Naujausioje Pilies teatro premjeroje „Jūs užstojate man vandenyną“ režisierius Alvydas Vizgirda toliau gilinasi į keistų, kitokių, iš įprastos aplinkos išsiskiriančių žmonių gyvenimo, mąstymo, jausmų peripetijas. Tai viena mėgstamiausių ir dažniausiai režisieriaus kūrybinėje biografijoje sutinkamų spektaklio temų.
Jūratė GRIGAITIENĖ
Režisūrinė juvelyrika
Įdomu, kad A. Vizgirda jau trečią kartą pasirinko statyti jaunos dramaturgės Keren Klimovsky pjesę. Režisieriaus pažintis su K. Klimovsky 2015 m. tarptautiniame teatrų festivalyje Biškeke (Kirgizija) išaugo į gražią kūrybinę draugystę, kurią vainikavo pirmosios rašytojos pjesės „Lopšinė suaugusiam vyrui“ pastatymas Klaipėdos pilies teatre (2017 m.), po poros metų rampų šviesą išvydo „Našlė, neūžauga, ruonis ir kiti“ (2019 m.), o 2024-ųjų pabaigoje ir trečiasis bandymas – spektaklis „Jūs užstojate man vandenyną“.
Šioje pjesėje ir spektaklyje dominuoja magiškas skaičius „3“. Trys poros, trys kartos, trys likimai. Scenoje atkuriamos trys skirtingos vyro ir moters tarpusavio santykių istorijos, kurios yra ir atskiros, ir kartu susiję viena su kita. Branda, jaunystė, idealas arba svajonė. Praeitis, dabartis, ateitis. Kiekvienas personažas ilgisi meilės – realios, bet greičiau idealios, susikurtos vaizduotėje, labai romantiškos ir pakilios. Jaunuoliai dar turi vilties sukurti tobulą šeimą. Brandos sulaukę du žmonės, atvirkščiai, nori ją iš esmės pakeisti ar sugriauti kaip nepavykusią. O trečiuoju atveju vyro aistringu įsimylėjimu moteriai skulptūrai siekiama sumodeliuoti romantiškos idealios meilės, kuri dažniausiai nesutinkama gyvenime, etaloną. Realybė ir siekiamybė. Tikrovė ir svajonė. Ši kolizija suskamba tarsi šiuolaikinė garsaus dramaturgo Bernardo Shaw pjesės „Pigmalionas“ parafrazė. Tik tai atvirkštinė versija, kai pati skulptūra kuria savo garbinimą tobulos meilės objektą.
Neįprastų ne tik savo išvaizda, bet ir elgesiu, mąstymu, gilia jausmų amplitude personažų įkūnijimas scenoje iš aktorių reikalauja profesinio meistriškumo, nes reikia sukurti ryškius charakterius. Šioje K. Klimovsky medžiagoje neužtenka būti tik savimi tam tikromis aplinkybėmis. Literatūrologė, rašytoja ir kultūros tyrinėtoja Sondra Simanaitienė kartu tą vakarą žiūrėjusi spektaklį, pastebėjo, kad režisieriaus A. Vizgirdos režisūrinė juvelyrika jame yra labai tiksli ir preciziška, apgalvotas, regis, kiekvienas gestas, judesio forma, veido raumens krustelėjimas.
Pragaras ir rojus
Gal todėl, kad kiekvienas aktorius savo vaidmenį atlieka kaip pagrindinį, atspindėdamas tą realybę, kuri vienintelė švyti ant sidabrinės lėkštės, padėtos smėlyje priešais vandenyno veidrodį. Šeiminės rutinos be polėkio, kūrybos džiaugsmo situaciją atskleidžia sutuoktiniai Nelė ir Feliksas Drym, kuriuos sukūrė aktorių Vilijos Gruodytės-Šeputienės ir Ramūno Šepučio pora šiame spektaklyje ir gyvenime taip pat. Solidaus amžiaus sulaukęs keistuolis mokslininkas Feliksas kiek praradęs sveiką nuovoką, nes visą gyvenimą paaukojo neaiškios kilmės moksliniams tyrimams. Jis sunkiai orientuojasi gyvenimo realybėje, pamiršta daug dalykų, kai kada net savo žmoną, kuri juo daug metų rūpinosi, globojo kaip mažą vaiką. Ant savo pečių nešdama visus buities rūpesčius, Nelė Drym tampa tiesiog patogiu ir naudingu daiktu savo vyrui. Mokslininkas pasiklydęs laike ir erdvėje. Apie tai byloja ir jo infantili, vaikiška išvaizda su rožine skrybėlaite ar kitais vyrui visai nederančiais aksesuarais (kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė). Sondra prisipažino, kad ją visada žavi A. Vizgirdos spektaklių kostiumų stilistika, tikslūs A. Zinčiukaitės sukurtų kostiumų akcentai, atspindintys režisieriaus ir aktorių kuriamą veikėjų psichologinę charakteristiką. Ainos drabužiai visada kalba ta pačia kalba kaip režisierius, bet niekada garsiau už jį. Be abejo, Sondra ne pirma sakanti, kad šių menininkų ilgametis duetas Pilies teatre yra unikalus reiškinys Klaipėdos teatriniame gyvenime.
