Jaunųjų kūrybos konkursas
Tuščia
Rūta Jakutytė
Laiptinėje buvo tamsu ir tuščia. Iš kaimynų buto girdėjosi indų skimbčiojimas, bet tik vos vos. Kokias keturias sekundes nieko negalvodamas žiūrėjau į lango pusę, nuo kurio sklido melsvas šešėlis, o ant palangės juodavo visaip susiraizgę pelargonijų ir alijošių siluetai. Tada pasukau raktą ir įėjau į butą.
Bute buvo tuščia, todėl iš karto įjungiau kompiuterį, televizorių, radiją, mikrobangų krosnelę ir virdulį. Norėjau valgyti, todėl įgrūdau į krosnelę kažkokį šaltą kietą pusfabrikatį. Per televizorių rodė filmą, kurį jau mačiau, bet vis tiek neišjungiau. Nors buvo jau dešimt valandų vakaro ir žinojau, kad greičiausiai tuoj išsitiesiu sofoje, ranka pasiekė kavos indelį ir įbėrė du kupinus šaukštus juodų miltelių į mano vienintelį mėlyną puodelį. Asociacija su rytu, greitais pusryčiais, pašto tikrinimu. Turbūt mėgstu rytą, todėl gersiu kavą net prieš miegą.
Pasirodo, tas kietas daiktas mano šaldiklyje buvo sulipę virtiniai su varške. Dabar jie nuo karščio atsiskyrė ir kiek ištižo, todėl reikėjo atsargiai pasmeigti šakute, kad neišsilietų varškės įdaras. Dar valgydamas išjungiau šviesą ir po kiek laiko atsibudau pusiau sėdėdamas su lėkšte ant kelių. Buvo apie tris valandas, pabaigiau kavą, persisvėręs per langą surūkiau kišenėje rastą cigaretę. Kieme buvo matyti daug mašinų ir visose jose mirksėjo raudoni signalizacijos taškeliai. Už greta stovinčio namo nubėgo katė, po kokių dešimt sekundžių dar viena. Numečiau nuorūką ant laiptinės stogelio, kur jau buvau sukaupęs visą kolekciją, ir drebėdamas iš šalčio atsiguliau.
Rytą atsibudau jausdamas, kad gelia rankas. Buvau palikęs atidarytą langą. Nuėjau į virtuvę ir pasidariau kavos į vakarykštį puodelį, nes tingėjau išplauti. Buvo giedra, todėl saulė dryžiais ėjo išilgai visos virtuvės ir man ant veido, kai sėdėjau prie stalo. Per radiją išgirdau, kad žiema tęsis dar mėnesį. Nurijau gurkšnį ir pakėliau antakius, nors nelabai nustebau. Tada pasigaminau dar vieną sumuštinį su sūriu, kurį radau šaldytuve, nors neprisiminiau jį pirkęs.
Autobuse nuo keleivių burnų ėjo garas, mano irgi. Beveik visi kalbėjosi tarpusavyje, klausėsi muzikos per ausinukus arba skaitė kokius nors žurnalus. Aš nieko neveikiau, tik žiūrėjau į prieš mane sėdinčius du gerokai prasigėrusius senius ir mąsčiau, ar jie prikibs prie manęs, kad žiūriu į juos. Bet jiems tai buvo nesvarbu, nes abu jautėsi prastai ir lingavo visu kūnu sulig posūkiais.
Bendradarbis pasakė, kad šiandien mano gimtadienis. Truputį pasimečiau, paskui sutikau ir palinksėjau galva, ir bendradarbis nuėjo patenkintas, kad sutikau su tuo. Prisiminiau, kad reikės paskambinti mamai ir patikrinti, ar niekas nepasikeitė ir ji toliau gyvena gerai.
Nenorėjau išeiti iš darbo ir nenorėjau eiti namo, todėl prie kompiuterio dar pažaidžiau kortomis, tada nuėjau į rūkomąjį koridoriaus gale. Ten buvo tuščia, turbūt visi jau baigė darbą. Iš lėto surūkiau tris cigaretes, pauosčiau megztinį ir pajutau, kad jis tikrai smarkiai dvokia rūkalais. Pasiėmiau savo paltą ir išėjau į lauką.
Nuėjau į kino teatrą ir paklausiau kasininkės, ar šiuo metu ką nors rodo. Ji atsakė, kad seansas jau prasidėjo. Daviau jai pinigų ir pasakiau, kad nieko tokio. Ji gan piktai pažiūrėjo į mane, bet pinigus paėmė ir atsainiai plaštaka parodė į priekį. Padėkojau ir nuėjau tiesiai koridoriumi, bet bilietėlių nuplėšėjos prie įėjimo nebuvo. Atsisukau atgal pažiūrėti, ar kasininkė nežiūri, tada nuleidau durų rankeną ir įėjau į tamsą.
