Baltija. Literatūrinis kultūrinis almanachas. Asociacija „Klaipėdos rašytojai“, Klaipėda, 2025, 180 p.
2025 metų „Baltijos“ numeris atsiskleidžia kaip savotiškas Klaipėdos kultūrinės atminties almanachas: jame susitinka istorijos tyrimai, memorialiniai portretai, literatūros publikacijos ir miesto kultūros refleksijos. Šie tekstai kuria daugiasluoksnį pasakojimą apie Klaipėdos krašto tapatybę, kurioje susipina praeities interpretacijos, asmeninės biografijos ir gyvos šiandienos kultūrinės patirtys.
Sandra BERNOTAITĖ
Literatūrinį-kultūrinį almanachą „Baltija“ leidžia asociacija „Klaipėdos rašytojai“, jo redaktorė – rašytoja Sondra Simana. 2025 m. numeris pradedamas redaktorės žodžiu „Ne į temą? Tebūnie patemiui“, iš anksto leidžiančiu nujausti tam tikrą leidinio eklektiškumą ir kartu parodančiu, kad dėl jo teisintis nesiruošiama. Savo tekste S. Simana žaismingai primena pasaką apie karalių, kuris potencialiai nuotakai užduoda ateiti „nei nuogai, nei apsirengusiai“. Gudri mergaitė mįslę išsprendžia užsimetusi tinklą. Kas yra tas tinklas? – klausia redaktorė, tačiau atsakymo nepateikia, tik paskatina skaitytojus mąstyti toliau: kokia bendravimo forma, kokia žmonių buvimo drauge prielaida leidžia vienišiui savame tamsos labirinte patirti bent trumpą šilumos ir šviesos paguodą?
Atsakymą, regis, nujaučiame versdami kitą puslapį. Tekstas, literatūra, įvairūs negrožiniai pasakojimai gali įtraukti į bendravimą, kuriam nereikia žinoti, kas esi – intravertas ar ekstravertas, vienišius ar aplink save bendraminčius buriantis žmogus (nors pati S. Simana, regis, priklauso pastariesiems). Tačiau kartais ir vienišiai moka burti kitus – galbūt tokius pat vienišius, tik jų bendrystės būdai ne tokie demonstratyvūs ar karnavališki, o veikiau viešai nematomi ir ramūs, kaip skaitymas.
Šis „Baltijos“ numeris gana solidus – apie 180 puslapių. Jame publikuojami istorikų, literatūros ir teatro tyrėjų, menotyrininkų tekstai, taip pat gausus kūrybos pluoštas: aštuonių autorių poezija, proza, konkurso „Į švyturį“ nugalėtojos Ievos Sokolovaitės ir penkių nominantų kūriniai. Tiek tiriamųjų, publicistinių, tiek literatūrinių tekstų tematika dažniausiai susijusi su pajūriu, Klaipėdos kraštu ir jo žmonėmis, su pačiu miestu ir jo kultūrinio gyvenimo aktualijomis.
Istorija ir asmenybės
Žurnalas pradedamas istoriniais tekstais, pritaikytais plačiajai publikai. Skiltyje „Istorinė vertikalė“ istorikas Vasilijus Safronovas aptaria klaipėdietiškojo savitumo genezę, provokuojančiai pradėdamas teiginiu: „Lygiai prieš 500 metų nieko, ką labai reikėtų atsiminti, Klaipėdoje neįvyko.“ Vis dėlto maždaug už 700 kilometrų į pietus, Krokuvoje, kur tuomet rezidavo Lenkijos karalius, įvykęs politinis sprendimas turėjo ilgalaikių pasekmių ne tik Klaipėdai, bet ir visai lietuvių kultūrai. Straipsnyje „Prisimenant 1525-uosius, arba dar kartą apie klaipėdietiškojo savitumo genezę“ aptariamas vienas svarbiausių Rytų Baltijos regiono istorinių lūžių – Krokuvos sutartis, sekuliarizavusi Vokiečių ordino valstybę ir sukūrusi Prūsijos kunigaikštystę. Šis politinis posūkis, nors Klaipėdoje tiesiogiai ir neįvyko, ilgainiui paveikė regiono kultūrinę raidą, atvėrė kelią Reformacijai. Įsitvirtinus liuteronybei plėtėsi švietimo tinklas, plito raštija ir religiniai tekstai vietinėmis kalbomis, o bažnyčia tapo svarbia kultūrinės komunikacijos erdve. Kitaip tariant, Reformacija veikė ir kaip kultūrinės modernizacijos impulsas. V. Safronovas analizuoja, kaip skirtingais laikotarpiais buvo interpretuojama šio lūžio reikšmė ir kaip iš tokių interpretacijų formavosi klaipėdietiškojo savitumo samprata.
