XIX a. antroje pusėje Europoje įsigalėjusio romantizmo, gimstančių naujų meninių srovių apraiškos, muzikinės kūrybos žanrinė ir stilistinė įvairovė, mene reiškiamų individualių jausmų, idėjų novatoriškumas, koncertinio gyvenimo formų gausybė ir kt. neaplenkė ir Karaliaučiaus teatro bei visos aktyvėjančios miesto meninės muzikinės aplinkos.
Daiva KŠANIENĖ
Šiuo laikotarpiu didžiulę įtaką kultūrinei atmosferai turėjo Karaliaučiaus universitetas, vis plačiau skleidęs humanistinę dvasią visoje Prūsijoje. Teatro veiklą stimuliavo ir gyvybingas Karaliaučiaus meninis muzikinis gyvenimas; sėkmingai veikė Filharmonija, Muzikos akademija, Karališkoji dainų draugija, Giedotojų sąjunga, Dainavimo akademija, du simfoniniai orkestrai, chorai, kameriniai ansambliai, aibė vargonų atlikėjų, Dailininkų draugija, Literatūros sąjunga ir kitos institucijos, vadovaujamos aukštą meninę kvalifikaciją turinčių vadovų Pauliaus Scheinpflugo (kompozitorius, dirigentas), Maxo Brode`s (dirigentas), Roberto Schwalmo (kompozitorius, muzikos direktorius), Costanzo Bernekerio (kompozitorius, vargonininkas, muzikos kritikas), Ernsto Wendelio (dailininkas) ir kitų. Tam įtakos turėjo ir gimstanti profesionali muzikos bei teatro (operos ir dramos) kritika.
Vis dėlto, nepaisant gana intensyvios veiklos, didžiulių organizacinių bei meninių pastangų, šiuo laikotarpiu Karaliaučiaus teatro bei kitų meninių organizacijų gyvavimas ne visada buvo tolygiai sėkmingas. Šalies paribio ir jo svarbiausio miesto – Karaliaučiaus kultūrai Prūsijos valdžia nerodė deramo dėmesio. Pastebėta, kad finansinių ar kitokio pobūdžio krizių metu, menkstant viešajam miesto meniniam gyvenimui, atgydavo mėgėjiški, namuose ar visuomeninėse patalpose rengiami muzikiniai poetiniai vakarai – „draugiškos muzikos arbatėlės“, primenančios Rytų Prūsijoje nuo seno paplitusią namų muzikavimo tradiciją.
Tobulėjimo laikotarpis
1844 m., Karaliaučiaus teatro vairą į savo rankas perėmus itin talentingam vadovui, išradingam organizatoriui, naujų idėjų generatoriui Arthurui Woltersdorffui (1817–1878)1, prasidėjo stabilesnio meninio augimo ir tobulėjimo laikotarpis. Naujasis direktorius, vadovavęs ištisus 32 metus (iki 1876 m.), turėjo aiškią šiuolaikiško teatro viziją, matė realias jos įgyvendinimo galimybes.
Nors A. Woltersdorffas turėjo aukštą teisininko kvalifikaciją, nenugalima vidinė trauka teatrui kreipė jo gyvenimo kelią meno linkme. Sumaniai derindamas komercinius, organizacinius gebėjimus su teatro specifikos išmanymu, jis sėkmingai įgyvendino gana ambicingus tikslus: sutvarkė šildymo sistemą, įrengė dujinį apšvietimą (1852 m.)2, tikslingai, kruopščiai ir atsakingai tvarkė teatro finansus. A. Woltersdorffas sustiprino visas teatro menines grandis; dalyvauti spektakliuose kvietė talentingus dirigentus, koncertmeisterius, režisierius, muzikantus, dainininkus ir dažnai pats imdavosi režisuoti dramas ar operas.
Porą sezonų (1846–1848 m.) A. Woltersdorffui patarimais ir reikšmingu asmeniniu indėliu pagelbėjo teatre dirbęs žymus Rytprūsių dramaturgas, poetas, istorikas, literatūros ir muzikos kritikas Rudolfas von Gottschallas (1823–1909), savo dramos kūriniais solidžiai papildęs teatro repertuarą – pastatytos jo pjesės „Akla moteris iš Alkaros“, „Salvatoras Rosa tarp plėšikų“ (muzika E. Sobolewskio), „Herojiški paveikslai“ (muzika R. Gerwais) ir kt. Be kitų veikalų, R. von Gottschallas yra sukūręs dramą apie prūsų vadą Heinrichą Montę / Herkų Mantą / (rinkinys „Gedichte Preussens“)3.
