčios šventoriuje gerklę laidė elgeta. Žaizdotos jo kojos ir bedantė burna, juoda kaip pragaro vartai, pro kuriuos veržias piktybės armija, vertė gūžtis ir krūpčioti:
– Ugnim patys save paleisite, liks tik plėnys, – juokėsi elgeta, taškydamasis seilėmis, tąja prakeiksmų rūgštimi.
Visi stengėsi jį kuo greičiau apeiti, nesivelti į ginčus.
Tik Liudvikos mama, su karoliukais siuvinėta liemene ir keistu dirbiniu ant galvos, iš spalvotų atraižų ir skiaučių sumazgytu, priėjo prie elgetos.
– Eime, – pakvietė, – įpilsiu jums sriubos, ir vėl rasis pasaulyje spalvos, – lyg žinodama buvo pasiėmusi šiokio tokio viralo.
Ak, kaip jis juokėsi. Išdidžiai. O paskui spjovė. Jei nebūtų pasitraukusi, rūgšti seilė būtų kliudžiusi veidą. Nekliudė.
– Tai srėbsi ar ne? – nesutrikusi perklausė Liudvikos mama, krestelėjusi tą savo tiurbaną ant galvos.
Ir jis stvėrė dubenėlį. Gerte išgėrė, nereikėjo nė šaukšto.
– Duonos duok, – sukriokė elgeta dar pikčiau.
Mama užraudo, juolab kad aplink juos jau rinkosi žmonės. Vieniems buvo smagu pasižiūrėti į išsipusčiusią pusponę, kaip įžūlėliai vadindavo Liudutės mamytę, kitiems buvo smalsu, kuo toji nervų dvikova baigsis – matės, kad pusponę smarkiai žeidžia toks elgetos akiplėšiškumas.
Liudutė jau audė mintį, kaip mamytei pagelbėt, bet nesisekė jai.
O tuomet mamytė pasilenkė, sugriebė savo dailųjį sijoną už padurkų ir smarkiai timptelėjo. Nuiro apvadai tarsi popierius.
– Duok, vargšeli, nuvalysiu tau lūpas, apsilaistei, nepyk, atrodai prieš žmones kaip vaikas… – ir nuvalė apstulbusiam vargetai lūpas. Labai rūpestingai braukė per smakrą.
Elgeta, matės, vis vien ketina kokią nešvankybę išrėkti. Tai Liudutės mama negaišo, taip įniko brūžinti anam lūpas, kad tas tik čiaupstėsi, neišdauždamas žodžio.
– Duonos šiandien nepasiėmiau, bet ateik į dvarą, – mestelėjo ir nuėjo, švytruodama iš po netikėtai sutrumpėjusio sijono išlindusiais krakmolytais pasijonio nėriniais.
Meilė yra kantri, maloninga; šypsojos mamytei Liudvika. Ir ji kada nors taip išmoks. Ne į atlapus puls, o tik šypsosis. Na, gal dar kokia marga skepeta pašvytruos, kvatodama į akis.
_ _ _ _
Ričardo Šileikos nuotr.
