Susitikti pokalbio su Sondra Simanaitiene, savo kūrinius pasirašančia Sondros Simanos vardu, buvo daugybė priežasčių. Aišku, rūpėjo paklausti apie naujausią jos knygą – romaną „Potvynis Bohemoje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025 m.). Apie šią knygą jau nemažai kalbėta, tad interviu metu užkabinome tik kelis niuansus. Nusprendėme sukti kitu keliu ir pasikalbėti ne tik apie knygas, bet ir kitas jos veiklas. O jų tiek, kad vienam žmogui, atrodytų, ryškiai per daug. Sondra yra parašiusi tris knygas, vadovauja kūrybinio rašymo studijai, yra Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė, almanacho „Baltija“ sudarytoja, spektaklių-ekskursijų ir renginių scenarijų kūrėja. O dar ji – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui. Ir šešių vaikų mama.
Pasikalbėti susitikome muziejaus ekspozicijų salėje. Kalbų užteko kelioms valandoms. Būtų galima ir ilgiau, bet muziejaus darbuotojos iškrapštė – baigėsi darbo laikas.
Irma STASIULIENĖ
Apie pradžią pajūryje
– Jūs ir Klaipėda: kada, kokiomis aplinkybėmis čia atsidūrėte?
– Į Klaipėdą atvažiavau su šeima 1994-ųjų rudenį. Prieš tai metus gyvenome Palangoje. Mano seneliai iš Palangos, abu buvo po insulto ir norėjo, kad juos prižiūrėtų artimi žmonės. Drauge su vyru Vyteniu ir metukų dukra Junte atvažiavome iš Vilniaus kaip dviejų ant patalo gulinčių žmonių slaugytojai. Vytenio broliai Lemturis ir Darius Klaipėdoje užsiėmė šilkografija. Tuo metu tai buvo pelningas verslas. Broliai pasikvietė Vytenį dirbti drauge. O kur darbas, ten ir šeimos gyvenimas. Praleidę Palangoje metus, persikraustėme į Klaipėdą. Netrukus susilaukėme antro vaiko – sūnaus Minvydo.
– Greitai suleidote šaknis Klaipėdoje?
– Negreitai. Šaknys yra žmonės. Kai atvažiavau, neturėjau nė vieno draugo. Nykuma. Debreceno gatvėje išsinuomojome mažą butelį. Tas rajonas, jo kiemai man dar ne vienerius metus po to, kai jau ten negyvenome, primindavo mano pačios sunkią būseną. Vytenis daug dirbo, o man vienai su vaikais vaikštinėjant pilkomis, niūriomis gatvėmis, žmonės atrodė susitraukę, be šypsenų, be atgalinio ryšio, polėkio. Miestas – depresyvus ir bespalvis. Ypač žiemą ir pavasarį. Vasaromis atgydavo, atsirasdavo blizgesio, įdegio, šou elementų. Bandžiau įsivietinti. Juk nebuvo kito pasirinkimo, kai turi du mažus vaikus, šalia nėra tėvų, kurie išleistų „pasiganyti“. Kad pakelčiau buvimą mama ir namų šeimininke, stojau mokytis. Jau turėjau vieną diplomą – pramoginių renginių režisūros. Klaipėdos universitete pradėjau studijuoti lietuvių filologiją ir etnografiją, po to dar dvejus metus literatūrologijos magistrantūroje. Studijos man buvo pabėgimas nuo buities ir rutinos, pilkos tikrovės ir pasimetimo, kas esi ir kodėl esi. Vaikus palikdavau kaimynei Juzei, ji su vyru Jonu buvo tremtiniai, tokio gerumo žmonės, kaip reta. Nepraleisdavau nė vienos paskaitos. Man viskas buvo įdomu. Sakyčiau, kad mano karta yra vėlyvojo brendimo, pradėjusi susivokti nuo trisdešimties, o vyrai – ir nuo keturiasdešimties.
Apie „Potvynį Bohemoje“
– Gal iš gyvenimo Debreceno gatvėje ir atėjo į romaną „Potvynis Bohemoje“ Klaipėdos kaip Mėmelio Tvinpykso vaizdinys?
– Davido Lyncho serialas „Tvin Pyksas“ Lietuvoje pradėtas rodyti 1993 metais. Nesekiau šio filmo, tik pabandžiau suprasti, apie ką jis. Nemėgstu siaubą keliančių dalykų. Neskaitau mūsų dienomis taip madingų detektyvų. Nors mane žavi seklių mąstymas, bet vengiu dirbtinai keliamos įtampos. Gal todėl, kad gyvenau sovietinėje sistemoje. Nors jau buvo sovietmečio pabaiga, bet aplinka vis dar transliavo tramdomuosius marškinius primenančius reikalavimus. Visur tai buvo juntama, ypač mokykloje – vaikščiojimai koridoriais, uniformos. Mes su trejais metais jaunesniu broliu pankavome, matyt, tokiu būdu priešinomės aplinkai. Prisimenu mokytojų grasinimus, pvz., kad nukentės mano mama, jei ant brolio planšetės kitą dieną vis dar bus ženklas „AC / DC“, kuris tuo metu buvo draudžiamas, aiškinant, kad tai nacių ženklas. Tam tikri mokytojai pasikviesdavo akis į akį ir baugindavo. O juk išgąsdinti vaiką nesunku. Dabar egzistuoja nuomonė, kad vėlyvasis sovietmetis buvo gana humaniškas. Nemanau, ypač ne vaikams. Man, mergaitei, lankiusiai Vilniaus 44-ąją vidurinę, sovietmečio pabaiga neatrodo žmogiška. O grįžtant prie „Tvin Pykso“, kuris persmelktas grėsmės nuojautos, sutikčiau, kad filmo nuotaika atliepia Mėmelio atmosferą ir mano santykį su šiuo miestu. Jeigu būčiau čia gimusi, galbūt šio miesto nevadinčiau Tvinpyksu, nes būčiau turėjusi šiltnamio sąlygas, savo gimines, draugus. Įdomu, kad vienoje savo esė Rolandas Rastauskas Klaipėdą irgi pavadino Tvinpyksu. Rašybą pasiskolinau iš jo, pridėdama Mėmelio Tvinpyksas. Šių dviejų žodžių sandūra talpina miesto mitą, istorinį tragizmą ir žmogiškąjį siaubą.