Formuodamas repertuarą, A. Woltersdorffas ir jo meniniai bendradarbiai stengėsi atsirinkti tik aukšto meninio lygio veikalus; išmintingai ir profesionaliai, atsižvelgdamas į dainininkų, aktorių, šokėjų galimybes, skirstydavo vaidmenis; trupės papildymui kvietėsi į teatrą jaunus artistus. 1855–1856 m. atvyko daugiau nei dvi dešimtys talentingų, įvairias teatro mokyklas bei konservatorijas baigusių jaunų aktorių ir dainininkų. Tarp jų – vėliau Europoje išgarsėjęs Adolfas Sonnenthalis (Karaliaučiaus teatre įspūdingai vaidinęs Hamletą). Vadovas mielai kvietėsi gastrolėms įžymius kitų teatrų artistus: aktorių Theodorą Döringą, aktorių ir režisierių Friedrichą Hasse, komiškų vaidmenų atlikėją Julių Pholą, dainininkę ir aktorę Marie Niemann-Seebach, dainininkus Anną Schramm, Eduardą Devrientą, garsiąją operos solistę sopraną Wilhelminą Schröder-Devrient ir kitus.
Visa, kas geriausia
Pastebimai pagausėjo teatro repertuaras, kilo jo meninis lygis; žiūrovai noriai lankė ir operos, ir dramos spektaklius. Didžiulį pasisekimą turėjo pastatyta žymaus dramaturgo ir poeto Friedricho Hebbelo (1813–1863) pjesė „Maria Magdalena“ (1846 m.), labai gerai įvertinta teatro kritikos. Vėliau ši pjesė buvo statoma daugelio šalių (ypač Vokietijos) teatrų4.
Operos trupė klausytojams siūlė visa, kas buvo geriausia Europoje, kartu atsižvelgdama ir į susiformavusį miestiečių skonį; dažnai buvo rodomi publikos pamėgti W. A. Mozarto, C. M. von Weberio, D. F. E. Aubero, F. A. Boieldieu (ypač „Baltoji ponia“), G. Donizetti, A. Ch. A. Cherubini, G. Meyerbeerio, Alberto Lortzingo ir kt. veikalai. Milžiniškos sėkmės sulaukė Karaliaučiaus kompozitoriaus Otto Carlo Ehrenfriedo Nicolai operos „Vindzoro šmaikštuolės“ premjera, pastatyta 1853 m. Klausytojus ypač patraukė šios operos romantinis melodingumas, jungiantis italų, vokiečių bei austrų komiškų operų bruožus (libretistas Mosenthalis). Ne kartų buvo rodomos puošniai pastatytos Friedricho von Flotowo operos „Alessandra Stradella“, „Martha“, „Caras ir stalius“, „Undinė“, „Ginklų kalvis“ ir kt. Šio autoriaus opera „Miuleris iš Merano“ 1861 m. spalio 18 d. papuošė Prūsijos karaliaus Vilhelmo I (1797–1888) karūnavimo šventę Karaliaučiuje. Deja, opera buvo priimta gana šaltai. (Vilhelmas I yra Fridricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės sūnus, Napoleono karų laikotarpiu kelis vaikystės mėnesius gyvenęs Klaipėdoje).
Woltersdorffas Karaliaučiaus teatre nenuilstamai propagavo Europoje gana prieštaringai vertinimas R. Wagnerio operas ir muzikines dramas. Pirmoji, 1845 m. Karaliaučiaus sceną išvydusi šio kompozitoriaus opera „Rienzi“, buvo sutikta gana abejingai. Tačiau po aštuonerių metų (1853 m.) pastatyta muzikinė drama „Tanhoizeris“ sulaukė didžiulio pasisekimo, 1859 m. Karaliaučiaus teatre sužibėjo „Lohengrinas“.
