N.Kepenienė: „Privalau kalti žodį toliau“
Klaipėdietė rašytoja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – poetė ir prozininkė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Kuria vaikams ir suaugusiesiems. Rašo eilėraščius, pasakas, apsakymus, apysakas… Nuo 1997-ųjų yra išleidusi bene 18 knygų, tarp jų – 5 romanus. Dar randa laiko ir kitų romanus versti iš anglų į lietuvių kalbą, mėgsta lieti akvareles, pastaraisiais metais pradėjo pati iliustruoti savo knygas.
Rašytoja dabar susirūpinusi „Baltijos“ almanachu, kurį plunksnos broliai šiemet jai pavedė sudaryti. Bet maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus apie savo pačios kūrybos virtuvę.
– Ką šiuo metu rašote?
– Šiuo metu rašau… Daug rašau, užmanymai graužia smegenis, ir nebespėju. Rodos, radau savo temas, net baisu, kai jos taip lyg iš niekur nukrinta, ir skubi rašyti, kol įdomu pačiai, kol neišvėso. Per daug nenorėčiau kalbėti apie tai, ko dar neparašiau, tai tegu tos kelios temos lieka paslapty, o viena, kurią tebetęsiu – dvarų moterys, kūrėjos. Tai ir Šatrijos Ragana, ir Bitė. Šios knygos jau pasirodė. „Bitė“ štai gavo Bitės premiją, aptarėm, apkalbėjom… O dabar, tęsdama šią temą, rašau „Žmoną“ apie Liudviką Didžiulienę, kuri pati pirmoji ėmė spausdinti savo kūrinius, pasirašinėjo žmonos slapyvardžiu.
– Kaip pati vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežta kritikė ar atlaidi?
– Labai gerai žinau savo kūrinių vertę, ir tai tikrai dar nėra „aukščiausios prabos“ kūryba, bet kartais pati sau kai ką atrandu.
Stengiuosi plėsti ir savo patirčių laukus, ir žodyną ir t.t. Žinau, kad galiu ir geriau, todėl mielai įsiklausau į kritiką, net pikčiausioje kritikoje esama racionalaus grūdo.
Beje, pabarimai, net pirštu pabadymai manęs negniuždo, gal net atvirkščiai, esu mamos, kuri visada buvo ir yra reikliausia mano gyvenimo kritikė, užgrūdinta; o štai pagyrimai išmuša iš vėžių, bet susikaupi ir žengi toliau.
Rašymas man tiesiog būtinas. Pačiai sau. Toks pasėdėjimas, pameditavimas valandą, pusantros kasdien. Kaip malda.
– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?
– Skaitytojų nuomonė, žinoma, rūpi.
Kai skaitau knygą ir, tarkim, pravirkstu kur iš gražumo, būna, pamanau, o kad taip aš kieno mintis ir jausmus sujudinčiau!..
Bet kai taip atsitinka (yra žmonės pasakoję, nežinau, ar tiesą), kažkodėl pernelyg nesidžiaugiu, gal kad nesu pernelyg savo rašiniais patenkinta. Tai ir plūkiuos. Bet turiu, privalau kalti žodį toliau.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