– Leisiu sau pajuokauti. Sakėte, kad nežiūrite detektyvų, bet daugelis jūsų knygą skaito tarsi detektyvą, bandydami atsekti, kokie žmonės slepiami po išgalvotais vardais.
– Gal ir gerai nežinoti, juk romano veikėjus sukūriau. Tai ir etinis momentas, juk negaliu teigti, kad vienas ar kitas veikėjas yra tas ir tas asmuo. Tai nebūtų tiesa. Bet sakyti, kad tam tikri asmenys mane įkvėpė sukurti romano veikėjus, galima. Juolab kad šiame romane istorinis turinys yra labai svarbus. Pasakyčiau tvirčiau, kad tai iš dalies yra istorinis romanas apie XX a. pabaigos Klaipėdą. Kad susiečiau realiai gyvenusius žmones su veikėjais, turėjau įsijausti į tų žmonių gyventą aplinką. Visi pasakojimai parašyti pirmuoju asmeniu. Atsisakiau objektyvios pasakotojos balso tikslingai, nors buvau jau pradėjusi rašyti visažinio naratoriaus balsu. Išeities tašku tapo žmogaus minčių pasaulis. Aišku, romano konstrukcijai – miesto istorijai papasakoti panaudoti realūs įvykiai. Bet devynių knygos veikėjų būsenas, troškimus, nerimą, svajones reikėjo sukurti, nes su tais žmonėmis, apie kuriuos rašau, su daugeliu nesu net kalbėjusi. Todėl negalima jų tapatinti su realiai gyvenusiais žmonėmis. Nors tie, kas pažinojo veikėjų prototipus, nesunkiai atseka, kas paslėpta po vardais.
– Pasinaudosiu proga ir paklausiu: Filosofas – tai dailininkas Valdas Puzonas?
– Draugai V. Puzoną iš tikrųjų vadino Filosofu. Valdą ir jo paveikslus esu mačiusi gyvai. Kartą jis stovėjo „Akropolio“ sankryžoje. Laiba figūra, skruostikauliai aptraukti lygia oda, išsidraikę garbanoti poilgiai plaukai, klydinėjantis neramus, veik pamišėliškas žvilgsnis, lyg būtų prijungtas prie elektros ir kratomas nestipria srove. Ir dar vienas momentas, padėjęs kurti Filosofo pasaulį – V. Puzono mamos pasakojimas Meno bibliotekoje, atidarant sūnaus pomirtinę parodą. Ji papasakojo mistinį išgyvenimą, kad po Valdo mirties vis išgirsdavo jo kambaryje grojant plokštelę, kurią sūnus labai mėgo. Įėjus būdavo tylu, patefonas išjungtas, bet išeinant ties durų stakta lyg kas švelniai perbraukdavo jai per viršugalvį. Šis mamos pasakojimas mane labai sujaudino. Iš tokių ir panašių žmogiškųjų išgyvenimų atsirado romano veikėjai. Knygoje yra dar viena stipri sūnaus ir motinos linija. Tai Dantės ir jo mamos ryšys. Pastebėjau, kad to laikmečio menininkus vyrus siejo labai ypatingi dvasiniai ryšiai su savo motinomis. Man tai atrodė labai stipri tema.
O V. Puzono ekspresionistinė tapyba išraiškinga. Apie jį kaip dailininką labai gerai yra parašiusios žurnalistės Rita Bočiulytė ir Ivona Žiemytė. Jos sugebėjo perteikti jo radikalų mąstymą egzistenciniais klausimais. Jų straipsniai padėjo kuriant dialogus. Filosofas romane vaizduojamas kaip impozantiškas, susireikšminęs tipas, leidžiant suprasti, kad tai yra jo psichologinė savigyna: kai esi jautrus ir pažeidžiamas, išoriškai apsistatai tvirtomis sienomis.
– Knygoje „Potvynis Bohemoje“ labai tiršta veikėjų. Daugelis jų jungėsi į grupes, viena iš labiau žinomų – „Doooooris“. Buvo ir grupė „Mansarda“?