Arši polemika
Karaliaučiaus muzikos veikėjai aktyviai įsijungė į Europoje įsiplieskusią aršią polemiką dėl R. Wagnerio operos reformos ir jo muzikinės kūrybos principų. Didžiausias ginčas kilo tarp Karaliaučiaus liberalaus „Hartungo laikraščio“ ir konservatyvaus „Rytų Prūsijos laikraščio“. Pastarajame straipsnius spausdino R. Wagnerio kūrybinių idėjų ir jo menų sinteze pagrįstos muzikinės dramos principų neigėjas, muzikos kritikas ir kompozitorius E. Sobolewskis (beje, kelerius metus pats buvęs Karaliaučiaus teatro kapelmeisteris ir 1836 m. net puikiai atsiliepęs apie R. Wagnerio uvertiūrą „Rule, Britania!“). E. Sobolevskis, priklausęs Roberto Schumanno muzikos stiliaus sekėjams, savo publikacijose (pvz., straipsnyje „Reakcingi laiškai“) įrodinėjo, kad vis labiau įsigalintis „vagnerizmas“ daro žalą ateities muzikinės kūrybos plėtotei. Tokią poziciją šis kritikas išsakydavo ir Vokietijos leidiniuose „Naujasis muzikos laikraštis“, „Naujasis Berlyno muzikos laikraštis“ bei kituose.
Gana negatyviai apie R. Wagnerio muziką pasisakydavo ir vienas profesionaliausių Karaliaučiaus muzikos kritikų, menininkas ir mokslininkas Gustavas Dömpke (1853–1923), rašęs straipsnius įtakingiausiems Karaliaučiaus ir Vokietijos leidiniams „Visuotinis laikraštis“, „Hartungo laikraštis“ ir kt.5 Etalonu ir XIX a. muzikos viršūne G. Dömpke laikė Johanneso Brahmso muziką; Karaliaučiuje įsteigė „Bacho-Brahmso“ muzikos ratelį, propaguojantį šių kompozitorių kūrybą.
Visiškai priešingą nuomonę, palaikančią R. Wagnerio operos reformą ir jo muzikos naujoves, reiškė kitas įtakingas Karaliaučiaus muzikos kritikas ir kompozitorius Christianas Louisas Heinrichas Köhleris (1820–1886), pranašaudamas didelę, ilgą ir gyvybingą R. Wagnerio sukurtos muzikinės dramos ateitį, jo reformuotos operos estetikos triumfą. Būdamas ištikimas „vagneristas“, jis itin daug ir palankiai rašė apie šio kompozitoriaus muziką įvairiuose leidiniuose6. Ch. L. H. Köhlerio prognozės pildėsi – dauguma po R. Wagnerio gyvenusių ir operas kūrusių kompozitorių ėjo būtent muzikinės dramos vystymo keliu, ryžtingai plėsdami jos raiškos ribas: tai liudija Richardo Strausso operos „Salomėja“, „Elektra“ ir kt., Arnoldo Schönbergo opera „Mozė ir Aronas“, Albano Bergo „Vocekas“, „Lulu“, Benjamino Britteno „Piteris Graimsas“ ir kt.
Diskusija tarp „vagneristų“ ir „antivagneristų“ Karaliaučiuje tęsėsi gana ilgai, kiekvienai pusei turint savų svarių, giliu muzikos pažinimu pagrįstų argumentų.
Koncertinės kelionės
Per ilgus vadovavimo Karaliaučiaus teatrui metus A. Woltersdorffas ne tik pakėlė teatro meninį lygį, paįvairino repertuarą, bet nuolat ieškojo ir naujų veiklos formų. 1852 m. jis savo lėšomis teatre įrengė atskirą Koncertų salę, kurioje buvo rodomos pramoginės programos, rengiami kameriniai koncertai7. Vadovas svarstė, kokiu būdu pratęsti aktyvų teatro kūrybinį sezoną, kuris tradiciškai tęsėsi tik aštuonis ar devynis mėnesius (nuo rugsėjo iki balandžio ar gegužės), o vasaros laikotarpiai likdavo „tušti“. Rado išeitį ir čia, nusprendęs spektaklių rodymą pratęsti vasaros metu, gastroliuojant kituose miestuose.