Arvydo Žardinsko straipsnyje „Istorikai mėgėjai dekonstruoja Mėmelio šturmo mitą“ nagrinėjama, kaip viešojoje erdvėje ir populiariojoje istorinėje literatūroje formuojasi supaprastinti Antrojo pasaulinio karo įvykių pasakojimai. Autorius kritiškai aptaria mėgėjų istorikų bandymus „perrašyti“ Klaipėdos (Mėmelio) užėmimo istoriją, vaizduojant ją kaip dramatišką miesto šturmą, nors profesionalioje istoriografijoje toks naratyvas laikomas abejotinu. Analizuodamas šių interpretacijų šaltinius ir jų sklaidą, A. Žardinskas parodo, kaip istoriniai mitai gimsta iš fragmentiškai interpretuotų dokumentų ar selektyviai pasirinktų faktų, ir primena kritinio santykio su šaltiniais svarbą.
Straipsnyje „Klaipėdos kultūros magistras – aktorius Rimantas Pelakauskas“ pristatoma aktoriaus kūrybinė biografija ir jo vieta Klaipėdos teatro bei miesto kultūriniame gyvenime. Apžvelgiama R. Pelakausko aktorinė veikla, svarbiausi vaidmenys ir ilgametis ryšys su Klaipėdos scena, išryškinant jo indėlį į miesto kultūrinę bendruomenę. Tekstas kartu fiksuoja ir patį kultūros magistro vardo suteikimo kontekstą – kaip simbolinį miesto pagarbos ženklą žmonėms, prisidėjusiems prie Klaipėdos kultūrinės tapatybės kūrimo.
Straipsnyje „Algis Kuklys – briaunuota žodžio atsakomybė“ apžvelgiama prozininko, poeto ir publicisto kūryba bei jo laikysena literatūros lauke. Straipsnio autorė Nijolė Kliukaitė išryškina A. Kuklio kalbėjimo savitumą – aštrų, tačiau pasižymintį moraliniu jautrumu ir kritišku santykiu su tikrove. Aptariant jo kūrybą, pabrėžiamas atsakomybės už žodį principas, kuris A. Kuklio tekstuose atsiskleidžia kaip etinė laikysena ir savotiška kūrybinė programa.
Marijaus Šidlausko straipsnyje „Vienas iš tos kartos“ prisimenamas klaipėdietis poetas Rolandas Mosėnas (1965–1985), kurio 60-metis būtų minimas šiemet. Autorius piešia jo poetinį portretą, pabrėždamas savarankišką laikyseną literatūros lauke: R. Mosėnas nesivaikė literatūrinių madų ir nesiekė įsitvirtinti kolektyviniuose sambūriuose. Jo kūrybą išskyrė įdėmi savistaba, etinė klausa ir dėmesys poetinei formai, o jo intonacijose susilieja neišsipildę kartos idealai ir egzistencinio trapumo pojūtis. Straipsnyje R. Mosėnas pristatomas kaip savitas, „priešsrovinis“ klaipėdietiškos kultūros balsas, mąstęs apie kartą ne kaip bendraamžių grupę, o kaip vertybiškai susijusią dvasinę bendriją.
Poezija ir vertimai
Rubrikoje „Atminties vartuose“ publikuojamas Dalios Tamošauskaitės „In memoriam Augenijus Zabitis. Tai, kas lieka po“ – tekstas, skirtas šiemet mirusio poeto, kultūros veikėjo atminimui. Skausmingai tardama atsisveikinimą, autorė rekonstruoja portretą iš biografinių epizodų, kūrybinės veiklos ir bendrystės patirčių, svarsto apie tai, kas lieka po žmogaus – darbai, idėjos ir ryšiai su bendruomene. Rubrikoje „Debiutai“ – Gargžduose gyvenančio slemerio ir poeto Remigijaus Jašinsko eilėraščiai. Greta publikuojamų šių dviejų poetų – A. Zabičio ir R. Jašinsko – skirtingas, tačiau panašiai skaidrus, lakoniškas ir nuogo jausmingumo ribas tikrinantis kalbėjimas primena, kad išėjusiųjų kūryba dažnai tampa atspirties tašku naujiems kultūros lauko balsams.
