Jaunosios kartos operos solistė, lenkų mecosopranas Wiktoria Gertruda Wizner nuo 2024 m. dainuoja Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame jau sukūrė ryškių vaidmenų – nuo Bušės Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ iki Ortrūdos Richardo Wagnerio „Lohengrine“. Gimusi Košaline (Lenkija), studijavusi Bydgoščiuje ir Glazge (Škotija), o profesinę patirtį kaupusi įvairiose užsienio scenose, W. Wizner į Klaipėdą atsinešė platų repertuarą ir tarptautinę patirtį. Pokalbyje dainininkė pasakoja apie savo kelią nuo baleto iki operos scenos, apie mokslus skirtingose šalyse, kasdienę discipliną ir kūrybinius ieškojimus.
Žaneta SKERSYTĖ
Norėjo būti balerina
– Jūs gimėte Košaline (Lenkija). Kokia buvo jūsų vaikystė? Ar muzika ir menas jau tada buvo svarbi jūsų gyvenimo dalis?
– Mano namai visada buvo pilni ir muzikos, ir meno. Nesu kilusi iš profesionalių muzikantų šeimos, tačiau visi mano šeimos nariai turi labai gerą klausą. Augau apsupta savamokslių menininkų, kurie patys išmoko groti instrumentais ir stebino mane savo kūrybiškumu, dažnai dainuodami daugiabalsiai. Mano mama, meno istorikė, įskiepijo man jautrumą grožiui – tiek vizualiajam, tiek scenos menui. Jos plokštelių kolekcija – išties įspūdinga.
Būdama trejų pradėjau šokti baletą, kuris tapo mano pirmąja aistra ir meile. Man labai patiko būti scenoje – niekada nejaučiau scenos baimės ir visada laukdavau akimirkos, kai galėsiu apsivilkti kostiumą ir pasirodyti prieš publiką. Mano meilę dainavimui įkvėpė vokiečių dainininkė Sarah Connor, kurios pasirodymai man paliko didžiulį įspūdį. Vėliau, pamačiusi Jimo Jacobso and Warreno Casey miuziklą „Grease“, supratau, kad galima vienu metu dainuoti, šokti ir vaidinti – tai tarsi pilna „trys viename“ patirtis. Daugelį metų įsivaizdavau save miuziklo atlikėja.
– Iš pradžių studijavote klasikinį baletą. Kada supratote, kad jūsų kelias vis dėlto bus dainavimas ir opera?
– Baletą šokau dešimt metų ir tai turėjo didelės įtakos mano gyvenimui. Turiu pripažinti, kad technikos požiūriu balete niekada nebuvau išskirtinė – nebuvau labai lanksti ir turėjau tam tikrų problemų su nugara bei klubais. Mano stiprybė buvo šokio interpretacija, ritmo pojūtis ir meninė išraiška.
Galiausiai supratau, kad tapti profesionalia baleto artiste nepavyks. Būdama dešimties dažnai buvau gerokai aukštesnė už savo klasės draugus, todėl kartais buvo sunku dalyvauti tam tikruose šokiuose. Būdama trylikos supratau, kad likti baleto ansamblyje nebūtų tinkamas kelias mano tolimesnei ateičiai, tad pradėjau vis daugiau dėmesio skirti dainavimui. Iš pradžių buvo sudėtinga, nes jaučiausi gana neužtikrinta…
Mano mieste nebuvo klasikinio vokalo mokymo centro, o popmuzika manęs taip pat nedomino. Daug dainavau džiazą, kamerines dainas ir balades, dalyvavau konkursuose. Mano pirmasis rimtas pasinėrimas į scenos meną prasidėjo sulaukus šešiolikos, o tarp trylikos ir penkiolikos – tiesiog tyrinėjau vokalo pagrindus ir stengiausi suprasti savo balsą.