Pirmoji Karaliaučiaus teatro vasaros koncertinė kelionė įvyko 1845 m. į Klaipėdą ir Tilžę; 1847 m. jis svečiavosi Vakarų Prūsijos mieste Elbinge, o nuo 1851 m. vasaros gastroles teatras pradėjo rengti kasmet, reguliariai apsilankydamas įvairiuose Prūsijos miestuose: Braunsberge, Elbinge, Klaipėdoje, Įsrutyje, Gumbinėje, Tilžėje ir kituose8, kaskart parodydamas po keliolika ir daugiau spektaklių. 1862 m. abi teatro trupės (dramos ir operos), remiamos Karaliaučiaus operos draugijos, visą birželį gastroliavo Klaipėdoje, per savaitę parodydamos po penkis spektaklius. Tarp jų buvo klaipėdiškių jau pamėgtos operos: R. Wagnerio „Tanhoizeris“, Heinricho Marschnerio „Hansas Heilingas“, G. Meyerberio „Robertas velnias“, Ch. Gounod „Faustas“, C. M. von Weberio „Oberonas“ ir kt.
Dramaturgas R. von Gottschallas vieną tokių gastrolinių kelionių į Klaipėdą itin vaizdžiai apibūdino autobiografiniame veikale „Iš mano jaunystės“ (1898 m.): „Mūsų karavanui reikėjo perplaukti Kuršių marias, kurios su savo smėliu užpustyta nerija ne svetingesnės nei Aistmarės. Mūsų kelionė vedė į Klaipėdą. Ir tai buvo nuotaikinga kelionė, kurią tarsi žaltvykslių blyksniais nušvietė klajokliškas teatro gyvenimas. Palikome miestą (aut. Karaliaučių) per Rosgarteno vartus, visa margoji minia susėdusi vežimuose, pirmieji meilužiai ir meilužės, intrigantai, kvailiai ir komiški seniai, režisieriai ir dramaturgai. Iš paskos, kaip gurguolė žygiuojančio kareivių būrio gale, lingavo vežimai su kostiumais ir dekoracijomis. Ir taip traukėme per Sembijos kaimus vieškeliais, kuriais visam pasauliui žinoma kultūra dar nebuvo vaikščiojusi. Kur tik karavanas sustodavo, ten kaimo smuklėje užvirdavo linksmas gyvenimas. (…) Pagaliau pasiekėme Klaipėdą ir šio atokaus miesto meno šventovę (aut. teatrą). Ji netrukus prisipildė vokiečių literatūros herojų, tarp kurių netrūko ir prakilnių damų, intrigomis persunktų įtempto siužeto pjesių. (…) Daugiausia iš pirklių susidedanti publika teatre nepasižymėjo dideliu entuziazmu, tačiau rodė dėmesį menininkams, kuriuos dažnai kviesdavo į privačius pobūvius. (…) Pasibaigus žiemos sezonui, gastrolių pasirodymai vykdavo neseniai įrengtoje Šaulių namų sodo koncertų scenoje. Vasaros vakarais tai buvo ypatingai maloni pramoga. Šaulių namų sode surengta apie dvidešimt spektaklių.“9
Atidarė Vasaros teatrą
Sėkminga vasaros kūrybinių sezonų patirtis įrodė, jog Karaliaučiui būtinas atskiras Vasaros teatras. A. Woltersdorffas nedelsdamas 1860 m. ėmė rūpintis tokio teatro steigimu ir jau 1862 m. liepos 1 d. buvo atidarytas naujas, fachverko stiliaus Wilhelmo vasaros teatras (Sommer- / Wilhelm- / Theaters), turėjęs 13 ložių, orkestro duobę ir kitą teatro paskirčiai reikalingą įrangą (minkštos bei lauko erdvei reikalingos šiaudinės kėdės, tinkamas apšvietimas). Jame apytikriai tilpo tūkstantis klausytojų. Atidarymo proga pastatyta Rytprūsių rašytojo Eduardo von Bauernfeldo (1802–1890) komedija „Biurgeriškas ir romantiškas“ ir Pohlo farsas „Saksai Prūsijoje“; teatro sode surengtas koncertas10. Nuo tada A. Woltersdorffas vadovavo abiems (miesto ir Vasaros) glaudžiai bendradarbiavusiems teatrams. Vasaros teatro repertuarą sudarė žaismingos operos, komedijos, farsai, melodramos ir vodeviliai. Didelių, sudėtingų operų šis teatras nestatė. Nors šaltiniai mini, jog retkarčiais (pvz., 1864 m.) teatro sodo koncertuose skambėdavo klasikinė muzika, net simfonijos.
