Trys „Muzikos pavasario“ vakarai
Rūta Vildžiūnienė
Gegužės 3-iąją baigėsi XXXVIII „Klaipėdos muzikos pavasaris”. Trys paskutiniai skirtingo žanro festivalio koncertai intrigavo savo užmojais.
Daugelį suviliojo išskirtinis projektas – vieno vakaro metu išgirsti visus penkis Liudvigo van Beethoveno koncertus fortepijonui ir orkestrui. Ne mažiau prasmingas sumanymas – baigiamąjį festivalio vakarą skirti jūros temai ir prisiminti Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
Puikūs solistai, abejotina vizualika
Į šiųmetę „Muzikos pavasario“ festivalio programą buvo įtraukti net du koncertai, susiję su operos žanru. Balandžio 26 d. publika buvo kviečiama pasiklausyti barokinio operos pastišo, kurio programa viliojo šios epochos kompozitorių ne taip dažnai atliekamais muzikos šedevrais. Skambėjo didingų G.F.Hendelio, C.Monteverdi, A.Vivaldi operų arijos.
Pastišo žanras (pranc. pastiche – mišinys, it. – paštetas) leidžia į vieną programą sudėti skirtingų kompozitorių kūrinių fragmentus, suteikia galimybę savaip juos sukomponuoti, šiek tiek pašmaikštauti ir pan. XVIII a. ir XIX a. pradžioje didikų menėse šis žanras buvo populiarus. Dažnai toks „mišinys“ turėjo tikslą patenkinti publikos skonį.
Kaip buvo teigiama festivalio programos pristatyme, mums „turėjo atgimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muzikinio teatro tradicijos, o moderni vizualinė estetika susilieti su praėjusių epochų tendencijomis“. Bet ar atgimė? Ar „moderni estetika“ susiliejo su skambėjusių arijų tematika ir turiniu? Kritiškesnė publika liko nesupratusi projekto režisierės choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės siūlomos interpretacijos. Kuriamos mizanscenos labiau blaškė dėmesį, nei padėjo perteikti muzikos esmę. Bendras vaizdas daugiau priminė daugiaplanį sceninį bruzdesį, nei atskleidė didingumu ir puošnumu pasižyminčių rimtųjų operų arijų stilistiką.
Tikrai puikūs atlikėjai, naujos kartos operos dainininkai Diana Tiškovaitė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopraninas), Algirdas Bagdonavičius (kontratenoras), Jonas Sakalauskas (baritonas), lydimi senosios muzikos ansamblio „Arcadia consort“, stilingai atliko baroko kompozitorių operų arijas. Tačiau bendras programos vaizdas nuvylė. Jau vien dėl to, kad vienam solistui atliekant ariją kiti tuo metu vaidina sudėtingas mizanscenas arba laksto po sceną… Tai rodo ne tik nepagarbą solistui, bet ir tai pačiai skambančiai muzikai. Pastišo žanras leidžia šiek tiek paišdykauti. Tačiau tai galėtų būti daroma su didesniu skoniu ir supratimu, kas tinka, o kas paprasčiausiai trukdo. Klaipėdoje pirmąkart prisistačiusiam Baltijos kameriniam operos teatrui galėtume palinkėti taip smarkiai nepataikauti publikai, nes ištikimi klausytojai lieka prie savo suformuoto pagarbaus santykio su Muzika.
Visi L. van Beethoveno koncertai
Į balandžio 30 d. koncertą publika rinkosi genama profesionalaus smalsumo pasiklausyti puikių atlikėjų bei jų mesto iššūkio vieną vakarą atlikti visus penkis L. van Beethoveno koncertus fortepijonui ir orkestrui.
Nemaža dalis klausytojų šiek tiek nuogąstavo, ar sugebės priimti tokį didžiulį bethoveniškų muzikinių minčių krūvį. Tačiau traukė puiki proga vienu kartu išgirsti muzikos genijaus visus šio žanro opusus ir pasiklausyti talentingų pianistų Grytos Tatorytės, Edvino Minkštimo, Kasparo Uinsko, Guodos Gedvilaitės ir Luko Geniušo. Pasak Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkaus, pagrindinis šios idėjos aspektas buvo „atlikimo subtilumai, stiliaus skirtumai, interpretavimo bei asmenybių kontrastai“. Visi solistai šiuo metu gyvena skirtingose šalyse: G.Gedvilaitė bei G.Tatorytė – Vokietijoje, L.Geniušas – Rusijoje, E.Minkštimas – JAV, K.Uinskas – Lietuvoje, Vilniuje.
Tą vakarą užsitęsęs koncertas turėjo ryškią kilimo dinamiką ir pasiekė įspūdingą kulminaciją. Vienus žavėjo E.Minkštimo preciziškumas, kitus prikaustė, atrodytų, tokios trapios, bet vidumi tokios galingos G.Gedvilaitės įtaiga, dar kitus pakerėjo L.Geniušo muzikinio teksto, ritmikos, artikuliacijos išmoningumas ar K.Uinsko efektinga interpretacija. Programai vadovavo nuoširdus ir spontaniškas dirigentas Johannesas Wildnerris iš Austrijos. Jis – vienas žymiausių šios šalies atlikėjų, koncertuojantis visame pasaulyje. Be to, yra puikus šimtmečius gyvuojančios L. van Beethoveno muzikos atlikimo tradicijos specialistas.
