Alma RIEBŽDAITĖ
Su Covidu, kaip gimtadienio dovana iš sesers, kuri, žinoma, apie šią dovaną, įteiktą sykiu su kremais nuo spuogų, nieko nežinojo, Misisisipė į juodą glaudų kamuolį susisuko vos per tris dienas. Iš pradžių darėsi silpna, ir Misisipė, kaip visada, pagalvojo, kad čia jos psichologinės problemos, todėl, neberasdama jėgų darbui, vis dar mokėsi anglų kalbą ir darė mankštą. Po sesės skambučio ji suprato, kad veltui dėl silpnumo vertė visą kaltę sau, tai buvo Covidas. Reikia pasakyti, kad buvo trečioji diena, ir ji dar nežinojo, kas yra p. Covidas, net neįtarė. Ji laikėsi visų reikalavimų, bet į p. Virusą Covidą Nr. 19 visada žvelgė gana atsainiai ir net buvo linkusi ta tema filosofuoti, žinoma, neįsiveldama į sąmokslo teorijas, nors viena jų beveik ir buvo Misisipę pričiupusi dar pačioje karantino pradžioje. Kadangi sąmokslo teorijos remiasi nepatikrintais faktais ir yra žmogaus proto bandymas sudėlioti baugius ir nepaaiškinamus dalykus į lentynėles, kad būtų aiškiau, kad pasijustų saugiau ir turėtų štai po ranka atsakymą kaip raktą Nr. 13 ar 12, kuriuo gali atsukti arba prisukti tam tikrą varžtą ir net įsivaizduoti, kad kontroliuoji pasaulį. Todėl tokių pasakų mes jums ir neseksime.
Ketvirtą dieną ji su p. Covidu susisuko į tokį juodą tamprų kamuolį, kad atskirti, kur yra Misisipė, o kur p. Nr. 19, jau jokiu būdu nebegalėjai, tačiau gerai įsižiūrėjęs tame besisukančiame kamuolyje galėjai pastebėti dar vieną būtybę – kalytę Leticiją. Kalytė Leticija tapo Misisipės ir p. Nr. 19 glaudaus kamuolio kaline, kurią Misisipei žūtbūt reikėjo ryte ir vakare ištraukti iš to kalėjimo ir išvesti pasivaikščioti į lauką.
Misisipė visiškai nebuvo pasiruošusi susitikimui su p. Covidu, ji net neturėjo paracetamolio! Dėl paracetamolio ji ir nesijaudino, nes p. Covidą buvo pasirengusi įveikti nieko nedarydama ir tris dienas visiškai nemušdama temperatūros, leisdama virusui degti jos kūno karščio pragare ir šitaip jį visiškai susvilinti.
Jos planas, žinoma, neišdegė, tačiau didžiausia problema tapo iš to pragaro ištraukti kalytę Leticiją ir išvesti ją pasivaikščioti. Ji pradėjo ieškoti, kas galėtų priglausti ir pagloboti Misisipės širdies draugę ir paguodą kalę Leticiją.
Misisipė paskambino sūnui Vincui, kuris labai mylėjo Leticiją, tačiau So-Pranas, Misisipės buvusysis, su tuo niekaip nesutiko. Įtikinti, kad šunį be jokio antkaklio galima parsivežti iš viršaus dezinfekuotame maiše su užtrauktuku ir iš karto parsinešus išmaudyti vonioje, nepavyko. Ir Misisipės viltys matyti laimingus savo vaikus su laiminga, nes beprotiškai mylima kale žlugo.
Tada ji kreipėsi į vienintelį sveiką likusį savo tėvą, nes motina slaugė sergančią besilaukiančią seserį kitame mieste.
Tėvas pasakė bijantis, kad šuo jį gali užkrėsti ir todėl covidinio šuns jokiu būdu paiimti negalįs. Misisipė patikino skaičiusi, kad naminiai gyvūnai viruso neperneša, tačiau tėvas pasakė, kad viruso gali būti likę prikibę prie šuns pėdų ir kailyje. Šuo galįs pasipurtyti ir paskleisti virusą.
Neliko nieko kito kaip iš karščio pragaro kartu su kalyte Leticija ištrūkti į lauką, kuriame lijo! Pragaras ir lietus iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai tarpusavyje nederantys deserto sluoksniai, pridėkime prie viso to begalinį beribį džiaugsmą – brangiausią pasaulyje būtybę, kuri išsižiojusi laksto, vėpso, entuziastingai vizgina uodegą ir nešika. Ji neatlieka gamtinių reikalų tiek ilgai, kad siera pradeda veržtis iš Misisipės akių. Ir ji, deginama pragaro ugnies, kantriai juda lietuje, kol jos meilė padaro gamtinį reikalą. Ji net atranda, kad šuo ištveria į lauką išvestas vieną kartą. Ir veda ji savo šunį jau naktį, sutemus, kai niekas nemato, juk ji daro nusikaltimą, nuo kurio neturi kur dingti. Covidinė moteris, kuri turi covidinę kalę, prie kurios niekas nenori prisiliesti. Viena akimirka, ir ji tapo atstumta raupsuotąja. Išeidama į lauką ji užsideda kaukę, dezinfekuoja rankas ir stengiasi nesiliesti prie rankenų – šiame pasaulyje Misisipei nėra nieko baisiau kaip apkrėsti kitą žmogų.
