LANGAS
„Šaltas vaikas“ triumfavo sostinėje
Rita BOČIULYTĖ
Klaipėdos dramos teatras savo naujausią spektaklį – režisieriaus Oskaro Koršunovo šį pavasarį uostamiestyje pastatytą Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką“ – gegužės 18 ir 19 dienomis su didžiuliu pasisekimu parodė Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre. Jau planuojamos „Šalto vaiko“ gastrolės Prancūzijoje – Marselyje ir kituose miestuose. Šiuo metu vyksta derybos dėl spektaklio parodymo Švedijoje – Karališkajame teatre Stokholme.
Į sostinę vyko abi spektaklio vaidmenų atlikėjų sudėtys, taigi vilniečiai turėjo galimybę per du vakarus pamatyti visus jame vaidinančius aktorius. Pirmą vakarą vaidino visi trys šiemetiniai Lietuvos „Auksinių scenos kryžių“ laureatai – Eglė Barauskaitė, Igoris Reklaitis ir Nelė Savičenko. Bet ir pastaruosius du kitą vakarą scenoje pakeitusiems aktoriams Kazimierui Žvinkliui bei Reginai Šaltenytei sekėsi taip pat neprastai.
Bilietai į abu „Šalto vaiko“ spektaklius buvo išpirkti vos paskelbus apie juos afišose. Abu vakarus publikos buvo tirštai, net stovėti nebuvo kur. Tenykščiai teatralai stebėjosi, kad toks anšlagas per patį „bulvių sodinimo sezoną“, kai teatrai ištuštėja. O šiuosyk publika buvo rinktinė – pradedant Vyriausybės ir Seimo nariais, baigiant teatriniu elitu bei studentija.
Lygindami Klaipėdos ir Vilniaus publiką, čia ir ten „Šaltą vaiką“ žiūrėjusieji klaipėdiečiai pastebėjo, kad vilniečiai ypač tiksliai ir gyvai reagavo į kiekvieną spektaklio mizansceną, iškart sugebėjo pagauti niuansus, nesivaržydami plojo. Buvo ir žavių tylos, susimąstymo momentų… Sostinės publika puikiai „skaitė“ tai, ką norėjo pasakyti režisierius ir aktoriai. Ji ošė ir avacijomis dėkojo kone po kiekvieno monologo ar dialogo – aktoriams V. Paukštei ir V. Leonavičiūtei, E. Barauskaitei ir D. Meškauskui, I. Reklaičiui, N. Savičenko, E. Jackaitei ir kitiems. Aplodismentų kliuvo ir tikram keptam paršeliui, kurio pasmaguriauti po spektaklio veržėsi ne vienas iš salės…
Vilnietę režisierę Dalią Tamulevičiūtę, kuri šį rudenį ruošiasi statyti spektaklį Klaipėdos dramos teatre, pakerėjo „Šalto vaiko“ aktorių ansambliškumas. Šia prasme tokio aukšto lygio, pasak jos, Vilniuje jau seniai nebėra.
Aktorė Violeta Padolskaitė lygino dvi O. Koršunovo pastatytas M. von Mayenburgo pjeses – „Ugnies veidą“ ir „Šaltą vaiką“. Jos nuomone, „Šaltas vaikas“ – ir pjesė geresnė, ir spektaklis labiau pavykęs, o naujų aktorių atėjimas į O. Koršunovo spektaklius jam pačiam davė kitokį raktą ir kitokį požiūrį į medžiagą.
Vilniečiai jaunieji aktoriai, nuolat vaidinantys O. Koršunovo spektakliuose savo įspūdžiais dalinosi sunkiai slėpdami nuoskaudą, – jie buvo nustebinti ir netgi mažumėlę įsižeidę, kad O. Koršunovas gali kuo puikiausiai susikalbėti ir su jam nežinomais aktoriais, kurie yra kitos kartos, kitokio mąstymo. Jie buvo įsitikinę, jog šis režisierius turi savo mylimų aktorių grupę – savojo teatro branduolį, – tik su jais gali dirbti ir pasiekti trokštamą rezultatą. Šiuosyk O. Koršunovas ir jiems parodė, kad ne tik jų padedamas gali pelnytis laurus…
Kai kurie Vilniaus teatrų vadovai bei vyresnės kartos aktoriai taip pat nesugebėjo paslėpti pavydo, kad toks geras spektaklis gimė ne Vilniuje, o kažkur Klaipėdoje…
Po spektaklių publika ilgai nepaleido iš scenos aktorių. Šie ėjo lenktis kelis kartus, o žiūrovai vis tiek neskubėjo skirstytis iš teatro, būriavosi prie durų, laukdami klaipėdiečių aktorių, kad pabendrautų, pasidalintų per kraštus besiliejančiais įspūdžiais.
