Posovietinė egzistencija – per sapnų ir vizijų filtrą
Tris savaites iki liepos vidurio Baroti galerijoje veikė jauno menininko Augustino Našlėno fotomontažų paroda „Rekviem posovietiniam sapnui“. Prieš aštuonerius metus pradėtoje kurti serijoje – ryškiausi autoriaus vaikystės ir paauglystės prisiminimai, sapnai, vizijos ir viltys, susijusios su posovietine realybe.
Danguolė Ruškienė
Pirmoji iš parodų ciklo
2010-aisiais trys šios serijos darbai pristatyti Lietuvos fotomenininkų sąjungos konkurse „Debiutas“ ir buvo įvertinti trečia vieta. Praeitais metais 11 šios serijos atspaudų buvo parodyti personalinėje A.Našlėno parodoje „Fotomontažai“ Vilniuje, o šiais metais paroda „Requiem for a Post-Soviet Dream“ („Rekviem posovietiniam sapnui“) buvo surengta Šefilde (Didžioji Britanija), kur šiuo metu gyvena ir kuria menininkas. Visai neseniai kelios šios serijos kompozicijos pateko į „Woolgather Art Prize“ konkurso finalininkų parodą Lydse (Didžioji Britanija) ir ten užėmė antrąją vietą.
Uostamiestyje surengtoje parodoje buvo eksponuojama naujausiais autoriaus darbais papildyta serija, kurią šiuo metu sudaro 15 fotomontažų. Ateityje fotografas planuoja sukurti dar penkias šios serijos kompozicijas.
Uostamiestyje eksponuota A. Našlėno paroda rudenį keliaus į Palangą, Nidą ir Gargždus. Klaipėdos krašte fotografo parodas „Rekviem posovietiniam sapnui“ organizuoja VšĮ „Meno menė“. Tai pirmoji paroda iš tęstinio projekto, kurio metu bus pristatoma išvykusių, svetur kuriančių Lietuvos menininkų naujausia kūryba.
Patraukė „sintetinės dailės“ idėja
Pasak A.Našlėno, jo pažintis su fotografija nebuvo labai ankstyva. Fotografuoti pradėjo vyresnėse klasėse, bet prieš tai puikiai „sutarė“ su pieštuku ir kitomis dailės priemonėmis, su kuriomis dar vaikystėje jį supažindino tėvai. Vėliau mokėsi Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (dabar – Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykla), studijavo vizualines komunikacijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje. Fotografijos klausimais konsultavosi su Klaipėdos fotomenininkais Vytu Karaciejumi, Algirdu Darongausku, Arvydu Stubra, Aleksandru Katkovu ir kitais. Ko gero, nieko keisto, kad, augdamas vaizdingose Gargždų apylinkėse, A.Našlėnas savo kūrybą pradėjo nuo peizažo („Tylios Šventovės“). Dar tebestudijuodamas susidomėjo ir Tolimųjų Rytų menu, susipažino su senovės Kinijos bei Japonijos estetika bei filosofija. Gilinosi į daiktų fotografavimą („Smulkmenos“). Šiek tiek vėliau jo dėmesį patraukė „sintetinės dailės“ idėja.
Kaip parodos Klaipėdoje atidarymo metu pasakojo autorius, jam norėjosi sujungti tapybą, grafiką ir fotografiją į vientisą sistemą, o tai jį atvedė prie skaitmeninių technologijų. Itin patraukli jam atrodė galimybė elgtis su fotografiniu vaizdu panašiai, kaip elgiamasi komponuojant grafikos kūrinį, t.y. fotografiją „sulydyti“ su ranka atlikta grafika. Taip ir atsirado pirmosios fotomontažų serijos „Rekviem posovietiniam sapnui“ kompozicijos.
Iš šimtų kadrų fragmentų
„Šiuose darbuose į vieną visumą sujungiau labai daug dalykų, savo daugybę prisiminimų ir tai, kas ateina iš pasąmonės. Fotografija nėra pagrindinė mano veiklos sritis, aš naudojuosi įvairiomis meno technikomis. O su fotografija rimtai „įklimpau“ prieš gerus aštuonerius metus ir nuo pat pradžių man buvo įdomu, kaip padaryti ją kažkuo kitu, nei paprastai yra suprantamas žodis „fotografija“. Norėjau ją pratęsti po užfiksavimo momento. Bandžiau išsiaiškinti, ką galima padaryti po to, kai turi surinkęs daug kadrų. Ar įmanoma juos jungiant, perklojant vieną ant kito sukurti kažką daugiau“, – pasakojo menininkas.