– Studijavote Bydgoščiuje, vėliau Glazge, taip pat mokėtės Italijoje, Veronoje. Kaip šios skirtingos mokyklos ir kultūrinės aplinkos suformavo jus kaip menininkę ir kaip žmogų?
– Šie trys miestai suteikė skirtingas patirtis įvairiais mano gyvenimo etapais. Bydgoščius buvo vieta, kur prasidėjo mano išsilavinimas, kurioje praleidau ilgiausiai – šešerius metus mažoje jaunų, dar „neišgludintų“, bet turinčių didelių svajonių studentų grupėje. Atvykau neturėdama jokio ankstesnio klasikinio vokalo pasirengimo ir iš pradžių buvau vertinama kaip „neapdorota“ arba „šviežia“ (juokiasi). Kartais jausdavau, kad tai naudojama tarsi norint užgožti mano pažangą, nes žmonės dažnai sakydavo, kad esu čia „dėl savo potencialo“, priešpastatydami mane kitiems, kurie buvo giriami už sunkų darbą ir patirtį. Nors galiausiai pasivijau bendrakursius muzikos teorijos, istorijos ir fortepijono pagrindų srityse, ši potencialo ir pastangų priešprieša ankstyvaisiais studijų metais nuolat lydėjo mane.
Šeštaisiais studijų metais turėjau garbę pasirodyti Gdansko Baltijos operos scenoje ir tai man suteikė sparnus. Tačiau vis dar jaučiau, kad mano mokymosi paveiksle trūksta kelių detalių. Studijos Glazge man suteikė palaikančią ir lygiavertę aplinką bei galimybę dirbti su išskirtiniais pedagogais, tokiais kaip Claire Shirar. Ten studentas jaučiasi lygiavertis su dėstytojais: jokios hierarchijos, tik bendradarbiavimas. Visi buvome būtinos visumos dalys, pasitikėjome ir gerbėme vieni kitus.
Laikas Italijoje per „Erasmus“ praktiką Veronoje buvo skirtas kalbų mokymuisi ir savarankiškumui, taip pat suteikė galimybę susipažinti su turtinga šio miesto operos tradicija, ypač Veronos arena. Tai savitai prisidėjo prie mano augimo – tiek kaip dainininkės, tiek kaip žmogaus.
Nenorėjo dainuoti operoje
– Muzikos pasaulis yra labai platus ir įvairus. Kodėl pasirinkote klasikinį vokalą?
– Klasikinį kelią pasirinkau dėl kelių netikėtų gyvenimo posūkių. Aš niekada nenorėjau dainuoti operoje, tačiau daugelis muzikantų vis kartodavo, kad mano balse girdi didelį operinį potencialą. Man tai visai nepatiko, nes maniau, kad tai taps kliūtimi mano kelyje į miuziklo teatrą.
Mama privertė mane pateikti paraišką tik į vieną klasikinio vokalo stojamąjį egzaminą. Likusios keturios paraiškos buvo skirtos miuziklo studijoms. Tačiau taip susiklostė, kad operos egzaminai vyko pirmieji, ir mano – taip pat kitų kandidatų – nuostabai, buvau priimta. Planas buvo tiesiog pamatyti, kokį atsiliepimą gausiu. Aš visiškai nesitikėjau pasiūlymo studijuoti. Todėl, kai tai įvyko, pajutau, kad tai per didelis įvertinimas, kad galėčiau jo atsisakyti. Pradžia nebuvo lengva, turėjau abejonių, tačiau antro kurso pabaigoje pradėjau suprasti, kad tai teisingas kelias.
Būti mecosopranu labiau yra prigimties, o ne pasirinkimo klausimas. Iki šiol kyla diskusijų, kaip tiksliai klasifikuoti mano balsą – vieni vadina mane sopranu, kiti kontraltu, kartais net „fusion“. Man šios etiketės yra antraeilės – svarbiausia dainuoti nedarant žalos savo balsui ir techniškai taisyklingai.
