Dianos Monkevičiūtės-Rakauskienės meninė ir pedagoginė veikla apima keramiką, grafiką, tapybą, dailės terapiją ir vaikų bei suaugusiųjų meno edukaciją. Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centre veikianti studija „Tekšt“ ir kūrybos namai „Dia“ – tai erdvės, kuriose Diana ugdo kūrybinę laisvę ir padeda žmonėms pažinti save per meną. Už paveikslų ciklą „kodasOPdiva“ ji pelnė Klaipėdos miesto kultūros ir meno stipendiją, kuri tapo postūmiu naujiems kūrybiniams etapams.
Agnė BENETYTĖ
Natūrali būties dalis
– Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į meną?
– Kiek save pamenu, kūryba visada buvo natūrali mano būties dalis. Pirmasis ryškus prisiminimas yra išlikęs dar iš vaikų darželio, kai auklėtoja pasikvietė mano mamą ir, nusivedusi prie vaikų darbelių parodos, parodė „gražiausią darbą“ – mano piešinį. Tuomet visai mažą mama ir nuvedė į dailės būrelį, kurį lankiau iki penktos klasės, o tada įstojau į Kauno dailės gimnaziją. Ir būrelyje, ir gimnazijoje jaučiau palaikymą, erdvę saviraiškai, laisvę kurti ne taip, „kaip reikia“, o taip, kaip jaučiu. Paauglystėje atsirado pomėgis kurti istorijas ir jas iliustruoti. Šis pasakojimo ir vaizdo junginys suformavo mano vidinį poreikį kurti ne tik vaizdą, bet ir prasmę. Turbūt jau tuomet ir atėjo suvokimas, kad menas man – mano kalba.
– Iš kur esate kilusi ir kokios aplinkos patirtys labiausiai formavo jūsų asmenybę?
– Esu iš Kauno. Ir tie, kas mane pažįsta, žino, kad esu visa širdimi kaunietė. Nors daug metų gyvenau Vilniuje, o jau beveik dešimtmetį – ir Klaipėdoje, Kaunas man iki šiol yra ypatinga vieta, miestas, į kurį visuomet jautru sugrįžti. Jame prabėgo mano pirmieji 18 metų. Dažnai po pamokų namo grįždavau pėsčiomis, eidama per visą Laisvės alėją ir senamiestį, stebėdavau architektūrą, vitrinas, žmones. Manau, kad būtent tie pasivaikščiojimai formavo mano jautrumą detalėms ir vizualų mąstymą. Taigi miesto aplinka, artimų žmonių palaikymas ir erdvė laisvai kurti labiausiai formavo mano asmenybę ir tapo tvirtu pamatu tam, kas esu šiandien.
Būdas suprasti
– Esate grafikė, dailės terapeutė. Kaip šios sritys tarpusavyje dera?
– Grafikos studijos mane išmokė atidos linijai, dėmei ir detalei. Šie dalykai iki šiol svarbūs tiek mano kūryboje, tiek terapiniame darbe. Pasirinkusi dailės terapijos studijas, pajutau, kad menas gali veikti ne tik kaip estetinis potyris, bet ir tapti vidinių resursų šaltiniu. Terapijoje neretai taikau vaizduojamosios grafikos technikas – lino raižinį, sausą adatą, monotipiją. Tai nėra įprasta, tačiau pastebiu, kad būtent technikos neišmanymas, leidžia žmonėms tiesiog pabūti procese nesiekiant „gražaus“ rezultato, sumažėja nerimas būti vertinamais. Taigi tas kūrybinės technikos nemokėjimas atveria kelią gilesniam savęs pažinimui. Man pačiai kūryba dažnai tampa būdu suprasti tai, ko dar negaliu įvardyti žodžiais. Kartais kyla nesąmoningas noras kažką nupiešti ir tik tuomet, jau iš savo kūrinio, suprantu savo jauseną. Manau, kad visa mano kūryba ir dailės terapijos studijose įgytos žinios natūraliai susijungia, nes abi remiasi ta pačia prigimtine kūrybine pajauta. Tai du skirtingi būdai, turintys tą pati tikslą – pamatyti save ir kitus žmones per kūrybą.