Woltersdorffo pradėta Karaliaučiaus vasaros teatrų tradicija XIX a. pab. – XX a. pr. sparčiai populiarėjo ir plėtėsi. Per porą dešimtmečių įvairiose miesto vietose, gražiuose pastatuose buvo įkurti keli tokio pobūdžio teatrai: Šaulių teatras (Schützenhaus-Theater), Sprind (Sprind-Theater), Tivoli (Tivoli-Theater), Pasažo (Passage-Theater), Luizės (Luisenhöh), Julchen slėnio (Julchenthal), Apolo (Apollo-Theater) teatrai, Vasaros svetainės teatras (Sommertheater in der Bürger-Ressource). Juose, kaip ir Wilhelmo vasaros teatre, buvo rodomos lengvo pobūdžio pjesės bei muzikinės komedijos. 1906 m. Luizės teatre buvo parodyta Johanno Strausso operetė „Vienos kraujas“, 1907 m. – Franzo Leharo operetė „Linksmoji našlė“ ir kt. Beveik visi šie teatrai turėjo savo nedidelius orkestrus, chorus bei baleto trupes, kurios, be spektaklių, rengdavo ir pramoginio žanro instrumentinės, vokalinės muzikos koncertus, šokio pasirodymus11. XX a. pr. kai kurie vasaros teatrai tapo kino ir varjetė salėmis.
Ilgai ir sėkmingai Karaliaučiaus teatrui vadovavęs A. Woltersdorffas iš Karaliaučiaus išvyko 1876 m., palikęs ryškų pėdsaką miesto kultūros istorijoje ir nubrėžęs tolimesnę teatro veiklos kryptį.
Sustiprino operos trupę
Woltersdorffą direktoriaus poste 1876 m. pakeitęs Hanoverio operos teatro dainininkas, buvęs Leipcigo teatro direktorius Maxas Staegemannas (1843–1905), nors vadovavo tik porą metų (iki 1879 m.), teatrą vedė ta pačia meninio augimo linkme. Jis ypač sustiprino operos trupę, kuriai vadovauti (1876–1884 m.) pakvietė talentingą austrų dirigentą, kompozitorių ir pianistą M. Brodę (1850–1917), dirigavusį daugumai teatro spektaklių, tarp jų – sudėtingas Piotro Čaikovskio, Aleksandro Borodino ir kt. operas. 1876 m. repertuarą papuošė įspūdingai pastatyta, milžinišką pasisekimą turėjusi, vos prieš metus (1875 m.) sukurta Georges Bizet opera „Karmen“, kurioje Eskamiljo vaidmenį sukūrė pats teatro direktorius, solistas baritonas M. Staegemannas, o Karmen partiją dainavo garsioji Pauline Allemand Elsässer. Būtent Karaliaučiaus teatre pastatyta „Karmen“ atnešė šiai operai pasaulinę šlovę, nes 1875 m. jos premjera Paryžiuje patyrė fiasko, o netrukus Vienos operos teatre vokiečių kalba rodyta „Karmen“ taip pat nepasisekė. Neeiliniu teatro meniniu įvykiu tapo 1881 m. sėkmingai ir profesionaliai dirigento M. Brode`s pastatyta R. Wagnerio opera „Tristanas ir Izolda“ (pagrindinę baritono partiją dainavo žymusis Johannas Michaelis Voglis).
Be spektaklių, Karaliaučiaus teatras direktoriaus M. Staegemanno iniciatyva rengdavo simfoninius ir kamerinius koncertus. Vadovo užmojus palaikė ir skatino dirigentas M. Brode, nuo 1887 m. pats pradėjęs organizuoti nuolatinius, daug metų rengtus „Karaliaučiaus simfoninius koncertus“ („Königsberger Sinfoniekonzerte“)12, vadinamus „Biržos koncertais“ („Börsenkonzerte“), vykdavusius naujojoje Karaliaučiaus Biržos salėje arba atvirose aikštėse, zoologijos sode, kur susirinkdavo daugybė žmonių13. Vėliau jie buvo pavadinti tiesiog „Simfoniniais koncertais“ („Sinfoniekonzerten“). Šių koncertų pavyzdžiu XIX a. antroje pusėje Karaliaučiuje ir kituose didesniuosiuose Rytų Prūsijos miestuose ėmė steigtis savarankiški simfoniniai orkestrai, nes muzikos mokymo institucijos jau buvo išugdžiusios nemažai talentingų, profesionalių instrumentininkų.