Man patinka tyrinėti repertuarą, kuris gali nustebinti klausytojus. Mecosoprano repertuaras nuostabus, nes jame dažnai vaizduojamos stiprios, charakteringos moterys – kartais gundančios, pasitikinčios savimi ar net piktadarės, kartais – raganos ar vyresnio amžiaus moterys. Šie vaidmenys man labai įdomūs ir suteikia interpretacijos galimybių. Miuziklo teatras mane taip pat žavi, tačiau opera yra ta vieta, kur jaučiuosi labiausiai savo vietoje ir kurioje tikiuosi likti kuo ilgiau.
– Kokie buvo, o gal ir yra reikšmingiausi mokytojai ar mentoriai jūsų gyvenime?
– Mano pirmoji vokalo mokytoja buvo ponia Ewa Turowska Koszaline (Lenkija), su kuria iki šiol bendraujame. Ji padėjo „išskleisti sparnus“ ir suteikė tvirtą vokalo technikos pagrindą.
Studijuojant Bydgošče mane formavo dvi išskirtinės pedagogės ir talentingos dainininkės: profesorės Małgorzata Grela ir Beata Gramza. Esu laiminga, kad ponia Beata vis dar kartais lankosi mano koncertuose. Ji mane nuolat įkvepia, rekomenduodama nuostabius atlikėjus ir kompozitorius.
Dar viena nepaprasta mokytoja buvo Clare Shearer, kuri parodė, kaip prižiūrėti, išlaikyti ir projektuoti žemą vokalinį registrą. Buvo didelė garbė dirbti su ja, o mūsų bendradarbiavimas vėlesniame mano muzikinio vystymosi etape leido sutelkti dėmesį į pažangesnius vokalo technikos aspektus.
Negalėčiau pamiršti ir pianistų, kurie dosniai skyrė savo laiką man: Arturas Pilchas, Dorota Demidowicz ir Duncanas Williamsas. Šiandien esu itin dėkinga už paramą, kurią gaunu iš Klaipėdos muzikinio teatro koncertmeistrų.
– Kurie vaidmenys jums buvo svarbiausi ar įsimintiniausi?
– Sunku sudaryti mėgstamiausių vaidmenų sąrašą, tačiau kai kurie man ypač artimi. Karmen to paties pavadinimo G. Bizet operoje neabejotinai yra vienas iš jų – tai daugelio mecosopranų svajonių vaidmuo. Klaipėdoje man ypač patinka Bušės vaidmuo E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“, labai tikiuosi jį dar kartą atlikti. Ne mažiau svarbus buvo ir Andželinos vaidmuo G. Rossinio operoje „Pelenė“. Tai buvo mano pirmasis didelis vaidmuo Rossini operoje, kupinas koloratūrų ir kadencijų, kurį atlikau su dideliu džiaugsmu ir pasitenkinimu.
– Kuris vaidmuo buvo arčiausiai jūsų širdies arba pareikalavo didžiausių pastangų ir vidinės transformacijos?
– Sakyčiau, Kornelijos vaidmuo G. F. Handelio operoje „Julijus Cezaris“, kurį netrukus vėl atliksiu Klaipėdoje. Šį vaidmenį pradėjau ruošti 2020 m. ir jis buvo sudėtingas daugeliu aspektų. Tai didelis vaidmuo su keliomis arijomis ir žinomu duetu. Be dainavimo ir vaidybos, reikia kūrybiškumo, empatijos ir gebėjimo sujungti įvairius įgūdžius.
Visa tai vyko pandemijos metu, todėl repeticijose reikėjo prisitaikyti prie įvairių sąlygų, pavyzdžiui, trijų metrų atstumo tarp atlikėjų ir rekvizito dezinfekavimo. Tai buvo varginantis, bet nepaprastai prasmingas procesas. Dabar dalykai, kurie anksčiau atrodė techniškai sudėtingi, yra daug lengvesni, nors, žinoma, ir toliau juos tobulinu.
