Vytautas P. Bložė
Pašalinis
jau ne kartą sutikęs jį, senelį
elgetą, bet nekreipiau
į jį dėmesio: dairaus po apylinkes, kur pamiškėse
žydėjo pievos: mano šešėlis, basas, šlapiom kojom
šokinėjo upely nuo akmenėlio ant akmenėlio, kalbino
mane bitelės, zvimbė, soduose paukšteliai
ramino, kažko sunerimusį, išsiblaškiusį: jau ne kartą
senelis elgeta mojo man, kad stabtelčiau
bet aš maniau, jis išmaldos
iš manęs laukia, o aš
nieko, ko man pačiam reikėtų
nė pats neturiu, tad ką
galiu duot kitam? ir nestabteldavau prasilenkdamas,
kuo atokiau, ir tik stebėjausi
kad bitės ne piktai, o jaukiai dūzgė
šuneliai nelojo, tik cypavo ir šliaužė link jo, senelio
priglusdami prie žemės, o saulės zuikučiai
švytėjo jo veide. Tuo tarpu plentais žygiuodami
tankai, dulkėm ir metalu triuškino
tylų kaimą: mano vaikystės girių miestelio
gyvatė įkirto mano tėvui
į koją (tokia piktosios dvasios tarnyba?)
nuo ko aš bėgau? nuo nelaimės? mirties?
mano nelaimė buvau aš pats: išsikerojusi mano
puikybė. Daugiau nebesutikdavau paežerėj
senelio, nei prie jūrų marių, kur vargani
susikaupę vienuoliai
nieko iš manęs nebeprašydavo, šypsodavosi
tolstančiam nuo pasaulio. Ieškojau ano,
prieškarinio senelio
elgetos, virtuvėje prie durų poteriavusio, kai motina
man tyliai pamodavo, kad paimčiau iš jos rankų
vaišių likučių pintinėlę ir paduočiau
prie durų besimeldžiančiam basam kaliošuotam
elgetai. Kur jis dabar? išlikęs palaikėj nuotraukoj
besimeldžiantis virtuvėj prie durų su nutįsusiu
liūliu ir seile varvančia? dabar? po tiek
laiko? aišku, miręs: kaip Nietzschės tomelio
man tada, gimnazistukui
masinamai kuždėjo, ir vedėsi į Paniauduvio
žydinčias pievas, kur mergaitės (klasiokės)
vainikus pynė mokytojų varduvėms: pempės,
išsigandusios
sukdavosi apie galvas, sopulingai mums
aimanuodamos: gyvs! gyvs!
tik kad pamiršot jį! jis kitaip dabar rengiasi:
klajojantis knygų ir
paveiksliukų platintojas, griežikas, ar net artistas,
užtrenktų pašaliniams durų
nebeįleidžiamas
kada susitiksiu? kada pamatysiu
jį? kada atpažinsiu?