– „Mansardos“ dailininkų kompanija įspūdinga. Beveik niekas apie ją nežino ir nefiksuoja kaip grupės. Mano vartojamas terminas „Mansardos grupė“ jau bandytas įvesti į Klaipėdos meno istoriją. Nors tuo metu, kai jie būrėsi Puodžių gatvėje, žurnalistei paklausus apie grupę, atšaudavo: „Kokia grupė? Nėra jokios grupės.“ Tuo metu tai buvo klaipėdiečių menininkų poza. Pasak fotomenininko, „Doooooris“ nario Remigijaus Treigio, grupės kūrėsi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, o Klaipėdoje grupių nebuvo, visi buvo laisvi. Nors, kai klausiau amžininkų, jie paliudijo, kad tai buvo išskirtiniai menininkai: „Mes žinojom, šnabždėdavomės tarpusavyje: žiūrėk žiūrėk, „dorisas“ atėjo į biblioteką, kai užeidavo Karvelis ar Treigys.” Vadinasi, mitas apie juos jau tuo metu egzistavo. Tik jie patys tarsi atsainiai į tai žiūrėjo. Bet manęs tai neįtikina. Dėl to, kad tuo metu jie kūrė ir rengė parodas su visa savo kunkuliuojančia gyvybine energija. Žaidimas juos atpalaidavo nuo sovietmečio traumų. Hepeningai, akcijos, spektakliai, performansai, improvizuotos parodos, vasaros rezidencijos, diskotekos, koncertai… Visa tai galima susieti su karnavalo psichologija. Tuo Klaipėda ir buvo įdomi Vilniui, Kaunui ir kitiems Lietuvos miestams, kad ji buvo karnavališka, nesusireikšminusi ir neadoruojanti jokių dievų. Plius narkotikai, kurių uostamiestyje, kaip pasakoja tų laikų herojai, gauti buvo nesunku. O kur dar alkoholis, būtinasis karnavalo ingredientas. Daugelis tuo metu gėrė, bent jau baro „Bohema“ lankytojai svaigintis mėgo iš peties.
– Knygoje palyginti mažai rašoma apie moteris kūrėjas. Argi jų nebuvo?
– Natūraliai kyla klausimas, kodėl to laikmečio klaipėdiečių menininkų grupėse („Prarastoji karta“, „Mansarda“, „Doooooris“) nebuvo nė vienos moters menininkės? Jos baigdavo studijas, bet vos tapdavo žmonomis, iš bohemiško, meninio gyvenimo pasitraukdavo į šeimos ratelį. Buvo išskirtinių menininkių, kaip keramikė Daiva Ložytė, kuri augino vaikus ir išliko kūrėja, nors dalyvauti susibūrimuose negalėdavo, o ir laiko keramikai stigo, bet jos meninė biografija nenutrūko. Bet tokių nedaug. O kiek jų galėjo filmus kurti, rašyti, tapyti, lipdyti… Vyrai menininkai moteris vadindavo mūzomis, įkvėpėjomis, jos ateidavo į jų dirbtuves ir jie pasijusdavo jaukiau, šilčiau, paprasčiau. Bet kaip menininkės XX a. pabaigoje Klaipėdoje jos nesukūrė meninių reiškinių, nesukoncentravo savo ambicijų turėti savitą balsą.
– Kas jums pačiai svarbu šioje knygoje? Ką išskirtumėte?
– Miestą galima patirti vaizdais. Knygoje yra aprašytas vakaras, kai danguje būriais juda paukščiai. Pamenu, stovėjau gerą pusvalandį ir žiūrėjau į dangų. Didelis paukščių būrys pakyla nuo „Viktorijos“ viešbučio, sklendžia Muzikinio teatro link, susispiečia aukštai ant keturkampės teatro atbrailos, po kelių minučių visu dideliu būriu puola į Dangės skverą, tirštai aplimpa medžius. Ir tada jau visu frontu pasileidžia marių link. Tokios miesto patirtys man pačiai labai įdomios, ilgam išlieka atmintyje. Įsivaizduoju, kad mano romano prototipai irgi panašiai stebėjo miesto paukščius ir galvojo apie jų skleidžiamą energiją. Jaučiu sentimentus kai kurioms miesto vietoms.
– O kurios vietos jums kelia sentimentus?
– Klaipėdoje nėra daug tokių vietų… Mėgstu tiltus. Bet kiek čia tų tiltų… O ir esantys labai trumpi. Dvidešimt žingsnių ir jau perėjai. Vienas mano herojus skaičiuoja pėdomis Pilies tiltą. Vilniuje jie žymiai ilgesni, didesni.
– Kuo jums jie svarbūs? Kad jungia?
– Tuo, kad eidamas per tiltą atsiduri erdvėje. Lyg pakibtum ore. Ypatinga būsena. Kai juo važiuoja mašinos, tiltas vibruoja. Atsiranda nestabilumo pojūtis. Tiltai yra visose mano knygose. Daugelyje pasaulio miestų gali atsidurti tilto viduryje, kur į visas puses nuo tavęs – į apačią, viršų, kairę, dešinę – tvyro atvira erdvė.
– O kaipgi kavinės, kuriose vyksta labai daug veiksmo? Juk jos – irgi erdvė, nors ir nedidelė?
