Kiek progų gali talpinti vienas parodos atidarymas? Paskutinis kovo sekmadienis žymėjo AP galerijos, bendradarbiaujančios su Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriumi, krikštą uostamiestyje. Jau dešimtmetį skaičiuojanti AP galerija Vilniuje žada naujus parodų ir meno renginių vėjus klaipėdiečiams turbūt labiausiai vėjų skrodžiamame rajone – ant marių kranto neseniai iškilusiame ,,Mėmelio mieste“. Taigi, kartu su nauju galerijos filialu simboliškai atidaryta ir pirmoji meno erdvė moderniame rajone. O pirmosios parodos naujoje galerijoje naujame pastate naujame rajone titulas skirtas rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, reikšmingai formuojančio šiuolaikinės lietuvių literatūros lauką, Sigito Parulskio fotografijų parodai „Susmulkinta amžinybė“. Tad jau trys pirštai užlenkti, suskaičiavus tris progas žymėjusią sekmadienio popietę. Lenkiasi ir ketvirtasis, jei paminėsime, kad tai ir didžiausia S. Parulskio personalinė fotografijų paroda apskritai. Ir štai tuoj į kumštį susilenks visi penki pirštai – juk tai ir pirmasis to paties pavadinimo „Susmulkinta amžinybė“ fotografijų albumo pristatymas Klaipėdoje.
Ugnė BRAZYTĖ
Rašytojas ir fotografas
Paklausta, kuo ši AP galerija Klaipėdoje skirsis (arba ne) nuo jau veikiančios Vilniuje, galerininkė, S. Parulskio fotografijos parodos kuratorė ir albumo sudarytoja Vilma Jankienė atsakė, kad pirmosios galerijų jungtys – geografinės. AP galerija tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje įsikūrusios ne atokiose miesto vietose, o išskirtinėse – Užupio Respublikoje ir „Mėmelio mieste“. Galerijas simboliškai jungia vanduo: meno idėjos vilnija Vilnelės ir Danės upėmis, galiausiai pasiekdamos jūrą. Galerininkė tikino, jog be AP galerijos vizitine kortele tapusio pažintinio meno renginio ,,Meno degustacija“, kurio metu lankytojai supažindinami su šiuolaikiniu Lietuvos meno lauku, klaipėdiečių laukia ir kiti renginiai, džiazo, repo muzikos koncertai, poezijos skaitymai. ,,Nusiteikite bendravimui!“ – galėtų būti naujos galerijos šūkis.
AP galerijoje Vilniuje fotografijos parodos rengiamos kas mėnesį jau dveji metai, todėl atidaryti naują erdvę uostamiestyje būtent su šios meno rūšies paroda kuratorei atrodo savalaikis sprendimas: ,,Žymus rašytojas, kuris fotografuoja, S. Parulskis yra jau ne kartą pristatytas sostinės publikai, Kaune, taip pat dukart tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“, tad sukaupta jo paties rankomis darytų ir dar naujai papildytų sidabro želatinos atspaudų kolekcija pasirodė tinkamas sprendimas atidarant naują galeriją Klaipėdoje. Ir tai yra didžiausia S. Parulskio personalinė paroda, susidedanti iš pastarųjų penkerių metų kūrybos temų ir puikiai įsikomponavusi naujoje erdvėje. Klaipėdiečiams fotografuojančio rašytojo kūryba yra didelė naujiena – pristatome ne tik parodą, bet ir fotografijų albumą tokiu pat pavadinimu „Susmulkinta amžinybė“. S. Parulskio literatūrinis indėlis Lietuvos aruode yra svarus, o fotografinis dar vis naujiena, tad susikoncentravome į tai jungiantį darinį. S. Parulskio savita, metaforų kupina fotografinė raiška įkvepia pirmiausia savo nepaviršutiniškumu, intelektualiu gilumu, nenupoliruotos tikrovės atspindžiais. Man atrodo, kad tokios keistos parulskiškos fotografijos Lietuvoje tiesiog trūko ir Sigitas užpildo šią nišą.“
Sustoti ir įsižiūrėti
Pati paroda veikia lyg kadruotė: čia kūriniai išskirstyti mažais ciklais, kartais, tačiau ne visada vienijamais bendrų temų. Pavyzdžiui, rasime angelų paminklų atvaizdus, autoportretų seriją, mažo formato nuotraukų ciklą ,,Broma“, ,,Kryžių kalno“ fotografijas, kelis skaitmenine fotokamera užfiksuotus industrinius vaizdus, tarp jų – ,,Velkam dangų“ ir ,,Žiogas rūke“. Pastarasis, beje, toks artimas klaipėdiečių akiai ir širdžiai, kurios iškart atpažįsta industrinio uosto krano siluetą, autoriaus pasaulyje virtusį žiogu.
