Skulptorių „Viešas dialogas“ atviras diskusijai
Klaipėdos senamiestyje, viešojoje miesto erdvėje, iškilo šešios skulptūrinės kompozicijos. Tai ekspozicijos „Viešas dialogas“ organizatorių ir kūrėjų komandos atviras kvietimas žiūrovams padiskutuoti.
Goda Giedraitytė
Trimis pjūviais
Prieš kelis dešimtmečius Klaipėdą iš kitų Lietuvos miestų išskyręs kaip viešąja erdve besirūpinantį miestą, Smiltynės skulptūrų simpoziumas, savo rezultatus suguldęs Skulptūrų parke ir Danės upės krantinėje, šiandien fiksuojamas tik kaip pozityvus prisiminimas, deja, neįgavęs procesui užtikrinti būtino tęstinumo.
Ilgai mieste augo tik paminklai svarbioms sukaktims paminėti ar asmenybėms įamžinti, kas iš principo nėra peiktina, tačiau viešųjų erdvių humanizavimo ir miesto tapatybės identifikavimo atžvilgiu neprisideda prie sociokultūrinio miesto ryšio su žmogumi formavimo. Anot viešųjų erdvių specialisto Marcuso Neustettero, „miestas savo viešosiose erdvėse atskleidžia savąjį veidą ir demonstruoja išskirtinumą“.
Mažoji plastika mūsų mieste aktyviau pabiro prieš kelerius metus, parėmus miesto savivaldybei ir atsiradus privačioms iniciatyvoms. Minėtą skulptūrų simpoziumų tradiciją kiek mažesnėmis apimtimis, laiko atžvilgiu trumpesnėmis ekspozicijomis ir pasitelkiant lengvesnes medžiagas ėmėsi tęsti Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga ir jos Baroti galerija. Jau antri metai šios institucijos organizuoja simpoziumus, kurių kūrybinius rezultatus eksponuoja viešosiose miesto erdvėse. Anot projekto kuratoriaus Isroildžono Baroti, „idėja paprasta – išnešti profesionalų meną į viešas edves, skatinant žiūrovo ir kūrėjo dialogą, nes nė viena parodinė salė nesuteiks galimybės pamatyti ekspoziciją tokiam dideliam ir skirtingam žiūrovų kiekiui, kaip vieša miesto erdvė“.
Menas viešosiose erdvėse gali būti vertinamas trejopai: kaip meno kūrinys, kaip urbanistinio landšafto elementas ir kaip socialinis reiškinys, formuojantis komunikacinę terpę. Paanalizuokime šiųmetinę ekspoziciją „Viešas dialogas“ visais trimis pjūviais.
Meno kūrinys
Eksponuojamos šešios įvairiapusės autorių komandos – nuo jaunų alternatyvos atstovų iki Lietuvos meno pasaulyje pripažintų kūrėjų – sukurtos skulptūrinės kompozicijos. Tiesa, pasak meno teoretikės Rosalindos Krauss, „dabartinėms meninėms praktikoms erdvėje apibūdinti jau nebetinka terminas „skulptūra“, nes jas galima apibrėžti tik neigimo būdu: tai, kas nėra gamta, ir nėra architektūra.“ Tad kalbant apie viešųjų erdvių įmeninimą, tikslingiau būtų vartoti terminą „kompleksiškas aplinkos kūrimas“. Tačiau „Viešo dialogo“ eksponatai, nepaisant savo naratyvinių sprendimų inovatyvumo, nenutolsta nuo tradicinio trimačio objekto ir gali būti apibrėžiami kaip skulptūrinės kompozicijos.
Kūriniai plastiškai išbaigti, vizualiai įtaigūs, mastelio ir tūrio aspektais emociškai veikiantys, kompoziciškai vientisi, turinio prasme aktualūs, „žaidžiantys“ su mus supančia aplinka, dauguma atlikti vadovaujantis ready made stilistikos principais.
Pavyzdžiui, Dovydas Klimavičius savo kūriniui „Plyta“ panaudojo visiems gerai žinomą kelio ženklą. Ženklus sukabinęs į savotišką visomis kryptimis žvelgiančią vėjarodę, autorius kvestionuoja žmogaus vidinės laisvės ribas. Ar iš tiesų visuomenė riboja mūsų galimybes, ar tai mūsų pačių sąmonės labirintai kviečia pasirinkti lengviausią kelią?
Kūriniu „Dialogas“ moralizuoja ir Danas Aleksa: dvi žmonių figūros sėdi viena į kitą atgręžusios nugaras ir bendrauja virtualioje erdvėje. Tarp kėdžių – internetinis raizgalas, o salotinė skulptūros spalva – aliuzija į pirmųjų kompiuterių spalvinę gamą. Tai – socialiai angažuotas kūrinys, kviečiantis žiūrovą ne tik įvertinti meno kūrinį, bet ir susimąstyti apie jo nešamą idėją.