– Kavinės – bendravimo, susitikimų ir išsiskyrimų vietos. Nevadinu jų erdvėmis. Erdvė romane yra Karaliaučiaus katedra, dar kelios lokacijos. Erdvės potyrio sėmiausi iš Raimundo Urbono fotografijų. Rašydama žiūrėdavau į jas, dvi iš jų aprašiau konkrečiai. Viena, kai autobusas Klaipėda–Kaliningradas sustoja kaimo kraštovaizdžio stotelėje Rusijos pusėje: ganosi avys, stūkso griuvėsiai, jausmas, lyg būtum atsidūręs senųjų olandų paveiksle. Kita fotografija vaizduoja Karaliaučiaus katedrą iš vidaus. Rašant buvo svarbi aplinkybė, kad 2009 m. lankiausi Karaliaučiuje, Belgoje, vienoje mistiškiausių vietų ant Aistmarių kranto, kur išlikę didingi vokiečių ordino pilies griuvėsiai. Kvėpavau tuo oru ir jutau Rytprūsių žemę kaip didelį sužeistą žvėrį. Tai padėjo suprasti Urbono santykį su tuo, kas buvo taip stipriai laiko perkeista ir pažymėta nykimu. Savo kūnu išjaučiau vaizdus, kuriuos fotografavo Raimundas, ir todėl man buvo lengviau tapatintis su jo fotografiniu žvilgsniu.
Apie kitas knygas
– Ši jūsų knyga – trečioji. Prieš tai buvo „Iškamšų kontora“. O kokia pirmoji?
– Visos mano knygos – klaipėdietiškos. Pirmoji – „Einantis kalnas“, išleista 2011 m. Mano draugė klaipėdietė pasakodavo apie savo jaunystę, močiutę, mamą, draugą, muziką. Knyga gimė iš įsijautimo į jos gyvenimą, turbūt būtų tikslu pasakyti – iš meilės draugei. Knyga apie devintojo dešimtmečio Klaipėdą. Iš jos pasakojimų bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodė kavinė „Du gaideliai“ Mažvydo alėjoje, šalia ant betoninių bortelių susėdusios merginos ir vaikinai iš Menų fakulteto, kur ji studijavo muziką. Prie draugės istorijos „Apie Emą tempo rubato“ pridėjau dar du apsakymus „Atstumtoji“ ir „Einantis kalnas“. „Atstumtoji“ – apie sudėtingus santykius su žmogumi, kurį myli, bet negali pasiekti pilnatvės. O „Einantis kalnas“ – apie gimdymą. Tai susiję su mano pačios patirtimi. Kai ką pasižymėdavau gimdykloje tarp skausmo epizodų. Rašymas man padeda atsitraukti nuo to, kas tampa nebepakeliama. Kai labai sunku, sėdi ir tiesiog aprašinėji, kas vyksta. Rašymas – anestezijos forma. Paskui, aišku, daug ir ilgai redaguoju, pliką tikrovę perkeičiu į literatūrinę. Bet kūrinio energetiką sąmonė išryškina tuo momentu, kai esu tam tikros būsenos.
– Ar daug laiko užtrukote iki antrosios savo knygos „Iškamšų kontora“?
– Mano knygos išeina kas septynerius metus. Kraujo atsinaujinimo ciklas irgi septyneri metai. „Iškamšų kontorą“ įkvėpė situacija, kai Klaipėda kovėsi su Kaunu dėl Europos kultūros sostinės titulo. Man pasirodė, kad norint šį titulą gauti, reikia apsimesti tuo, kuo nesi. Visi darė, kūrė, rašė nerealius projektus, pavyzdžiui, apie tripolį Kuršių nerija–Klaipėda–Palanga. Puiki idėja, bet realiai net transporto logistikos požiūriu sudėtinga sujungti šiuos miestus, nes kiekvienas žiūri tik savo naudos. Kuriama tam tikra idėjinė, veik ideologinė platforma ir žmonės pradeda tai platformai tarnauti, pamiršdami tikrąjį savo kūrybinį potencialą. „Iškamšų kontora“ atsirado iš noro pasipriešinti kultūringai veidmainystei. O dar ir tai, kad dirbu muziejuje, vietoje, kurią irgi galima pavadinti „iškamšų kontora“, nes čia viskas sureikšminama – puodelis, žaislas, laiškas… Tai, kas buvo žmonių kasdieniai daiktai, muziejuje tampa sustingusia praeitimi – iškamšomis. Darbas muziejuje man padėjo sukurti „kontoros“ fantasmagorišką atmosferą.
– Toje knygoje buvo dar vienas apsakymas – „Plunksnų priauginimas“. Kokia jo atsiradimo istorija?
– Mes su rašytoja Nijole Kepeniene pradėjome susirašinėti laiškais ir juose kurti istorijas. Ji parašydavo savo istorijos gabalą, aš pratęsdavau. Sukūrėme įdomius personažus. Susirašinėjimas metams nutrūko. Bet man nedavė ramybės vienas personažas, kuris irgi turėjo prototipą realiame gyvenime, – tai benamis, ant kurio veido pūpsojo stambios ataugos po akimis. Jį matydavau savo rajone. Pagrindinė mano istorijos herojė stebi benamį. Atsirado daug kažkokios keistos energetikos mano galvoje. Kai sužinojau, kad tas benamis mirė, supratau, kad turiu pabaigti jo istoriją. Pasiūliau Nijolei pratęsti susirašinėjimą, ji atsisakė, jau buvo užsiėmusi kitais reikalais. Paklausiau, ar galiu pasinaudoti tik savo laiškų dalimi, atsakė, kad su savo tekstais galiu daryti ką noriu. Taip atsirado „Plunksnų priauginimas“. Man buvo svarbu pabaigti dėl to benamio. Jį daug kas prisimena, gal jis ir buvo ypatingas? Nežinau, niekad su juo nesikalbėjau.
