Metamorfozės

Metamorfozės

Rūta Jakštonienė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) galerijoje pristatoma bene talentingiausio lietuvių jaunosios kartos portretisto Žygimanto Augustino paroda „Augustinas Klaipėdoje“. Per vernisažą Meno kieme vyko vieša tapybos akcija, kurios metu publika stebėjo, kaip menas gimsta „čia ir dabar”.

Performatyvaus meno akcijoje tapytojai Ž.Augustinas, R.Klimavičius ir E.Malinauskas improvizavo Rubenso paveikslo „Bakchas“ tema. Figūriniame pastatyme dailininkams kantriai pozavo du gyvi modeliai. R.Klimavičius – kūrybos įtampoje.

Pats sau modelis

…Iš drobės plokštumos žvelgiančios akys, fotogeniškas susimąsčiusiojo profilis, žymaus visuomenės veikėjo anfas ar humoristinis kolegos šaržas – įprastos, portreto žanrui būdingos kategorijos. Tapytojas Žygimantas Augustinas kvestionuoja šiuos chrestomatinius apibrėžimus ir pasitelkęs filosofiją bei kasdienį patyrimą įrodo, kad portretu gali būti, pavyzdžiui, žmogaus kaklo raukšlės („Peizažas Nr.1“) arba moters aktas, atsuktas nugara į žiūrovus („Judas“). Ir tai ne ką keisčiau, nei beveik visuose, parodoje eksponuojamuose paveiksluose dominuojantys du modeliai – Žygimantas ir jo žmona. Paklaustas apie savęs pasirinkimą modeliu, menininkas atsakė, kad šis „modelis“ visuomet „po ranka“ (suprask – neužgers gavęs avansą už pozavimą ir nedings, menininką aplankius įkvėpimui).

Tapytojai, kaip motyvą rinkęsi patį save, nėra naujiena, bet nėra ir dažnas reiškinys. Žinomi S.Dali, mėgęs suteikti savo ar žmonos veidą keisčiausių siurrealistinių vizijų herojams, ekspresionistas E.Šilė, kurio didžiąją kūrybos dalį sudaro jo autoportretai. Savo veidą menininkai naudoja norėdami įamžinti biografinį faktą arba susitapatinę su vaizduojamais subjektais, savęs portretavimą paverčia menine strategija, kur ypatingas dėmesys skiriamas psichologiniam charakterių aspektui.

Pasitelkia ironiją

E.Malinauskas šįkart tapė ne jūrą. Ž.Augustinui piešti iš natūros – įprasta.

Žmogaus kūno tyrinėtojas Ž.Augustinas tapo įsimintinus, kartais net šokiruojančio turinio paveikslus. Žmogaus kaukolė su nukritusiu apatiniu žandikauliu ir apspista blakių („Blakės“) – užuomina apie laiko ir kirminų bjaurojamą kūną. Paradoksaliame paveiksle „Trisdešimtmetis“ matome kažkur mums virš galvų žiūrintį, agresyviai išsišiepusį vyriškį, kurio fizionomija visiškai neatitinka mūsų susikurto respektabilaus trisdešimtmečio įvaizdžio. Groteskinis Žygimanto paveikslas byloja apie asmenybės įvaizdžių stereotipus. Ž.Augustino žmonės nėra gražūs, bet jie yra tikri. Grožio nebuvimas čia nėra asmenybės degeneracija. Pasitelkęs ironiją, nepiktai, o greičiau sarkastiškai tapytojas prabyla apie žmogų, jo būtį, kitokio savęs paieškas.

Menininką žmogaus kūnas, jo veidas domina kaip sudėtingas objektas, savotiškas iššūkis tapytojui. Eksponuojamose pieštose anglimi vyriško torso studijose, kur kūną matome šonu ar iš priekio, nurodoma net judesio kryptis, išryškinamas kiekvienas raumuo, tarsi ieškant tobuliausios kūno formos.

Ž.Augustino drobėse į akis krenta išorinis portretuojamųjų panašumas, jų psichologinė charakteristika, figūros sureikšminimas. Neiliustruodamas fono, emocinį krūvį, visą paveikslo psichologizmą tapytojas koncentruoja veido išraiškoje, gestuose. Išimtis – paveikslai „Magdalietė“ bei „Judas“. Juose bibliniai siužetai transformuoti į realius vaizdus – pozuoja tikrai gyvenanti moteris. Interjere tapyti moterų aktai ir čia esantys daiktai – kaukolės fragmentas, išbirusios monetos, moters apatiniai – svarbūs tiek pat, kiek ir pozuojančios figūra.

Ž.Augustino darbuose groteskas, šokiruojantys elementai, ironiška potekstė esti darnoje su tobulu formos pojūčiu, piešinio estetika, individualia menine kokybe.

Improvizavo trise

Ž.Augustino kūriniai – skrupulinga natūros studija.

Įsitikinti Žygimanto piešėjo talentu galėjo visi gausiai į parodos atidarymą susirinkę lankytojai. Po oficialaus parodos pristatymo kieme vyko performatyvaus meno akcija.

Trys tapytojai – parodos autorius bei klaipėdiečiams puikiai pažįstami dailininkai Romas Klimavičius ir maestro Edvardas Malinauskas improvizavo Rubenso paveikslo „Bakchas“ tema.

Lankytojai turėjo retą progą būti čia pat, jų akyse gimstančio meno kūrinio liudininkais.

Kiekvienas tapytojas, dirbęs sau įprastu stiliumi, galerijai dovanojo ekspromtu sukurtą paveikslą.

Tikimės, kad viešos tapybos akcijos taps gražia KKKC galerijos tradicija.

Ž.Augustino paroda „Augustinas Klaipėdoje“ KKKC galerijoje (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) vieši iki liepos 28-osios.