Sustoti ir atidžiau įsižiūrėti kviečia ,,Bromos“ ciklo kūriniai. Tai 13 mažo formato fotografijų, pakabintų ant atskiros dviejų metrų aukščio plokštumos, atremtos į sieną. Tokį netikėtą techninį sprendimą, kaip vieną įdomiausių parodoje, išskyrė ir parodos kuratorė, juokdamasi, kad ši serija yra parduodama su visa plokštuma ir pakabinimu, užtenka tiesiog parsineši namo ir lygiai taip pat atremti į sieną. Įdomu, kad nuotraukų turinys paprastas, tačiau netikėtas – autorius tiesiog sėdėjo bromoje, stebėjo ir fotografavo praeivius. Todėl kadruose kartais matome elegantišką moterį, kartais – maišus tempiantį vyrą arba pralekiantį paspirtukininką, net ir katinas, ramiai kiūtantis prie bromos sienos, randa savo vietą cikle. Parodos atidarymo metu pats autorius šmaikštavo, kad katino pasirodymas bromoje tapo ženklu sustabdyti stebėjimus ir užbaigti nuotraukų seriją. Ir iš tiesų katino atvaizdas garbingai išeksponuotas paskutinis, 13-asis dėmuo „Bromos“ cikle. Nors iš pirmo žvilgsnio vaizdai atrodo linksmi ir atsitiktiniai, tyrinėjimams paskyrus daugiau laiko, atsiskleidžia fotografijos techniniai ypatumai. Nuotraukoms papildomas reikšmes suteikia tamsos ir šviesos santykis – šešėlių žaismė. Tokiu būdu jose atsiranda dar vienas „natūralus“ įrėminimas, kurį kiekvienoje fotografijoje vis kitaip suformuoja tamsus bromo koridorius ir saulės šviesa už jo.
Teatrališki autoportretai
Vienas netikėčiausių momentų parodoje yra autoportretų serija. Atidarymo metu S. Parulskis juokavo, kad nuoširdžiai nesupranta, kaip tokios baisybės galėjo atsidurti parodoje. Didžiausio formato autoportretas išties verčia stabtelėti ir patyrinėti vaizdą: portreto centre – šviesiomis moteriškomis puskojinėmis apsitempęs, baltais apatiniais marškiniais it trumpa suknele apsitempęs išdidžiai stovi vyras, žvelgiantis į šoną. Šį baltos spalvos aprėdą skrodžia juodas sužeistos rankos įtvaras, o vyro aplinkoje išryškėja buitiškas kambario interjeras. Vyras stovi prieš duris, šonuose užfiksuotos lentynos su ne visai tvarkingai surikiuotomis knygomis, paveikslėliais ir kitais asmeniniais daiktais. Aplanko jausmas, kad stebėdami šį autoportretą mes, žiūrovai, įsibrauname į autoriaus privačią erdvę, galbūt net užklupome jį žaidimo, eksperimento metu ir mums metas nusisukti, nebetrikdyti šio proceso. Greta šio kūrinio vienas virš kito sukabinti mažesnio formato autoportretai. Šįkart autorius sėdi ant biuro kėdės, matome žmogaus atvaizdą iki pusės. Galima pastebėti, kad fone – tas pats kambarys.