Dvi dienas Vilniuje tikrąja to žodžio prasme – triumfavo! – Klaipėda ir jos Dramos teatras. Baruose, net bažnyčiose – visur apie tai buvo kalbama, „Šalto vaiko“ aktorius žmonės gatvėje stvarstė už skvernų – dėkojo, sakė komplimentus.
„Naujosios dramos akcijoje“ – Gintaro Grajausko „Rezervatas“
Rita BOČIULYTĖ
Vilniuje prasidėjęs 6-asis tarptautinis naujosios dramaturgijos ir teatro festivalis “Naujosios dramos akcija” šiemet bando atskleisti mūsų kasdienybės utopijų atsiradimo ir iš jų kylančių grėsmių šių dienų nesaugiame pasaulyje temą. Gegužės 21 – birželio 5 dienomis sostinėje vyksiančiame festivalyje pristatomi nauji teatro bei kino projektai, jau įsibėgėjo susitikimai ir diskusijos su NDA dalyviais tema „Mūsų dienų utopijos“. „Naujojoje dramos akcijoje“ šiemet debiutuoja klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas su pjese “Rezervatas”. Vakar Vilniaus Menų spaustuvėje vyko šios pjesės skaitymas ir susitikimas su jos autoriumi bei režisieriumi Aidu Giniočiu.
Poetą vilioja teatras
Rašytojas G. Grajauskas, Kultūros ministerijos pernai apdovanotas už geriausią dramaturgijos debiutą lietuvių teatre. Šiuos laurus jam pelnė „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“. Spektaklį režisierius A. Vizgirda pastatytė Klaipėdos pilies teatre. Šiemet į sceną žengia naujas kūrinys – pjesė „Rezervatas“, kurią G. Grajauskas sukūrė kūrybinėje stažuotėje JAV ir dedikavo Klaipėdos dramos teatro aktoriui Dariui Meškauskui (beje, atlikusiam pagrindinį vaidmenį jo „Komikse…“). Pjesėje pasakojama apie indėnų rezervatą, kažkuo primenantį šiandieninę Lietuvą. „Rezervatą“ su uostamiesčio Dramos teatro aktoriais jau pradėjo statyti vilnietis režisierius Aidas Giniotis.
Režisierius O. Koršunovas taip pat susidomėjo šia pjese. Prancūzijoje O. Koršunovas su prancūzų aktoriais liepos 17-ąją surengs „Rezervato“ „vorkšopą“, kuris įtrauktas į visame pasaulyje garsaus Avinjono tarptautinio teatrų festivalio programą.
Beje, ką tik pasirodė ir į 40-ąjį „Poezijos pavasarį“ suspėjo penktoji G. Grajausko poezijos knyga „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir kurią autorius jau spėjo pristatyti Vilniuje.
Praėjus vos kelioms dienoms, poetas vėl pakviestas į sostinę. Vakar G. Grajauskas jau kitame – dramaturgo amplua – įsijungė į „Naujosios dramos akcijos“ dalyvių būrį.
Ne tik eskizai
Festivalio renginiai vyksta Jaunimo teatro salėse, Vilniaus mažajame teatre, Menų spaustuvėje, „Skalvijos“ kino centre ir “Lietuvos” kino teatre.
Kultūros ministerija ir Kultūros ir sporto rėmimo fondas “Naujosios dramos akcijai” šiemet skyrė 80 tūkst. Lt. Renginį taip pat remia Britų taryba, Prancūzų kultūros centras, Gėtės institutas Vilniuje, kiti partneriai.
Pasak NDA rengiančio Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro direktoriaus Audronio Liugos, nuo 1999 metų vykstančiu šiuo festivaliu siekiama keisti teatro gyvenimą iš vidaus, ne tik tai deklaruojant, bet ir iš tikrųjų. “Festivalis atsisako vienkartinių renginių, jo tikslas – užbaigti visus festivaliui pristatomus projektus, teatro pjeses ne tik vieną kartą perskaityti ar parodyti spektaklių eskizus, bet ir realizuoti teatrų scenose“, – pabrėžė A. Liuga.
NDA jau parodytos režisieriaus R. Tumino Vilniaus mažajame teatre pastatytos B. Srbljanovic „Šeimyninės istorijos“ ir šiuo metu statomos M. Ivaškevičiaus pjesės „Madagaskaras“ antrosios dalies eskizai. Sekmadienį specialusis festivalio svečias – pirmą kartą Baltijos šalyse pristatomas teatras iš Belgijos “Needcompany” – parodė originalų šiuolaikinio teatro, šokio, gyvos muzikos ir performanso spektaklį „Afekto vaizdai“.
Režisierius C. Graužinis rytoj pristatys Rolando Šimelpfenigo “Už geresnį pasaulį” spektaklio eskizą. NDA dienomis taip pat bus rodomi ankstesni spektakliai – Jaunimo teatre C. Graužinio pastatyta “Arabiška naktis” ir I. Jonyno režisuotas “Kaligula”, taip pat J. Vaitkaus “Gagarino gatvė”.