Jo „Rekviem posovietiniam sap-nui“ kūriniai susideda iš kelių šimtų kadrų fragmentų. Visi jie užfiksuoti dar prieš A.Našlėnui išvykstant, Lietuvoje. Ir tik nedaugelis papildyti autoriaus pieštais personažais ar atskiromis detalėmis. Menininkas fiksuoja vaizdus iš anksto neplanuodamas, kur juos panaudos. Vėliau, peržiūrėdamas didžiulį jų archyvą, atrenka tinkamus naujoms šios serijos kompozicijoms. Taigi istorijos, pasakojimai randasi žymiai vėliau.
Surinko skirtingus personažus
Kaip teigė A.Našlėnas, jo darbuose vyraujančiai logikai didelės įtakos turėjo siurrealistų judėjimas ir jų teorijos, susijusios su žmogaus psichologija, okultizmu ir dvasiniu misticizmu. Kai kur jis gana stipriai priartėja ir prie magiškojo realizmo stilistikos. „Rekviem posovietiniam sapnui“ akivaizdžios sąsajos su tapytojų Šarūno Saukos, Hieronimo Boscho ir kitų kūryba, kurios siužetuose – ne mažiau klampios pasąmoninių srautų vizualinės išraiškos. Dauguma A.Našlėno personažų – jo aplinkos žmonės, surinkti draugėn iš skirtingų vietų ir skirtingų situacijų. Kiti – atsitiktiniai praeiviai, pamatyti ar sutikti įvairiuose Lietuvos miestuose ir kaimuose.
Tokioje draugijoje autorius patalpino ir kelias žymias figūras, atkeliavusias iš kito laikmečio, kitos vietos ir santvarkos – amerikiečių gitaristą, dainininką Jimį Hendrixą, ispanų tapytoją, kubizmo atstovą Pablą Pikassą. Užuominų palieka ir olandų tapytojo postimpresionisto Vincento van Gogho figūra. Tai – pokštai, savotiški inkliuzai, lyg ir atsitiktinai patekę į posovietinius interjerus, prifarširuotus praeities ir dabarties reliktų.
A.Našlėnas ir pats dalyvauja savo kuriamos istorijos įvykiuose. Jo figūra, pasirodanti tai viename, tai kitame kadre, tampa tam tikru atskaitos tašku, rikiuojančiu aplink save istorijos įvykius ir dėliojančiu kompozicijas į daugiau ar mažiau nuoseklų pasakojimą. Nors, pasak autoriaus, naratyvas atsirado žymiai vėliau. Kai buvo sukurta apie trečdalis kompozicijų, pradėjo ryškėti siužetinė linija, ir tik tada prasidėjo sąmoningas pasakojimo konstravimas, visas kompozicijas sujungiantis į vieną žmogaus gyvenimo ciklą.
Nuo pradžios iki pabaigos
Kompozicijų eiliškumas čia itin svarbus. Kiekvienas serijos darbas turi savo priešistorę ir pasakojimo tąsą, o visa serija – aiškią sąrangą nuo pradžios iki pabaigos.
Toks kinematografiškas stilius nėra atsitiktinis. Autoriaus kūrybai artima Andrejaus Tarkovskio ir Davido Keitho Lyncho kinematografinė kūryba, kuri į statiškus kūrinius įpina papildomų prasminių linijų, suteikiančių jiems pasakojimo paslankumą ir dinamiką, o parodos eksponavimo metu skambėjusi Lauryno Jukonio muzika („Girnų giesmės“, „Oro! Oro!“) tapo savotišku fotomontažų serijos garso takeliu.
A.Našlėnas yra tos kartos žmogus, kuriam dar šiek tiek teko pažinti sovietų sistemą. Gal ir ne tiesiogiai, bet pakankamai artimai, kad galėtų susidaryti savitą šios santvarkos vaizdą. Posovietinė realybė – griūvančios ir naujai besiformuojančios sistemos tarpsnis, išsaugantis ryškias tiek praeities, tiek ateities užuominas. Autorius sumaniai perfiltruoja visą tą informaciją per savo asmeninę patirtį ir pateikia koncentruotus, visiškai naujus, tačiau su realybe ryškias sąsajas išlaikančius vaizdinius. Tai – jo asmeninis requiem posovietinei realybei. Jį, ko gero, noriai prisiimsime kiekvienas sau.