Šie autoportretai išskirtinai teatrališki – kiekvienas kadras žymi skirtingą hiperbolizuotą veido išraišką. S. Parulskis, pristatydamas portretus, paatviravo, kad jam buvo įdomi ir techninė autoportretų kūrimo pusė: kadangi kamera ne skaitmeninė, jos mygtuko paspaudimas be laikmačio ir pozos išlaikymas buvo smagus iššūkis.
Jei autoportretai buvo viena linksmiausių parodos dalių, tai kita itin poetiška kūrybos tema – „Kryžių kalno“ ciklas. Šešios nuotraukos iš Kryžių kalno pritraukia mažas detales: daugiausiai smulkius kryželius, rožančius ar įdomesnių paminklų motyvus. Šioje vietoje ,,Susmulkintos amžinybės“ pavadinimas pasipildo dar viena reikšme – neaprėpiami šimtai tūkstančių kryžių fotografijose pavirsta smulkiais ženklais, keliomis akimirkomis, įskaitomais ir suskaičiuojamais objektais. Galbūt neatsitiktinai šie kūriniai ir uždaro parodą, išlydėdami su savotišku memento mori priminimu.
Keliasluoksnis turinys
V.Jankienė taip pat rekomenduoja ilgiau stabtelėti prie fotografijų „Velkam dangų“, „Voras tarp tavo lūpų“, „Sėdintis vėjas“, „Paskutinė vakarienė“, kviečia atkreipti dėmesį į „Atsukti kitą skruostą“ ar ieškoti „Archimedo už medžio“. „Reikšmės tiesiog tyko mūsų ir įteka į mus turinio lava“, – teigė kuratorė. Be to, S. Parulskio fotografijų keliasluoksnis turinys neleidžia parodą apžvelgti greitai. Šiai kūrybai reikia laiko, susikaupimo ir atviro žvilgsnio. Taip pat neįmanoma nepastebėti, kad išties išskirtiniai yra S. Parulskio fotografijų pavadinimai. Vaizdai ir juos apibūdinantys žodžiai turi dramaturgišką sąsają, o dažnu atveju performuoja tai, ką manome pastebėję iš pirmo žvilgsnio.
Pats autorius parodos atidaryme atskleidė, jog pavadinimą nuotraukai sugalvoja jau po viso fotografavimo proceso, tačiau neskiria tam daug dėmesio. Parodos kuratorė pastebėjo, kad, nors „pats autorius sako, kad fotografija yra visiškai nesusijusi veikla su rašymu, ir jos atsiskiria, bet jos neišvengiamai susitinka apmąstant fotografiją, rašant istorijas apie tai arba kuriant nuotraukai pavadinimą. Tada prabyla eseistas, poetas ir dramaturgas su pavydėtinu lengvumu. Būtent taip lengvai Sigitas ir fotografuoja, regis, nė nejuntame, kada jis paspaudžia kameros mygtuką.“
Jei reikėtų papasakoti apie šią parodą žmogui, kuris jos niekada nepamatys, V. Jankienė neabejoja: „Pirmiausia paklausčiau, ar tas žmogus yra skaitęs fotografuojančio rašytojo knygas. Tikrai tikrai paklausčiau. O poeziją? Ir pasakyčiau, kad Sigitas parašė eilėraštį, skiriamą visoms vidutinio formato kameroms, fotografuojančioms 12 kadrų, o ypač „Rolleiflex SL66E“. Tai apie esmę – kameros tuščią dėžutę, laukiančią šviesos.“
Taip ir einu nesustodamas, lydimas
Dvylikos apaštalų, įsikibęs
Į kamerą, kurios esmė – tuščia
Dėžutė, laukiant šviesos.
(S. Parulskis. 12 apaštalų, iš poezijos knygos ,,Voras tarp tavo lūpų“)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
