Gytis Skudžinskas: „Menas privalo atstovauti savo laikmečiui“
Rita Bočiulytė
Dizainerio profesiją pasirinkęs menininkas Gytis Skudžinskas reiškiasi fotografijos, instaliacijos, meno projektų inicijavimo ir kuravimo, meno albumų apipavidalinimo, tekstinės meno analizės ir kitose srityse. Be to, jis kuria muziką ir visas savo meninės veiklos sritis siekia taip įvaldyti, kad galėtų sujungti į vieną visumą.
Atrodo, jam tai neprastai sekasi. Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje iki gruodžio 3-iosios buvo eksponuojama G.Skudžinsko fotoinstaliacija „Traces 003”. Parodoje jis pateikė fotografijų ciklą „Traces”, kurį plėtoja nuo 1999-ųjų, ir galerijos erdvės vizualias transformacijas.
– Kodėl savo fotografijų parodą „Traces“ pateikei kaip instaliaciją? Dėl koncepto? O gal šiuolaikiniame mene tiesiog fotovaizdų eksponavimas jau atgyveno?
– Aš galvoju kiek kitaip. Kiekviena atsakingai parengta ekspozicija yra instaliacija. Juk dirbama erdvėje, ir negalime to ignoruoti. Renesanso tapytojai, kaip patys tikriausi instaliacijos menininkai, tapydami bažnyčios skliautą, atsižvelgė į visus architektūrinius parametrus, šviesos sklidimą. Tiesiog sukabinti abrozdėlius ir atlikti dekoratoriaus funkciją man nepriimtina. Dar daugiau, kai pamatau ekspozicijas, kuriose tiesiog „suštabeliuoti” kūrinėliai, akimirksniu suvokiu, kad autorius negerbia nei savęs, nei žiūrovo. Mano parodos atveju reikėjo daugiau elementų nei fotografija, todėl jie ir atsirado. Pačios muziejaus salės diktuoja specifinį judėjimą erdvėje. Aš jį dar pakeičiau. Ir fizinį judėjimą, ir žvilgsnio trajektoriją. Taip sustiprindamas nepatirtos, bet pažįstamos erdvės pojūtį. Mano cikle „Traces” erdvių organizavimas, reprezentavimas, suvokimas, identifikavimas yra vieni svarbiausių faktorių, todėl ir muziejaus erdvę transformuoju, kad žiūrovas turėtų keletą atskaitos taškų ir galimybių perskaityti mano paliktą informaciją.
O fotoatvaizdai, kaip ir bet kuri kita technika, manau, tikrai neatgyveno. Technika, žinoma, svarbu, bet daug svarbiau, kas ir kodėl vaizduojama.
– Daug ir visaip kalbama apie Lietuvos fotografijos mokyklą – ar save laikai jos atstovu? Ko iš jos pasisėmei? Berods nuo 2006-ųjų esi Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, o parodose dalyvauji nuo 1999-ųjų.
– Šiaip dėl sąvokos Lietuvos fotografijos mokykla yra daug keblumų. Realiai tai yra rusų kritiko Anninskio sugalvotas terminas, kurio dabar vengia net tie, kurie paskatino šio termino atsiradimą. Tiksliau būtų galima teigti, kad toji lietuviška mokykla buvo visame pasaulyje egzistavusio „lemiamo momento” ir humanistinės fotografijos vietinė versija. Taip, tuomet buvo aktualu humanistinis pradas, ne taip seniai buvo praūžęs Antrasis pasaulinis karas, išryškėjo industrinės visuomenės susvetimėjimas ir t.t. Menininkai atlikinėjo savo misiją. Taip, ir dabar yra svarbių aktualijų, opesnių problemų, ir bet kuris sąmoningas kūrėjas jas pastebi, savo kūryba į jas reaguoja.
Aš tikrai nežinau, ar gali būti kokia nors tautinė meno mokykla. Uždarumas – kaip meninės raiškos katalizatorius? Be to, neretai prisirišimas prie to, kas jau daugiau ar mažiau turi šiokį tokį pagrindą, yra ne daugiau nei noras prisišlieti užsigarantuojant dalinį saugumą. Šiuo atveju kalbu ne apie meninės tradicijos, o kartu ir kokybės parametrą, bet apie tiesioginį, jei ne cinišką kartojimą ir pasinaudojimą.