Rodys Jūros šventėje
Šių metų pjesių skaitymų programai buvo atrinktos dvi jaunų prancūzų dramaturgų – Natašos de Pončaros ir Timotės de Fombelė pjeses “Žiurkiagalviai” ir “Švyturys”. Pirmosios skaitymą režisavo A. Jankevičius, ir ji jau pristatyta praėjusį pirmadienį. O antroji, režisuota A. Vidžiūno, bus skaitoma lietuviškai ir prancūziškai birželio 2-ąją. Originalo kalba “Švyturį” skaitys į Vilnių atvykstantis garsus prancūzų teatro ir kino aktorius Denisas Lavanas. Skaitymų programoje bus pristatyta ir britų autorės Keril Čerčil pjesė “Skaičius”, kurią režisavo J. Vaitkus.
Festivalį užbaigs didžiausias jo projektas – Kauno akademinio dramos teatro meno vadovo, režisieriaus Gintaro Varno spektaklis “Nusiaubta šalis” pagal vokiečių dramaturgo Tankredo Dorsto milžinišką dramaturginę misteriją, vaizduojančią utopijos atsiradimą ir žlugimą. Tai pirmasis tokio masto bandymas Lietuvoje teatro priemonėmis panaudoti netradicines teatrui erdves. Po pristatymo “Naujosios dramos akcijoje” šis spektaklis, dalyvaujantis tarptautiniame teatro projekte “Seas”, bus rodomas Kaune, Jūros šventės metu – Klaipėdoje, kiek vėliau – Gdansko laivų statykloje.
Dvyliktoji Vilniaus trienalė: tapybos tiesos dar gyvos
Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre iki birželio 13-osios karaliauja „Septynios tapybos tiesos“. Taip pasivadinusi 12-oji Vilniaus tapybos trienalė, kurioje dalyvauja 49 tapytojai – iš JAV, Prancūzijos, Islandijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Graikijos, Vokietijos, Serbijos, Danijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos (24 autoriai, deja, nė vieno – iš Lietuvos pajūrio…).
Parodą tradiciškai organizavo Lietuvos dailininkų sąjunga, o jos kuratoriumi tapo konkurse dalyvavęs ir jį laimėjęs klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Anot jo, į parodą pateko tie, kurie nori ir sugeba keistis, net jei jie – pripažinti klasikai. Be to, šiemet nebuvo kviesti dalyvauti tie, kurie savo darbus eksponavo paskutinėse dviejose trienalėse.
Paprašytas apibendrinti trienalę, lietuviškos tapybos vietą joje bei pasireiškusias naujas šiuolaikinės tapybos tendencijas, jos kuratorius I. Kazakevičius „Klaipėdai“ sakė:
– Lietuvių ir užsieniečių idėjos – labai panašios. Mūsiškiai ir užsienio tapytojai varijuoja technika – su aliejiniais dažais maišo dirvožemį, klijus ir kitas natūralias medžiagas, daugelis žaidžia faktūromis – nuo sintetinių, dažytų betono gabalų iki išraiškingų aliejinių faktūrų. Kartojasi gyvūnijos motyvai… Mes, rengėjai, šmaikštaudami šią trienalę apibūdinom kaip „gyvūnų, portretų ir faktūrų parodą“.
Tendencijos?.. Jaunosios kartos debiutas (A. Juška, Ž. Augustinas) rodo, kad tradicinė tapyba nemiršta. Tačiau viduriniosios kartos eksperimentai (A. Obcarskas, A. Vaitkūnienė, E. Markūnas) liudija, kad tapyba kinta, priartėdama iki dekoratyvios plokštumos, iki sintetinių medžiagų panaudojimo ant netradicinio tapybai paviršiaus – skardos, lentų, agroplėvelės etc. Vietoj dažų – dervos, vielos, smėlis… Savo formomis ji žengia link objekto, instaliacijos, vienu žodžiu, – ritualo. Ir tai ima daryti ekspresionizmo klasikai! Įprasta tapybos išraiška jų nebepatenkina, ieško naujos. Tai ypač patinka jaunajai tapytojų kartai. Bet ir vyresniajai kyla pavojus, kad gali susidurti su kažkuo, kas jau padaryta…
Visą parodos laiką žiūrovai galės rinkti jiems labiausiai patikusį trienalės tapytoją. O jos rengėjai jau išrinko ir premijomis apdovanojo trienalės laureatus. Dvi lygiavertės premijos „už ekspresionizmo tradicijos tąsą šiuolaikiniame kontekste“ skirtos lietuvių tapytojai A. Vaitkūnienei ir norvegui P. Vagneriui. Geriausiu trienalės debiutantu tituluotas Ž. Augustinas.
„Klaipėdos“ inf.