Direktorių kaita
Devintame dešimtmetyje vėl prasidėjusi dažna direktorių kaita išbalansavo teatro ūkinį-finansinį stabilumą, kartu ir meninę būklę, nes kiekvienas naujas vadovas stengėsi diegti savąjį teatro įsivaizdavimą. 1879–1883 m. teatro direktoriumi dirbo operos solistas iš Braunšveigo Albertas Goldbergas, 1884–1886 m. – Adolfas Wertheris iš Bazelio, 1886–1890 m. – Andreasas Augustas Amannas iš Rygos, 1890–1892 m. – Heinrichas Jentschas iš Vienos ir kt. Tarp jų pasitaikydavo ir nevengiančių pataikauti publikai, besiorientuojančių į menkesnio meninio lygio spektaklius. Laimė, tokių buvo tik vienas kitas.
Nuo 1892 m. prasidėjo dar viena teatro meninio pakilimo banga. Naujasis direktorius, talentingas aktorius Adolfas Varena (1892–1912) teatrui vadovavo ilgai (20 m.) ir labai sėkmingai. Repertuaras atsinaujino sudėtingais naujausiais draminiais ir operiniais kūriniais, vis dažniau į jį įterpiant naujus vietinių Karaliaučiaus kūrėjų sceninius veikalus. Gyventojai noriai lankė Roberto Schwalmo (1845–1912) operą „Moterų numylėtinis“, Otto Fiebacho (1851–1937) operas „Robertas ir Bertramas“, „Karalienės karininkas“ ir kt.
1883 m. savo neilgą (iki 1885 m.), bet ryškią karjerą Karaliaučiaus teatre pradėjo žymusis austrų dirigentas Felixas Weingartneris (1863–1942), pasižymėjęs ypatingu reiklumu, disciplinuotumu ir dideliais meniniais siekiais. Nesitenkindamas, jo manymu, teatre įsigalėjusia rutina, pasitaikančiomis intrigomis, dirigentas įvykdė tam tikras vidines struktūrines reformas ir sustiprino kūrybines pajėgas. Dabar Karaliaučiaus teatro meninę trupę sudarė 18 dainininkų, 22 dramos aktoriai, 40 dalyvių choras, 11 baleto artistų ir 45 muzikantų simfoninis orkestras. Beje, maždaug 1890-aisiais talentingasis F. Weingartneris tapo Berlyno karališkosios operos pirmuoju dirigentu, o vėliau vadovavo Vienos operai.
Pasaulinio garso žvaigždės
Karaliaučiaus teatre nuolat gastroliuodavo kitų miestų, dažniausiai Vokietijos, dramos ir operos trupės. Klausytojus ir žiūrovus žavėjo žymūs Europos dainininkai Pauline Lucca, Therese Malten, Marie Seebach, Rosa Sucher, Friedrichas Hase ir kiti, aktoriai Josefas Kainzas, Mathieu Lützenkirchenas, Ernstas Possartas, Adele Sandrock, Agnes Sorma, Clara Ziegler (aktorė, rašytoja), dirigentas Albertas Niemannas14. Kai kurie iš jų liko gyventi Karaliaučiuje, tapdami miesto piliečiais.