Lyg užprogramuota mašina
– Žiūrovai paprastai mato scenos magiją, tačiau retai – tai, kas vyksta užkulisiuose. Kiek repeticijų, disciplinos ir pasirengimo reikalauja operos solisto gyvenimas?
– Kiekvienas dainininkas turi savo metodus. Mano kolegos paprastai repetuoja su pianistais, tačiau Glazge, kur pianistai retam prieinami, išmokau dirbti savarankiškai ir labai kruopščiai skaityti muziką. Didžiąją dalį darbo atlieku pati – pasirūpinu, kad viskas būtų visiškai išstudijuota, išversta ir mano suprasta nuo A iki Z.
Mano šeima juokauja, kad esu tarsi užprogramuota mašina – viską įsimenu ir nemėgstu dainuoti iš natų, nes jos mane blaško. Stengiuosi viską išmokti gerokai prieš repeticijas, kad neliktų jokių netikėtumų. Taip pat labai svarbi pusiausvyra – stengiuosi nepervarginti balso ir visada pasirūpinti, kad jis būtų pailsėjęs ir gaivus.
Man labiau patinka intensyvūs, trumpi pasirengimo laikotarpiai, o ne jų išskirstymas per daugelį mėnesių. Tai leidžia man visiškai susitelkti tiek į techninius, tiek į meninius kūrinių aspektus.
– Jums tenka įsiminti milžiniškus tekstus, kartais net keliomis kalbomis. Ar turite kokių nors asmeninių metodų ar gudrybių?
– Tai priklauso nuo kalbos. Jei ją moku, viskas paprasčiau – mokausi taip, kaip mokyčiausi lenkų kalba, sutelkdama dėmesį į žodžius, kurie man turi prasmę. Jei kalba man nepažįstama, naudoju asociacijas ir tam tikras mintines užuominas.
Lietuvių kolegoms kartais būna juokinga. Kai dainuoju lietuviškai, jie smalsiai klausia: „Kaip tau tai pavyksta?“
Šis metodas man padėjo ruošiantis pirmajam vaidmeniui Klaipėdoje – tai buvo Ragana A. Dvoržako operoje „Undinė“. Tuo metu tik pradėjau mokytis lietuvių kalbos, ir daugelis žodžių man buvo sudėtingi. Todėl kūriau savotiškus mintinius galvosūkius – rebusus, kurie susiedavo skiemenis ir žodžius. Netikėta, bet tai veikė labai gerai.
– Ar turite kokių nors profesinių „paslapčių“, kurios padeda gyvenime ir darbe – galbūt dalykų, kuriuos žmonės galėtų pritaikyti ir savo kasdienybėje?
– Labai svarbu suprasti, kaip veikia balsas, ir naudoti jį sveikai. Daugelis žmonių gadina savo balsą jį pertempdami. Taisyklingas kvėpavimas ir balso palaikymas kvėpavimu – naudingi visiems, o kvėpavimas taip pat padeda nuraminti protą.
Aš nejaučiu scenos baimės, išskyrus tuos atvejus, kai esu nepasiruošusi. Net ir tada ramus kvėpavimas labai padeda. Dar viena pamoka, kurią išmokau, yra pasitikėjimo demonstravimo galia – mes galime daryti įtaką tam, kaip mus suvokia kiti. Scenoje labai svarbu išlaikyti įsitikinimą, kad tai, ką darome, yra gerai. Jei jaučiame nepasitenkinimą, galime jį apmąstyti privačiai, tačiau viešumoje labai svarbu išlaikyti pozityvią energiją.
Jaudina publikos nuoširdumas
– Scenos žmonės dažnai atpažįstami viešumoje. Ar žmonės jus atpažįsta gatvėje?
– Tai gana juokinga. Buvo keli kartai. Po spektaklio „Kelionė į Tilžę“ dar turėjau savo sceninę šukuoseną ir makiažą, ir žmonės atpažino mane už teatro ribų ir paprašė nusifotografuoti.