– Kaip atradote keramiką? Ar tai įvyko natūraliai per studijas, ar kaip spontaniškas kūrybinis atradimas?
– Prisipažinsiu, ilgai nemėgau keramikos. Dabar suprantu, kad tas nemėgimas kilo iš paprasčiausio nežinojimo. Neįsivaizdavau, kokia plati savo galimybėmis, įvairi ir nenuspėjama gali būti keramika. Viskas pasikeitė tada, kai šį būrelį pradėjo lankyti mano vaikai. Stebėdama juos ir pati vis dažniau prisiliesdama prie molio, pamačiau visiškai kitą jo pasaulį. Supratau, kad molis gali būti ne tik rudas, bet ir baltas, juodas, skirtingų faktūrų ir charakterių. Atradau glazūrų įvairovę ir tai, kokių netikėtų rezultatų galima pasiekti eksperimentuojant. Keramikos turtingumas mane žavi labiausiai, joje galiu sujungti formą, spalvą, užrašyti žodį, galiu sukurti miniatiūrinius papuošalus ir, pavyzdžiui, savo studijos šviestuvą.
Mezgant ryšį su kitais
– Kokie pedagogai labiausiai jus įkvėpė? Kokią pamoką ar požiūrį iš jų nešatės į savo pedagoginę veiklą?
– Esu dėkinga savo pirmajai dailės būrelio mokytojai menininkei Irenai Mikuličiūtei. Kadangi kartu su kitais būrelio vaikais nuolat piešdavome Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje, ten jaučiausi kaip namie. Galėdavome laisvai išsisklaidyti po ekspozicijos sales, tyrinėti eksponatus ir ieškoti to, kuris labiausiai įkvėps. Manau, ši patirtis skatino savarankiškumą, lavino gebėjimą stebėti aplinką, puoselėjo meilę gamtai ir architektūrai, nes pakeliui matydavome Kauno centrinio pašto rūmus. Jausdavau mokytojos pasitikėjimą pasirenkant piešinio motyvą, meninės raiškos priemones, o tai kūrė saugumo ir pasitikėjimo savimi kaip kuriančiu žmogumi jausmą. Vėliau, gimnazijoje, savito stiliaus paieškas skatino visi mokytojai. Kartu jie buvo ir puikūs specialistai, įdiegę tvirtus tapybos, grafikos, skulptūros techninius pagrindus. Manau, būtent tai formavo mano suvokimą apie tai, kas yra kokybiškas ugdymas.
– Kokią pamoką ar požiūrį iš jų nešatės į savo pedagoginę veiklą?
– Savo pedagoginiame darbe noriu perduoti tą pačią žinią: aš esu tam, kad išmokyčiau technikos ir būčiau šalia kūrybinių ieškojimų kelyje, padėdama tiek, kiek reikės.
– Kas jus labiausiai žavi dirbant su vaikais ir paaugliais?
– Norą dalytis tuo, ką pati moku, pajutau dar paauglystėje, kai pradėjau vesti kūrybinius užsiėmimus vasaros stovyklose. Jau tada supratau, kad kūryba gali būti ne tik asmeninė saviraiška, bet ir stiprus ryšio su kitais kūrimo būdas. Ši mintis mane lydi iki šiol ir ypač dabar, kai savo kūrybos namuose „Dia“ vedu meno edukacijas ir dailės terapijos sesijas.
Kurti ir atrasti
– Ko iš jų mokotės pati?
– Darbas su jaunimu motyvuoja nesustoti, pažinti šiuolaikinį pasaulį ir jo atnešamas naujoves. Motyvuoja ir matymas, kaip jie atranda savo kūrybinę laisvę, įgauna drąsos ir pasitikėjimo kurti, mėgaujasi procesu. Kartais jaučiu, kad kūryba tampa darbu, šiek tiek monotonišku, apgaubtu rutinos nuobodulio, tad pamatytas kitų kūrybinis džiaugsmas man tampa didžiausia pamoka ir priminimu, kokią dovaną turiu gyvenime – galimybę kurti ir nuolat atrasti.