Ryškiu Rytų Europos kultūros ir meno centru tapusio Karaliaučiaus viešosiose ir privačiose koncertinėse erdvėse noriai koncertuodavo garsūs kitų šalių kompozitoriai ir solo atlikėjai. 1842 m. publika entuziastingai priėmė pasaulinio garso žvaigždę, vengrų pianistą ir kompozitorių Ferenzą Lisztą (1811–1886), kuriam Karaliaučiaus universiteto Filosofijos fakultetas, įvertinamas didžiojo artisto meną, suteikė garbingą muzikos daktaro vardą. 1844 m., koncertinėje kelionėje lydėdamas savo žmoną, įžymiąją pianistę Clarą Wieck (1819–1896), lankėsi vokiečių kompozitorius R. Schumannas. Įžymioji C. Wieck Karaliaučiuje gastroliavo ir 1864–1865 m., surengdama kelis koncertus, kurių programose dominavo J. Brahmso kūryba. 1872 m. įvyko įspūdingas solinis garsiojo vengrų smuikininko, kompozitoriaus ir dirigento Josepho Joachimo koncertas (1831–1907), o 1876 m. jis dirigavo miesto simfoniniam orkestrui Karaliaučiaus publikos jau pamėgtus J. Brahmso kūrinius15. Pats J. Brahmsas Karaliaučiuje apsilankė 1880 m. ir miesto simfoniniam orkestrui (Biržos koncertų salėje) dirigavo savo kūrinius, tarp jų Antrąją simfoniją D-dur. Netrukus publika plojo žymiajam ispanų smuikininkui ir kompozitoriui Pablo de Sarasate (1844–1908). Net kelis kartus Karaliaučiuje įvairiuose amplua koncertavo rusų pianistas, kompozitorius ir dirigentas Antonas Rubinšteinas (1829–1894). 1881 m. Karaliaučiaus teatre jis su pasisekimu dirigavo savo operos „Makabėjai“ premjerą. Simfoninių koncertų paletę 1890 m. papuošė vokiečių dirigentas Hansas von Bülowas (1830–1894). Įdomu, kad dar 1819 m. mieste apsilankė ir melomanus žavėjo fortepijono virtuozas, Wolfgango Amadeaus Mozarto sūnus Franzas Xaveris Wolfgangas Mozartas (1791–1844).
Gaivi pakilimo banga
Pabaigai – žvilgsnis į Karaliaučiaus miesto teatrą XX a. pradžioje.
XX a. pradžia sutapo su nauja, gaivia Karaliaučiaus teatro pakilimo banga, prie pulto stojus talentingajam dirigentui, aistringam R. Wagnerio muzikos gerbėjui Pauliui Frommeriui (1867–1914), teatre dirbusiam net 15 metų (1899–1914 m.).
Išaugus gyventojų meniniams poreikiams, įtakingų, pasiturinčių miesto žmonių (verslininkų, gydytojų, tarnautojų, valdžios atstovų ir kt.) iniciatyva pradėtas statyti naujas Karaliaučiaus teatras. Darbai prasidėjo 1907 m., o 1910-aisiais (oficialus teatro atidarymas įvyko 1912 m.) jau buvo parodytas pirmasis spektaklis – W. Shakeaspeare’o komedija „Dvyliktoji naktis arba kaip norite“. 1911 m., diriguojant P. Frommeriui, rampos šviesą išvydo Richardo Strausso (1864–1949) operetė „Rožių kavalierius“, deja, iš muzikos kritiko G. Dömpkės nesulaukusi pagyrimo žodžių. P. Frommerio ir naujųjų teatro direktorių Maxo Bergo-Ehlerto, Maxo Richardso ir kt. iniciatyva įvyko sudėtingų, naujųjų G. Verdi ir G. Puccini operų, taip pat R. Strausso operų „Ariadnė Nakso saloje“, „Salomėja“ premjeros. 1914 m. visus maloniai nustebino sėkmingas vienos sudėtingiausių R. Wagnerio operų „Parsivalis“ pastatymas. Ne mažesnį įspūdį publikai paliko 1926 m. pastatyta ypač sunki Albano Bergo (1885–1935) opera „Vocekas“, diriguojama Hanso Schüllerio. Šie modernių operų pastatymai sulaukdavo įvairių vertinimų – ne tik palaikymo, pritarimo, bet ir kritikos.
Pirmojo pasaulinio karo metais Karaliaučiaus teatras buvo paverstas ligonine, tačiau vos karui pasibaigus, 1918 m. rugpjūčio 27 d. vėl buvo atidarytas ir greitai tapo vienu reikšmingiausių Rytinės Vokietijos teatrinio muzikinio meno židinių. Karaliaučiaus kaip meno ir muzikos miesto šlovė viliojo žymiausius Europos menininkus. 1929 m. Karaliaučiuje lankėsi Paulis Hindemithas (1895–1963), surengęs savo kūrinių koncertą, kuriame pats griežė altu styginių kvartete; autorinius simfoninius kūrinius dirigavo R. Straussas, Igoris Stravinskis (1882–1971) ir kiti.