Prie jau aptartųjų dviejų almanacho rubrikoje „Poezija“ publikuojami dar devynių poetų eilėraščiai – išties įspūdingas kūrybinis laimikis, jei pasitelksime jūrinę žvejybos metaforą. Neatsitiktinai beveik visų jų tekstuose vienaip ar kitaip pasirodo jūrinės aplinkos motyvai: jūra, horizontas, vėjas ar švyturiai. Tiesiogiai ar netiesiogiai ši aplinka veikia žmonių būsenas ir transformuoja pasakojimus, tarsi primindama, kad šio miesto literatūrinė vaizduotė neatsiejama nuo pajūrio kraštovaizdžio.
Alma Riebždaitė, regis, ieško eilėmis ir eilėse ne tik Dievo, bet ir pačios kalbos – teisingo, turtingo kalbėjimo. Ji pradeda itin paprastais žodžiais artikuliuoti nepaprastą žmogiškąją būklę, galiausiai ištardama: „į tavo glėbį, / Dieve“, o paskui klausdama: „Dieve, ar tai Tu, kai rašiau, / buvai prie manęs palinkęs?“ (63–64 p.).
Jurgis Raudys prisipažįsta: „nespėjau nei į vieną poetinį mados / traukinį / tik žvilgsniu palydėjau paskutinį / vagoną“ (66 p.). Vis dėlto jo eilėraštis talpus, nes „vietoj šito vieno eilėraščio / turėtų būti kiti šimtas du / eilėraščiai apie tą patį, ką / kalba visi iki jo arba po jo“, o pats autorius tikisi tankiame teksto audinyje rasti „tą išganingą kertinę eilutę, ant kurios pastatysi / eilėraštį bažnyčią“ (66–67 p.).
Poetė Elena Karnauskaitė tris iš penkių publikuojamų eilėraščių skiria poetinei savirefleksijai, tačiau skaitytojams galbūt labiausiai įstringa kasdienybės akimirkos – „Sėjos metas“ ir „Vasaros sniegas“. Pirmajame lyrinė veikėja sėdama augalus „mažais dygsneliais ardo kovą“, o antrajame „topolių pūkai debesim kyla į viršų / o paskui tik sninga tik sninga sninga“ (72–73 p.). Šios scenos kupinos pastabumo ir perteikia gyvenimo stebuklo pojūtį.
Milgintos Palubinskaitės tonas aštrus, tarp eilučių juntamas įtūžis, tačiau per jį matomas ir pasaulio kaleidoskopas: „prarasto laiko beieškant“ atrandama tai, kas būtina mokantis vaikščioti – balansuojant tarp svetimų gyvenimų, mokantis tolerancijos, sapnuojant rojų ir jaučiant, kad kišenės pilnos sunkių, „niekam nereikalingų / besinykstančių žodžių / skolinių / darinių ir dūrinių“ (74–77 p.).
JAV gyvenantis poetas Valdas Aušra galbūt ironiškai klausia: „Gal pasakysite, kas vyksta su manim? / Jums per atstumą gal geriau matyti“ (78 p.). Jo eilėraščiuose atsiveria kelio, jūros ir vandenyno vaizdiniai. Kartais meditacijos glaustos – „Kas eina / Tas ateis / Net akmuo / Atvyksta ten / Kur turi būti“ (79 p.), kartais jos įsilinguoja lyg bangų mūša. Pro šį gausmą prasimuša ir autoriaus humoras: „žmogus, kaip ir paršeliai, laikini“ (82 p.).
Klaipėdos skaitytojams puikiai pažįstama poetė Daiva Molytė-Lukauskaitė šįkart prabyla su vos nujaučiamu melodramos atspalviu. Dedikacija pernai išėjusiam poetui Rolandui Rastauskui paverčia vieną eilėraštį užkoduota žinute laikui, o kituose vis išnyra jūros horizontas, laivai ir švyturiai, vilos su matomais ir nematomais veikėjais bei pojūčiais.