– Kaip gimė idėja Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centre suburti vaikus į studiją „Tekšt“?
– Studija „Tekšt“ gimė iš noro sukurti vietą, kur vaikai jaustų kūrybinę laisvę. Čia jie gali ne tik išmokti keramikos, bet ir tyrinėti įvairiausias dailės technikas. Man svarbu, kad studija būtų gyva, žaisminga, pilna atradimų. Tikiu, kad vaizduotė plečiasi ir kūrybinė saviraiška auga tik tuomet, kai vaikai jaučiasi laisvi ir saugūs. Todėl mano pasirinkimas mokyti natūraliai susijęs su požiūriu į meną kaip terapiją ir kūrybos džiaugsmą.
Studijoje „Tekšt“ turbūt nėra nė vieno vaiko, kuris nebūtų nulipdęs savo pirmojo puodelio, dubenėlio ar lėkštutės. Tas momentas, kai gali iš savo puodelio iš tiesų atsigerti ar iš dubenėlio valgyti, vaikams būna tikra šventė. Bet lygiai taip pat visi jie anksčiau ar vėliau pasiduoda fantazijoms ir sukuria kokį nors keraminį personažą: gyvūną, augalą, o kartais – fantastinį padarėlį. Vaikai noriai kuria ir praktiškus daiktus, ir dekoratyvias skulptūrėles. Mane džiugina, kad juos žavi pati galimybė iš molio padaryti viską – tai ir yra nuostabiausia kūrybos dalis.
Tyrinėti ir žaisti
– O pavadinimas „Tekšt“ kaip atsirado?
– Man pačiai be galo sunku kurti pavadinimus, tad ieškodama tinkamo būreliui apklausinėjau daugybę žmonių. O, pasirodo, jis buvo visai šalia! Šį pavadinimą pasiūlė mano dukra, o jį su džiaugsmu priėmė ir būrelio vaikai. Dabar, kai tik ant grindų išsilieja glazūra ar ant stalo išbėga vanduo, juokaujame, kad visiškai atitinkame pavadinimą – nes nutiko tikras „tekšt“. Tai paprastas, žaismingas priminimas, kad kūryboje viskas gali būti spontaniška.
Studijoje „Tekšt“ mokomės ir senųjų technikų, nes jos ugdo rankų jautrumą, supratimą apie molį, formos pajautimą. Tai tarsi keramikos šaknys, be kurių nebūtų ir šiuolaikinių eksperimentų. Tačiau man labai artimas ir modernus požiūris – kūryba, kuri leidžia tyrinėti, jungti netikėtas formas, žaisti su idėjomis, sujungti keramiką ir kitą dailę. Nors pagal specialybę esu grafikė, neretai savo kūryboje jungiu skirtingas technikas: tapybą papildau grafika ir atvirkščiai, paveiksluose atsiranda siuvinėjimai, keramikos detalės. Noriu ir vaikams suteikti kūrybinę laisvę.
– Kaip apibūdintumėte savo studijos mokinius – kokie jie, kuo domisi ir kuo unikalūs?
– Jie labai kūrybingi, smalsūs ir drąsūs ieškotojai. Jie noriai eksperimentuoja, tyrinėja įvairių rūšių molį, spalvas, formas. Matau, kaip kiekvienas jų atsiskleidžia savaip – vieni per ryškius spalvų derinius, kiti per subtilias mikroskopines detales ar netikėtus sprendimus. Jei reikėtų išskirti vieną bendrą bruožą, sakyčiau, kad dauguma jų yra nekantrūs. Bet tai nėra trūkumas. Priešingai – tai rodo jų nuoširdų džiaugsmą kurti ir norą kuo greičiau pamatyti, kaip idėja virsta tikru, rankose laikomu kūriniu.
