Du maži tapybos grandų vernisažai
Rūtų galerijoje iki gegužės pabaigos veikia Vido Pinkevičiaus aliejinės tapybos, o galerijoje „Paletė“ iki birželio vidurio – Angelinos Banytės tapybos akrilu ant popieriaus parodos. Abi jas sieja nedidelės pristatymų apimtys, eksponuojami nauji darbai ir subtilūs įprastos autorių stilistikos pokyčiai.
Kristina Jokubavičienė
Malonūs netikėtumai
Pirmasis netikėtumas – A. Banytės parodos vieta. Po ketverių metų pertraukos Klaipėdos galerijų žemėlapyje vėl matome „Paletės“ vardą. Drąsiai galima sakyti, kad tai mažiausia miesto dailės galerija ir, be abejonės, per tuos ketverius metus ne vienas pasigedo jos minimalistinių erdvių, jaukių atidarymų ir bendravimo su svetinga galerinininke Veta. Parodinę veiklą galerija atnaujino, o A.Banytė savąją parodą dedikavo ypatinga proga: prabėgo jau 20 metų nuo pirmojo vernisažo „Paletėje“, kurį buvo surengęs šviesaus atminimo Algis Kliševičius.
Antrasis netikėtumas – parodoje A.Banytė eksponuoja tapybą ant popieriaus, nedidelio formato kompozicijas, sukurtas šiemet. Tik trys kūriniai yra kiek ankstesni ir šiuo atveju labai naudingi: jie iškalbingai atskleidžia autorės dabartinės stilistikos kristalizaciją. Nors tapyba ant popieriaus – įprastas dalykas šiandieninėje dailėje, A.Banytei, be abejonės, tai nauja. Pasak kuklios autorės, „Nuotaikos“ – tai tik kasdienių profesinių pratimų rezultatas. Jei taip, tai rezultatas puikus, ir reikia tik tikėtis, kad ji neaptings ir tų pratimų neapleis.
Nuotaikų enciklopedija
Parodoje eksponuojamos kompozicijos yra tarsi kondensuota ir patraukli A.Banytės motyvų enciklopedija. Kaip visada prabangiai „įrišta“, spalvinga ir nepaviršutiniška. Todėl ją labai smagu „vartyti” ir „skaityti“.
Kelių dešimtmečių laikotarpiu nutapytų aliejinių paveikslų motyvai ar jų užuominos natūraliai įsijungė į naujas struktūras, kurdami kitas konotacijas. Žiūrovas perkeliamas į nuotaikų, būsenų, refleksijų lygmenį, kuriame realybė mielai pasiduoda transformuojama iki jos visiško išnykimo. Meistriškos kompozicijos alsuoja puikiai subalansuotomis spalvinėmis dermėmis, papildytomis įdomiais tekstūriniais intarpais.
Išvada – aukščiausios kokybės darbai, kurie liudija visa, ką tapytojas gali pasiekti uoliai dirbdamas, ir tai, ką yra gavęs dovanų – talentą.
Uostamiesčio vizijos
Ne tik tapyba, bet ir legendiniu darbštumu garsėjantis V.Pinkevičius distancijoje, vadinamoje kūrybos keliu, darbų skaičiumi toli toli paliko visus kitus savo kartos dailininkus. Pernai pažymėjęs gražų jubiliejų, jis nenurimsta: jei netapo, tai piešia, jei nepiešia, tai tapo. Ilgametis pedagoginis darbas A.Brako dailės mokykloje to kūrybos sprinto, atrodo, visai neveikia, nekalbant jau apie kokius nors buitiškus dalykus. Sušmėžuoja gatvėje V.Pinkevičius, sparčiu žingsniu pražygiuoja ir iš karto aišku, kur – į dirbtuvę, prie paveikslų…
Taip spėriai dirbdamas ne tik paveikslų, bet ir parodų nebesuskaičiuosi. Naujausioje tapytojas eksponuoja 16 kūrinių, žinoma, tik šiemet sukurtų. Visi vienodo formato, beveik visi – apie Klaipėdą.
Peizažas visada buvo svarbiausias V.Pinkevičiaus kūryboje. Jame skleidėsi gamta, žydintys sodai, driekėsi miestai ar šiaip beribės kraštovaizdžio plynės, kuriose visada rasdavai žmones, tiksliau – žmogelius, dėl kažko desperatiškai besiblaškančius, pasimetusius. Žmonių yra ir šios parodos paveiksluose, tik jie, lyg staiga atspėję didžiąją gyvenimo paslaptį, atrodo aprimę.
Pusiausvyros regimybė
Dramatizmo visada būta V.Pinkevičiaus darbuose. Bet tokį įprastą, karštligišką siautulį šiandien keičia glotniai nutapyto tuščio dangaus ir žemės bei ant jos besidėstančių netvarkingos žmogaus veiklos objektų pusiausvyros regimybė. Tai lyg bandymas apriboti chaosą ir, kūrėjo valia, išstumti į pirmąjį planą, o per jį – ir iš paveikslo erdvės.
Glotni ramuma, nors ir tamsiais tonais tapoma, kai efemeriška sfera saugo nuo susinaikinimo tai, kas žmogaus sukurta. Buvę smulkūs potėpiai vis dažniau užleidžia vietą mažesnėms ar didesnėms spalvinėms dėmėms, beveik vitražiškiems intarpams, kai kur apibrėžiamiems juodu kontūru. Žaisdamas potėpiu, jo judėjimo kryptimis, spalviniais plotais ir jų dermėmis, V.Pinkevičius kuria apibendrintus, dekoratyvius ir beveik abstrakčius vaizdus.
Nors žmonių figūrėlės, laivų stiebai ar medžių šakos įsiterpia keliose kompozicijose įprastu grafiškų linijų raizginio ažūru, parodoje įsidėmi būtent sodrių spalvų, vitražiškojo principo darbus ir jiems visai priešingus paveikslus – beveik monochrominės gamos, su mažais ryškesnių spalvų inkliuzais.
