Trys dienos – japonų kultūros glėbyje
Skaistė Kazarauskaitė
Liepos 31 – rugpjūčio 2 dienomis Klaipėdos uosto pakrantes nusėdus buriniams laivams, „Kultūrpolyje” įsikūrė Tekančios saulės šalies kultūrinė sala.
Jau du dešimtmečius du uostamiesčiai – Kudži ir Klaipėda vienijami ne tik jūrų išmetamo gintaro, bet ir visaapimančios partnerystės, ypač stiprūs kultūriniai ryšiai.
Patikrinta laiko
Miestų bendradarbiavimas užsimezgė dar 1989-aisiais, mat abu sieja gintaras ir laivyba. Tada, Lietuvai kovojant dėl Nepriklausomybės atkūrimo, Kudži miesto meras laišku kreipėsi į Tarybų Sąjungos vadovybę, palaikydamas Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir griežtai nepritardamas galimiems kariniams veiksmams Klaipėdoje bei visoje Lietuvoje. 1994-aisiais Klaipėdos universitete įkurtas Orientalistikos centras, kuriame studentai turėjo galimybę susipažinti su Japonijos kultūra. 1995-aisiais Hagoje vykusiame pasaulio savivaldybių kongrese Klaipėdos ir Kudži miestų bendradarbiavimas buvo įvardytas kaip vienas įdomiausių pasaulyje. 2003-iaisiais ilgametis Kudži miesto meras Yoshiaki Kuji apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu už nuopelnus Lietuvai, bendradarbiavimą, politinį palaikymą.
Gintaro suvienyti
Kudži miestas įkurtas praėjusiame tūkstantmetyje, 1954 m. Tai gana jauna urbanistinė erdvė, tik 55-erių, tačiau sparčiai vystosi, čia populiacija siekia 38 tūkst. Kudži yra didžiausias gintaro apdirbimo regionas Japonijoje.
Pažymint Kudži ir Klaipėdos miestų draugystės 20-metį, Lietuvos uostamiestyje viešėjo Kudži miesto delegacija, abiejų miestų merai pratęsė partnerystės sutartį neribotam laikui.
„Kultūrpolyje“ tris dienas miesto gyventojai ir svečiai galėjo susipažinti su japonų kultūra: tradiciniu šokiu, arbatos gėrimo ceremonija, ikebana (puokščių komponavimo menas), kaligrafija, įsigyti autentiškų japoniškų suvenyrų ir atminčiai gauti savo vardą, parašytą japonų rašmenimis (hiragana).
Šoko ir mokė kitus
Japonų kultūra mums, europiečiams, asocijuojasi su tyla, harmonija, tačiau vargu ar tai įmanoma didžiulės auditorijos apsuptyje. Vis dėlto Meno kieme tvyrojo Rytų dvasia, sklindanti iš svečių delegacijos, su kuria atvyko ir visas būrys japonų menininkų.
Pažintį su tolima šalimi pradėjome nuo tradicinio japoniško šokio. Kumiko Mikaja (pseudonimas Wakayagi Kazusen) baigė vieną iš didžiausių (tokių Japonijoje yra penkios) japoniško šokio mokyklų – Wakayagi. Ši mokykla išsiskiria gausiais rankų judesiais ir grakštumu. 67-erių moteris iki pat šiol dėsto Japonijos nacionalinį šokį bei vadovauja Wakayagi mokyklai.
Klaipėdoje ji ne tik šoko tradicinį šokį, bet ir mokė norinčius. Į ankštą kimono įsisukus gana sudėtinga judėti ir prisitaikyti prie lėtų šokio judesių, tad tūlam vakariečiui tai buvo tikras iššūkis.
Kaligrafija ir gėlės
„Kultūrpolio” antrasis aukštas virto kaligrafijos dirbtuvėmis. 79-erių kaligrafas Kansai Ube’ė demonstravo rašymo meną: rašoma rankomis neliečiant stalo, rašmuo pradedamas vesti nuo klubo. Tad kaligrafija reikalauja ir fizinio pasirengimo.
K.Ube’ė yra Kudži Kaligrafijos asociacijos viceprezidentas, Kudži literatūros meno atrankos komiteto narys. Jis 35 metus mokėsi kaligrafijos, šio rašymo meno moko kitus daugiau kaip 40 metų.
Ikebanos meistrė Takako Shichijugari (pseudonimas Kisei Schichijugari) „Kultūrpolyje“ kasdien kūrė gėlių kompozicijas. Ikebanai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi kurti asimetriškai. Japonai mano, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas. Šiuo menu parodomas ne tik gamtos grožis. Tai ir puiki erdvė saviraiškai.
Ne šiaip puodelis arbatos
Japonijoje įprastai arbatos gėrimo ceremonijoje dalyvauja ne daugiau nei penki žmonės. Jie pasigroži ikebana, perskaito eilėraštį, kabantį ant sienos. Ir ikebana, ir eilėraštis būtinai turi atitikti metų laiką.
Arbatos gėrimo ceremonija moko surasti grožį kasdienybėje, galią susilieti su realybe. Griežtai nustatytais judesiais, jų grožiu ir ritmingumu arbatos gėrimo ceremonija sukuria sielos ramybę – tokią būseną, kada žmogus tampa itin jautrus visuotiniam gamtos grožiui. Ceremonija turi vykti prieblandoje, kiekvienas kambario daiktas nėra atsitiktinis, jis paženklintas laiko. Nauji būna tik balta lininė staltiesė ir bambukinis samtis. Tiršta, sodrios žalios spalvos arbata (matė), savaime suprantama, nė iš tolo neprimena mūsų kasdien geriamos žaliosios arbatos. Šio teksto autorei paragavus, priminė želmenų sulčių skonį.
Meistrė Tomoko Takayama (pseudonimas Soho) klaipėdiečiams pristatė Kobori Enshu Japonijos arbatos gėrimo ceremoniją. Kobori Enshu – viena iš arbatos gėrimo ceremonijos mokyklų, atsiradusi tarp samurajų, ypatingas šios mokyklos bruožas – atviras grožis, kurį gali suprasti visi. 62-ejų T.Takayama dabar yra jos direktorė, moko arbatos gėrimo ceremonijos vaikus. Jai talkino kita šios mokyklos meistrė 58-erių Masae Sato (pseudonimas Shirakuan Soshi).
Linkint laimės
Bendraujant su japonais stebino (būtent stebino) pagarba vienas kitam, begalinė padėka už dėmesį ir pagalbą, net patį menkiausią gestą. Stebino ir trapus prisilietimas prie amžinųjų vertybių – linkint tiesiog laimės, ir jauki, didi, pagarbi, kupina išminties ir nė trupučio negąsdinanti senatvė. Japonija garsėja ilgaamžiškumu, jų moterys vidutiniškai gyvena 85, vyrai – 75 metus.
Šventė baigėsi, svečiai išvažiavo. Tiesa, liko nedainuota karaokė, neperžiūrėta animacija (animė) su didžiaakiais herojais, sakūros taip pat nužydėjo, o ant sienos tebekabo vėduoklė su užrašu „laimė“.