Dabar irgi stebiu vieną žmogų, kuris sėdi prie parduotuvės, mes sveikinamės, kai paprašo, mielai nuperku maisto ar pati pasiūlau. O jis, kai jam nieko nereikia, padėkoja ir atsisako pagalbos. Jaučiu pagarbą tokiems žmonėms, kurie sugeba išgyventi gatvėje ir išlikti etiški.
Apie kūrybinį rašymą
– Jūs pati ne tik rašote, bet ir buriate kūrybinio rašymo bendruomenę. Kaip įsitraukėte į šią veiklą? Kodėl ji jums iki šiol svarbi?
– Kūrybiniu rašymu susidomėjau 2006-aisiais, kai į Klaipėdą atvažiavo rašytoja Marija Jurgelevičienė (literatūrinis slapyvardis Mari Poisson) pristatyti savo romano „Tikra mergaitė“. Ji Šiauliuose buvo įkūrusi kūrybinio rašymo studiją, pati tuo metu gyveno Anglijoje. Prisimenu, kad į Menininkų namus, kur vyko vakaras, atėjau pavėlavusi, sėdėjo gal keturi žmonės, kaip pas mus įprasta. Buvo žiema, tamsu. Ji sako: „Štai jums pirmas sakinys, pratęskite.“ Man taip patiko ta būsena, kai duoda sakinį ir tu toliau fantazuoji! Pajutau didelį malonumą ir sumaniau Klaipėdoje kviesti žmones į kūrybinio rašymo dirbtuves. Ir nuo tada tęsiu šią veiklą. Yra žmonių, su kuriais nuo 2006 metų palaikau ryšius, jie rašo, nors ir epizodiškai, ateina į skaitymo vakarus. Labai vertinu žmonių ištikimybę idėjai.
– Kur rado namus ir renkasi ši bendruomenė?
– Kūrybinio rašymo studija renkasi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. 2011 m. biblioteka teikė projektą, gavome finansavimą, kvietėme kūrybinio rašymo vadovus. Mūsų bendruomenė sustiprėjo. Dabar savanoriauju bibliotekoje. Manau, kad jei kažkas ateityje tyrinės Klaipėdos literatūrinį gyvenimą, turėtų šią veiklą įtraukti į istoriją. Nes vis dėlto 20 metų kūrybinio rašymo praktikos mūsų mieste – tai jau šis tas. Į šią veiklą žiūriu kaip į galimybę telkti bendruomenę. Susitinkame bibliotekoje kartą per mėnesį. Keičiamės tekstais. Man atrodo ir terapiškai tai svarbus užsiėmimas. Baigusi vidurinę mokyklą norėjau studijuoti psichologiją, bet neįstojau. Iki šiol domiuosi šia sritimi. Man įdomu bendrauti su kuriančiais žmonėmis, noriu juos palaikyti, kad jie labiau pasitikėtų savimi. Aišku, reikia ir kritikos, bet ją reikia pasakyti taip, kad žmogus atsitiestų, o ne susigūžtų ir užsidarytų. Kritika reikalinga augimui.
Apie rašytojų bendruomenes
– Neseniai buvote išrinkta Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininke. Ar jau pradėjote eiti šias pareigas?
– Dėkui kolegoms už pasitikėjimą. Pareigas pradėjau eiti nuo kovo. Klaipėdos skyriuje yra 22 nariai. Darbas tik prasideda, yra iššūkių. Tikiuosi, viskas bus gerai. Savo esme esu bendruomeniškas žmogus. Nuomonę turiu, bet visada ieškau bendraminčių, komandos.
– Esate ir Klaipėdos rašytojų asociacijos pirmininkė. Kas tai per organizacija, kokia jos paskirtis?
– 2001 metais tuometis LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas įkūrė asociaciją „Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius“. 2025 m. pakeitėme asociacijos pavadinimą į „Klaipėdos rašytojai“. Mūsų kūrybinės organizacijos veiklą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, už tai jai esame labai dėkingi. Iš asociacijai skirtų pinigų vyksta festivaliai „Poezijos pavasaris“, „Prozos krantas“. Dar viena asociacijos veiklos sfera – knygų leidyba. Šiemet esame numatę išleisti almanachą „Baltija“, dvikalbį almanachą „Klaipėda–Liepoja–Proza“ ir pernai skelbto konkurso „Jauna jūra“ laimėtojos knygą vaikams. Dar vienas laukiantis iššūkis – rašytojams priklausančiose patalpose Aukštojoje gatvėje įrengti rašytojų ir vertėjų rezidenciją, kad į mūsų miestą galėtų atvažiuoti kolegos iš kitų miestų ir šalių. Tai paskatintų platesnį bendradarbiavimą ir paįvairintų mūsų miesto intelektualinį peizažą.
– Daug metų sudarinėjate literatūrinį-kultūrinį almanachą „Baltija“. Pagal kokius prioritetus atsirenkate tekstus?
