Trys „Muzikos pavasario“ orkestrai
Gegužės 10-ąją baigėsi XXXVII festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, prasidėjęs dar kovo 31-ąją. Paskutiniai trys festivalio koncertai buvo skirti simfoninei ir kamerinei muzikai. Intrigavo ne tik susitikimas su pažįstamais ir puikiais Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ir Klaipėdos kameriniu orkestrais, bet ir pažintis su svečių iš Ukrainos kolektyvu. Dėmesio vertos buvo ir siūlomos koncertinės programos – nuo barokinių, klasikinių iki šiuolaikinės muzikos partitūrų.
Rūta Vildžiūnienė
Liepsningoji LNSO fantazija
Balandžio 27-ąją festivalis sukvietė klausytojus į simfoninės muzikos koncertą „Liepsningoji fantazija“. Įdomią programą pristatė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), vadovaujamas maestro Juozo Domarko. Prie dirigento pulto šį kartą matėme jauną dirigentą iš Austrijos – Aleksandarą Markovičių.
Efektingą programą sudarė rusų romantinės mokyklos XIX ir XX a. kompozitorių kūriniai. Nepaisant skirtingų koncerte skambėjusių kūrinių sukūrimo datų, meninės kalbos, idėjų ir vaizdų ratas taip smarkiai nesiskyrė. Visus opusus vienijo žėrintis, gyvybingas pradas, ryškus ritminis užtaisas, spalvinga harmonija ir orkestruotė. Be abejo, naujovėmis dvelkiančiam vėlyvojo romantizmo muzikos žodynui didelę įtaką darė ne tik spalvingo ir savito folkloro panaudojimas, bet ir pasirenkamų minčių, filosofinės idėjos perteikimas muzikinėmis išraiškos priemonėmis.
M.Balakirevo Rytietiška fantazija „Islamėjus“ buvo sukurta fortepijonui, vėliau pritaikyta orkestrui (skambėjo S.Liapunovo 1862 m. orkestruotė). Kūrinys spalvingas, virtuoziškas, žėrintis ir kupinas Kaukazo regionui būdingų intonacijų. Kas norėjo, galėjo išgirsti žirgų kanopų dundesį, įsivaizduoti kalnų viršūnes nutvieskiančią saulę ir kt. Kūrinys tryško uždegančiu rytietišku charakteriu.
Armėnų kompozitoriaus A.Cha-čaturiano kūryboje užimantis svarbia vietą Koncertas smuikui ir orkestrui d – moll pratęsė rytietiškąją vakaro gaidą. Kūrėjas visą savo gyvenimą – studijas Maskvos konservatorijoje, pedagoginį, muzikos publicistinį darbą, atlikėjišką dirigento veiklą – susiejo su Maskva, nepamiršdamas savo etninių šaknų. Todėl jo kūryboje tiek daug armėnų, gruzinų, azerbaidžaniečių ir kito Kaukazo regiono folkloro elementų. Koncerto solistė smuikininkė Rūta Lipinaitytė pavergė ne tik puikia technika, bet ir vidine artistiška galia, gebėjimu „vesti“ klausytojus sudėtingos muzikos minčių vingiais. Raiški ir pagavi solistės pirmos dalies kadencija – monologas prikaustė gilia įtaiga. Gražus ir įsimintinas buvo klarneto ir smuiko dialogas.
Antroji koncerto smuikui dalis pasižymėjo kontrastingų epizodų gretinimu, skirtingų nuotaikų mozaika. Muzika priminė kerintį pasakų „Tūkstantis ir viena naktis“ pasaulį. Kinematografiškas meninių vaizdų pobūdis galėjo asocijuotis su per dykumą lėtai traukiančiu karavanu, niūroku, kartais grėsmingu, paslaptimi dvelkiančiu rytietišku pasauliu. Trečioje dalyje orkestras žėrėjo įvairiausiomis spalvomis, solistės partija pasižymėjo įnoringu ir sudėtingu ritmu, o muzikos pobūdis įgavo žaismingą ir šelmišką charakterį.
Koncerto „Liepsningoji fantazija“ antroje dalyje nuskambėjo A.Skriabino II simfonija c-moll, op.29. Šio kompozitoriaus ir pianisto asmenybė unikali ir nepakartojama. Jo suvokta savirealizacijos misija buvo susijusi su utopinėmis mintimis apie muzikos galią suvienyti žmoniją. Kompozitorius savo kūryboje sujungė impresionizmo, ekspresionizmo ir simbolizmo idėjų ir raiškos bruožus. II simfonija buvo žingsnis idėjos įgyvendinimo link.