Mokyklos gerai, kol mokaisi, bet vėliau tenka versti kitą puslapį . Man sunku būtų apibrėžti, ko ir kiek iš kur pasisėmiau, nes kiekvieną dieną stengiuosi dar ko nors išmokti, ir dar tiek daug yra ko pasimokyti .
– Kaip apibūdintumei šiuolaikinį meną apskritai ir kokie pavojai slypi jo vertinimuose?
– Man labai patiko užrašas Berlyne ant antikinio meno muziejaus: „Visas menas buvo šiuolaikinis”. O tai reiškia, kad visas menas privalo atstovauti savo laikmečiui. Jei mes dabar dirbtume ir spręstume tas pačias problemas kaip XX amžiaus pradžios autoriai, ką tada apie XXI amžiaus pradžią turės galvoti XXII amžiaus žmonės? Tikriausiai pamanys, kad juos kažkas apgavo ir kažkur paslėpė 100 metų. Taigi svarbiausia, mano galva, yra adekvatumas laikmečiui (o variantų, kaip tai padaryti, yra begalė), šiuolaikinis menas apskritai ir yra šio laiko menas.
Būtent rimtų ir kokybiškų vertinimų nebuvimas dažnai pasėja labai daug nesusipratimų. Silpnesni dailės kritikai, mokęsi kritikos iš vadovėlių apie praėjusius amžius, nebesugeba atsiplėšti nuo auditorijos suolo ir šiandienį meną vertina pagal tuos kriterijus, kurie buvo svarbūs prieš daugelį metų, bet yra visai beverčiai dabartinei kūrybai. Labai gerai tai gali iliustruoti dabartinės lietuvių tapybos situacija. ARS grupė, dirbusi prieš 100 metų, pagaliau yra deramai suvokta, bet neretas kritikas, o ir menininkas pagal tą kurpalių bando vertinti ir nūdienos meną. Taip sukuriama absurdiška situacija – skatinama surogatinių plagiatų gamyba. Žinoma, ARS nuo to nė kiek nenuvertės, bet ką reikės daryti su ta šlamšto krūva?..
– Sakoma, kad dabar mene nebeliko jokių kriterijų. Tavo nuomone, tai tiesa? Kaip šiuolaikinį meną turėtų suprasti ir vertinti jo vartotojas – kokiais kriterijais jam reikėtų vadovautis?
– Vieno apibrėžimo juk niekada ir nebuvo. Nežinau, kas galėtų duoti vieną patį teisingiausią atsakymą, bet juk ekspozicijų salėse paprastam žmogui iš gatvės būna pakabinti aiškinamieji tekstai, kūrinių pavadinimai taip pat yra nuoroda. Tekstų niekada nereikėtų bijoti, juk ir da Vinčis, Diureris, ir begalė kitų aiškino ne tik savo darbus, bet ir bendrus pasaulio suvokimo klausimus. Viskas labai paprasta: skaitai, žiūri, klausai. Be to, meninės praktikos visuomet buvo gana nedidelio rato vartojamas produktas, ir čia jau reikalingas bent šioks toks išankstinis pasirengimas. Galutiniame produkte vis dėlto turėtų į vienovę susijungti kokybė (pačia plačiausia prasme) ir paveikumas; problematikos, raiškos ir šiandienos analogija. O butaforiją ir demagogiją, šiek tiek pasidomėję šiuolaikine kultūra, galime labai greitai pastebėti.
– Peršasi mintis, kad ir šiuolaikinis menas – ne plačiosioms masėms?
– Taip, menas, kad ir kaip nemėgčiau šio termino, yra elitinė sritis. Reikia gana daug domėtis ir dirbti, kad galėtum vertinti ir tikslingai vartoti šiuolaikinę kultūrą. Kai vienas bičiulis Gintas K. grojo Paryžiuje George’o Pompidou centre, o į koncertą atėjo 30 klausytojų, jis klausė centro direktoriaus, ar labai blogai, kad tiek mažai žmonių. Pastarasis tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad nesuprato klausimo. Pasaulis jau seniai suvokė, kad kokybiškas šiuolaikinis menas nėra masinis reikalas, o mes dar vaikomės skaičiukų.
Klasikinė ir liaudies kultūra visame pasaulyje jau yra įvertinta: parašyti tekstai, apibendrinta, bet kuris vartotojas gana greitai gali ją perprasti, ir ji išgyvena iš vidinių resursų, palikimo. O šiuolaikiniai reiškiniai, aprobuojantys šiandienos aktualijas, nėra masiniai, daug svarbiau, kad kažkas imasi dirbti su šiandienos medžiaga.