– Šis darbas pareikalauja atidumo aplinkai. Stebiu kultūros lauką, kas ką rašo, kalba, kuo domisi, kokios tendencijos, ką reikėtų suaktualinti, kokią lokalią tradiciją pristatyti, kokią asmenybę iš praeities pažadinti. Ieškau naujų vardų. Kartais matau, kad jaunajam rašytojui dar trūksta iki debiuto „Baltijoje“, bet publikuoju, nes autorius turi potencialą. Juk daugeliui žmonių yra didelis įvykis pakliūti į spausdintą leidinį, ypač pirmą kartą. R. Černiauskas kasmetinį almanachą leido nuo 1984 m. 2003 m. pirmą kartą pasiūlė sudaryti leidinį man ir mano draugei Julijai B. Nuo tada sudarytojai kasmet keisdavosi. Šio darbo imdavosi kuris nors mūsų skyriaus rašytojas. Suprantu, kad ne visiems šis darbas patinka, todėl jau 11-ą kartą „Baltijos“ sudarymą kolegos patiki man.
Apie scenarijus
– Dar viena jūsų kūrybinės biografijos sritis – scenarijų rašymas. Kaip įsitraukėte į šią veiklą? Nuo ko atsispiriate rašydama, pavyzdžiui, scenarijų ekskursijai?
– Choreografė Agnija Šeiko pasiūlė parašyti scenarijų šokio ekskursijai „Keliaujančios bažnyčios“. Tai buvo pirmasis sėkmingas mūsų bendras darbas. Už režisūrą ir choreografiją „Keliaujančios bažnyčios“ buvo apdovanotos Boriso Dauguviečio auskaru. Scenarijus yra platforma, ant kurios kyla spektaklio statinys. Kiekvienas niuansas, atsiradęs spektaklyje, turi argumentą, kodėl jis yra. Ypač tai svarbu dirbant su istorine medžiaga.
Pradinė „Keliaujančių bažnyčių“ idėja – archeologės Raimondos Nabažaitės ir A. Šeiko susitarimas kurti spektaklį apie Klaipėdos sunaikintas bažnyčias. Agnija į komandą pasikvietė mane ir kompozitorių Kristijoną Lučinską. Istorinių šokio spektaklių scenarijai nėra kaip, pvz., H. Ibseno psichologinio teatro pjesės su veikėjų charakteriais. Tai įgarsinti poetiniai istoriniai pasakojimai, kuriuos papildo muzika. Nuo pirmosios šokio ekskursijos mūsų trejetukas tapo kūrybine komanda: Agnija kaip režisierė ir choreografė, labai gerai jaučianti idėją, erdvę ir kūno plastiką, renginio architektūrą, aš – kaip žodžio ir istorijos kombinacijų žonglierė, pasakotoja, o Kristijonas – kaip muzikos ir atmosferos kūrėjas.
– Ši jūsų grupė nuo pirmojo spektaklio yra sukūrusi išties nemažai. Kurie darbai jums pačiai paliko ryškiausią įspūdį?
– Po „Keliaujančių bažnyčių“ Klaipėdoje buvo šokio spektaklis-istorinė ekskursija „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“. Tai mano mėgstamiausias spektaklis iš mūsų kurtų, jame atsikartoja delfinų garsų motyvas. Istoriniuose šaltiniuose radau parašyta, kad XIX a. pradžioje prie jūros vartų atplaukdavo delfinai. Delfinų garsas – lyg klyksmas iš praeities, lyg moters karalienės sielos ilgesingas šauksmas.
Labai sėkmingas buvo spektaklis „Užpustyti“, rodytas ant Parnidžio kopos Nidoje. Jo versija keliavo po festivalius Lietuvoje ir užsienyje. Teko apsilankyti Portugalijoje ir pačiai pamatyti, kaip spektaklis atrodo svetimoje vietoje, – plačios, apžėlusios kopos, vandenyno alsavimas, klampus smėlis… Tekstą, aišku, per ausines publika girdėjo anglų kalba.
– Kūrėte ir spektaklį-ekskursiją Kaunui. Kuo šis jums buvo ypatingas?
– Taip, Kaune irgi teko dirbti. Mūsų komanda sukūrė labai gražų spektaklį „Riboženkliai. Kaunas“. O ypatingas jis man tuo, kad spėjome įrašyti šviesaus atminimo poeto Kęstučio Navako balsą. Nuvažiavome pas jį trise: Agnija, Kristijonas su įrašymo aparatūra ir aš. Man reikėjo pakeisti porą žodžių jo tekste, paimtame iš knygos. Galvojau, kaip sureaguos autorius. Žinau, kaip autoriai žiūri į savo žodžius – jiems tai šventas reikalas. Bet Kęstutis sako: „Be problemų! Pakeiskim. Tau reikia – keičiam!“ Ir įskaitė tą mano mažumėlę pakeistą versiją. Eini Laisvės alėja su ausinėmis, skamba Kristijono muzika ir Kęstučio balsas. Mistika! Spektaklį rodė neilgai, teritoriją prie M. K. Čiurlionio dailės muziejaus uždarė remontui. Regis, šiemet ketina spektaklį atgaivinti patys kauniečiai. Džiaugiuosi, nes prie spektaklio turinio dirbo ne tik mūsų meninė komanda, bet ir ekspertai architektai, meno istorikai iš Kauno. Su jais kruopščiai derinome turinį, kad informacija apie Kauną būtų pateikta maksimaliai tiksliai. Pamenu, kad iš pradžių kauniečiai turėjo abejonių, kas iš to išeis, nes nebuvo matę nė vieno mūsų spektaklio. O po premjeros padėkojo, rezultatu liko patenkinti. Manau, kad mano stiprioji pusė – istorijos sujungimas su literatūra.