II simfonija penkių dalių. Kiekviena kontrastinga, nors kompozitorius ir naudojosi monotematizmo principu. Nerimastingą pirmąją dalį keičia pastoralinė antroji, kurioje iliustratyviai mėgdžiojami paukščių balsai, piršdami mintį apie didžiulę gamtos galią, siekiant sielos nusiraminimo. Ištirpstama begalinėje harmonijoje, girdėti būsimos „Ekstazės poemos“ nuojautos. Trečioje dalyje nerimastingi pasažai vykusiai kuria vėjo gūsių, audros gaivalų, neramios dvasios ir kovos epizodus. Simfonija baigiama iškilmingai ir optimistiškai. Ryškios maršo intonacijos kuria šviesios ateities viziją.
Paskutiniai akordai kupini begalinės pilnatvės ir neaprėpiamos ekstazės. Orkestro ir dirigento iš Austrijos A.Markovičiaus pateikta interpretacija įtikino. Ji pasižymėjo aistringumu, pilnatve ir brandumu. „Šlovė pavasariui ir atsigavimui!“ – norėjosi sušukti po koncerto.
Ukrainiečiai – „Tokatos ritmu“
Garbios publikos susilaukė gegužės 3-iąją vykęs festivalio koncertas „Tokatos ritmu“. Vakaro atlikėjai – Ukrainos Chmelnickio apskrities filharmonijos kamerinis orkestras, meno vadovas ir dirigentas Oleksandras Draganas.
Svečių kolektyvas savo gyvavimą pradėjo 1992 m. Jo repertuaras įvairuoja nuo senosios iki šiuolaikinės muzikos partitūrų. Panašiai sukomponuotą programą išgirdome ir festivalio koncerte.
Kita svarbi vakaro personalija – pianistas bei vienas žinomiausių šių laikų Ukrainos kompozitorių Oleksandras Kozarenka (g. 1963). Antroji koncerto dalis buvo skirta pristatyti jo kūrybai.
Savo programą ukrainiečiai pradėjo J.S.Bacho kūriniais – Koncertu fortepijonui Nr.5, f-moll, BWV 1056 (solistas O.Kozarenka) ir žymiąja siuita Nr.2 h-moll fleitai ir styginiams, BWV 1067 (solistas Tarasas Malykas). Sodri, erdvę akustiškai „pakraunanti“ bachiška išmoninga harmonija, vingri polifonija, spalvinga orkestruotė vėl ir vėl privertė susimąstyti apie šio didžio muzikos genijaus gebėjimą savo specifine muzikos kalba veikti klausytoją.
Svečiai atidavė duoklę lietuvių kompozitorių muzikai. Koncerte nuskambėjo du nuotaikingi ir ryškūs opusai: B.Dvariono Pjesė ir J.Tamulionio „Toccata diavolesca“. Orkestras griežė stilingai ir efektingai. Šiais dviem kūriniais atlikėjai muzikos veiksmą vykusiai perkėlė iš XVIII į XX a.
Antroje koncerto dalyje O.Koza-renka prisistatė ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip kampozitorius. Vakaro metu skambėję jo kūriniai pasižymėjo margomis muzikinėmis spalvomis, naudojamų stilių įvairove, muzikinio žodyno išmoningumu, ryškiu virtuoziškumu. Kompozitorius modernias išraiškos priemones naudoja saikingai. Išgirdome penkių dalių ciklą „Irmologion“ styginiams, keturių dalių ciklą fortepijonui „Velykiniai margučiai“, „Konzertstuk“ fortepijonui, fleitai ir styginiams bei „Concerto Rutheno“ preparuotam fortepijonui ir orkestrui. Šiais kūriniais kompozitorius pademonstravo savo gebėjimą naudotis įvairiomis šiuolaikinėmis muzikos technologijomis bei kitų epochų muzikos stilizacijomis. Daugiadaliai kūriniai pagrįsti kontrasto principu, panaudotos ryškios įvairių tautų folkloro intonacijos ir ritmai – ukrainiečių, čigonų, moldavų, taip pat džiazo elementai ir kt. Vakaro metu skambėjo graži muzika. Todėl publika bisavo ne vieną kartą, o autorius labai nesibrangino ir savo kai kuriuos kūrinius pakartojo.