Kitas kartas buvo po mano rečitalio su koncertmeisteriu Milo Longo. Tas koncertas buvo reklamuojamas plakatu su mano nuotrauka. Du žmonės gatvėje priėjo prie manęs paklausti, ar tai tikrai aš, o vėliau autobuse žiūrovai, kurie buvo koncerte, pradėjo ploti mane pamatę. Tai labai sušildo širdį ir primena, kaip stipriai žmonės vertina ryšį, kurį sukuria gyvas pasirodymas.
– Nuo 2024-ųjų spalio dainuojate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kuo jums ypatingas šis teatras ir miestas?
– Klaipėda man primena mano gimtąjį miestą Košaliną – tiek architektūra, tiek savo lokacija prie Baltijos jūros. Tai gražus miestas, turintis turtingą istoriją, o pats teatras turi išskirtinę „Jūros“ salę su savitu charakteriu. Tačiau, žinoma, svarbiausi yra žmonės.
Man labai pasisekė čia sutikti tiek daug nuostabių kolegų. Mane labai jaudina Klaipėdos publikos nuoširdumas ir šiluma. Ji visada pasirodo aukščiausiu lygiu! Kasdien dėkoju likimui už galimybę būti šio teatro dalimi ir už palaikymą, kurį gaunu savo meniniame augime.
– Kokiam vaidmeniui šiuo metu ruošiatės?
– Šiuo metu baigiu projektą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, kur atlieku nedidelį, tačiau svarbų vaidmenį – karalienę Hipolitą, amazonių karalienę, B.Britteno operoje „Vasarvidžio nakties sapnas“. Vaidmuo jau paruoštas, tad dabar laukiu galimybės jį pristatyti scenoje.
Klaipėdoje su nekantrumu laukiu operos „Julijus Cezaris“ premjeros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje spalio 9, 10 ir 13 d. Mane labai džiugina šio pastatymo mastas ir pats kūrinys – tai viena mano mėgstamiausių operų, o Kornelija – vienas mėgstamiausių mano vaidmenų. Džiaugiuosi galėsianti atstovauti Klaipėdos teatrui kartu su išskirtiniais tarptautiniais baroko muzikos solistais ir muzikantais.
Su dėkingumu ir džiaugsmu
– Jei reikėtų įvardyti, koks yra jūsų didžiausias tikslas ar svajonė, kas tai būtų?
– Labai gilus klausimas, tad sudėtinga atsakyti. Skirtingais mano gyvenimo etapais ir atsakymas būtų buvęs skirtingas. Šiandien jaučiu, kad pažįstu save ir sau patinku, net jei ne visada viską iki galo suprantu. Darau tai, ką mėgstu, ir kiekvieną dieną pabundu dėkinga už galimybę būti scenoje, nes mano darbas yra didžiausia mano aistra.
Didžiausias mano tikslas – gyventi gyvenimą pilnai ir vertinti kiekvieną akimirką. Labai lengva pasimesti skubėjime ir nuolatinėje galimybių paieškoje, ypač būnant menininku. Man patinka tas jaudulys, tačiau taip pat noriu rasti laiko stebėti pasaulį aplink save. Daug laiko praleidžiu gamtoje, kad kasdieniai rūpesčiai neužgožtų gyvenimo grožio.
Noriu rasti laiko viskam: dainuoti, mylėti ir būti su svarbiais žmonėmis, padėti kitiems, kai tik įmanoma, mokytis kuo daugiau ir naudotis išmintingų žmonių palikimu – knygomis, menu, architektūra, kalbomis. Iš esmės mano didžiausias tikslas yra gyventi sąmoningai, su dėkingumu ir džiaugsmu.
– Gal galėtumėte papasakoti apie savo asmeninį gyvenimą – pomėgius, meilę?