Antanas Stanevičius tris eilėraščius kala tarsi vinis į politinį stulpą. Jo situacija nelengva – „gurkšnoti kavą ir laukti karo“ („Apsupty“) – o „Sesers perspėjimai poetui“, teigiantys, kad „tikėjimas svarbiau už žinojimą“, jam skamba bemaž pavojingai. Eilėraštyje „Tiesa“ autorius paraštėse pateikia išsamius paaiškinimus apie sovietinės spaudos pavadinimus („Tiesa“, „Tėvynė“, „Valstiečių laikraštis“, „Pravda“), primindamas politinį kontekstą, kurio jaunesni skaitytojai dažnai nebeperpranta.
Dainius Sobeckis pradeda eilėraščiu „Klaipėdos pabaiga“, o po tokio apokaliptinio vaizduotės viražo tarsi atsigręžia į save – paaiškina savo pavardės genezę ir iškelia asmeninę kilmės istoriją. Kituose tekstuose („Pabaigos meilė“, „Atominė jūra“) sukasi panašios temos – pradžios ir pabaigos, išėjimai ir metamorfozės, kai viskas galiausiai suirs į kvarkus ir tuomet „galėsime būti bet kuo“.
Rubrikoje „Vertimai“ publikuojama jauno ukrainiečių poeto Andriiano Hromykos, kuriančio dviem kalbomis, poezija (iš ukrainiečių kalbos išvertė Jūratė Sučylaitė, iš anglų – Nijolė Kepenienė). Jo tekstuose skleidžiasi siurrealistiniai regėjimai, žaidžiama archetipais ir mitų nuojautomis.
Prozos pakrantė
Pristatoma asociacijos „Klaipėdos rašytojai“ organizuojamo 2024-ųjų literatūros festivalio „Prozos krantas“ konkurso laureatų ir nominantų kūryba. Rašytojams pateiktoji tema: „Į švyturį“. Nugalėtoja – vilnietė Ieva Sokolovaitė, neseniai debiutavusi romanu „Pozuotoja“. Konkursui sukurtame tekste, pavadintame „Į švyturį“, autorė mėgina kurti ekologinę prozą, atsitraukdama nuo antropocentrinės perspektyvos ir suteikdama balsą nežmogiškiems gamtos elementams. Švyturio motyvas čia tampa šviesos paieškų metafora, leidžiančia apmąstyti žmogaus ir kitų gyvybės formų sambūvį ekologinio nerimo fone. Biologės išsilavinimą turinti autorė išmaniai operuoja jūros organizmų pavadinimais ir moksline terminija.
Dovilės Bajoraitės „Į švyturį“ – eseistinis, autobiografinis tekstas, kuriame švyturio metafora perkelta į kaimo erdvę: jos švyturys – kinivarpų graužiamas liepos kamienas. Rosanos Lukauskaitės „Nenoriu į švyturį!“ – koliažinė, simuliakriška istorija, kurioje veikėja švyturį paverčia savo teritorija ir galios erdve: čia ji vienintelė šeimininkė, todėl kitas veikėjas nebegali jos lengvai išstumti ar sunaikinti. Gajos Danieliūtės „Atoslūgis“ grįžta prie seniai įvykusios tragedijos atšvaitų ir draugystės su mergaite-vaiduokliu motyvo. Jūratės Straupaitės „Į švyturį“ – fragmentiškas, sapniškas tekstas, o glaustas Eglės Elenos Murauskaitės tekstas „Veidrodinė pelėda smėlio kalne“ artėja prie poetinės prozos.
Rubrikoje „Proza“ publikuojamos Dianos Latvės rašomo romano „Miesto miestas“ nuotrupos – srautinis pasakojimas, kuriame vaizduotė klaidžioja, ieškodama pasakojimo ašies ir paties Miesto.
Jauno rašytojo, dramaturgo ir teatro režisieriaus Dominyko Matulionio novelėje „Memento mori, mylimas dykūne“ ironija susipina su egzistencine refleksija. Pasakojama apie dvidešimt septynerių metų studentą, kurį aplanko Mirtis; tekste žaidžiama dostojevskiškomis, kafkiškomis ir, galima sakyti, savitai „matulioniškomis“ absurdiško pasakojimo priemonėmis.