Darbas su jaunimu motyvuoja nesustoti, domėtis, tobulėti, sekti naujoves. Jauni žmonės kupini smalsumo, energijos ir idėjų, kurios mane nuolat įkvepia. Motyvuoja ir matymas, kaip vaikai atranda savo kūrybiškumą, įgauna drąsos ir pasitikėjimo, kurį, tikiu, išsineša ir į kasdienį gyvenimą. Tiesa, į kūrybos namus „Dia“ vaikai taip pat ateina per Kultūros paso edukacijas, stovyklas. Džiaugiuosi, kad ir studija „Tekšt“ turi savo keramikai skirtas Kultūros paso programas, kurios leidžia dar daugiau vaikų pažinti keramikos meną ir atrasti kūrybos džiaugsmą.
Kūrybinis poreikis
– Jūsų kūryboje ryškiai atsispindi technikų jungtis – grafika, tapyba, keramika. Kas jus įkvepia tokiai sintezei?
– Nors labiausiai mane įkvepia laisvė neapsiriboti viena sritimi, vis dėlto, manau, mano kaip menininkės prigimtis yra būti grafike. Savo kūryboje maišau įvairiausias technikas, bet visgi kūriniuose pagrindinę žinutę perduodu ne spalva, ne forma, o piešiniu. Skirtingų meno sričių jungimas leidžia atrasti naujų saviraiškos formų, atsiveria platesnė, dinamiškesnė kūrybinė erdvė. Kiekviena technika savaip papildo kitą: kartais grafikos tikslumas suteikia atramą tapybinei improvizacijai, kartais keramika padiktuoja faktūrą ar formą, kurios vėliau grįžta į popierių. Man patinka ši sintezė, suteikianti netikėtumo, kartais pakeičianti visą kūrinio eigą. Tai natūralus kūrybinis poreikis ieškoti.
– Baigiate paveikslų ciklą „kodasOPdiva“, kuriam gavote Klaipėdos kultūros ir meno stipendiją. Kas buvo šio ciklo pradžia ir kokią žinutę norite perduoti žiūrovams?
– Tai buvo ilgai galvoje nešiota idėja, kuriai niekaip neatrasdavau laiko, taigi stipendija buvo didelė paskata imtis realių veiksmų. „KodasOPdiva“ žiūrovams siunčia kvietimą sustoti ir pažvelgti į savo tapatybę per praeities ir dabarties dialogą. Optiniais raštais, primenančiais ir opartą, ir lietuviškų divonų ornamentiką, ciklas atskleidžia kartų ryšį. Tarsi šuolį „op“ iš dabarties į protėvių patirtį ir atgal. Kūriniuose susipina moterų pasaulio magija, tautos kolektyvinė atmintis ir individuali savastis, leidžianti pajusti, kad esame platesnės istorijos dalis. Miniatiūriniai elementai, kaip kompiuteriniai pikseliai, čia tampa simboliais, jungiančiais senovės raštų prasmę su šiandienos vizualumu. Žiūrovai kviečiami priartėti, atsitraukti, pastebėti detales ir pajusti ritmą, kuris balansuoja tarp monotoniško buvimo ir kūrybinės dinamikos. Šis ciklas kalba apie moters stiprybę, jautrumą ir gebėjimą kurti bendrystę net tyloje. Jame atsiskleidžia ir kolektyvinės traumos šešėliai, susipinantys su individualiais išgyvenimais. Galiausiai tai yra kvietimas pamatyti, kaip mūsų asmeninė patirtis atliepia universalius žmonijos archetipus, ir atrasti laisvę būti savimi „čia ir dabar“.
Simboliai ir archetipai
– Jūsų kūryboje svarbūs simboliai, archetipai, tradiciniai lietuviški motyvai. Kaip juos interpretuojate šiuolaikiniame kontekste?