Didėjant gyventojų skaičiui (1938 m. Karaliaučiuje gyveno 339 000 žmonių)16, išaugus meno, muzikinės kultūros poreikiams, 1924 m. Karaliaučiaus teatras pasidalijo į du atskirus teatrus – operos ir dramos; 1923 m. buvo įkurta Karaliaučiaus komiška opera (Komische Oper), susitelkusi į operečių, pramoginių spektaklių statymą.
Ilgą ir garbingą kelią nuėjęs Karaliaučiaus teatras žlugo baigiantis Antrajam pasauliniam karui kartu su istorijos verpetuose pražuvusia valstybe – Prūsija. Tačiau turtinga šio teatro istorija verta išsamių mokslinių tyrinėjimų ir objektyvaus vertinimo.
____
1 Grause F. Das Jahrzehnt vor der Reichgründing. Königsberg in Preussen. Die Geschichte einereuropäischen Stadt. Verlag Gerhard Rautenberg. München, 1987, S. 178.
2 Moser E. Geschichte des Königsberger Theaters. S. 70.
3 Rudolf Gottschall. Kultur in Ostpreussen. Kultur-in-ostpreussen.de/drupal-7.20/?꞊rudolfgottschall
4 Gause F. Die Königsberger Uraufführung von Hebbels „Maria Magdalena“. Preussenland 1, 1963, S. 71.
5 Kroll E. Musikstadt Königsberg. Geschichte und Erinnerung. Freiburg, 1966, S. 158.
6 Gause F. Vom Heereskonflikt bis zur Reichsgründung. Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preussen. Von der Königskrönung bis zum Ausbruch des Ersten Weltkrieges. Hrsg. Vom Herder-Institut e.V., Marburg. Köln; Weimar;Wien:Böhlau. 1996 by Böhlau Verlag GmbH&Cie, Köln. 1996, S. 605.
7 Direktor und Unternehmer. Kultur-in-ostpreussen.de/drupal-7.20/images/stories/Abhandlungen/Woltersdorff/Direktor%20und%20Unternehmer.pdf.
8 Einfürung und Wilhelm-Theater. Sommertheater um 1900. Kultur in Ostpreussen. Kultur-in-ostpreussen.de/drupal-7.20?q=sommertheater.
9 Gottschall R. Aus meiner Jugend. Erinnerung von Rudolf von Gottschall. Berlin. Verlag von Gebrüder Paetel (E. Paetel), 1898, S. 237-238. (Citatos vertimas iš: Smiltė. Rytų Prūsijos istorinis, kultūrinis, literatūrinis leidinys. Lietuvių vokiečių bendrijų informacinis koordinacinis centras. Klaipėda, 2010 vasaris, p. 7).
10 Moser E. Königsberger Theatergeschichte. Königsberg, 1902, S. 99.
11 Sommertheater um 1900, Apollo-Theater 1912, Tivoli-Theater, Schutzenhaus-Theater, Passage-Theater, Sommertheater Luisenhöh. kultur-in-ostpreussen.de/drupal-7.20/?q꞊sommertheater.
12 Kultur in Ostpreussen. Max Brode. Kultur-in-ostpreussen.de/drupal-7.20?q=maxbrode.
13 Isupov V. S., Kretinin G. V. Narodnoe obrazovanie i kultura Vostočnoi Prusii. Bostočnaja Prusija. S drevnich bremen do konca vtoroi mirovoi voiny. Kaliningradskoe knižnoe izdatelstvo. 1996, p. 357.
14 Gause F. Im Reich. Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preussen. Von der Königskrönung bis zum Ausbruch des Ersten Weltkrieges. Hrsg. Vom Herder-Institut e.V., Marburg. Köln; Weimar; Wien:Böhlau. 1996 by Böhlau Verlag GmbH&Cie, Köln. 1996, S. 735.
15 Künstler und Konzerte. Musikleben in Königsberg von Otto Besch. www.webarchiv-server.de/pin/archiv01/1701ob.15.htm.
16 Grigas V. Lietuva ir Karaliaučiaus kraštas. Kirchheim-Teck, 1946, p. 44.