Tėvas atveža ir prie durų palieka maisto iš netoliese esančios valgyklos, mineralinio ir vaistų.
Prasideda nesėkmingas temperatūros mušimo etapas. Pasirodo, visų šalių ir visų laikų vaistinėlės karalius paracetamolis sumažinti p. Covido Nr. 19 užkurtą pragaro karštį yra bejėgis, prasideda fiksuotų, keistai valdomų minčių haliucinacijos. Dažniausiai tai kažkokios sustabarėjusios mintys, iš kurių po ilgos kankynės išsivaduoji atlikęs kažkokį keistą metafizinį mentalinį judesį, kurio niekaip nepaaiškintum. Gydytojas pataria didinti vaistų dozes, pataria ir senąjį gerą ibuprofeną 600, kitą mūsų vaistinėlės princą, tik su didesne karūna. Tu verdi katile, po kuriuo dega kaitri ugnis, ir, jei iš pradžių suprakaituotus rūbus dar skalbi ir džiovini, tai būnant katile jėgos senka ir tu šlapius nuo nuogo kūno nutrauktus rūbus jau tiesiog džiovini iki kito karto, o patalynę apverti.
Misisipė ryte virtuvėje verda sau arbatą, kai, padariusi staigesnį judesį, staiga supranta, kad nebėra jos dešinės kūno pusės, ji jos neapčiuopia. Pagaliau po ilgų ir lėtų pastangų jai pavyksta atrasti erdvėje savo dešinę ranką. Surasti ir suprasti, kad turi realią dešinę ranką yra svarbus atradimas.
Covidinė kančia darosi vis labiau nepakeliama. Ji skambina tėvui ir sako, kad reikalai yra rimti, kad nieko nebus, ir jis turįs paimti šunį. Ji turi planą, kaip jis galėsiąs paimti šunį prie jo nesiliesdamas. Jis tiesiog turi ateiti, ji išleis šunį pro duris, šuo seks paskui jį, tėvui reikės šunį kur nors uždaryti, maitinti ir išleisti. Tėvas sutiko, ir nuostabiausia ir labiausiai visų mylima kalytė Leticija, kuri voliojosi su Misisipe lovoje, buvo nuglostyta ir raivėsi kaip įmanydama reikalaudama švelnumo, atsidūrė tvarte. Planas pavyko, taigi ir Kristus gimė tvartelyje.
Dabar jau Misisipė viena ir gali gydytis. Ji išgeria vaistinėlės princo su milžiniška karūna, pabunda naktį šlapiame šaltame vandenyje, niekaip negalėdama suprasti, kur ji yra. Pagaliau jai pavyksta susiorientuoti, kad ji ne šulinyje, o savo kambaryje. Paryčiais vėl kyla temperatūra, bet prieš tai turi būti išgėrusi tris kibirus vandens kaip karvė. Turi viską planuoti: skysčius, temperatūros kilimą, mušimą, persirengimą. Paryčiais ji vėl susideda su galingu vaistinėlės princu, atrodo, jog vanduo iš jos kūno niekada nepaliaus tekėti, ji nueina į virtuvę persirengti ir nuo staigesnio judesio vos nepraranda sąmonės. Planas pasipildo dar vienu punktu, pavyzdžiui, nueiti iki tualeto ir nenualpti, nes esi vienas.
Skambina tėvas, klausia, kaip ji jaučiasi. Misisipė jaučiasi blogai, sako, kad reikia greitosios. Tėvas susijaudina, Misisipė girdi, kaip ragelyje jis vos valdo verksmą.
Misisipė skambina greitajai. Atvažiuoja. Klausia, kas jai yra, ar ji viduriuojanti kraujais, ar jau dūstanti. „Oj, ne, – sako, – su jumis viskas gerai, situacija gera, jūs nemėlynuojate. Tik pažvelkite į save, jūsų net skruostai raudoni.“ Kalbėjo jie maloniai ir buvo rūpestingi, persirgę Covidu.
Tėvas skambina vėl ir kalba, kaip ramiai į viską reaguoja motina. Jos net p. Covidas Nr. 19 nesugebėjo paimti. Vieną dieną užpuolė, bet kitą dieną Misisipės motina, sena smulki ir išbalusi moterėlė, lyg niekur nieko gėrė kavą ir valgė pusryčius.
