Nuteiskite: režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklis „Nojaus arka“ manęs nešokiravo, nesupykdė, neįžeidė ir nesuvimdė. Priešingai nei po kovo 20 ir 21 d. Klaipėdos dramos teatre pristatytos premjeros vožtelėjęs feisbukinis pamazgų pylimo performansas. Bravo. Buvo stipru. Stipru taip, kad tam tikri biblinį pasakojimą apie tvaną dekonstravę pastatymo epizodai – dalies žmonių įvardyti vulgariais, nepagarbiais – beprilygo vandenėliui. Tada supratau: mums reikia pakalbėti apie teatrą. Skubiai.
Evelina ZENKUTĖ
Tada vs. Dabar
Nepanikuoju. Vis dėlto dėl pastarųjų Klaipėdos dramos teatro premjerų atsivėrusi virtuali kloaka pamažu tampa žalinga, destruktyvia tendencija: diskredituojamas šiuolaikinis menas; kurstoma neapykanta kūrėjams; užuot skatinus dialogą, pateikiami itin kategoriški, išankstinę aplinkinių nuomonę formuojantys pasisakymai.
Be „Nojaus arkos“, viešus linčo teismus jau iškentė spektakliai „Sugrįžimas“, „Milena“, spektakliai, kurie nemažos dalies žiūrovų galiausiai buvo priimti, pamėgti, nominuoti aukščiausiems scenos meno apdovanojimams ir neprastai įvertinti kritikų.
Tebūnie tai naivumas, bet nepajėgiu suprasti, kodėl kažkas 2026-aisiais turi režisuoti kaip Juozas Miltinis, Povilas Gaidys ar Rimas Tuminas? Kodėl pykstama ant metaforos, simbolio, o ne ant realaus gyvenimo? Kodėl kūrėjui bandoma paaiškinti, ką jam turi skaudėti? Kodėl smarkiausių grožio ir gėrio reikalautojų, tų nostalgijos apologetų leksika labiausiai fekalinė ir anatomiškai lytiška? Kas yra tas grožis ir gėris, būtinai didis?
Negeneralizuoju, bet neretu atveju toks adoruojamas tvarkingai estetiškas menas – tas, ech ir och – yra taikomasis. Užsakomasis. Simpatiška vazelė, linksma dainelė, jautriai surimuotas posmelis. Derinant prie interjero nutapytą paveiksliuką. Tikras menas nematuojamas kategorijomis gražu-negražu – jis paveikus arba ne. Net gamtą, rodos, savaime tobulą Dievo kūrinį, reikėtų laikyti ambivalentiškai siaubogražia: dabar gyvybę palaikanti Saulė vieną tolimą dieną mūsų planetą sunaikins; tokia tapybiška ir raminanti jūra žudo; o patys gražiausi, ryškiausi žiedai paprastai mirtinai pavojingi. Ką besakyti apie krikščioniškąją viltį ir stebuklą – į juos einama per siaubingą kančią, galiausiai ir mirtį ant kryžiaus.
Be to, teatras yra aštri, ertmes į praeitį ir ateitį pradurianti šiandiena. Su visais tos šiandienos atributais, kad ir kaip jie kažkam nepatiktų. Kadaise, kai išgyventi savotiškai reiškė būti metafora, perkeltine prasme ar koduojančiu simboliu, kai būta susikaustymo ir uždarumo, teatras iš tų realijų siūlų austomis vėliavomis ir plevėsavo; laisvėdami išlaisvėjome ir scenoje; pasaulį užvaldžius technologijoms, neįsileisti jų į teatrus nebeturėjome galimybių; postmodernėdami, perbraižydami ribas, barstydamiesi, skaidydamiesi, ėmę komunikuoti vaizdais, privalėjome tą eksperimentą, aštrumą, mozaikiškumą, vizualumą patirti ir spektakliuose. Jei dar paprasčiau: kadaise nutapyti paveikslai mus domina, kadaise sukurti scenos meno darbai, jų įrašai – tikrai ne. Laisva valia vargiai ar išžiūrėtumėte kokį praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio spektaklį – tiek daug ten vakar dienos.
