Vasaros kinas – pagirios velniai žino kur
Vasara – tai laikas, kai Holivudo kino pramonės gigantai užtaiso patrankas galingiausiais sviediniais, bet…
Aivaras Dočkus
Filmų biudžetai svyruoja nuo 100 iki 250 mln. JAV dolerių, į ekranus paleidžiami superherojai, tęsiniai, prasideda ir baigiasi epinės trilogijos. Paprastai vasarą keliauji į kino teatrus nesukdamas sau galvos, apsiginklavęs spragėsiais, pasodinęs ant nosies 3D akinius. Ir tikiesi geros pramogos, įskaičiuotos į tavo atostogų planus. Tačiau šiemet išlindo vienas neplanuotas netikėtas „bet“…
Vasara linksta į antrąją pusę, o tos pramogos atseikėta labai šykščiai. Kitaip tariant – kokybė neatitinka kainos. Keista stebėti save rašant tokius žodžius – būtų neblogai pamatyti bent jau kažką panašaus į „transformerius“. Negi užlūžo amžinasis „svajonių fabriko“ konvejeris?
Auksiniai „treilerių“ laikai
Vienos profesijos meistrai priversti tobulėti ne dienomis, o valandomis. Vasaros „blokbasterius“ pristatantys dviejų su puse minutės trukmės filmukai talpina ne tik visa, kas geriausia. Daug daugiau. Jų režisieriai sukuria tai, ko nėra filmuose. Įtampą ir pramogą. Prieš seansą žiūrėtum ir žiūrėtum, džiaugdamasis vasaros kino derliumi.
Kartais pagalvoji, jog peržiūrėjęs reklaminį „treilerį“ pamatai du trečdalius filmo. To geresnio. Kurio nėra. „Treilerių“ kūrėjai meistriškai uždangsto klišes ir nuobodulį. „Pasaulinio karo Z“ pristatyme zombiai iš tikrųjų paslėpti. „Ugnies žiedo“ „treileryje“ – vien didingi vaizdai. „Piktieji numirėliai“ šimtą kartų sumažinto mastelio modelyje teikia armijas vilčių. Deja.
Tiesiog kažkam turėtų šauti mintis apie „treilerių“ festivalį. Atspirties taškas puikus – apdovanojimai už geriausius reklaminius filmukus jau senokai teikiami.
Pilka scenarijų rutina
Susidaro įspūdis, jog didžioji dalis šios vasaros kino repertuaro – ankstesnių darbų perkramtymas.
Visa ši epidemija prasidėjo dar pavasarį, kai fantastinė veiksmo drama „Užmirštieji“ pabandė būti naujuoju „Matricos“ ir „Ekvilibriumo“ hibridu. „Vienišo klajūno“ autorius Gore Verbinski’s pasikvietė Johnny Deppą, kad prasuktų naują „Karibų piratų“ atrakcioną vesterno šovinių apkaboje. „Pagirios 3: velniai žino kur“ sukramtė ir išspjovė dvi ankstesnes šio „brando“ dalis. Įdomiausia, jog komedija beveik virto trileriu su keliais dirbtinai priklijuotais juokeliais. „Greiti ir įsiutę 6“ scenarijus buvo parašytas greitai ir be jokio įsiūčio. Gerai pažįstami personažai tapo amerikietiškųjų vertybių puoselėtojais ir visagaliais supermenais. „Ugnies žiedas“ kėsinosi nustelbti „Transformerius“, pasitelkdamas „Godzilą“. Čia atsisakoma įžangos „vaje, kas dedasi“ efekto ir visa priešistorė papasakojama vaizdų kratiniu ir balsu už kadro. Rezultatas – kai prasideda veiksmas „čia ir dabar“, aš jau niekuo netikiu ir esu iškritęs iš filmo. Žemę užpuolė ateiviai dinozaurai? Man tikriausiai pagirios velniai žino kur. „Pasaulinio karo Z“ sumanytojai atvirai kala karštą populiaraus serialo „Vaikštantys negyvėliai“ geležį. Nemaniau, jog taip ilgėsiuosi pirmosios „Absoliutaus blogio“ dalies.