– Man svarbu, kad simboliai ir archetipai nebūtų suvokiami kaip uždari, „užkonservuoti“ ženklai iš praeities. Tradicinius lietuviškus motyvus interpretuoju kaip gyvas struktūras, kurios kūrybos procese nuolat kinta ir susipina su asmenine patirtimi bei dabartinėmis vidinėmis būsenomis. Kūryboje renkuosi netiesioginę jų interpretaciją, paremtą nuojauta, esama emocija, fragmentiškumu. Šiuolaikiniame kontekste tautiniai motyvai dažnai įgauna naujus prasminius sluoksnius, jie jau transformuoti dabarties aktualijų, individualios patirties. Mane domina, kaip archetipai gali būti perskaitomi iš naujo ir byloti apie šiandienos žmogų – jo trapumą, tapatybės paieškas, ryšį su aplinka. Taigi tradicija mano kūriniuose tampa erdve susitikti praeičiai ir dabarčiai.
– Ar stipendija turėjo įtakos jūsų kūrybiniam savarankiškumui ir drąsai imtis ambicingesnių idėjų?
– Esu be galo dėkinga, nes stipendija tapo postūmiu vėl intensyviai piešti, kūrybą iškėlė į kasdienių prioritetų viršūnę. Ji suteikė ne tik finansinį saugumą, bet ir vidinę laisvę nesiblaškyti, neskubėti, gilintis į idėjas, jas brandinti ir leisti kūrybai tekėti natūraliu tempu. Žinau, kad pasibaigus stipendijos laikui, paveikslų ciklo idėjas plėtosiu toliau, jau numatytos ir parodos iki pat 2027-ųjų. Paveikslų ciklas „kodasOPdiva“ tapo man ne tik kūrybiniu projektu, bet ir naujo etapo pradžia, kartu „op“ tarp to, kas buvo, ir to, kur esu dabar.
Jautriai ir kryptingai
– Esate dailės terapeutė, studijuojate kognityvinę elgesio terapiją. Kaip tai atsispindi jūsų kūryboje ar darbe su žmonėmis?
– Dailės terapija mane išmokė atpažinti, kad vaizdas dažnai pirmas prabyla apie tai, ko žmogus pats dar nesugeba įvardyti. Dirbdama su žmonėmis matau, kaip kūryba padeda išgryninti jausmus ir mintis, todėl panašių procesų atsiranda ir mano pačios kūryboje. Kuriant vis dažnesnė savistaba, lėtas dialogas su savimi, leidžiantis pažinti, kas slypi už pasirinkto motyvo, spalvų derinio, jausmo, kurį patiriu piešdama. Kognityvinės elgesio terapijos studijos prideda struktūros mano terapiniam darbui. Aiškiau suvokiu, kaip mūsų mintys veikia emocijas, o jos atsispindi mūsų veiksmuose. Kūrybiniame procese žmonėms siekiu padėti ne tik išlieti susikaupusias emocijas, bet ir suprasti jų kilmę bei prasmę. Kūryba tampa saugia erdve tyrinėti tai, kas svarbu čia ir dabar. Dailės terapijos ir KET jungtis leidžia dirbti jautriai, bet kartu kryptingai. Visa ši patirtis natūraliai persikelia ir į mano meną. Jame atsispindi mano pačios išgyvenimai, bendresni kultūriniai motyvai ir tai, kaip šiandien suvokiu žmogų bei jo vidinį pasaulį.
– Kaip manote, ar menas gali padėti vaikams geriau pažinti save?
– Menas man visada buvo būdas pažinti ne tik aplinką, bet ir pačią save. Kūryba leidžia sustoti, susitelkti į vidinį pasaulį, suteikia galimybę saugiai pamatyti save iš šalies, iš naujos perspektyvos ir suprasti savo santykį su pasauliu. Tai kūrybai suteikia terapinę ir pažinimo galią. Buvo momentų, kai kūryba tapdavo savotišku išsigelbėjimu, ne tik atsitraukimu nuo sunkumų, bet galimybe per meną įvardyti jausmus, atrasti vidinę pusiausvyrą ir rasti resursų. Tikiu, kad kūrybinis procesas ne tik man, bet ir kitiems gali tapti saugia refleksijos ir savęs pažinimo erdve, kurioje formuojasi ryšys su savimi ir pasauliu.