Vėlyvieji kompozitoriaus opusai skyrėsi nuo ankstyvųjų. Keitėsi muzikinis žodynas, mainėsi stiliaus bruožai. Nuo skaidrios mocartiškos manieros buvo pereita prie dramatiškos bethoveniškos muzikinės partitūros skambesio. Šie stiliaus pokyčiai koncerte buvo perteikti, žavėjo orkestro ir solistų susiklausymas. Išsiskyrė lėtųjų viduriniųjų koncertų dalių interpretacijos, reikalavusios itin subtilaus solisto ir orkestro artistų „pokalbio“. Publikai šis vakaras ilgam liks įstrigęs atmintin.
Baigiamasis festivalio akordas
Kad Klaipėda yra jūrinis miestas, priminė ir leido pajusti paskutinis festivalio vakaras. Programą „Simfonija miestui ir jūrai“ parengė ir Klaipėdos miestui dedikavo Kauno simfoninis orkestras.
Koncertų salės erdves užpildė kūriniai miesto ir jūros tematika. Urbanistinei dvasiai atskleisti buvo skirta Loretos Narvilaitės kompozicija „Atviras miestas“. Išraiškingos orkestro spalvos, intensyvi plėtotė, aktyvus ritmas ir tempas galėjo būti susietas su šiuolaikinio miesto vizija. Nuosaikiai modernus kompozitorės kūrinys, sukomponuotas iš kontrastingų segmentų, skambėjo efektingai ir pagrindė apibendrintą kūrinio idėją. Kompozicijoje panaudota M.K.Čiurlionio preliudo (op. 7 Nr. 4) tema povandeninėmis srovėmis sujungė šios dalies vaizdus su antroje koncerto dalyje skambėjusia šio kompozitoriaus ir tapytojo simfonine poema „Jūra“. Marinistinei temai atstovavo prancūzų impresionisto Claude’o Debussy to paties pavadinimo simfoninis kūrinys „Jūra“. Abiejų kompozitorių „Jūros“ buvo sukurtos panašiu laiku – XX a. pradžioje. Jas abi kartu išgirsti ir palyginti tikrai buvo įdomu. Trys simfoniniai C.Debussy eskizai priminė audringą, vėjo šiaušiamą, banguojančią stichiją. Spalvinga, besimainanti orkestruotė puikiai perteikė programinį autoriaus sumanymą. C.Debussy atrasti įspūdingi ir taiklūs harmonijos bei instrumentuotės principai vėliau buvo naudojami kinematografijos žanre.
Lietuvių romantiko M.K.Čiur-lionio simfoninė poema „Jūra“
labiau perteikė ne tiek tapybinį stichijos vaizdą, kiek kėlė būties klausimus, aprėpė kosminės didybės mastą. Šias mintis sufleravo originalus sumanymas skambant muzikai demonstruoti M.K.Čiurlionio paveikslus. Vizualinės vaizdo projekcijos autorius šveicaras Arthuras Spirkas išradingai pasinaudojo lietuvio dailininko sukurtomis drobėmis, jas kartais šiek tiek pakeisdamas, nuspalvindamas ar spalvas „išplaudamas“, priklausomai nuo to, ko „reikalavo“ muzika. Prasmingiau atsivėrė skambantys M.K.Čiurlionio kosminės temos paveikslai. Prasiplėtė erdvės daugiasluoksniškumas ir daugialypiškumas, dieviško žvilgsnio, stebinčio žmogaus gyvenimo momentus, sąsajos su nerimastingos jūros stichijos vaizdais. Nuotaiką, charakterį, subtiliausius muzikinius vaizdus papildę sinchronizuoti paveikslų potėpiai susilydė į iškalbingą muzikos ir tapybos meninę visumą.
Programos dirigentas Kasparas Zehnderis, kaip ir projekcijų autorius, – taip pat svečias iš Šveicarijos. Netikėta ir įdomi kauniškių bei šveicarų kūrybinio bendradarbiavimo programa baigiamajame „Muzikos pavasario“ koncerte sukėlė publikos ovacijas. Sumanymo originalumas ir įspūdis liko gilus. Kažin ar Klaipėdoje dar kada nors turėsime progą išgirsti ir pamatyti tokią M.K.Čiurlionio „Jūros“ versiją. O būtų labai verta. Ir ne tik tiems, kurie jau matė bei buvo sužavėti, bet ir tiems, kurie net negali įsivaizduoti, kaip tai „veikia“.
Šlovė festivaliui, pristačiusiam įvairią ir įdomią programą. Du paskutiniai koncertai „nuplovė“ kilusias abejones dėl kartais per didelio atlikėjų noro įtikti ar patikti publikai. L. van Beethoveno kūrybos vakaras išgrynino absoliučią muzikos vertę. M.K.Čiurlionio „Jūra“ dar kartą patvirtino šio lietuvių kūrėjo genijaus ir asmenybės mastą.