– Dirbate ir su teatrais. Kokia šių scenarijų specifika?
– „Lietuvos“ ansambliui kūriau Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ adaptaciją, dirbau dar su vienu jų projektu. Nepasakyčiau, kad ten pavyko įgyvendinti savo vizijas, tik iš dalies. Klaipėdos dramos teatre dar kartais parodoma Liudo Vyšniausko režisuota patyriminė ekskursija apie mūsų teatro istoriją – „Kėdė iš Komedijų namo“. Mačiau tik premjerą, norėčiau dabar dar kartą pažiūrėti, kaip reaguotų sąmonė, pačiai smalsu. Dar buvo darbas su A. Šeiko Šiaulių dramos teatre, pastatėme judesio spektaklį „Laimės žodynas“. Paskutinis darbas 2025 m. rudenį – „Panama labai graži“ Klaipėdos muzikiniame teatre, režisavo choreografė Daria Verovka. Tai knyginės istorijos laisva adaptacija baletui. Darbas teatre yra orkestras, kuriam diriguoja režisierius, nuo jo klausos ir vidinio jautrumo priklauso, kiek, kas, kaip ir kodėl suskambės.
Apie skulptūras
– Esate Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui. Kalbėjomės apie šį parką 2017 metais, tuomet 40-mečio proga Parodų rūmuose buvo surengta paroda. Artėja dar vienas parko jubiliejus – 2027 m. bus švenčiama 50 metų sukaktis. Kas žadama šiam jubiliejui?
– Parkas pradėtas kurti 1977 metais. Aš pradėjau eiti šias pareigas 2008 m. Pasirodo, jau seniai… Bet muziejus yra tokia erdvė, kur ilgi darbo metai – pliusas, o ne minusas. Nes per laiką labiau susipažįsti su muziejaus fondais, kolekcijomis, temomis. Kitąmet bus 50 metų, kai parkas pradėtas kurti. Muziejus siūlo 2027 metus paskelbti Klaipėdos skulptūros metais. Tai būtų puiki proga suaktualinti skulptūros meną mūsų mieste ir inspiruoti diskusijas, kokio meno šiandien reikia mūsų miesto viešosioms erdvėms.
– Vėl būtų kalamos skulptūros iš granito?
– Medžiagiškai tai, ko gero, nebebūtų granitas, greičiausiai – visai kitos medžiagos, svarbu, kad mūsų mieste atsirastų jau šiuolaikinė plastikos raiška. Nes tai, kas vyksta su visais tais dabartiniais iliustratyviais dalykais, daugelio netenkina. Į Skulptūrų parko 50 metų jubiliejų žiūriu rimtai, norėčiau sutelkti dideles miesto pajėgas. Viskas, aišku, priklausys nuo finansavimo. Nes tiek planuojamam išleisti Skulptūrų parko katalogui, tiek parodai Skulptūrų parke, ekspozicijoje sukuriant dialogą su tų pačių autorių dabartiniais kūriniais ir jų mokinių darbais, reikia nemažai lėšų. Skulptūra yra prabangus menas.
– O artimiausiu metu ką planuojate parke?
– Pavasarį parke dialogais prakalbės 25 skulptūros. Tai Klaipėdos turizmo informacijos centro projektas, aš kūriau jam tekstus. Lietuviškai bus vienas variantas, angliškai – kitas, paprastesnis, nes mes, vietiniai, galime juokauti, suprasti asociacijas, kurios užsieniečiams atrodys neaiškios dėl to, kad jie nežino mūsų konteksto.
– Jeigu Klaipėdoje būtų paskelbti Skulptūros metai, gal pagaliau būtų sutvarkyta ar bent jau apšviesta Dalios Matulaitės skulptūra „Neringa“ Taikos pr. pradžioje?
– Apie tai mes turėtume kalbėti visi ir kiekvienas įnešti savo grūdelį. Nes tau skauda dėl D. Matulaitės skulptūros, man dėl Adomo Raudžio-Samogito skulptūros „Tautinis pasipriešinimas“, iškaltos 1991 m. Smiltynės granito kalimo simpoziume. Ji stovi užgrūsta Danės skvero žaidimų aikštelės pakraštyje. Reikia ją perkelti į Skulptūrų parką. Susisiekiau su autoriumi, jis gyvena Paryžiuje, davė sutikimą, jau ir sąmatą sudarėme. O ir miesto valdžia pritarė. Kelsim. Algirdo Boso „Mažvydą“ praeitais metais pagaliau pavyko atkelti į parko pradžią, nors ne toje vietoje, kur ji stovėjo, bet vis tiek gerai, dabar ji pasitinka parko lankytojus nuo Mažvydo alėjos.
Apie amatus
– Kaip, turėdama šitiek veiklos, randate laiko emaliui? Kviečiate ir bendraminčius, mokote juos šios technikos…
– Man suteikia daug džiaugsmo emalio mokymas. Tik gaila, kad dabar beveik nelieka laiko. Kiekvienas mano vaikas atnešė man kažkokį amatą. Po vieno ėmiau pinti iš vytelių, po kito vaiko su vitražiniu stiklu dirbau. Šeštasis vaikas – duktė Luknė kažkokiu mistiniu, nuojautos būdu pastūmėjo emalio papuošalų kūrimo link.