Kitą dieną Misisipė pasikalba su savo gydytoju. Praėjo savaitė, ir Misisipei atrodo, kad gerėja, temperatūrą pavyksta jau numušti ir su vaistinėlės karaliumi, kyla ji rečiau ir yra mažesnė. Pulsoksimetras rodo tai vienus, tai kitus duomenis. Vėl atvažiuoja greitoji. Konstatuoja, kad ji nedūsta. Reikia, kad pradėtų mėlynuoti, tada veš. Ir vežti jie patys niekaip negalį. Iškvies iš Šiaulių specialią covidinę būdą… „Mes negalim tavęs vežti, tokie Vyriausybės įsakymai.“
Jai net pavyksta susisiekti ir pasikalbėti su garsiuoju psichoterapeutu Žanetu Vasiliausku. Į jį Misisipė kreipėsi labiau kaip į pažįstamą gydytoją, kuris galbūt jai galėtų padėti patekti į ligoninę. Tačiau jis ją guodė pokalbiu, aiškindamas, kaip žmonės kenčia. Misisipė jam dar spėjo pasakyti, kodėl nutraukė psichoterapiją ir kad buvo labai ant jo supykusi, bet dabar jau viską atleidžia. Ji norėtų jam dar kai ką pasakyti ir galbūt jai pavyks visiškai ir iki galo užbaigti geštalto ratą su garsiuoju Žanetu Vasiliausku, kuris laiko save tiesmuku žmogumi, galinčiu leptelėti tai nei šį, nei tą.
Misisipė įtemptai galvoja, kaip nutaikyti tą momentą ir išsikviesti greitąją, kai jau pradedi dusti, bet dar nesi uždusęs, kai pradedi mėlynuoti, bet dar nesi visai mėlynas. Viltis maža, bet gal jai pavyks nutaikyti tą momentą, nes Misisipė yra moteris ir gerai orientuojasi atspalviuose.
Tą pačią naktį ji atkrinta, temperatūra kyla ir kyla, prasideda kosulys. Temperatūra kyla naktį, dieną ir vėl naktį. Temperatūra kyla ir kyla be atokvėpio, be atvangos. Ji nebepajėgia kontroliuoti temperatūros kilimo, mušimo, persirengimo, visiškai nebegali užmigti, noras valgyti absoliučiai dingsta. Antro Covido ji nebeištvers. Ji guli ir supranta, kad viskas, pabaiga: apsitarnauti ji jau nepajėgs. Kančia darosi nebepakeliama, ir ji pradeda norėti mirti, mintyse apžvelgia nusižudymo įrankius namuose. Deja, nieko neatranda… Kyla mintys tiesiog išeiti į gatvę ir eiti, kol nukris. Galbūt tada kažkas iškvies greitąją ir ją išveš…
Tą dieną sesei baigėsi saviizoliacija.
– Gal tu gali atvažiuoti ir mane paimti pas jus su mama?
– Taigi viskas uždrausta, Velykos, visur policija…
– Tu pasakysi, kad važiuoji lankyti seno vienišo tėvo, turėk pasiėmusi puodą maisto, o dėl savo saviizoliacijos aš pasakysiu, kad užsikimšo kanalizacija ir turiu pakeisti saviizoliacijos vietą… Aš prisiimu atsakomybę… Galiu oficialiai pranešti, kad pakeičiu saviizoliacijos vietą… Maldauju, atvažiuok, paimk mane…
Staiga prieš tai buvęs švelnus sesės balsas tampa nepaprastai piktas:
– Klausyk, kas tau, blet yr, depresija ar covidas? Kas tau, gal tau nagai mėlynuoja, kraujais šiki? Gulėk ir sirk, blet, sau ramiai…
– Aš nebegaliu, nebepajėgiu, maldauju…
– Pati pagalvok, aš nėščia, visur policija, tau visą laiką atrodo, kad mes nesirūpinam tavim, o iš tikrųjų rūpinamės…
Ragelyje pasigirsta motinos balsas:
– Na, praeis šventės, Velykos, atlaisvins kelius, palauk tas dvi dienas…
Dvi dienos. Būtent tiek laiko, kiek reikia numirti.
Misisipė Velykų rytą trečią kartą skambina 112.
– Prašau, sujunkite mane su greitąja…
Ragelyje pasigirsta linksmas balsas, eteryje girdėti triukšmas. Taigi Velykos. Dispečerės balsas tampa piktas, jis vėl klausia apie kraujus iš vidurių.
Tikriausiai tomis šventinėmis dienomis Misisipė tapo labiausiai nusibodusiu covidiniu žmogumi Lietuvoje greitąją pagalbą teikiančioms tarnyboms, kurios buvo kantrios.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