– Aš visada mėgau scenos menus. Mane žavi teatras ir baletas, taip pat labai mėgstu stebėti dailųjį čiuožimą. Esu tikra knygų „graužikė“ – vaikystėje man net neleisdavo neštis knygų į mokyklą, kadangi tėvai ir mokytojai bijojo, kad tai gali paveikti mano socialinį gyvenimą, nes su niekuo nebendraučiau (juokiasi). Dabar beveik visada klausausi audioknygų.
Be klasikinės muzikos karjeros, aš esu ir simfoninio metalo grupės narė. Kuriame savo muziką kartu – mūsų singlas išleistas 2025 m. gegužę, o šiemet planuojame išleisti pirmą savo albumą.
Mėgstu ir kažką kurti savo rankomis. Visada su savimi nešuosi nėrimo kabliuką, nes man patinka kurti – kartais piešiu, kartais kuriu karolių papuošalus, bet dažniausiai neriu dovanas savo artimiems žmonėms.
Mėgstu keliauti ir domiuosi istorija. Nors mėgstu varžybas ir iššūkius, mano fizinė veikla – tik ilgi pasivaikščiojimai ir važinėjimas dviračiu.
Labai myliu gyvūnus. Kartu su šeima remiame įvairias iniciatyvas, padedančias gelbėti ir saugoti gyvūnus. Mano mama turi du šunis iš prieglaudos, ir nors jų dažnai nematau, laikau juos savais. Deja, dėl mano gyvenimo ritmo ir darbo grafiko šiuo metu pati turėti augintinių negaliu.
Esu labai laiminga, kad turiu daug nuostabių draugų visame pasaulyje. Dažnai bendraujame žinutėmis, o neseniai vėl pradėjome rašyti tradicinius laiškus. Taip pat esu labai artima su savo ir partnerio šeimų nariais.
Šiuo metu bandau vėl grįžti prie rašymo, kurį labai mėgau jaunystėje. Rašydama dainų tekstus mūsų grupei, vėl atrandu kūrybiškąją savo asmenybės pusę.
Labai rūpi labdara. Dažniausiai remiu tokias iniciatyvas tyliai ir anonimiškai, visuomet mielai dalyvauju koncertuose, kurių pajamos skiriamos geriems tikslams, jei tik esu kviečiama.
Maža įdomybė – per pastaruosius dvejus metus tris kartus dalyvavau Lenkijos televizijoje – laidose „Kas nori tapti milijonieriumi?“, „The Floor“ ir „Got Talent“, kur pasirodžiau kartu su savo grupe.
Ateičiai turiu kelių įdomių koncertų planų Lietuvoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Dėl savo darbo nuolat turiu galimybę sutikti nuostabių žmonių, o kai kuriuos būsimus koncertus gavau būtent dėl draugystės ir ryšių, užmegztų kelyje. Už visa tai jaučiuosi nepaprastai dėkinga.
Kalbant apie meilę – esu su savo partneriu Robbie McAllisteriu jau šešerius metus, šiuo metu susiduriame su tolimojo ryšio iššūkiu. Jam nėra lengva, bet jis žinojo, ką pasirinko. Jis ne menininkas, o škotų inžinierius, labai mėgsta tiek Lenkiją, tiek Lietuvą ir yra matęs operą „Kelionė į Tilžę“.
VIZITINĖ KORTELĖ
Wiktoria Gertruda Wizner (gimė 1992 m. Košaline, Lenkijoje) – lenkų mecosopranas.
Nuo ankstyvos vaikystės mokėsi klasikinio baleto, bet vėliau pasirinko klasikinio vokalo studijas Felikso Nowowejskio muzikos akademijoje Bydgoščiuje (pas prof. Małgorzatą Grelą ir Beatą Gramzą), kurią baigė 2018 m. įgydama magistro diplomą.
2019–2021 m. studijavo Karališkojoje Škotijos konservatorijoje Glazge, įgydama dar vieną magistro diplomą, stažavosi Evaristo F. Dall’Abaco muzikos konservatorijoje Veronoje (Italija, 2019). Studijų metais tobulinosi pas įvairių sričių vokalo specialistus: Paulą Esswoodą, Raffaelle’į Desiderio, Fulvią Bertoli, Barbarą Kubiak, Giselle Allen.