Pamenu, muziejininkas Dionyzas Varkalis paskambino vieną vakarą ir pasakė, kad turguje yra mažytė krosnelė, gal tiks tau, sako. Nusipirkau, emalį atsisiunčiau iš Anglijos ir pradėjau eksperimentuoti. Sakyčiau, kad D. Varkalis – šios mano veiklos krikštatėvis. Jis žmogiškai ir profesiškai labai palaikė. „Tai kada rimčiau dirbsi? Kada?“ – visą laiką ragino. Jis pats sovietmečiu darė ženkliukus. Ir rusiško emalio gabalų turėjo, man rodė viską: va čia tombakas, t. y. lydinys to ir to. Jis buvo mano mokytojas ir įkvėpėjas. Pradėjau nuomotis dirbtuves iš pradžių Liepų gatvėje, paskui porą metų buvau „Vydūnkėje“ prisiglaudusi. O dabar su dviem keramikėmis draugėmis nuomojame pusrūsį Vežėjų gatvėje. Smagu, kai moterys per vieną vakarą susikuria sau papuošalą. Ta technika puikiai tinka edukacijai. Pastebėjau, amatas yra toks dalykas, kuris perkeičia laiko pojūtį, labai pailsi psichika. O šiuolaikiniam žmogui labai reikia psichikos poilsio.
Apie šeimą ir namus
– Pokalbio metu ne kartą paminėjote savo vaikus. Kiek jų turite? Kokiais gyvenimo keliais jie keliauja?
– Su Vyteniu auginame šešis vaikus, vyriausiajai Juntei dabar 33-eji, mažiausiajai Luknei – 12 metų. Tarp jų – Minvydas, Augvilė, Agota ir Vilnė. Juntė yra medikė, Minvydas – filosofas, jau turi dvejų metukų Vėjų Eliją su Kristina, kuri, kaip ir jos močiutė šviesaus atminimo Jūratė Baranova, irgi yra filosofė. Esu mažumėlę bendravusi su Jūrate B. Labai gera, kad, kai atvažiuoju į Vilnių, apsistoju pas vaikus Jūratės bute. Tokiu būdu tęsiasi mūsų mistinis bendravimas ne tik per jos knygas, kurios visada ant mano stalo, bet ir per bendrus vaikus. Augvilė dirba japoniško maisto restorane Vilniuje, įžvelgiu savo mamos – maisto technologės genus. Vilnė moko matematikos, keliauja, nori solo būdu pažinti pasaulį. Agota dirba su vaikais. Luknė šeštokė, groja violončele, plaukioja ir svajoja būti dainininke.
– Viename iš knygų pristatymų prasitarėte, kad pasiilgote gyvenimo Vilniuje. Gal žadate kelti sparnus iš Klaipėdos?
– Turėjau apreiškimą. Jis susijęs su žurnalo „Kultūrpolis“ pirmuoju numeriu. Kai atėjau į žurnalo pristatymą, pamačiau, kad jo tema – „Namai“. Jautriai sureagavau, nes pagalvojau, kad visi, kas atvažiuojame į Klaipėdą, ieškome namų ir nerandame. Vis kartojame burtažodį „namai namai“, tarsi norėtume save įtikinti. Klaipėdoje juk gyvenu seniai, bet tada pirmą kartą per tiek metų mane ištiko apreiškimas, kad noriu grįžti į savo tikrus namus. Noriu grįžti į Vilnių, kur plačios gatvės, didelės aikštės, kur eini ir negali pereiti senamiesčio per 15 minučių. Kada tai įvyks, nežinau. Juk daugelis žmonių antroje gyvenimo pusėje grįžta prie šaknų. Bet dar ne laikas.
- Sondra ir Vytenis jaunystėje. Vilnius. Analoginė fotografija. Nuotrauka iš skaidrės.
- Spaudos konferencija prieš renginį „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė“: Agnija Šeiko, Kristijonas Lučinskas, S. Simana, stovi Daiva Palubinskaitė. 2017 m. sausis.
- Šiauliu dramos teatre po spektaklio „Laimės žodynas“ premjeros. 2023 m. lapkričio 24 d.
- Minint žurnalistės Ivonos Žiemytės gimimo metines uostamiesčio Meno bibliotekoje 2025 m. kovo 17 d.
- Henriko Žižio gimtadienio vakarėlis Malūno lofte: H. Žižys, V. Pulokas, S. Simana.
- Visi susirinko į „Klaipėdos bohemos“ parodą KKKC 2020 m. birželio 20 d. Vlado Straupo nuotr.
- „Klaipėdos bohemos pėdomis“. Ekskursija 2020 m.
- Klaipėdos bohema. D. Rusys, A. Šeštokas ir S. Simana. Artūro Šeštoko nuotr.
- Parodų rūmuose. Remigijaus Treigio nuotr.
- Sondra. 2019 m. birželis. Artūro Šeštoko nuotr., šlapia kolodija
- Pokalbis su džiazo muzikantu Vladimiru Tarasovu „Kurpiuose“. 2023 m. rugsėjo 29 d.
- Festivalio „Poezijos pavasaris“ skaitymai prie marių. Kristijono Lučinsko nuotr.
Su rašytoja bičiule Gabriele Labanauskaite.
Su šeima. Mariaus Liebaus nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
CITATA: Manau, kad mano stiprioji pusė – istorijos sujungimas su literatūra.