– Kodėl pats pasirinkai dizainerio profesiją?
– Vienas dalykas – tai išgyvenimo ir nepriklausomybės garantas. Kita vertus, pradėjau studijuoti pakankamai vėlai ir žinojau apie situaciją grynųjų menų mokymo įstaigose. Labai didelė dalis studentų tiesiog traumuojami specialybės disciplinomis, tobulai įvaldę amatą nebesugeba mąstyti. Tačiau dizainas, na, dar gal scenografija yra „niekieno žemė”. Čia tavęs niekas neverčia būti didžiuoju kūrėju, o informacijos pateikiama pakankamai, kad galėtumei ja apgalvotai pasinaudoti. Be to, buvau studijavęs dailės pedagogiką, nemažai bendravęs su įvairiais žmonėmis ir žinojau, kad sugebėsiu apsispręsti ir atsirinkti. Dar vienas asmeninis, romantinis faktorius yra tas, kad norėjosi į pajūrį .
– Kiek profesija ir dizainerio darbas Tau padeda kitose kūrybos srityse, kuriose reiškiesi kaip menininkas? Tos sritys viena kitą papildo ar „pjaunasi“ tarpusavyje?
– Išties kartais pagalvoju, kad tų veiklų lyg ir per daug . Vieno, ko tikrai atsisakyčiau, tai rašymo, nes niekada verbalinė išraiška nebuvo pati stipriausia mano pusė. Deja, kai matai situaciją, kad nėra kam rašyti, tenka imtis. Šiaip visa mano veikla susipina, ir vieni dalykai papildo kitus. Bet, pavyzdžiui, meninėje praktikoje nenaudotum kai kurių sprendimų, kuriuos puikiai gali panaudoti dizaine, o iš meninės praktikos bemaž viską galima adaptuoti geram dizainui. Kita vertus, dizaine eini į kompromisus, neretai užsakovas diktuoja sąlygas, ir esi priverstas vizualizuoti jo liguistas fantazijas, ko jokiu būdu neleisčiau sau meninėje praktikoje. Meninėje praktikoje turėti aiškią ir kritišką poziciją yra principinė kategorija. O dizaine didelė dalis sėkmės priklauso nuo sąmoningo užsakovo ir tarpusavio pasitikėjimo. Meno projektų inicijavimas – dar viena labai įdomi ir kūrybinga sritis: čia iškeli idėją, pateiki koncepciją ir stebi, kaip ji materializuojasi kitų bendraminčių dėka.
– Pats plėtoji ne tik fotografijos, instaliacijos, bet ir garso meno praktikas, šiemet išleidai savo muzikos kompaktinę plokštelę, kuri skamba labai neįprastai. Papasakok truputį, kaip tą muziką Tu kuri ir kam Tau šito reikia. Dar viena saviraiškos forma?
– Man garso praktika yra kaip dar viena kūrybos sritis, t.y. aš joje randu tai, ko nėra vizualioje kultūroje, tai laiko matmuo. Laikas tiesiogiai susijęs su garsu, o fotografijoje, instaliacijoje jis neapčiuopiamas, prie trukmės negali pririšti suvokėjo. Manau, kad jau netrukus pavyks visas šias sritis taip įvaldyti, kad bus galima sujungti į vieną visumą. Taip maksimaliai padidinant informacijos kiekį suvokėjui.
Kita vertus, nežinau, kodėl sakote, kad mano CD skamba labai neįprastai. Aš iš esmės remiuosi amerikietišku Feldman, La Monte Young suformuotu minimalizmu, prancūziška elektroakustika ir konkrečiąja muzika, dar šiek tiek postindustrinės tradicijos. Juk jau 50 metų tai yra muzikinės raiškos dalis. Galbūt neaiškumų kyla, kad neturiu akademinio muzikinio išsilavinimo. Bėda, kad pas mus vis dar labai juntama akademinio pasaulio atskirtis, o į festivalius „Jauna muzika”, „Gaida” iš užsienio kviečiami autoriai, neturintys nieko bendro su akademine muzika. Keisti paradoksai. Bet man vėlgi patinka būti toje „niekieno žemėje”.
O šiaip kompaktinė plokštelė sulaukė daug teigiamų recenzijų Vakaruose, ir leidėjui jau esu atidavęs medžiagą naujam septynių colių vinilui. Man džiugu, kad naujas leidinys pasirodys vinilinės plokštelės formatu, nes tai yra išskirtinai audiofilinis formatas.