Taip atsiveria galimybės
– Ar pačiai pasitaiko kūrybinių krizių? Kaip jas įveikiate ir ko mokote savo mokinius tokiose situacijose?
– Žinoma, kūrybinių krizių pasitaiko, tai natūrali kūrybos dalis, kurią man tikrai nebuvo lengva įsisąmoninti ir priimti. Tačiau suvokusi tai, tapau sau atlaidesnė, mažiau kritiška. Būna etapų, kai viskas kūrinyje atrodo ne taip, kaip norėtųsi, tad tokiais momentais stengiuosi atsitraukti, pradėti kitą kūrinį ar tiesiog patinginiauti. Kartais krizių metu atrandu netikėtų kūrybinių sprendimų, kas net paskatina stiliaus transformaciją. Tikiu, kad „bjaurieji etapai“ yra būtini, nes leidžia įsigilinti į pačią kūrybos esmę. Svarbiausia leisti sau patirti, jausti ir eksperimentuoti, nebijoti klaidų. Taip atsiveria galimybės, atsiranda netikėtų idėjų, kurios ne tik keičia kūrinį, bet ir padeda geriau suprasti save bei santykį su kūrybos procesu.
– Koks jūsų kūrinys jus pačią nustebino? Gal buvo darbas, kuris gimė iš netikėtos situacijos ar „klaidos“?
– Paveikslų cikle „kodasOPdiva“ yra ne tik tapybos kūrinių, bet ir monotipijų. Ieškodama tinkamos ornamentikos, ėmiau eksperimentuoti su divonų raštais, kurdama nėrinių piešinius. Šiuos scheminius kodus tarsi pikselius ėmiau dėlioti ant savotiško monotipijos tinklelio. Toks piešimas ir nuolatinės mintys – du langeliai aukštyn, aštuoni į kairę, penki žemyn – priminė žaidimą, klaidžiojimą su pieštuku po kuriamą kvadratėlių labirintą. Šis žaidimo pojūtis privertė šypsotis, o tarp tautinių motyvų netikėtai atsirado kompiuterinių žaidimų personažas Pack-man’as. Ir tai visiškai atskleidė ciklo idėją – patyrimo, įgyto kažkada anksčiau, perkėlimas į dabartį. Tas pats kvadratėlio elementas, galintis būti skirtingoje plotmėje, sukūręs ornamentus, spinduliuoja tai, kas sklinda iš kolektyvinės pasąmonės, o Pack-man’o simbolis atskleidžia šių dienų aktualijas, įsitraukimą į internetinį pasaulį. Taigi iš šio žaismingo patyrimo gimė visa serija monotipijų ir kūriniuose atsirado man pačiai netikėtas motyvas.
Kūryba – procesas
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis, kai pavyksta jo atrasti?
– Kūryba man yra prigimtinis poreikis, turintis savą ritmą ir logiką, tad ji lydi mane visur ir nuo jos nepabėgsiu. Net gamindama maistą, sodindama gėles sodyboje ar tvarkydama aplinką jaučiuosi savotiška kūrėja. Kartais net tokioje kasdienybėje pamatau paveikslo viziją. Tai, kas iš pradžių atrodo paprasti buities veiksmai, gali virsti impulsu naujam kūriniui. Vis dėlto esu išsiilgusi tikro laisvalaikio, kai galva tuščia nuo minčių, kūnas ilsisi priešais saulę, o laikas teka lėtai ir be jokio tikslo. Pažįstant save, toks poilsis dažnai lieka tik iliuzija: idėjų chaosas, verdantis galvoje, leidžia sustoti nebent valandėlei.
– Ar artimieji palaiko jūsų kūrybinį polėkį?