Ekranas buvo nedidelis, jokio garso, tik kažkokie keisti vaizdai, kurių iš pradžių nesupratau. Apgraibomis radau arčiausią sėdynę ir įsitaisiau, bet palto nenusiėmiau. Tai buvo nespalvotas filmas, rodė daug karo vaizdų, sprogimų, sužeistųjų. Daug bėgančių kareivėlių, kurie, nufilmuoti iš viršaus, atrodė maži ir juokingi. Kai akys apsiprato su tamsa, pamačiau, kad mano eilėje ir prieš mane niekas nesėdi. Turbūt tai tikrai nuobodus filmas, keista, kad manęs nenorėjo įleisti kasininkė, juk žmonių nedaug, nelabai sutrukdžiau įeidamas.
Nuo ekrano kiek paskaudo akis, todėl užsimerkiau ir bandžiau įsivaizduoti, kas vyksta filme. Tai buvo nesunkus uždavinys, nes dar kiek laiko girdėjosi karo šūksmai, tada keli nesvarbūs pokalbiai, tada malonus moters balsas, liūdnas ir žemas. Įsivaizdavau, kad ji tamsių plaukų, graži ir filmo pabaigoje mirs. Bet nežinau, ar buvau teisus, nes mano galva nusviro į palto atlapus ir aš užmigau.
Atsibudau, kai iš kažkur pasigirdo klyksmas, bet buvo jau per vėlu, nes pradėjo rodyti titrus ir filmas buvo pasibaigęs. Įsižiebė šviesos ir aš atsisukau atgal į salę. Kino salėje nieko nebuvo, pasirodo, aš vienas žiūrėjau filmą.
Gatvė atrodė tuščia ir tyli, nors buvo dar tik devynios vakaro. Vitrinos švietė, bet visos parduotuvės buvo uždarytos, kepykla taip pat. Kitoje gatvės pusėje pamačiau barą, kurio pavadinimo neįskaičiau. Bet jis neatrodė nei prabangus, nei apšepęs, todėl įėjau į vidų.
Baras skendėjo prietemoje, tačiau prekystalis buvo ryškiai apšviestas, jis beveik žėrėjo nuo daugybės eilių butelių, kurie buvo sustatyti virš barmeno galvos. Barmenas vilkėjo bordo spalvos švarką ir savo tamsius plaukus buvo susitepęs želė. Mačiau, kad jam nuobodu, nes čia beveik nėra žmonių. Nesigirdėjo barams įprasto triukšmo ar girtų pokalbių, vietoje to skambėjo keista džiazo muzika. Lėtas, kiek vingiuojančių saksofono tonų skambesys buvo liūdnas, klausydamas šios dainos kažkodėl pagalvojau apie kokią nors Balkanų šalį, Graikiją ar Albaniją, nors niekada nesu ten buvęs.
Atsisėdau prie baro kampe, padėjau savo pirštines ant stalo. Negalėjau nuspręsti, ko užsisakyti, nes iš tiesų nieko nenorėjau. Bet pasakiau barmenui, kad norėčiau sauso raudono vyno, nors jau sakydamas žinojau, kad jis bus neskanus ir brangus. Barmenas linktelėjo, tarsi ateičiau čia kiekvieną vakarą, ir po kelių sekundžių man po nosimi jau stovėjo taurė. Kai vynas nustojo teliūskuoti, jo paviršiuje pamačiau savo nulenktos galvos atvaizdą su užkritusiais ant veido plaukais. Užėjo noras paklausti savęs, ką aš čia veikiu, bet taip ir nepaklausiau, o gurkštelėjau vyno, kuris buvo rūgštus ir stiprus.
Supratau, kad geriau būtų negerti visko iš karto, nes pabaigus taurę reikės eiti namo, o užsisakyti dar vienai aš neturėjau pinigų. Todėl pradėjau apžiūrinėti salę, bet ji buvo tuščia. Beveik tuščia, kampe prie lango sėdėjo dvi moterys, bet gerai jų neįžiūrėjau. Negirdėjau, kad jos ką nors kalbėtųsi, o gal jas užgožė tas tingus saksofonas, vis kartojantis tuos pačius akordus.
Nežinojau, kiek laiko sėdžiu ir kiek dabar valandų, bet nežiūrėjau į laikrodį. Barmenas valė taures, kabino jas sau virš galvos aukštyn kojomis ir be perstojo vis pavalydavo skudurėliu stalą, nors jis buvo nepriekaištingai švarus. Tada priėjo arčiau manęs ir pasakė, kad po kelių minučių užsidaro. Aš linktelėjau ir mauktelėjau gerą gurkšnį vyno. Jis pažiūrėjo į mane, tada į tas dvi moteris, sėdinčias prie lango, tada vėl į mane ir palinkęs virš manęs pusbalsiu tarė, kad tos dvi yra prostitutės ir visiškai girtos, todėl nelabai gaudosi aplinkoje. Aš jam linktelėjau, bet barmeno žvilgsnis buvo toks, kad tuojau supratau, ką jis turi omenyje. Niekaip nesureagavau, nebuvau sudomintas ir man buvo vis vien, todėl palinkėjau jam sėkmės ir išėjau mąstydamas, ar čia ir dienos metu groja tokią liūdną muziką.