Operos scenoje debiutavo 2015 m. atlikusi auklės Filipjevnos vaidmenį Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ pastatyme Bydgoščiaus teatro „Opera Nova“ mažojoje scenoje. Studijuodama Bydgoščiaus muzikos akademijoje dainavo dar penkiuose akademijos pastatymuose, o baigiamajame spektaklyje atliko Silvos Varesku vaidmenį E. Kalmano operetėje „Čardašo karalienė“ ir Bertos vaidmenį Gioachino Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Studijuodama Glazge dalyvavo konservatorijos pastatymuose, dainuodama Otaviją C. Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“, Ponią Pyčem B. Brechto „Trijų grašių operoje“ ir Korneliją G. F. Handelio operoje „Julijus Cezaris“.
Po studijų likusi gyventi Didžiojoje Britanijoje, sukūrė vaidmenų įvairiuose teatruose, tarp jų – Senoji ledi Jonathano Dove’o operoje „Skrydis“ („Flight“) ir Marija C. Kiuji operoje „Puota maro metu” Glazgo teatre „New Athenaeum“, Andželina G. Rossini operoje „Pelenė“ (Eilsberio operos teatras), Jonukas E. Humperdincko operoje vaikams „Jonukas ir Grytutė“ bei įprastai bosų-baritonų atliekamas Alidoro vaidmuo G. Rossinio operoje „Pelenė“ („Opera Kipling“ trupės pastatymai festivalyje „Camden Fringe“), Karmen to paties pavadinimo G. Bizet operoje („Arcadian Opera“ trupė). Savo gimtojoje šalyje atliko Salijos partiją Krzysztofo Dobosiewicziaus operos vaikams „Salija“ premjeroje Silezijos filharmonijoje Katovicuose (2019), vėliau taip pat su Pomeranijos filharmonijos orkestru koncertinėje operos versijoje, dainavo Širdžių karalienės partiją operoje „Alisa stebuklų šalyje“ su Didžiosios Lenkijos Gožuvo filharmonijos orkestru.
Šiuo metu dainininkė bendradarbiauja su Gdansko Baltijos opera, Bydgoščiaus „Opera Nova“, Gožuvo filharmonija, neretai pasirodo koncertuose su įvairiais Lenkijos kolektyvais.
Studijų metais dalyvavo ir pelnė laurus keliuose Lenkijoje, Čekijoje, Latvijoje, Italijoje rengiamuose tarptautiniuose vokalistų konkursuose. 2017 m. pelnė Lenkijos scenos meno kūrėjų sąjungos (ZASP) specialųjį prizą konkurse „Auksiniai balsai“ ir specialųjį prizą už lenkiškos dainos atlikimą Drezdenko (Lenkija) nacionaliniame vokalistų konkurse. Baigdama studijas Karališkojoje Škotijos konservatorijoje 2021 m. pelnė Tonio ir Tanios Websterių apdovanojimą dainininkams (II vieta) ir I laipsnio diplomą konkurse „ArtSong OPUS“. 2023 m. buvo apdovanota Košalino miesto administracijos prezidento už išskirtinius meninius pasiekimus.
Nuo 2024 m. spalio dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operos trupėje. Čia debiutavo Raganos vaidmeniu A. Dvořáko operoje „Undinė“ ir 2024–2025 m. sezone sukūrė Bušės ir Dainininkės vaidmenis E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“, Frumos Sorės vaidmenį J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, Vienaakės senės vaidmenį B. Kutavičiaus operoje „Lokys“, Budelio vaidmenį A. Kučinsko operoje vaikams „Bulvinė pasaka“. 2025 m. Klaipėdos festivalyje R. Wagnerio „Lohengrino“ koncertiniame atlikime Wiktorija dainavo Ortrūdos partiją.