– Šeima – neatskiriama mano dalis. Jos palaikymas reiškia ne tik pagalbą praktiniais, buitiniais dalykais, man svarbu jausti, kad mane priima tokią, kokia esu, kartais niurzgą, kartais itin laimingą dėl kūrybinių atradimų. Tai suteikia vidinės laisvės eksperimentuoti, ieškoti ir augti ne tik kaip menininkei, bet ir kaip asmenybei. Tiek namai, tiek mano studija yra saugi, jauki erdvė, kurioje galiu atsipalaiduoti, įkvėpti ir pasisemti jėgų.
– Kokios svajonės – tiek kūrybinės, tiek asmeninės – šiuo metu jums artimiausios?
– Dabar svajoju atrasti laiko ir nupiešti paveikslus, kurių idėjas jau ilgokai nešiojuosi. Ir taip pasiruošti parodai, vyksiančiai Kaune balandį. Na, ir pabaigti statyti ir įsirengti sodybos namą. O jame duoti laisvę spalvoms, formoms, nulipdyti plyteles, galbūt išpiešti sienas, pagaminti šviestuvus…
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti jauniems žmonėms, kurie dar tik ieško savo kūrybinio kelio?
– Linkiu jauniems žmonėms būti drąsiems ir atviriems savęs pažinimui, gebėjimui su meile priimti save tokius, kokie yra. Galbūt kartais ir netobulus, bet juk tik taip galima atrasti savo unikalumą. Atminti, kad kūryba nėra tik rezultatas, ji yra procesas, kuriame slypi atradimai, klaidos ir pergalės. Linkiu mėgautis šiuo procesu, tyrinėti, žaisti, leisti kūrybai intuityviai vesti ir joje susipažinti ne tik su spalvomis, formomis, bet ir pačiais savimi.
VIZITINĖ KORTELĖ
Diana Monkevičiūtė-Rakauskienė gimė 1982 m. sausio 26 d. Kaune.
Mokėsi Kauno dailės gimnazijoje, kurioje 2000 m. baigė grafikos specialybę.
2000–2004 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Vizualiojo ir taikomojo meno fakultete, įgijo grafikos bakalauro laipsnį.
2005–2006 m. – magistrantūros studijos Vilniaus dailės akademijoje, kur studijavo knygų iliustracijos specialybę.
2019–2022 m. jungtinėse magistrantūros studijose Lietuvos sveikatos ir mokslo universitete ir Vilniaus dailės akademijoje įgijo dailės terapeuto specialybę.
2024 m. Lietuvos sveikatos ir mokslo universitete pradėjo podiplomines KET (kognityvinės elgesio terapijos) studijas.
Nuo 1995 m. kuria grafikos, tapybos, keramikos srityse, nuolat dalyvauja parodose. Jos darbai eksponuoti parodose Lietuvoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Kroatijoje. Kūrinių yra įsigiję JAV, Suomijos, Prancūzijos, Ispanijos, Lietuvos kolekcininkai.
2019 m. įtraukta į Lietuvos ekslibrisų kūrėjų sąvadą.
Tarptautinio ekslibrisų konkurso „Lietuviškai knygai – 450 m.“ laureatė (Lietuva).
Iliustravo H. K. Andereseno pasakos „Piemenėlė ir kaminkrėtys“ knygą vaikams („Šviesa“), pasakų rinkinio „Lietuvių liaudies pasakos” pasaką „Gulbė karaliaus pati” („Baltos lankos“), skaitinių rinkinį „Pabūkime kartu“ („Šviesa“), knygas „Mano ir tavo šalis Lietuva“ („Vaistų žinios“), „Klinikinė odontologija“ („Vaistų žinios“). Įvairios jos pieštos iliustracijos panaudotos leidyklos „Šviesa“ leistuose vadovėliuose.
Nuo 2020 m. vykdo dailės terapijos praktiką, veda meno edukacijas kūrybos namuose „Dia“.
Nuo 2024 m. dirba neformaliojo vaikų švietimo dailės ir keramikos mokytoja.