Sykiu visada buvo visko. Benas Šarka, kitų akimis, iš proto ėjo dar tada, kai žodžio „postdraminis“ niekas net girdėjęs nebuvo, o šiandien neabejotinai egzistuoja jaunų kūrėjų pastatymai, kurie remiasi klasikiniu dramaturginiu kanonu.
Smurtas? Seksas? Visos įmanomos perversijos – nuo incesto iki pedofilijos, nuo tėvažudystės iki zoofilijos – išskleistos dar Antikos mituose. Skirtingai nei besikeičiantys laikai, archajiški, neretai išties brutalūs ontologiniai pasakojimai išlieka ir daugiau ar mažiau sėkmingai eksploatuojami cirkuliuoja.
Imitacija vs. Realybė
Kažkas, kas šias cirkuliacijas laiko cirku, veikiausiai paklaus, ar žiūrovai privalo priimti viską? Žinoma, ne. Atmetimas taip pat yra santykio su menu forma. Klausimas tik, ar atmesdami permąstysime, gilinsimės, bandysime suprasti (galų gale, kokia forma ir su kuo apie tai komunikuosime), ar instinktyviai, reaktyviai, dengdamiesi akis ir ausis, neigsime (dargi viešais postais sėsime nuodą).
Tad ir „Nojaus arkos“ atveju – be jokios ironijos sakau – kažkur giliai suskaudo dėl pačių dvikojų. Taip iš esmės, apskritai. Gal nužmogėjimą, vertybinį krytį apmąstęs J. Brazys pataikė tiksliau, nei galime įsivaizduoti ar bandyti paneigti? Juolab feisbuke užsikūrusių popremjerinių dūzgių virsmas keistoka orgija į šį klausimą veikiausiai ir atsako.
Spektaklis, kad ir kaip būtų, tik imitavo, atspindėjo, interpretavo, o štai socialiniuose tinkluose kilęs ažiotažas, emocijų perteklius, agresyvūs, kartais net dehumanizuojantys komentarai – nemažos dalies tų, kurie pastatymo apskritai nematė, eilę metų nėra neužsukę į teatrą arba jį iš esmės neigia – buvo realūs. Tikri tikri. Šlykštūs šlykštūs. Kas nuplaus tai?
Sykiu „Nojaus arka“ tapo katalizatoriumi, išryškinusiu ne tik skirtingas sampratas apie teatrą, kultūrinio jautrumo, suvokimo lygius, bet ir aiškią problemą: nemokame priimti kitokį, diskutuoti. Justi ir kartų skirtumas: vis labiau veriasi esmiškai gili praraja tarp jau gerokai po nepriklausomybės gimusių kūrėjų ir žiūrovų bei sovietiniais laikais jaunystės piką išgyvenusiųjų – estetiniai, moraliniai ir apskritai pasaulėvokos vektoriai juda kardinaliai skirtingomis kryptimis.
Tik kodėl tiek daug pykčio? Beje, daugiausia iš tų vyresnių, atstovaujančiųjų neva teisingesniems idealams. Atsakymų neturiu. Vis dėlto iki šiol naiviai tikiu, kad teatrui patirti reikia kruopelytės atvirumo. Todėl vis kalu sau į galvą, kad, neduokdie, nepamirščiau, nesupiktėčiau: teigti, o ne neigti, reflektuoti – ne kritikuoti.
Net tada – gal net labiausiai tada, – kai spektaklis atstumia.
Migla vs. Aiškumas
Bet pagaliau prisiirkime prie Nojaus laivo ir be didesnių emocijų, įsiskaudinimų šiek tiek jį praardykime. Ar bent pabandykime nuspėti konstrukcijos brėžinius, kurių dalis veikiausiai ir liks neišspręstomis šaradomis, į kurias atsakymus turi tik kūrybinė spektaklio komanda.
Remdamasis Senojo Testamento Pradžios knygoje išrašytu pasakojimu apie Nojų ir Dievo žemėn siųstą tvaną, keliais apokrifais, kruvinomis apokaliptinėmis šių dienų nuotaikomis, nerimaudamas dėl nužmogėjimo, sudievėjimo, vis labiau atmetamų ritualų, aukojimo(si) ar dvasingumo, J. Brazys prieš žiūrovų akis – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – atvėrė zoologijos sodą. Diametraliai gana slogiai spektaklio nuotaikai – itin spalvingą.