Skraidino į „Aukštybių labirintus“
Baigiamasis „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas, pavadintas „Aukštybių labirintuos“, įvyko gegužės 10-ąją ir vainikavo visą XXXVII festivalio programą.
Klaipėdos kamerinis orkestras su dirigentu ir fleitininku iš Šveicarijos Kasparu Zehnderiu parengė ir atliko dviejų stilistiškai kontrastingų dalių programą. Pirmoje skambėjo W.A.Mozarto „Serenada notturna“ Nr. 6 D-dur, K 239 styginiams ir timpanams ir C.P.E.Bacho (J.S.Bacho sūnaus) Koncertas d-moll fleitai ir styginiams H 426. Antroje koncerto dalyje turėjome progos klausytis XX a. šveicarų kompozitorių opusų: A.Schiblerio Elegijos fleitai, violončelei ir styginiams bei A.Honeggerio Antrosios simfonijos styginiams ir trimitui (ad libitum) (trimito partiją atliko Dmitrijus Levencovas, timpanų – Pranas Dovydaitis).
W.A.Mozartas atliktas stilingai ir „skaniai”. C.F.E.Bacho Koncertas fleitai ir styginiams žavėjo gražiu solisto ir orkestro ansambliu. Šiame kompozitoriaus kūrinyje ir atlikėjų grojime dar girdėjome baroko epochos muzikos aidus, tos stilistikos likučius, kurie jau pranašavo artėjančios klasicizmo epochos skaidrumą, grakštumą ir optimistiškumą. Šio kūrinio solistas ir dirigentas K.Zehnderis beveik nedirigavo, tačiau atlikėjai puikiai vienas kitą jautė. Toks ryšys, vidinė įtampa (gerąja žodžio prasme) tarp solisto ir orkestro artistų, perteikiamos minties įtaiga klausytojams visada daro didelį įspūdį.
Fleitininkas K.Zehnderis Šveicarijos bei Europos scenose pasirodo ne tik kaip solistas, bet ir kaip dirigentas. Jis yra P.Klee ansamblio vadovas, Murteno klasikos vasaros festivalio vadovas, ateinantį sezoną vadovaus Bielo simfoniniam orkestrui. Po kūrybinio bendradarbiavimo su Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovu ir violončelininku Mindaugu Bačkumi pastarojo buvo pakviestas atvykti į Klaipėdą ir kartu pamuzikuoti. Taip gimė ši programa, kurios antroje dalyje buvo pristatyta šveicarų muzika, nes K.Zehnderis, pats būdamas šveicaras, mielai propaguoja savo šalies kūrėjus.
A.Schiblerio Elegija nuskambėjo skausmingai ir dramatiškai. Atlikėjai vykusiai perteikė žanro specifiką (elegeia graikiškai reiškia rauda). Tai susimąstymo, liūdesio kupinas opusas. A.Schiblerio kūrinio pabaiga skambėjo ir nerimastingai, ir pesimistiškai, tarsi susitaikant su neišvengiama lemtimi.
A.Honeggerio Antroji simfonija styginiams ir trimitui efektingai vainikavo koncertą ir visą festivalį. Modernia muzikos kalba pasižymintis kūrinys, kupinas įvairiausių meninių vaizdų, buvo užbaigtas iškilmingu ir pergalingu maršu. Emociškai prisodrintas simfonijos turinys galėtų turėti ir gilesnę potekstę. Sukurtas 1942 m. jis „pakrautas“ ryškia karine, o tiksliau – antikarinės temos idėja. Mąslių ir neramių, dramatiškų ir nirtulingų epizodų kaita finale „išrišama“ viltinga trimito melodija, o pats trimitininkas savo partiją atlieka iš „aukštybių“, akustiškai ir vizualiai taip tapdamas kūrinio ir viso koncerto prasminiu akcentu.
Baigiamasis „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas leido mėgautis mūsų kamerinio orkestro meistriškumu bei puikiu abipusiu dirigento ir kolektyvo sutarimu.
Trijų koncertų programos suteikė progos pasiklausyti žinomų kompozitorių kūrinių ir čia pat susipažinti su rečiau skambančiais bei sudėtingais rusų (A.Skriabino), šveicarų ar ukrainiečių kūrėjų opusais. Tokios programų rengėjų pastangos yra pagirtinos. Pažintinis ir šviečiamasis festivalio momentas taip pat yra labai vertingas. Likome šios muzikos „pakrauti ir užvesti“.
