Normalus menas
Šią vasarą galėtume pavadinti daniška vasara Lietuvos pajūryje. Liepą Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje buvo eksponuojama Silkeborgo dailininkų tapyba, grafika ir keramika, o šiuo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Dailės parodų rūmuose veikia šiuolaikinio Danijos meno paroda „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“.
Gytis Skudžinskas
Nesistengia apgauti
Šios dvi parodos atskleidžia visai skirtingas meninės raiškos kryptis tokioje nedidelėje šalyje kaip Danija. Parodos nužymi ne tik skirtingas raiškos ar problematikos sroves, bet ir aiškiai nurodo, kokią vietą jos užima šiandienėje meno scenoje.
Palangoje veikusios parodos autoriai didžiuojasi, kad jų kūriniai puikiai perkami, ir nesibodi jų reprodukuoti ant kokybiškų arbatos puodelių, o visa išraiška tęsia praėjusio šimtmečio vidurio modernistinės dailės tradiciją.
Klaipėdoje demonstruojami autoriai aiškiai orientuoti į šiuolaikinio meno aktualijas ir populiariausias temas. Čia jau dominuoja tokie kūrybiniai principai, kaip atkuriamoji dokumentika, socialiniai komentarai ar kasdienybės kritika.
Svarbiausias skirtumas tarp šių parodų autorių ir pas mus įprastų meninės retorikos pasažų tas, kad danai nesistengia užkariauti svetimų teritorijų. Silkeborgiečiai aiškiai supranta, kad jų dailė skirta viduriniosios klasės apartamentų bei biurų dekoravimui ir dirbtinai neklijuoja prie savo kūrybos žodelio „šiuolaikinis“. O „Bedlamo“ autoriai puikiai suvokia, kad jų analizuojama tema nėra pati lengviausia, ir koncentruotai pateikia nuorodas kiekvienam parodos lankytojui, publikuoja išsamų katalogą bei kviečia ne tik vizualiniam, bet ir mentaliniam dialogui. Visgi abiejose parodose maloniai nuteikė pagarba žiūrovui. Džiugu, kai tavęs nesistengia apgauti.
Skirtinguose laukuose
Įdomu būtų pasvarstyti, kokią vietą šios dvi skirtingos parodos užima Danijos meno scenoje. Tačiau nesant tame kontekste ir stebint tik iš šalies sunku būtų apie tai objektyviai spręsti. Tiesiog pagooglinę pamatysime, kad šie menininkai veikia viskai skirtinguose meno laukuose, o tai nurodo jų orientaciją šiandienėje kultūrinėje erdvėje.
Tiesa, negalėčiau sutikti su menotyrininko Igno Kazakevičiaus atidarymo metu išsakytais žodžiais, jog Klaipėdoje pristatomi autoriai atspindi šiuolaikinės skandinaviškos meninės raiškos tendencijas. Kaip jau minėjau, šie menininkai yra globalesnio meno lauko žaidėjai. Ir nei vienoje, nei kitoje parodoje nerasime to, kas šiandien tapatinama su specifiška šiuolaikine skandinaviška kūryba. Meditatyvumas ir kritiškas civilizacijos permąstymas Skandinavijos menininkų trademarku lieka iki šiol. Ir jei paanalizuotume šiandienio Danijos meno vedlio Olafur Eliasson kūrybą, šie principai išsiskleistų pačiomis įvairiausiomis formomis.
Galbūt tai tik paradoksalus sutapimas, tačiau šįkart tiek viena, tiek kita paroda pateko į tą erdvę, į kurią ir turėtų. Modernistinis menas – muziejuje, o šiuolaikinė vizualioji kultūra – institucijoje, pretenduojančioje tapti novatorišku regiono lyderiu.
Institucijos kritika
Beje, parodos „Bedlamas“ autorių taikiklyje svarbiausią vietą ir užima institucija bei jos kritika. Institucija – kaip galios mechanizmas – galima sakyti, visada nulemia mūsų elgesio, veiklos ir reakcijos modelius. Tačiau susiformuota hierarchinė sistema ne tik padeda susivokti šiandieniame pasaulyje, bet ir riboja alternatyvių pasirinkimų galimybes.
Štai čia teigiami bruožai virsta neigiamais. Muziejus demonstruoja meną, skirtą tik regėjimo juslėms pamaloninti, o meno centras „įsileidžia“ meną, kritikuojantį institucinius mechanizmus, ir taip gausina savo simbolinį galios kapitalą.
Ar ne apie tai nemažai knygoje „Disciplinuoti ir bausti, kalėjimo gimimas“ svarstė prancūzų filosofas Michel Foucault? Bet kokiai bendruomenei reikalinga hierarchinė sistema, nurodanti veiksmų kryptį, tačiau toji sistema uzurpuoja ir kitoniškumo, marginalumo ar tiesiog klaidos galimybę.
Ar (ne)įmanomas?
Jei vertinčiau šias parodas iš statistinio pajūrio parodų lankytojo perspektyvos (pasitelkiu tik empirines, stebėjimo išvadas), galėčiau teigti, jog Silkeborgo dailininkų paroda yra „normali“, o Klaipėdos parodų rūmuose eksponuojamas projektas ne visai „normalus“. Bet tai ir smagiausia!
O, be to, ir šiuolaikiniai sociologai įrodė, kad iš „sveikos“ visuomenės eliminavus visus „nesveikus“, 7 proc. bendruomenės narių migruoja į užribio zoną, taip sąlygodami visavertį gyvenimą, leidžiantį apibrėžti normalumo ribas.
Tad belieka aplankyti iki rugsėjo 18-osios veikiančią parodą „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“, geriausia – rankose laikant www.kulturpolis.lt išspausdintą Ramūno Čičelio tekstą, ir patyrinėti, ar (ne)įmanomas „normalus menas“.
