Magiškas kraštovaizdis
Kristina Jokubavičienė
Baroti galerijoje iki rugpjūčio 20-osios veikė latvių dailininko Edgaro Mikelsono kūrybos paroda „Retrospekcija“. Kadangi autorius buvo pristatomas Klaipėdos publikai kaip „labai ypatinga asmenybė šiuolaikinio meno srityje Latvijoje“, verta prisiminti parodą ir jos autorių.
Nuo jūreivio iki dailininko
E.Mikelsonas gimė 1958 m. Rygoje, mokėsi Liepojos jūreivystės mokykloje ir trejus metus dirbo žvejybinio laivo mechaniku. 1980-aisiais jo gyvenimas iš esmės pasikeitė.
Palikęs jūrą, 1983–1989 m. jis studijavo grafiką Latvijos dailės akademijoje Rygoje, po studijų dirbo dailės mokytoju Daugpilio vaikų dailės mokykloje, iki 1996 m. buvo Daugpilio dailės muziejaus dailininkas.
Nuo 1987 m. pradėjęs dalyvauti parodose šalyje ir užsienyje, taip pat rengė autorines ekspozicijas įvairiose galerijose ir muziejuose Rygoje, Jūrmaloje bei kituose Latvijos miestuose. Sėkmingai įsibėgėjus karjerai, E.Mikelsonas tapo laisvai kuriančiu ir laisvai judančiu menininku: nuo 2004 m. jis gyvena tai Briuselyje, tai Rygoje. Jo kūryba nuolat pristatoma ir Briuselio galerijose, įvairiose šiame mieste veikiančiose ES institucijose, ir gimtojoje Latvijoje.
Nuo jūreivio iki dailininko – visai suprantama, kodėl būtent šio autoriaus kūrybą Baroti galerija pristatė klaipėdiečiams Jūros šventės proga.
Savitas motyvo pateikimu
Apie ankstyvąjį kūrybos laikotarpį, dar susietą su jūreivio profesijos kasdienybe, parodoje priminė keli eskizai su laivų ir uostų vaizdais. Uosto motyvas pasitaiko ir vėlesnėje dailininko kūryboje, tačiau jo idėja ir raiška jau visai kita.
E.Mikelsono atveju nepakako apžiūrėti parodą realioje galerijoje – tik susipažinus su virtualia dailininko kūrinių galerija, pristatoma internete (www.gallery.lv/mikelsons), aiškėja ir epiteto „ypatingas“ pagrįstumas bei menininko vieta šiuolaikinės Latvijos dailės kontekste.
Natūralu, kad E.Mikelsono kūryba atspindi latvių tapybos tradiciją: daugelis įvairių kartų latvių dailininkų inspiracijų rasdavo ir šiandien randa urbanistinėje aplinkoje. Jei E.Mikelsonas apsiribotų tik realistinių ir dailių miesto peizažų, fiksuojančių istorinį laiką, kūrimu, tikriausiai epitetas „ypatingas“ jo kūrybos atžvilgiu nebūtų vartotinas. Savitumo dailininko darbams suteikia ne prisirišimas prie žanro ar motyvo, bet jo pateikimas – vizualiąja ir technikos prasme.
Matyt, nėra svarbu aiškintis, kiek kurio „neo“ – realizmo, ekspresionizmo yra jo darbuose. Kaip ir fotorealistinės manieros atspalvio, atsirandančio daugelyje autoriaus peizažų, kuris organiškai dera ir su fotoaparatu atrinktais architektūros motyvais (įdomumo dėlei galima palyginti įprastą reklaminę Tornkalnio bažnyčios nuotrauką ir jos motyvą E.Mikelsono „Tornkalnio bažnyčia“, 2008).
Kaip neutralus stebėtojas
Ši paralelė pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Tai tiesiog autoriaus stiliaus dalis, suponuojanti kuo mažiau subjektyvumo kūrinyje. Ir tai nėra nauja. Miestas stebimas tarsi per abejingą objektyvo akį. O pastarajai visai nesvarbu, kad romantišką debesėlių dangų raižo visokie laidai, kompozicijos centre atsiduria elektros stulpas ar automobilių stogai, o Rygos panoramoje svarbiausiais tampa geležinkelio atributai.
Bešališkas fragmentavimas, dirbtinis apšvietimas ir nenatūrali spalvinė gama (spalvai grafiškos prigimties dailininkas skiria mažiausiai dėmesio) kuria viziją, kelia sulėtėjusio ar visai stojančio laiko įspūdį: juk į tą stotelę niekada neatvažiuos autobusas. Nuojautas patvirtina ir žmonių nebuvimas. Nesvarbu, kuris didmiestis ar nuošalus pakrantės kampelis vaizduojamas (Briuselio, Rygos gatvės; buvęs Rygos priemiestis Tornkalnis, kupinas vilų, sodų, parkų, tarp kurių – ir garsusis Arkadijos parkas; Suomijos sala). Pasitaikančios žmonių figūrėlės yra tik stafažas, arba pastarųjų metų darbuose tampa tiesiog kontūrais, balkšvais šešėliais.
Dailininkas atsiriboja nuo objekto, veikia kaip neutralus stebėtojas iš šalies. Jis maskuoja realistinį vaizdą glamžydamas popierių, apiplėšydamas jo kraštus, dengdamas kalke; įvairiai derindamas akvarelę, guašą, pastelę ir grafitą, kuria belaikes ir bejausmes magiško kraštovaizdžio vizijas, palikdamas žiūrovui užpildyti jas savosiomis patirtimis ir nuojautomis.