Patyręs autorius Vytautas Čepas pateikia ištrauką iš rašomo romano „Moterų akys didelės“. Iš jos galima numanyti autobiografinį kūrinio pobūdį – pasakojama apie jaunystės laikus Klaipėdoje, su visais to meto žargono, subkultūrų ir bendravimo normų atspindžiais. Šioje ištraukoje randame ir nejaukią pažinties sceną – vaikinas susipažįsta su mergina, kai ši šlapinasi jų namo laiptinėje. Nekantriai lauksime viso romano su praeito šimtmečio pabaigos liudijimais bei refleksijomis – tai itin vertinga ir net būtina.
Miesto aktualijos
Almanachą užbaigia trys publicistiniai straipsniai. Rubrikoje „Asmenybės“ Virginijos Kochanskytės straipsnyje „Tėvynės meilę liudijęs gyvenimu“ pristatomas kultūros veikėjo, choreografo ir švenčių režisieriaus Algirdo Jurgelevičiaus portretas. Autorė akcentuoja jo gyvenimą kaip nuoseklų tarnystės Lietuvai ir jos kultūrai liudijimą. Pasitelkdama biografinius faktus, prisiminimus ir kultūrinį kontekstą, ji parodo žmogų, kurio veikla buvo grindžiama patriotine laikysena, pagarba tradicijai ir atsakomybe savo kraštui. Tėvynės meilė čia atsiskleidžia ne deklaracijomis, o konkrečiais darbais ir gyvenimo pasirinkimais. V. Kochanskytė yra ir knygos „Krūmo šaknys. Algirdas Jurgelevičius“ (KU leidykla, 2024) sudarytoja. Kodėl krūmas? „Gimtajame Dainavos krašte giminę krūmu vadina. Ką sužinojau apie Jurgelevičių krūmą ir jo šaknis, sudėjau į šią knygą „Krūmo šaknys“. Tebūnie tai mano kuklus kryželis, įamžinimo akmenėlis ant nežinomo tėvo kapo“ (A. Jurgelevičius, esė „Akmenėlis ant tėvo kapo“).
Rubrikoje „Miestas“ Ūkanos Kapačauskaitės straipsnyje „Herkus Kantas“ – dreifuojančio baro (re)formos“ aptariamas Klaipėdos baro (kultūros erdvės) „Herkus Kantas“ fenomenas ir jo transformacijos miesto kultūriniame gyvenime. Autorė nagrinėja, kaip ši vieta kito, kokias funkcijas atliko skirtingais laikotarpiais ir kaip joje susikerta alternatyvios kultūros, bendruomenės bei miesto tapatybės formos. Baras, kartais vadinamas „Klaipėdos Berlynu“, suvokiamas kaip dinamiškas kultūrinis reiškinys, atspindintis Klaipėdos kultūrinio gyvenimo kaitą ir savitą jo energiją.
Menotyrininkės Danguolės Ruškienės straipsnyje apie Žanetos Jasaitytės-Bessonovos parodą „Tarp žemės ir dangaus“ aptariama menininkės kūryba, jungianti kasdienybės patirtis su metafizinės refleksijos nuojauta. Autorė atsigręžia į tai, kas artima ir patiriama čia pat – žmogaus santykį su aplinka, žeme ir dvasine erdve. Menininkės darbai kviečia įdėmiau pažvelgti į paprastus dalykus, kuriuose atsiveria trapus ryšys tarp materialaus ir dvasinio pasaulio. Būtent šios menininkės ryškiais, spalvingais darbais iliustruotas ir pats „Baltijos“ almanacho numeris.
Rubrikoje „Naujos knygos“ pristatomi su Klaipėda susiję leidiniai – jų skaičius įspūdingas, virš 40, tarp jų – net devyni įvairaus žanro romanai. Tai išties nemažas turtas ir meilės šiam miestui liudijimas. Rašyti šiandien reiškia kurti atminties salas, kurias galės atrasti ir ateities klaipėdiečiai, ir visa Lietuva. Todėl šį „Baltijos“ numerį galima suvokti kaip savotišką Klaipėdos kultūrinės atminties švyturį.
Istorijos tyrimai, kultūros asmenybių portretai, miesto refleksijos sudaro platesnį kontekstą, tačiau tikroji šio leidinio šviesa sklinda iš literatūrinės dalies – poezijos ir prozos, kuriose miestas, jūra ir žmogaus patirtis virsta gyvu pasakojimu. Būtent kūryba leidžia šiai atminčiai ne nugulti archyvuose, o nuolat atsinaujinti, kiekvienu tekstu vis iš naujo apšviečiant Klaipėdos kultūrinį horizontą.