Šis margas ir vizualiai įtaigus animalistinis sambūris mano mintyse transformavosi į Rubiko kubą, kurio turbūt nė pusės nepajėgiau sudėti. Tik dėl to neketinu nei piktintis, nei įsižeisti. Ko gero, publika ir spektaklio kūrybinė komanda, vedama biblinį pasakojimą apie tvaną kiaurai išilgai išnarsčiusių J. Brazio bei dramaturgo Elijo Martynenko, liko skirtinguose puslapiuose. Kažkas ir apskritai už jo ribų. Būna ir taip.
Kad tie gardeliai-jūriniai konteineriai yra, beje, labai taiklus ir talpus Nojaus laivo ekvivalentas (scenografė Barbora Šulniūtė), neabejoju, suprato visi; kad spalvingais kostiumais vilkintys ir kaukes dėvintys (kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė) Klaipėdos dramos teatro aktoriai įkūnijo Nojaus pasiimtus gyvūnus ar tiesiog sugyvulėjusius žmones, ko gero, irgi aišku; kad spektaklis prasidėjo į pragaištį vedančiu Nojaus išsilaipinimu po tvano, nenusisekusiu aukojimo aktu, eucharistijos prilyginimu godumą, vartojimą simbolizuojančiam blynui ir atšauktu svarbiausiu Užgavėnių ritualu – nuorodomis į griūtį, degradaciją ar to, kas šventu pamynimu, įtariu, buvo galima numatyti – dalis publikos puse ausies veikiausiai girdėjo, kad pastatymo atspirtimi režisieriui tapo per pandemiją uždrausta sudeginti Morė ir mūsų, žmonijos, vis peržengiamos ribos.
Nemažai tolesnių fragmentiškų, neverbalinių, laiko, vietos ir siužeto jungtimis nesuklijuotų scenų daugeliui, ko gero, liko migloje. Arba veikiau vaizdinių ir garsų mirgėjime, susiliejusiame į vientisą klampią masę. Ja, tik jau ta tikra, ne imituojama tarsi grėsmė, vieną dieną ir užspringsime.
Realybė vs. Simbolis
Nors veikiausiai tam tikrų epizodų – tų pačių aštriausių, kopuliacinių, fiziologinių – net nesusiejus su konkrečiomis biblinėmis eilutėmis (kaip antai Nojaus ritualinio akto ir prakeiksmo ne tą aktą pamačiusiems jo trims sūnums, bet jauniausiojo atžalai Kanaanui) ar nė nežinant apie apokrifinėse knygose minimą nepaklusimą Dievo valiai reiškiančią angelų ir moterų jungtį, iš kurios gimė milžinai – mistiniai nefilimai, spektaklį galima matyti kaip pasaulio supuvimą, išsigimimą ar totalinį tolsmą nuo Dievo atspindintį veidrodį. Ne pornografiją, ne iškrypimą, o paprasčiausią kritiką neraminančiai šiandienai. Gal net grėsmingą įspėjimą.
Tarp to, ko atkoduoti nepavyko, nusivylimą keliančios, bauginančios, kartais labai skausmingos, kartais juoką pro ašaras iššaukiančios dabarties „Nojaus arkoje“ būta ir daugiau. Štai tarsi iš Sandro Botticceli „Veneros gimimo“ paveikslo, nešančio vaisingumo idėją, išlipusi rožinių paršiukų porelė imituoja lytinį aktą, nusivilia, vėl bando, darsyk nusivilia, dirginasi jau atskirai. Veikiau liūdnas nei vulgarus epizodas, žinant negalėjimo susilaukti vaikų mastą. „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ – prieš publiką stūkso jūrinio konteinerio siena su grafičiu virtusiu Dievo paliepimu, kurio, deja, neretas (dėl chemijos pramonės, užterštumo, vaistų, taigi pačių mūsų kaltės) nebegali įgyvendinti.
Arba linksmesnis fragmentas: dirbtines barzdas užsitempiantys ir besidauginančiais mesijais virstantys aktoriai. Ironiška. Šmaikštu. Sykiu grėsminga pasaulyje, kuriame netikrų pranašų, mokinančių nušvisti, kvėpuoti, medituoti ar išspręsti visas gyvenimo problemas, daugiau nei to prašančių mokinių.