Funkcionali Lino Kutavičiaus „Gėlė“ („Pelėsis“) – ekomeno ir naujų technologijų panaudojimo pavyzdys. Gėlė visą dieną kaupia saulės energiją, o pražysta (arba nušvinta) tik sutemus. Tokiu būdu skulptūra ne tik puošia viešąją erdvę, bet ir atlieka svarbią apšvietimo funkciją.
Dekoratyvinėse Jono Gelčio („Palikuonis“ („Klonas“), Martyno Gaubo („Virusas“) ir Kazio Venclovo („Atlasas“) kompozicijose triumfuoja dydis ir medžiagiškumas – esminiai aplinką veikiantys elementai. Tačiau jei du zoomorfiniai gyviai puikiai įsikomponuoja juos supančioje erdvėje, suteikdami jai jaukumo ir netikėtumo įspūdį, tai iškili K.Venclovo skulptūros forma ir ažūrinis raštas intriguoja kiek kitokiu – kūniškos minties – girgždesiu.
Urbanistinio landšafto elementas
Analizuojant urbanistinius viešųjų erdvių sprendinius, dažniausiai atsižvelgiama į konkrečios vietos charakterio, landšafto ypatybes. Tačiau daug svarbiau, kad meno kūrinys ne tik įsilietų į duotą aplinką, bet ir pats ją kurtų. T.y., kad objektas ir jį supanti aplinka formuotų vieningą ansamblį. „Jei tarsime, jog pati erdvė diktuoja jos panaudojimo funkciją, tai reikš labai ribotą meninės raiškos galimybę. Pasaulinėje praktikoje kur kas dažnesnis atvirkštinis reiškinys – meninė akcija kokybiškai pakeičia erdvę“ (M.Neustetteras).
Tai akivaizdžiai liudija ir mūsų pristatomas projektas: stengtasi sukurti vieningą ekspoziciją esamoje geografinėje situacijoje. Urbanistinio landšafto atžvilgiu minėti objektai yra įtaigūs, jų užvaldomos teritorijos pagrįstos. Tokiu būdu jie humanizuoja (apgyvendina) visiems pažįstamą tūrinę erdvę – skverus tarp Didžiosios Vandens ir Tomo gatvių, kuria naują miesto erdvės ir praeivio santykį, skatina jų dialogą.
Kvestionuojant miesto tapatybės klausimą, šie kūriniai gal ir neatspindi išskirtinės klaipėdietiškos dvasios, tačiau jiems ir nebuvo keliamas toks uždavinys. Šiuo atveju svarbu pats jų buvimas. Pats reiškinys, atkreipiantis dėmesį į ne tik architektūros ir gamtos kuriamą viešąją erdvę.
Socialinis reiškinys
Kalbant apie šias skulptūras – kaip socialinį reiškinį, pasąmonėje kirba nuolatinis klausimas, kas turi rūpintis tokių objektų atsiradimu ir sklaida mieste.
Pavieniai fundatoriai? Bet tuomet kyla meninio lygio klausimas, nes užsakovas dažniausiai diktuoja savo norus ir turi savo skonį. Patys menininkai, juos vienijančios asociacijos (kaip ir šiuo atveju)? Jie dažniausiai neturi lėšų savo kūriniams finansuoti, o fondų paramos vos užtenka ambicingiems projektams. Savivaldybė? Tačiau pagal įstatymus ji neprivalo rūpintis profesionalaus meno sklaida, o gali tik prisidėti prie miestui aktualių kultūros projektų paramos.
Greičiausiai reikia kalbėti apie jungtinę sąveiką, kooperuojant kūrybines idėjas ir lėšas – savivaldybės, verslo struktūrų, miesto bendruomenės. Užsienio praktika įpareigoja miesto vystytojus, statybines bendroves skirti tam tikrą procentą savo pajamų viešųjų erdvių sutvarkymui. Tuo tikslu skelbiami konkursai, parenkami meno kūriniai. Turint omeny Lietuvoje klestėjusį statybų bumą, galime tik įsivaizduoti, kiek viešųjų erdvių būtume sutvarkę.
Tačiau, kaip teisingai pastebėjo menotyrininkas Ignas Kazakevičius, „Lietuvoje nėra „įmeninimo strategijų“, meno viešosiose erdvėse programų, t.y. nėra suformuluota idėjų pateikimo, konkursų ir viešo visuomenės vertinimo sistema, nėra apibrėžtos galimybės, kur menininkas galėtų reikštis. O juk „gyva ir intensyvi viešojo meno programa gali pasiūlyti plačias miesto aplinkos gerinimo galimybes, didinant viešųjų erdvių priimtinumą, ir plėtoti socialinę sanglaudą“ (M.Neustetteras).
Projekto autoriai irgi tikisi, jog jis tęsis, o mieste gimusioms skulptūroms atsiras nuolatinė ekspozicinė erdvė, ne tik laikinas prieglobstis. Tokiu būdu senamiestis būtų gaivinamas realiai, o ne tik kalbomis. Idėja yra, reikalingas tik palaikymas. Miesto valdžios, verslo atstovų, pačių miesto gyventojų.
