Monospektaklių žanras, nors prisimenant, kad jame pagrindinis krūvis dažniausiai tenka vienam atlikėjui ir todėl tampa bemaž neįmanomu iššūkiu jo profesionalumui, Lietuvoje tarsi ir populiarėja. Juose paliečiamų temų ratas, savaime suprantama, gana įvairus – nuo buitinių, komiškų iki socialiai aktualių ar kviečiančių įsigilinti, atrasti savo tapatumą temų. Vilniuje jau keleri metai paeiliui organizuojamas „MANO / MONO“ festivalis. Tarp su uostamiesčiu susijusių pastatymų galbūt galima būtų paminėti gana kontraversiškus „Būti“ (aktorė Jūratė Martinaitytė, režisierė Livija Krivickaitė) arba „Kreicerio sonata“ (aktoriai Simonas Lunevičius ir Vaiva Kvedaravičiūtė, režisierius Valentinas Masalskis), sėkmingai visoje Lietuvoje rodomą „Šventąją“ (aktorė Eglė Jackaitė, režisierius Oskaras Koršunovas). Rūtos Bunikytės režisuotame spektaklyje „Prima Donna“ (muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys), kurio premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko vasario viduryje, publikos žvilgsnis nukreipiamas į dainininkės vidinį pasaulį, jos santykį su vaidmenimis ir pačia savimi.
Danguolė VILIDAITĖ
Tai ne drama, pernelyg būtų stipriai pasakyta, greičiau jausmingas ir mąslus pokalbis su savuoju AŠ. Režisierė (ir scenarijaus autorė) čia neina lengviausiu keliu, nekalba apie operos primadonų kaprizingumą, egocentrišką, sukuriantį komiškas situacijas ir provokuojantį jų elgesį (nors galėjo būti ir taip). Spektaklyje nuolat keliami klausimai, vienas iš pagrindinių – kiek gali scenos artistas, šios profesijos atstovas, visą gyvenimą vaidinęs, susitapatinęs su skirtingiausiais personažais, neprarasti savasties? Tema ne nauja, jau apaugusi tam tikrais štampais, bet Klaipėdos muzikiniam teatrui gal ir svarbi, verta dėmesio. Per gana nemažą teatro gyvavimo istoriją būta ne vienos ryškios solistės ir asmenybės, vertos Prima Donnos vardo. Rita Petrauskaitė (sopranas), šio spektaklio centras, viena iš jų.
Personažai – iš repertuaro
Spektaklis „Prima Donna“ – tarsi spalvinga vaidmenų, moteriškų charakterių ir situacijų freska, sudėliota iš R. Petrauskaitės repertuaro. Žymiausi solo, nuo baroko iki XX a., atrinkti iš operų, operečių, miuziklų. Toks margumas kelia nuostabą. Juk muzikinio teatro atlikėjui neužtenka vien tik aktorinio meistriškumo, sugebėjimo įsijausti į vaidmenį, reikia ir tam tikrų specifinių vokalinės technikos žinių, skirtingos stilistinės artikuliacijos, kitokio virtuoziškumo.
Publika išgirdo emocine gelme ir vingriais pasažais išpuoštą Kleopatros, apraudančios savo likimą, ariją iš Georgo Friedricho Händelio operos „Julius Cezaris“ ir jai priešingą, skerciško charakterio Kunigundos solo iš Leonardo Bernsteino operetės „Kandidas“. Platus diapazonas, daug šuolių, aukštų natų – šis solo numeris laikomas vienu iš sudėtingiausių žanro istorijoje. Gal linksmas Kunigundos lengvabūdiškumas, kiek desperatiškas juokas, žinant kiek daug jai teko paaukoti, kad išgyventų Paryžiuje, čia skamba tik kaip priedanga ar psichologinė savigyna? Ir ar gali gauti brangakmeniai kompensuoti viską, ką praradai? (Retorinis klausimas, perkeltine to žodžio prasme, menininko gyvenime.) Užtat Margarita gautais perlais džiaugiasi nuoširdžiai, su romantiniu polėkiu, grakščiu valso ritmu (arija iš Charlio Gounod operos „Faustas“) – vėlgi kitoks virtuoziškumo pavyzdys.
Meilės tema
Kas gali išties atsakyti į visus tuos klausimus, abejones, jausmingus išsiliejimus, nuskambėjusius tą vakarą teatro scenoje, permatyti scenos artistės, dainininkės sielą? Kiek joje, nusivalius grimą, lieka savojo AŠ, kai personažai gal net ryškesni už tave patį? Kiek tų šypsenų per skausmą, tikrų ir suvaidintų jausmų?
Meilės tema – amžina. Įsiminė visų trokštama viliokė, naktinio klubo dainininkė išdidžioji Džiudita iš Franzo Leharo operetės, niekaip neatrandanti savo asmeninės laimės (atmosfera priminė Marlene’s Dietrich ir prieškario Europą), ar žavingoji, koketiškoji Miuzetė iš Giacomo Puccini „Bohemos“, valsu siekianti patraukti kitų dėmesį ir kartu susigrąžinti mylimąjį dailininką Marčelą – turtai ar meilė, tokį jai reikia gyvenime padaryti pasirinkimą. Itin jautriai ir gražiai šįkart suskambėjo žymioji Lauretos, negalinčios su mylimuoju susituokti, arija iš G. Puccini „Džianio Skikio“. Undinės solo iš to paties pavadinimo Antonino Dvořako operos – viena gražiausių soprano partijų, R. Petrauskaitės interpretacijoje sužavėjusi savo kantilena, nesuvaidinta emocine gelme ir nuoširdumu – vienas svarbiausių akcentų dramaturgijoje. Ar dainininkei, kaip ir šiam personažui, reikia dėl (publikos) meilės paaukoti savo balsą?..
Tik grimo kambarys
Šiek tiek ilgiau nei valandą trukęs spektaklis stebino savo veiksmo intensyvumu ir kostiumų, tarsi mažų meninių šedevrų, stilistine įvairove. Čia viskas iki smulkiausių detalių – nuo rūbų iki nuotaiką padedančių sukurti daiktų, butaforinių objektų – buvo gerai apgalvota (scenografija ir kostiumai – Renatos Valčik). Spausdinimo mašinėlė, retro skrybėlė, Kleopatros perukas, vėduoklė ar raudona rožė – viskam atrasta sava prasminga vieta. Juk charakteriai šiame vaidinime keičiami tarsi chameleono spalvos – nesgi toks ir yra tas aktoriaus gyvenimas, kuriame grimo kambarys su manekenais, veidrodis ar siena su tarsi ant jos rašomais minčių fragmentais ir laiškas sau pačiam dažnai tampa vieninteliais tikrais tavo gyvenimo pašnekovais.
Sveikinu solistę ir kūrybinę grupę su sėkminga ir prasminga premjera. Tikėkimės, spektaklis atras savo vietą Klaipėdos muzikinio teatro repertuare.