Ir ne, ta krūtininga moteris jokia pornoveikėja, veikiau – tam tikrus iškreiptus šiandienos grožio standartus atitinkanti atgijusi Morė ar Motina Žemė.
Prasmė vs. Forma
Jei dekoduoti bent dalies simbolių nepavyko, obsceniškumo buvo per daug, į veidrodį ar įspėjimą žiūrint norėjosi dengtis akis, turbūt negelbėjo ir apokaliptinis, įspūdingai šniokščiantis ar šaižiai rėžiantis „Nojaus“ arkos garsynas (kompozitorius Mantas Mockus), padriko ir pakrikusio šiandienos pasaulio išklotinę estetiškai papildžiusios šviesos bei vaizdo projekcijos (Karolis Zajauskas ir Albertas Vaitiekus) ar išties stilingi, eklektiški kostiumai.
Štai man sukioti ir galiausiai iki galo vis tiek nepajėgti sudėti tą iš skirtingų spalvotų kvadračiukų sukonstruotą Rubiko kubą buvo visai įdomu. Nesuprasti, kvestionuoti kai kuriuos kūrybinės komandos sprendimus – irgi.
Taip, spektaklis veikiausiai šiek tiek pretenzingas, stingant konteksto, turinį nokautuoja forma, o ji, nors ir įtaigiai kruša vaizdais, neretai, būdama gana fiziologiška arba sukelia atmetimo reakciją, arba nebepajėgia pradurti nuo visokių tiesioginių ir netiesioginių, meninių bei realių perversijų sustabarėjusios skūros. Viską mes jau matėme.
Kelis kartus net pagalvojau, ar tvano pasakojimo, velniop einančio pasaulio kontekste žmones paversti gyvūnais, o gyvūnus žmonėmis nėra pernelyg akivaizdu ir tiesmuka?
Gerokai labiau nei biblinį pasakojimą dekonstravusios scenos mane palietė „Nojaus arkos“ pabaiga. Futuristiškai vizionieriška. Nors, rodos, pastatymo viduryje išsiskleidusi įspūdinga šviesomis sukurta vaivorykštė turėjo mus nuraminti – sandora su Dievu sudaryta, o viltis gyva, – palengvėjimo nepajutau. Priešingai. Tas liūdnas su šuniuku-robotu žaidžiančios Justinos Vanžodytės veidas man labiau nei visos iki tos akimirkos matytos bakchanalijos išdavė, kad ateityje veikiausiai negrįžtamai kažkas bus prarasta. Kažkas esmiškai svarbaus. Jei ta ateitis bus.
Mes kuriame dirbtinį intelektą, svajojame užkariauti kitas planetas, eskaluojame transhumanizmą, padėsiantį nugalėti kančias, ligas, senėjimą ar net mirtį, bet, gali būti, po daugelio metų savojo spektaklio pabaigoje atrodysime kaip tas „Nojaus arką“ finalizuojantis karikatūriškas, paliegęs, savo skrydyje kojų nuo žemės atkelti nepajėgiantis Betmenas. Kadaise superherojus, tikėjęs, pranoksiantis Dievą.
P.S. Ieškodama informacijos apie tvaną, internete radau anonimo klausimą apie Dievo gailestingumą: kodėl žmonės buvo nubausti? Kunigas jam atsakė: „Dievas duoda mums įsakymus, kurie iš tiesų yra gairės, kaip gyventi žmogaus gyvenimą. Jei žmogus gyvena ne žmogaus, o, pavyzdžiui, gyvulio gyvenimą, ar išlieka prasmė jam toliau būti?“ Tad ar, mielieji?..
P.P. S. Spektaklyje vaidina: Rimantas Pelakauskas, Vaidas Jočys, Džiugas Grinys, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Karolis Norvilas, Jonas Viršilas, Renata Idzelytė, Samanta Pinaitytė, Lina Krušnaitė, Alina Mikitavičiūtė. Kad ir ką apie jūsų kūnus, žinomumą, gebėjimus rašytų komentatoriai, niekada nesustokite. Esate gražūs visomis to žodžio prasmėmis.