Vizualisto Zacko Snyderio „Žmogus iš plieno“ – kažkokie pokanapiniai skiedalai tarp „Žvaigždžių karų“, „300“ ir blogiausių superherojinių filmų. Naujieji „Piktieji numirėliai“ kažkodėl nukeliavo į pseudorimto siaubo kino trobelę, nužudė senųjų versijų charizmą ir apsitaškė kruvinu faršu. Kai kurie scenaristai (matyt, respublikonai) taip užsirūstino ant Barako Obamos, kad ėmė siųsti teroristų desantą į Baltuosius rūmus („Olimpo apgultis“, „Baltųjų rūmų šturmas“). Pasakėlės prieš prezidento apsaugos tarnybos darbuotojų miegą. „Eilinis Džo. Kerštas“ visai neturi scenarijaus. Kovos scenos ant balto popieriaus.
Kūrėjai nuobodžiauja
Į talentingąjį Robertą Downey Jr., kuris visuomet mėgaujasi kuriamais charakteriais, „Geležiniame žmoguje 3“ nuoširdžiai graudu žiūrėti. Tuoj tuoj nusižiovaus. Jam žiauriai nuobodu vėl vaidinti Tonį Starką, kurį tobulai įkūnijo pirmosiose dalyse. Nebėra ko ieškoti. O juk dar reikės filmuotis „Keršytojuose 2“.
J.Deppas „Vienišame klajūne“ – tas pats Džekas Sperou iš „Karibų piratų“. Tik su kitokiu grimu. Bradas Pittas „Pasauliniame kare Z“ „zombiškai“ vienodai vaidina nesuprantantį, kur papuolė. Visą „Greitų ir įsiutusių 6“ aktorių komandą nominuočiau vienai milžiniškai „Auksinei avietei“.
Ar šabloniškas „Ugnies žiedas“ vertas poros režisieriaus Guillermo del Toro darbo metų? Ką su zombiais veikia dramatiškų istorijų virtuozas Marcas Forsteris? Ir net jeigu „Transo būsena“ niekaip netaiko į „blokbasterius“, kažkaip nejauku dėl „Oskaro“ laureato Danny’o Boyle’o. Labai jau vidutinišką mišrainę jis pagamino. Galbūt todėl, jog prie šio trilerio darbavosi atokvėpių tarp rengimosi Londono olimpinių žaidynių iškilmėms metu.
Nei meno, nei pramogos
Blogiausia vidurvasario kino tendencija – nei meno, nei pramogos. Pagirios velniai žino kur. Ateini reginio, o gauni netalentingą kratinį, kur viską jau ne kartą esi matęs. Ir žymiai aukštesnio lygmens.
O dabar brukamas naujas stilius – grandiozinio biudžeto produktai prikaišomi banalaus dramatizmo atkarpomis. Arba dar baisiau – bandoma visa tai parduoti kaip nepriklausomo kino atmainą su dideliu biudžetu.
Toks neapsisprendimas… toksiškas. Žiūrovas taip ir lieka nesupratęs, kokio skonio spragėsius triauškė. Belieka užgerti efektais. Tačiau ir jie šią vasarą beskoniai. Neefektingi.
Laiminga pabaiga
Kritikos – per akis. Tad dabar pagal nerašytas taisykles – ilgai lauktas „happyendas“. Juk koks nors filmas gali tapti geru atostogų papildu?
Kol kas turiu tris aiškius favoritus. Dar pavasarinį – kosminiais nuotykiais nuklotą „Žvaigždžių kelią. Tolyn į tamsą“. Nuo pradžios iki pabaigos intriguojančius „Apgaulės meistrus“. Ir taiklų išradingų pramuštgalvių Setho Rogeno ir Evano Goldbergo pokštą „Dabar tai jau šikna“, kur linksmuoliai prasuka atvirkščią triuką – mažą filmą pateikia kaip didelį reginį. Šauniausia, kad jis tokiu ir virsta.
Geriausių 2013 m. vasaros filmų trejetukas
„Žvaigždžių kelias. Tolyn į tamsą“ (JAV, rež. J.J.Abramsas)
„Apgaulės meistrai“ (Prancūzija, JAV, rež. L.Leterrieris)
„Dabar tai jau šikna“ (JAV, rež. S.Rogenas, E.Goldbergas)