Gruodytė sukūrė įtikinamą, komiškai graudų maištaujančios, siekiančios išsiveržti iš žudančios rutinos žmonos paveikslą. Nelė žingsnis po žingsnio brandina savyje protestą prieš vyro abejingumą, prieš buitinę šeimos vergovę. Kulminacija pasiekiama, kai galingas jausmų fontanas išsiveržia aktorei stovint ant skulptūrai skirto postamento scenos centre, greta tikro fontano. Atvirai ir raiškiai, plėšdama nuo savęs varžančius rūbus kaip seną odą, ji išreiškia per daug metų susikaupusias nuoskaudas, išlieja užslėptas nuosėdas, susitvenkusias tikros meilės ilgesio ašaras. S. Simanaitienė taikliai pastebėjo, kad, nors dramaturgė K. Klimovsky pjesę parašė būdama jauna, bet stebėtinai tiksliai pagavo pagyvenusios poros tarpusavio pragarą ir rojų – jie vienas kitą myli ir nekenčia tuo pačiu metu.
Meilė ir baimė
Tristano ir Izoldos dueto intensyvią tarpusavio santykių dinamiką sukūrė Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Baranauskas ir Viktorija Miliauskaitė. Jaunųjų tandeme dar viskas priešaky, viskas nauja, įdomu, netikėta. Jų dar nekankina buitinė, šeiminė rutina, nuobodulys, monotonija. Tačiau ramybės neduoda abejonės, netikrumas, neapsisprendimas. Jaunuolį Tristaną kankina paniška baimė dėl santuokinių saitų ir įsipareigojimų naštos. Tas dviejų personažų emocijų bangavimas, svyravimas nuo vieno kraštutinumo iki kito ir sudaro jų kuriamų vaidmenų pagrindą. Meilės jausmą užgožia baimė dėl ateities nežinios, įsipareigojimų naštos, laisvės suvaržymo. Tristano ir Izoldos epizoduose daug fizinio ir emocinio blaškymosi – nuo „be galo myliu“, „be tavęs gyventi negaliu“ iki „nepasitikiu, nemyliu, nekenčiu“. Aktoriaus J. Baranausko kuriamą personažą kamuoja savotiškas senbernio sindromas, kurį įveikti prireikia nemažai pastangų. Jis – besiblaškantis ir vis neapsisprendžiantis jaunuolis, kuris nori amžinai laikyti savo glėbyje mylimąją Izoldą ir kartu būti laisvas daryti tai, ką nori. Kartais jaunuoliai pataiko į reikiamą natą, o kartais ir prasprūsta viena kita netikra, kiek perspausta teatrinė gaida.
Spektaklio pagrindinis katalizatorius ir variklis – miesto aikštėje stovinti žavios jaunos moters Monos skulptūra, kurią įkūnijo aktorė Auksė Naujokienė. Vaidmens traktuotė puikiai sustyguota nuo pradžios iki pabaigos. Vaidmuo gana sudėtingas ir emociškai, ir fiziškai. Kone pusę vaidinimo laiko aktorė turi stovėti nejudėdama sustingusios skulptūros poza. Ji tampa ir scenografijos pagrindiniu akcentu. Netikėtas, teatrališkas skulptūros prabudimas ir nulipimas nuo postamento išjudina visus įstrigusius laike ir erdvėje personažus bei įvykius scenoje. Nuo šio momento siužetas pamažu pradeda ryškėti, įgaudamas konkrečius kontūrus, viskas tarsi atsistoja į savo vietas. Veiksmas ir tempo ritmas kyla. Atsiranda jungiančių tematinių sąsajų ir grandžių tarp visų trijų veikiančių porų.
Atspindi mus pačius
Monos skulptūra, ilgai stovėdama scenos centre prie miesto fontano, tarsi sugeria visų čia ateinančių šeiminiu gyvenimu nusivylusių moterų nuotaikas, svajones, lūkesčius. Moterų intuicija, norai, jausmai, kaip tas pavadinime užkoduotas vandenynas – paslaptingi, gilūs ir dažnai vyrams sunkiai suvokiami. Monos mylimasis Čarlis (aktorius Vaidas Jočys) desperatiškai bando įspėti ir bent iš dalies atliepti fatališkos moters lūkesčius ir įveikti jam mestus iššūkius – pakeisti ne tik profesiją, bet ir visą iki šiol turėtą ramų gyvenimą kardinaliai. Nes šioje pjesėje pati atgijusi skulptūra, o ne skulptorius kuria, formuoja savo įsivaizduojamo idealaus vyriškio paveikslą. Tobulos moters reikalavimai vyrui itin aukšti ir sunkiai įgyvendinami. Mylimasis turi būti stiprus ir vyriškas, kartu labai jautrus, kūrybiškas, lankstus, romantiškas, beatodairiškai mylintis ir globojantis savo dievinamą moterį, kuri panaši į gilų vandenyną be ribų ir krantų. Kaip ir pats kiek nuo žemės pakylėtas spektaklio pavadinimas, kurį labai taikliai iššifravo S.Simanaitienė: „Spektaklio pavadinimas nukelia į dviejų žmonių intymų santykį. Kažkuris stovi per arti, per didelis, per ryškus. Reikia drąsos, kad pasakytum tai, kas tave skaudina. Trijų porų santykiai laviruoja ant išsisakymo neįmanomybės. Begalinis noras būti mylimu, priglaudžiamu, priimamu ir, kita vertus, nusivylimas, kad tik aikštės viduryje, aukštai ant pjedestalo stovinti gracingos moters skulptūra gali sau leisti sustingusį, išsitęsusį laike mėgavimąsi savosios būties pašaukimu. Tik ji gali ištarti „Jūs užstojate man vandenyną“ ir sustingti pasitenkinimo žiūrėjime į savo savaip suvokiamą realybę. Nes kas yra vandenynas ar jūra? Tai veidrodis, kuris atspindi mus pačius. Bet nebūtinai mūsų narcizišką prigimtinį paviršių. Jūra atspindi mūsų jausmų ir minčių susipynusias erdves. Bet kartu ji turi hipnotizuojančio nuodo, kuris gali suardyti, ištirpdyti santykį su Kitu.“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
